Kodėl žmonės nenusileidžia ar nemėgsta nusileisti? Aš kalbu ne apie kažkokius ypatingus užsispyrėlius, o apie normalius statistinius piliečius, tokius, kaip aš ar jūs, gerbiamos skaitytojos. Nusileidimas, arba sutikimas su kito žmogaus valia nemalonus net smulkmenose.
Tarkime, nemalonu, kai kelyje jus kas nors aplenkia. Arba jei jūs norite eiti į mišką, o jūsų vyras - į kiną, nesakykite, kad jums malonu eiti į kiną, atsisakant miško. Jūs galbūt tokiais atvejais išvis nenusileidžiate, o jei ir nusileidžiate, tai būnate blogos nuotaikos. Kurią tiesiogiai ar netiesiogiai vyrui parodote: tylėjimu, rūgščia mina, kandžiomis užuominomis. Jūs taip pat galite pastebėti, kad jei jūs tuomet ir reiškiate savo vyrui meilumą, tai kažkodėl labai supykstate ant vaikų, kai jie padaro ką nors ne taip. Jūs aiškiai perkeliate pyktį, adresuotą vyrui, į vaikus.
Vyksta tai tikriausiai todėl, kad mes nuoširdžiai tikimės, kad mūsų planai ir siekiai būtinai turi būti įgyvendinti. Ir viskas turi eiti taip, kaip mes planuojame. Tuomet mes jaučiamės stiprūs ir palaikome savigarbą. Mes iš tiesų daug ką planuojame ir daug ko siekiame. Mano supratimu, tik labai smarkiai degradavę žmonės sunkaus girtumo būsenoje nieko nesiekia, nesitiki ir neplanuoja. Todėl jie ir nelabai supyksta, jei staiga pataiko ne į savo buto duris ar apsirinka, kieno iš praeivių petys priklauso draugui, o kieno – atsitiktiniam praeiviui.
Jiems nėra didelio skirtumo, kur ir su kuo jie geria. Pripila tau stiklinę - ir gerai. Kas, kur- koks skirtumas? Todėl moteris, kuri suplanavo kelionę į mišką, ir pyksta, jog ji neįvyksta, yra visiškai normaliai reaguojanti moteris. Savo pykčiu ji tik įrodo, kad turi siekių, planų ir nei kiek nėra degradavusi. Žinoma, ji jaustųsi geriau, jei išvis nenusileistų vyrui: ”rinkis: arba miškas, arba aš”.
Tuomet niekas negalėtų jai papriekaištauti, kad ji neturi savo nuomonės, yra nuo vyro priklausoma ir prarado moterišką orumą. “Aš savo vyrą žinai, kaip laikau?”- negalės pasakyti jai draugė: ”O tu savajam leidi užlipti tau ant galvos”.
Vyras, kuris lenkia į savo pusę ir nenusileidžia, taip pat turi kuo didžiuotis. Jis nėra “skuduras”, nesijaučia “žmonai po padu”, o demonstruoja atkaklumą, savarankiškumą ir nepriklausomybę. Jei jis pasielgtų priešingai: ”žinoma, mieloji, einame į gamtą, jei tu taip nori “- visi draugai, o taip pat ir moterys pasmerktų jį už nevyrišką elgesį. Galų gale ta pati jo žmona, pastebėjusi, jog vyras dažnai jai nusileidžia, vieną dieną su atodūsiu pasakys: ”pasiilgau aš tikro vyro. Mano vyras - tai kažkoks vaikas. Aš jam kaip mama“.
Žinoma, niekas negarantuoja, kad ji to nepasakytų, jei vyras elgtųsi kaprizingai. Ir tuomet ji pasakytų: ”tu kaip mažas vaikas”. Ji apskritai bet kokiu atveju tai pasakytų. Nes tokiai moteriai visą gyvenimą trūko tėvo. Ji jo visur ir ieško. Vyras atkrenta iš karto, nes su juo ji miega. Vadinasi, jos tėvo ilgesys yra pasmerktas nusivylimui. Ji darysis irzlesnė ir priekabesnė. Vyras jos vis labiau bijos, o gal vėliau išnyks kaip asmenybė. Ir galbūt kaip gyvybės forma. Taip, pasaulis prisipildo liūdnų tikrų vyrų pasiilgusių moterų, argi jūs to nepastebėjote?
Dėmesio! Tos liūdnos moterys ir yra tos, kurios laimėjo susidūrimą siaurame kelyje su vyrais. Jų kaktos pasirodė stipresnės, vyrai joms nusileido. Ir už tai jos tuos vyrus pasmerkė. Pasmerkė psichologinei kastracijai. O vyrui tai blogiau už mirtį.
