Pasak M. Gudonienės, šakočio gamybai reikalingi kiaušiniai, margarinas, miltai, cukrus ir grietinė. Į tešlą nededama priedų ir konservantų. Cukrų galima pakeisti medumi. Pirmiausia su cukrumi išsukamas margarinas, po to dedami kiaušiniai, miltai, grietinė ir viskas išplakama. Ant ranka sukamo iešmo pilama tešla, kuri čia pat, veikiama krosnies skleidžiamo karščio, stingsta ir skrunda, o likučiai byra ant apačioje esančios skardos. Dviejų kilogramų šakočiui prireiks 30-35 kiaušinių. Kepėja aiškino, kad šakočio forma primena eglutę, spygliukai atstoja šakeles, o padarius skersinį pjūvį galima suskaičiuoti, kiek kartų pilta tešla.
Šakotis kepamas 40-45 minutes. Po to apipjaustomas, apglaistomas šokoladu. Tada jau galima laužyti ir ragauti. Tiek pat laiko kepimas trunka ir židinyje, ir elektrinėje krosnyje. Kepėja pasakojo, kad kaimuose dar ir dabar moterys kepa šakočius, tačiau malkomis kūrenamas krosnis pakeitė elektrinės. Įmonėse šakotis kepamas prie elektrinių krosnių, čia iešmus suka varikliai.
Kepėja per metus sudaužo apie du milijonus kiaušinių
Per metus įmonė iškepa per 200 tonų šakočių, viena moteris per metus sumuša iki dviejų milijonų kiaušinių. Šakočiai keliauja po visą Lietuvą, pasiekia Airiją, Lenkiją, Vokietiją, Latviją. Tačiau didžiausia prekybos dalis vyksta Lietuvoje, didžiausias bumas būna prieš Kalėdas, Velykas ir Naujuosius metus. Per dieną įmonė gali iškepti iki pusantros tonos šakočių.
Įmonė kepa dviejų rūšių šakočius – trapiuosius ir paprastus tradicinius. Trapiojo šakočio lauke iškepti negalima.
Į Lietuvą šakotis atkeliavo XX a. pradžioje ir pradėtas kepti vienuolynuose. Čia šakotis prigijo pavadinimu „baumkuchen“ (vokiškai - „medžių lapai“ - DELFI). Šakočiai kepami septyniose pasaulio šalyse – Baltarusijoje, Latvijoje, Japonijoje, Vengrijoje ir kitose. Pasak M. Gudonienės, lenkų šakotis labai panašus į lietuvių, o štai baltarusiško šakočio bukesni rageliai, jis puošiamas dideliu kiekiu cukraus pudros.
