Klausimas, kuo būti vaikams - vyrais ar moterims - ne iš piršto laužtas. Tai tik atrodo, kad visi berniukai iš prigimties yra tikri berniukai, o visos mergaitės - tikros mergaitės. Fizinio bei psichologinio vyrų deficito sąlygomis prisitaikyti tenka ir vaikams:
Vienišų motinų sūnums tenka sunkus išsiskyrimo su mama darbas: mesi vienišą mamą - užgrauš sąžinė, nemesi - nesijausi vyrišku;
Žmonų atstumti vyrai siunčia sūnums žinutę: „būti vyru neverta”;
O kas gi tie atstumti žmonų vyrai?
Tai vyrai, kurių negerbia jų žmonos bei draugės. Atkreipkime dėmesį: ne tie, kurių niekas nemyli. Tokių vyrų, žinoma, irgi būna, tačiau jie dažniausiai susilaukia motiniškų moterų gailesčio, ir tos motiniškos moterys anksčiau ar vėliau šiuos vyrus susiranda bei pagaili. Pamaitina, aprengia, sušildo. Tačiau kaip su pagarba? Moteris siekia vyrą prisijaukinti, tačiau prijaukintas vyras tampa jai neįdomus - ir ne jūs pradėjote šį paradoksą.
Tenka pripažinti, kad net jei šiuolaikiniam vyrui pasisekė ir jis fiziškai yra gyvas, jei jam antrą kartą pasisekė, ir jį pamilo moteris, tai santuoka su šia moterimi anaiptol negarantuoja vyrui pagarbos.
Jūs pasakysite: pats kaltas. Jūs galite išvardinti šimto punktų sąrašą, už ką neverta gerbti to ar ano vyro. Galbūt jūs ir būsite teisios, tačiau ši pozicija neduos nieko, kadangi tai bus pozicija be atsakomybės. „Tai jis kaltas, kad aš jo negerbiu”- šis posakis jūsų sūnui ar dukrai perduos tik tiek:
Sūnui - „Moterys yra kritiškos ir reiklios būtybės, todėl ateityje saugokis jų”; Dukrai - „Moterys turi mokėti suversti atsakomybę kitiems”
Atsakinga moterų pozicija vyrų atžvilgiu taip pat nereiškia nuolatinio savęs graužimo bei kaltinimo: „Ak, aš pati jį įvariau į kampą savo priekaištais, ak, tas mano nuolatinis zirzimas, ak, tas mano lytinis šaltumas“ ir t.t. Tokie nugąstavimai išmokys jūsų dukrą elgtis priešingai, pavyzdžiui: „Aš niekad nesijausiu vyro auka, todėl visuomet pirma jį mesiu”. O sūnus tik pyks ant jūsų dėl jūsų savęs kankinimo.
Tai ką daryti?
Tam, kad atstatytumėte pagarbą vyrams, pirmiausia pabandykite suprasti, kokie vyrai iš jūsų praeities temdo jūsų pasitikėjimą. Tėvas, senelis, o gal koks prosenelis – ar kartais nebuvo jie jūsų giminėje laikomi nepatikimais, ar nebuvo jie metę savo žmonų ar atsižadėję vaikų?
Jums gal ir nepavyks iš karto atleisti jiems už tai, tačiau pasikalbėkite mintyse su jais - gal jie vis dar gyvena jūsų fantazijose ir vis dar laukia, kada kas nors pabandys juos suprasti? Bet kokiu atveju - kodėl už jūsų giminės nuodėmes turi atsakyti jūsų vyras?
Antra - susipažinkite pagaliau su savo vyru. Etiketės „zanūda”, „tinginys”, „alkoholikas” ir „šizofrenikas” - tai ne pažinimas, o ženklas, kad pažinimas sustojo akligatvyje. Raskite kiekvienam trūkumui po privalumą - jų turi net patys baisiausi vyrai. Ir prisiminę juos, pasišnekėkite su savo vyru.
Sakykite, ko iš jo norite. Tik su sąlyga - kiekvieną norą, adresuotą vyrui, pradėkite nuo pagyrimo: „Tu vakar išnešei šiukšles”, „Man patiko tavo anekdotas svečiuose”, „Tu jau mėnesį negėrei”.
Trečia - papasakokite savo vaikui, kuo jus kažkada patraukė jo tėvas. Juk buvote jūs kažkada juo susižavėjusi, tiesa? Posakis „buvau kvaila “ ar „buvau akla”- melas. Nekvaila jūs buvote. Mylinčios akys mato žmoguje daugiau, negu nemylinčios...
Ar tai iš karto ims ir suveiks? Na, jau ne iš karto - problema juk išeina už vienos šeimos, vienos tautos, netgi vienos kartos rėmų. Tačiau patikėkite - ir vienoje šeimoje įmanomi maži stebuklai. O didžiausias iš jų - kad vyrai tampa stebuklingai vyriški, kai pamato, jog moters akys atspindi juos tokius, kokie jie – vyrai - ir buvo sumanyti...
