Pasvarstykime, ką reiškia šie principai ir mūsų, deklaraciją pasirašiusių kandidatų, įsipareigojimas jais vadovautis. Apie tai svarstyti verta, kad deklaracija neliktų tik gražus, tačiau greitai pamirštamas rinkimų lozungas, kaip neretai atsitinka su politinėmis programomis, strategijomis ir deklaracijomis.

Pradėsiu nuo krikščioniškų vertybių. Knyga, kurią perskaičius galima susidaryti supratimą apie krikščioniškas vertybes, yra Biblija – Senasis ir Naujasis Testamentai. Krikščionys tiki, kad Biblija apreikšta Dievo, todėl tai, kas rašoma Biblijoje, yra tiesa. Nors Biblijos tekstas kartais interpretuojamas skirtingai, vis dėlto tam tikros tikėjimo nuostatos, vertybės, elgesio maksimos yra vienodai suprantamos tiek katalikų, tiek evangelikų. 

Daugelis žmonių, teigiantys, jog yra krikščionys, dažniausiai pamini, jog jie gyvena pagal dešimt Dievo įsakymų. Galima sakyti, kad dešimt Dievo įsakymų yra tai, kas žmonėms asocijuojasi su krikščioniškomis vertybėmis, todėl „Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijos“ deklaracijoje paskelbtą principą, matyt, pirmiausiai ir reikėtų aiškinti Dekalogo kontekste.

Dešimt Dievo įsakymų buvo perduoti Mozei Sinajaus kalne, patys įsakymai išvardinti Išėjimo knygos 20 skyriaus 2-17 eilutėse, taip pat Pakartoto įstatymo knygoje. Keletas Dekalogo įsakymų apibrėžia, koks turėtų būti žmogaus santykis su Dievu („neturėsi kitų dievų, tiktai mane“, „negarbinsi stabų“, „nenaudosi piktam Dievo vardo“, „septintą dieną švęsi“), kiti įsakymai nustato bendras tarpasmeninių santykių moralės normas („gerbk tėvą ir motiną“, „nežudysi“, „nesvetimausi“, „nevogsi“, „neliudysi melagingai prieš savo artimą“, „negeisi to, kas priklauso tavo artimui“).

Politika yra viena iš daugelio žmonių gyvenimo sričių, ir politikoje aktualiausi būtent Dekalogo imperatyvai „nevogsi“, „neliudysi melagingai prieš savo artimą“, „negeisi to, kas priklauso tavo artimui“. Taigi „Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijos“ įsipareigojimas vadovautis krikščioniškomis vertybėmis reiškia, kad šios koalicijos nariai nevogs (nesisavins ir negeis vilniečiams, mokesčių mokėtojams priklausančio turto) ir nemeluos (pvz., neužsiiminės politinių konkurentų šmeižimu).
Dekalogas yra krikščioniškos moralės pagrindas, tačiau tai ne vienintelis moralinių imperatyvų šaltinis. Senajame Testamente pateiktas ištisas įstatymų ir taisyklių, pagal kurias žydų bendruomenė gyveno daugelį šimtmečių, kodeksas.

Naujasis Testamentas, kurio pagrindinė žinia – žmonijos atpirkimas per Jėzaus Kristaus auką, Senojo Testamento moralę paaiškina ir praturtina. Jėzus Kristus, paklaustas apie pagrindinį moralinį imperatyvą, atsako žodžiais iš Senojo Testamento: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save.“ (Luko 10, 27) Būtent meilės įsakymas yra ypatinga krikščioniška vertybė, vadinasi, šiam įsakymui koalicija taip pat yra įsipareigojusi. Politikos sferoje krikščioniška meilė turėtų būti realizuojama kaip įsipareigojimas tarnauti žmonėms, veikti dėl visuomenės intereso, o ne dėl savų ar grupinių interesų.

Dar vienas svarbus krikščioniškos moralės principas yra atgaila. Remiantis tuo, kas rašoma Biblijoje, žmogus negali tapti artimu Dievui ir tikėtis jo palankumo, jeigu jis nepripažįsta savo nuodėmingumo ir neatgailauja (Apaštalų darbų 3, 19). „Atgaila“ atitinka Biblijoje vartojamą senovės graikų kalbos žodį „metanoia“, kurio tiesioginė reikšmė yra „mąstymo pakeitimas“. Todėl atgailauti reiškia ne tik gailėtis dėl to, kas buvo blogai padaryta, bet ir radikaliai pakeisti savo mąstymą, savo gyvenimo būdą. Taigi, pritaikant šį principą politikoje, iš „Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijos“ narių reikėtų tikėtis atgailos – klaidų pripažinimo, noro ir pasiryžimo keistis.

Deklaracijoje taip pat skelbiamas įsipareigojimas bendražmogiškoms vertybėms. Kadangi šios vertybės minimos greta krikščioniškų vertybių, turime suprasti, kad tai yra tos vertybės, dėl kurių galėtų sutarti skirtingos šiuolaikinės pliuralistinės visuomenės grupės, taip pat ir krikščionys. Tai yra demokratija, pagarba pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms tokioms kaip žodžio ir sąžinės laisvė, nuosavybės teisė, socialinis teisingumas, „žalos nedarymo“ principas. Beje, krikščionys bendražmogiškas vertybes gali pagrįsti nurodydami į taisyklę, jog „visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra įstatymas ir Pranašai.“ (Mato 7, 12).

Įsipareigojimus vadovautis krikščioniškomis ir bendražmogiškomis vertybėmis apibendrina tai, kas mūsų koalicijos deklaracijoje pavadinta atsakingu liberalizmu. Liberalizmas yra politinė pasaulėžiūra, kuri pabrėžia minėtų bendražmogiškų teisingumo principų, dėl kurių galėtų susitarti visi visuomenės nariai nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos ar gėrio sampratos, svarbą.

Liberalizmą galima pavadinti atsakingu, kai bendražmogiškoms vertybėms įsipareigoja žmonės, turintys tam tikrą moralinio gėrio sampratą (šiuo atveju krikščionišką). Iš atsakingo liberalizmo taip pat turėtų kilti ir pagarba bei atsakomybė rinkėjams ir visiems Vilniaus gyventojams (ketvirtasis deklaracijos principas).

Taigi norėčiau palinkėti sau ir kitiems „Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijos“ kandidatams iš tikrųjų vadovautis tais principais, kurie įrašyti deklaracijoje, o rinkėjams – kritiškai vertinti ir reikalauti iš mūsų koalicijos to, kas buvo pažadėta. Moralinių standartų kartelę išsikėlėme aukštai. Bet tik tokiu būdu galima Lietuvoje atstatyti visuomenės pasitikėjimą politika ir viešosios valdžios institucijomis.