Mes bijome mirties, nes bijome gyventi

Manau, kad atsakas žmogui, besiruošiančiam žudytis - ir žodis, ir veiksmas. Ne žodis apie jį, o žodis jam. Žodis turi būti įtikinamas, nebūtinai protingas: ”Jei tu nusižudysi, aš su tavimi nebedraugausiu”. Argumentas, kuris kartais suveikia: "Gerai, tu nori žudytis, nes mirė artimas žmogus. Tačiau prieš tai apeik visą miestą ir susirask namą, kuriame niekas niekada nebuvo miręs”.

Jeigu nepadeda žodžiai, galima kviesti psichiatrinę greitąją. Psichiatrai turi gerą uoslę psichinei patologijai. Nes jie ne taip smarkiai priklauso nuo savo pasąmonės. Ir gali bendrauti ne veiksmais, o žodžiais.

Po to , kai gyvybė išgelbėta, prasideda bendravimas žodžiais. Geriau su psichoterapeutu. Psichoterapeutai turi gerą uoslę psichikos resursams. Tačiau ir psichoterapeutai, ir ne psichoterapeutai vienodai toli nuo to, kad pažintų gyvybės paslaptį. Dievas žino, kaip ten yra, bet….

Trumpas argumentas: “Dievas nepriima be eilės”.

Olegas Lapinas

Lietuva - savižudžių kraštas?
Kitoks bendravimas
Ką jie nori mums pasakyti?
Išvados