Pavyzdžiui, tau keturiolika. Tu apsivelki raudonus marškinėlius, ir, įrėmęs rankas į šonus, kalbiesi su draugu gatvėje. Tu kalbiesi su draugu ir garsiai juokiesi. Kartais, kai pro tave praeina koks nors vyriškis, tu instinktyviai nusispjauni ant žemės. Tau atrodo, kad tu kalbi su draugu. Tik su juo? Ne. Tu praneši visiems aplinkiniams: “aš esu “karštas, kaip raudonis”, ir “garsiai skambantis”, atkreipk į mane dėmesį. Aš esu didelis ir užimu daug vietos - nebandyk manęs nuskriausti. Aš pažymiu savo teritorijos ribas seilėmis - tai mano ir niekam negalima čia žengti.”
Ar tu suvoki tą savo kitą bendravimą? Ne. Jei aš tau pasakysiu, tu nusijuoksi: "tai Lapinas sugalvojo".
Man atrodo, kad savižudybė yra bendravimas su kitais, gyvais.
Japonas darosi charakiri. Sau? Ne. Jis prarado garbę. Jis sako kitiems: “Man nėra kaip gyventi be garbės. Aš per daug vertinu Jūsų visų, brangūs japonai, nuomonę ”.
Gajanoje sektos nariai nusižudo. Sau? Ne. Jie nori tiesiu keliu patekti į kitą pasaulį? Taip, bet ne po vieną. Kartu su savo vadu ir vienas su kitu. Jie sako: “mes tavimi tikime, vade. Mes, sektos nariai, liksime kartu ir po mirties”. Bet čia egzotika.
Olegas Lapinas
Lietuva - savižudžių kraštas?
Ką jie nori mums pasakyti?
Išvados
Mes bijome mirties, nes bijome gyventi
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją