Šios motinos akyse – ištisa krašto istorija, žmonių likimai, ir didžiausi kalnai įveiktų įvairiausių darbų, su kuriais mūsų karta jau nebesugebėtų susidoroti.

Šimtamečių atžala

Vis ryšėdama baltą skarelę ir šviesią prijuostę, laistanti pelargonijas, pasižiūrinti pro langą, ar aukštai pakilo skaisti saulutė, senolė Ieva kasdien kalba apie savo Tryškius – nemenką miestelį Telšių rajono pakraštyje.

Ten nugyventas gyvenimas, ten viskas išbandyta, patirta, pažįstama, sava. Kad ir ko klaustum apie užaugintas keturias dukras, apie išgyventus du karus ir pokarius, mieliausi prisiminimai – Tryškių dvaras, grafai, svečiai.

Ievos tėvas Vladislovas Budrys buvęs dvaro „kučierius“ - vežikas. Žmogus turėjo būti kultūringas, mokėti su ponais apsieiti.

Mama – paprasta kaimo darbininkė. Bet sąžiningas darbas gryname ore taip sustiprino, kad tuodu taip pat sulaukė po 100 metų.

Žentas įvertina

Apie senolės gyvybingumą, dar neblogą atmintį ir nė trupučio nepagadintą žemaitišką kalbą, kupiną gausybės palyginimų ir priežodžių, papasakojo ir supažindino žentas – klaipėdiečiams žinomas istorikas, kolekcionierius, vienas geriausių vyresniosios kartos gidų mieste Silvestras Žulpa.

Neapleidžia jis senolės I.Liaubonienės - nuostabios savo vaikų močiutės ir anūkų prosenelės.

Lankyti senolius, pabūti su jais, išklausyti, geru žodžiu pastiprinti – tarsi nesakyta, nerašyta ir neskelbiama pareiga.

Tik gaila, kad toji duktė, kuri buvo Silvestro jaunystės išrinktoji ir jo vaikų motina, mirė palaužta nepagydomos ligos. Jau eina keturiolikti, kai Jadvygos nebėra.

Liko dar trys seserys, senolės dukros. Vyriausia Stanislava gyvena Klaipėdoje (pas ją ir glaudžiasi senolė), Danutė įsikūrusi arčiau tėviškės – Telšiuose, o Elvyra – Kauno ponia.

Visos jau pensinio amžiaus. Bet brangina savo gerąją mamą tarsi jaunos, tarsi metai nieko nebūtų nei pakeitę, nei atėmę.

Tik dabar dar geriau suprasdamos mamos pastangas gražiai rengti, gerai maitinti ir dar svarbiau – darbščias ir tvarkingas išauklėti. Be jokių nuolaidų – privalėjo klausyti kiekvieno mamos žodžio. Su pasididžiavimu ir meile kiekviena pasakytų, kad iš mamos girdėjo tik išmintingus, nors kartais griežtokus žodžius ir pamokymus. Kvailysčių nebuvo.

Dabar beveik kasmet kartu su išradingais ir šauniais anūkais ruošia įvairias šventes senolei pagerbti.

Grafienės prijuostė

Ieva Budrytė – Liaubonienė dar paauglikė ėjo grafams tarnauti. Įtiko grafienei. Tik ši nusistebėjusi, kaip tokia vykusi mergaitė nė balto „kvartūgėlio“ - prijuostės neturi!

Iš kur turės neturtingi tėvai, auginantys penkis vaikus.

Ir buvus laimingiausia valanda, kai ponia grafienė atidariusi savo spintą, išėmė dovanų labai gražią baltą prijuostę ir pati Ievikę apjuosė.

Paaugusi dirbo ir „pakajavaja“ - kambarine. Tvarkė ne tik kambarius, bet poniškus drabužius, skalbė juos. Plikydavo pelenų šarmą, imdavo didelius gabalus muilo, kaisdavo didžiulius katilus „bieliznai“ - skalbiniams virinti, paskui – į Virvytę kultuvėmis skalbti ir srauniame vandenyje skalauti.

Paklausta, ar už gerą darbą grafienė visada buvo dosni, senolė atsakė: „par daug neišsidriebdava“ - nelabai dosni.