Palaukite, pasakysite jūs. Argi nemažai yra moterų, kurios visiškai atsisakė savo asmenybės, atsiduoda savo vyrų įgeidžiams, nuolat jiems nusileidžia, yra visiškai nuo jų priklausomos? Kad ir ten, kur vyrai turi daugiau pinigų ir visuomeninės įtakos? Na, ten Azijoje, tarkime…
Baikime juokus. Nei Amerikoje, nei Azijoje, nei Europoje nėra pralaimėjusių vyrams moterų. Jų nėra net kosmose. Bet kuris biologas pasakys jums, kad gamtoje dažniau dominuoja patelės. O jei nedominuoja, tai bent nenusileidžia. Kad patelė po apvaisinimo nužudo patiną, pasitaiko, o priešingai - ne.
Bet kuris mitologas pasakys jums, kad dievų pasaulyje dominuoja deivės moterys. Ir kuo senesni mitai, tuo galingesnės ten deivės moterys. Jos arba dievus vyrus gimdo, arba gundo, o po to su jais tuokiasi. Ir tampa jų draugėmis. Ir ko tik ten neatsitinka tiems dangaus vyrams: tai juos nužudo, tai nukryžiuoja. O moterys deivės kažkur kitur. Jų dalia – apraudoti nukentėjusius dievus vyrus. Bet savo pozicijų jos neužleidžia niekam.
Net ir nebūdami mitologijos žinovai, Jūs girdėjote apie visokius ten Ozirių nužudymus? Arba kaip žmonės Kristų nukryžiavo? Taip, bet ar jūs kur nors girdėjote, kad žmonės nužudytų kokią nors Deivę? Negirdėjote ir negalėjote girdėti. Nes moteriškas pradas gamtoje yra gyvybę duodantis ir pagal apibūdinimą yra už vyrišką pirmesnis ir stipresnis.
O dabar grįžkime į žemę ir prisiminkime tuos vargšus vyrą ir moterį, kurie niekaip negali susitarti, kur jiems geriau ilsėtis: gamtoje ar kine. Ir jei iš jų vienas nusileidžia kitam, tai jaučiasi kažkoks pažemintas. Toks įspūdis, kad šie žmonės gelbėja savigarbą, tačiau negali padaryti, kad abiem būtų gerai. Manote, kad tai utopija? Pasakysite, kad žemėje negali būti visiems gerai?
Taip, padaryti taip, kad žemėje visiems būtų gerai, atrodo, yra utopija. Dažniausiai žmonės nepadaro, kad visiems būtų gerai. Jie, tarkime, nusileidžia, patiria pažeminimą. O po to bando atsigriebti savo ar atkeršyti. Atsigriebti žmonės bando, tarkime, taip: “Na gerai, aš sutikau dėl tavęs eiti į tą tavo kiną. Tačiau dabar aš jau sekantį kartą tikrai eisiu kur noriu ir tavęs nepaisysiu.”
O keršyti bando taip: ”Ką, ar man patiko šis filmas? Ne, nepatiko man tas tavo filmas. Skaudėjo galvą. Ir nelįsk tu prie manęs lovoje. Aš visai ne to noriu. O ko, nesakysiu, nes mylintis vyras tai ir taip turi žinoti.” Štai kokie mes būname kūrybingi , kai vieną kartą užleidžiame kelią kitam. Jūs tik pažvelkite į save, kai kam nors nusileidžiate. Ar nepastebite šio galingo impulso: atsigriebti? Manau, kad jūs jį pastebite. Ir jums, kaip visuomet, kyla antras klausimas: o ką daryti?
Žinoma, turint omenyje karštus orus, spūstį, visuotinį užsispyrimą, aš rekomenduočiau bent jau kelių situacijose užleidinėti vietą. Kad ir tiems, kas važiuoja pagrindiniu keliu. Taip bus mažiau autoavarijų.
Tačiau ginčuose, kam nusileisti, tarkime, poilsio klausimu, aš siūlau atsižvelgti dar į vieną aplinkybę.
Taip, padaryti Rojaus žemėje, mums, greičiausiai, nepavyks. Tačiau kas sakė, kad mes gyvename vien žemėje?
O ką jei mes visi viena koja jau seniai esame danguje?
Ir ten jau seniai nuspręsta, kas ką pagimdė ir kas ką apraudoja. Tiesiog pavartykime indų, vokiečių, lietuvių mitus. Juk tie mitai ir buvo kuriami bei perduodami mums, kad mes kai ko pasimokytumėm, tiesa? Tuomet moterims vargiai ar reikės galvoti, kas kam lipa ant galvos. Ji žinos, kad jau pagal apibūdinimą, pagal savo dangišką prigimtį, ji jau iš anksto vyrui yra gyvybės pradininkė ir po to draugė. Ir ragana, ir motina, ir meilužė. Ir nereikia niekam nieko įrodinėti: tai jau įrodyta.
Ir vyrui nekils klausimas, ar jis skuduras, ar užsispyręs avinas. Nes jis jau dangiškąja savo prigimtimi yra vyras. Ir meilužis, ir karys, ir medžiotojas. Tiesiog prisiminkime, kad mes ne tik stovime ant žemės. Ir kaip kadaise dainavo Grebenščekovas:
“Žinau, dangus
Vis artėja
Kiekvieną dieną”.
Olegas Lapinas