Ponia siuvėja

Įsižiūrėjusi į ponų drabužių įvairovę, Ieva pati pradėjo siūti. Gabumų ir darbštumo užteko. Ir visą gyvenimą nugyveno būdama Tryškių miestelio „ponia siuvėja“.

Turėjo labai gerą vyrą Stanislovą Liauboną, su kuriuo nė karto nesusipyko. Abu mokėjo dirbti visus darbus, kokių tik galėjo prireikti kaimiškame (ir šiek tiek poniškame) gyvenime: dirbti žemę, auginti gyvulius, meistrauti, verpti, austi, siūti, veltinius velti, įrankius, įnagius pasigaminti ir kitus aprūpinti. Bet kokio reikalo ištikti aplinkiniai žmonės vis į Liaubonus kreipdavosi.

„Visus apsiūdavau – ir vyrus, ir moteriškes, ir vaikus – pati visko išmokau“,- ir šiandien tuo džiaugiasi Tryškių miestelio „ponia siuvėja“.

„Išsipirko“ ir nepamelavo

Stanislovas Liaubonas buvo labai linksmas ir išradingas žmogus.

Dukra Stanislava pasakojo, kad tėtis ne tik su mama, bet ir su dukromis linksmai Tryškių vakarėliuose šokdavęs, kartu su savo mergikėmis dviračiais važiuodavę iki pat Kairiškių.

Visada sunkų darbą kokia nors linksmybe užbaigdavęs. „Atrodo, rankų nebepakeliame per dieną ar rugius rišusios, ar šieno vežimus krovusios, jau ir saulė leidžias. Tačiau nusiprausiam visi šaltam šulinio vandeny ar Virvytėj, tada tėtis ima dviračius paragina: „No dabar aida unt pakataca!“ - na, aida pasivažinėti! Mums būdavo didžiausias pasididžiavimas prieš visą miestelį, kad mes, mergaitės, su savo tėčiu važinėjamės. O mamai nėra blogo žodžio pasakęs. Kaip „išsipirko“, taip ir mylėjo visą gyvenimą. Gal todėl mama niekada nesirgo, niekada nepyko. Ir be darbo, išskyrus sekmadienius, nė valandos nebuvo“,- pasakojo duktė Stasė.

Dukrų mama nemigdydavusi, anksti prie darbo keldavo, kad neaugtų ištižėlės, kad paskui gyvenime nepražūtų.

Trūko panelių

O kaip Stanislovas Liaubonas „išsipirko“ Ievą Budrytę?

Tryškiuose buvusi didelė Šaulių sąjungos salė. Čia vykdavo koncertai, vakarėliai – su bilietais. Kavalieriai, nusižiūrėję panelę, pirkdavo bilietą ir jai. Tada jau niekas kitas nė pašokdinti negalėjo. O ir kavalieriai be rimtų ketinimų bilietų nepirkinėjo.

Tuomet buvusi priešinga situacija negu dabar – buvę daug rimtų gerų vaikinų, vyrų, bet trūko moterų, panelių. Gauti (vesti) gerą panelę – didžiausias pasididžiavimas.

Išpirkdamas bilietus, Stanislovas, šaunus savo meto vaikis, vis palydėdavęs Ievikę iki namų, paskui vis dažnai užeidavęs.

Ir prisipažinęs Stanislovas, kad prašo Ievikės rankos, kad nereikės jo už dyką maitinti.

Taip Ieva Liaubonienė ir nugyveno ilgą amželį – ne tik namiškių, bet viso Tryškių miestelio mylima, gerbiama, dabar jau dukterų globojama.

Jos žmogus Stanislovas Liaubonas mirė beveik prieš 20 metų. Bet didžiausias skausmas - prieš 13 metų mirusi duktė Jadvyga Žulpienė.

„Dievas ją kažkodėl atsiėmė, o mane vis dar laiko“,- atsidūsta senolė.

Ir žvelgia išminties ir meilės kupinomis akimis – tarsi laimindama ir guosdama visus, kam šeimyninės laimės, motiniškos globos ir atsakomybės neteko taip gausiai pajusti ir gauti, kaip kad tuo buvo aprūpinti jos namai ir šeima.