×

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo

22. liepos 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
© R. Šopio nuotr.

Kartais vienas kitam pasipasakojame apie aplankytų miestų „dvasią“. Bet kas gi tai galėtų būti – ta „miesto dvasia“? Kažkur patiko, patyrėme stiprių įspūdžių, įspūdžiai stipriai įsirėžė atmintyje, jie vis sugrįžta ir masina grįžti į TĄ miestą.

Matyt, tokią patirtį ir įsivardijame „miesto dvasios“ sąvoka, kuri jokiais būdais nepatiriama spėriai žingsniuojant įprastais turistiniai maršrutais ar valgant turistų nusėdėtose kavinėse. Industrinis turizmas jokiu būdu nėra kelias į dvasios dalykus.

Žmonės, norintys patirti dvasią, turi būti jai atviri. Ir dar jie turi žinoti, į ką įsižiūrėti, kuriame miesto kampe ieškoti jam būdingos dvasios akcento. O svarbiausiai, dvasių ieškotojai turi žinoti, kad privalu pažinti čia per amžius buvusius, esančius ir kuriančius žmones. Tik tas miestas turi „dvasią“, kurio gyventojai vertina savo bendrabūvio tradiciją, žino ir puoselėja savo miesto istoriją ir kultūrą.

Štai su tokiomis mintimis atvažiavau į Biržus. Iš tiesų, mano kelionė į Biržus jau prasidėjo Dubingių piliavietėje – kai ten stovėjau prie didžiųjų Radvilų kapo. Išgyvenau lietuviškos Radvilų didybės prisikėlimą ir ryžausi šią didybę dar labiau pažinti. Tad nuoseklus mano sielos kelionės siekis – Radvilų kunigaikštystės centras Biržai.

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© E.Kubilaius nuotr.

Nuskubėjau tiesiai į atstatytus centrinius renesansinio stiliaus Biržų pilies rūmus. Dabar čia įsikūręs „Sėlos“ muziejus Radvilų dvasią skleidžia nuostabiomis ekspozicijomis, edukacinėmis programomis ir kitomis muziejinėmis bei kultūrinėmis veiklomis . Viena jų – įspūdinga ekspozicija 3D formatu apie 1704 metų švedų puolimą. Ši animuota ekspozicija nukelia lankytoją į įvaizdintą XVIII amžiaus Biržų pilį ir miestą.

Nuostabą sukelia ne tik ekspozicijos. Nepaprastai šaunūs yra žmonės, kurie šias ekspozicijs sukūrė. „Sėlos“ muziejaus darbštuoliai nepabūgo senosios ir karinių žodžių pilnos švedų kalbos, kuria Švedijos karalystės kariuomenės generolas A. L. Levenhauptas atpasakojo Biržų pilies paėmimą XVIII amžiaus pabaigoje. „Sėlos“ ir daugelis kitų Lietuvos muziejininkų bei paveldosaugininkų pasiaukojančiu darbu po kruopelytę sutelkia didingą Lietuvos paveldą į vientisą ir skambiai derančią visumą.

Ir visgi nebūtų išsamu ir tikroviška Biržų miesto dvasios ieškoti tik pasišventusių muziejininkų ir jų išpuoselėtų ekspozicijų lobyne. Ženkime anapus pilies įtvirtinimų, į Radvilų įkurtą miestą.

Miestas turi senąją, naująją dalis bei šiauriniame Širvenos ežero krante įsikūrusį Astravą su dvaru ir šalia prigludusia audimo įmone „Siūlas“ (įkurtas 1928 m.). Tuoj pat anapus Biržų pilies teritorijos patenkame į sakralinę erdvę. Vienoje pilies pusėje stūkso XIX amžiuje statyta neogotikinė evangelikų reformatų bažnyčia, kitoje – taip pat XIX amžiuje statyta neobarokinė katalikų šventovė. Čia pat prie jos šliejasi centrinė miesto aikštė. Deja, čia Lietuvos istoriją menantis senamiestis (per XX amžiaus karus išgriautas) ir baigiasi... Toliau prasideda Lietuvos okupaciją (ir homo sovieticus istoriją) menantys sovietinių statinių pavyzdžiai: iš pradžių „stalinistinai“, vėliau „chruščiovkiniai“ ir t.t. Tarp sovietinių pastatų puikuojasi netoli Biržų gimusiam poetui Juliui Janoniui skirta aikštė su paminklu. Sovietmetis suteikė šiam jaunam revoliucionieriui ideologinio „dievuko“ vaidmenį. Gaila, kad Julius Janonis nesulaukė Nepriklausomybės aušros (mirė 1917 m.). Galbūt lietuviškai tyra ir kovingai aistringa biržiečio poezija būtų tapusi lietuvišką politinę mintį žadinančia klasika, kurios jau nebūtų įmanoma įterpti į marksistinius-leninistinius rėmus. Visgi okupanto J. Janoniui primestas rūbas gilesnės lietuviškos sielos neužtemdė.

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© Biržų muziejaus nuotr.

Simboliška, kad Biržams tikrai istorinėje dalyje, mažne priešais minimą sovietinės kilmės paminklą, stūkso kuklus, tačiau dvasia monumentalus, paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Būtent šie kariai ir garantavo nepriklausomą lietuvybės, kurią savo širdinga poezija iš gelmių traukė ir Julius Janonis, sklaidą.

Simboliška yra ir pačio paminklo gyvavimo istorija. Roberto Antinio sukurtas paminklas buvo atidengtas 1931 rugsėjo 13 dieną. 1946 metais okupantas paminklą sunaikino ir įkurdino sovietinių karių kapus. 1979 metais kapinių rekonstrukcijos metu suniokoto paminklo liekanos buvo atrastos ir vėl palaidotos. Gulėti ten joms buvo lemta iki Sąjūdžio pradžios. Už dviejų metų Roberto Antinio sūnus, irgi Robertas Antinis, sukūrė šio paminklo kopiją. 2006 – 2007 metais paminklas buvo restauruotas, naujai įdėta lentelė su žuvusių savanorių, karių, partizanų ir šaulių pavardėmis. Taigi šis ne kartą prikeltas paminklas pagerbia ne tik 1918 – 1920 m. Nepriklausomybės kovas, bet ir simbolizuoja šimtametes Tautos pastangas tvirtinant savo Nepriklausomybę. Ir ši kova nesibaigia. Biržų pilies ir, kas svarbiausia, Radvilų paveldo atstatymo drama yra šios kovos tęsinys.

Radvilos yra didingos Lietuvos istorijos dalis ir kūrėjai. Niekas ir niekada nesugebėjo ištrinti Radvilų – šio miesto įkūrėjų ir valdytojų (1455–1811) – iš biržiečių širdžių. Pavyzdžio dėlei iš nūdienos Antrosios Lietuvių Respublikos kiek sugrįžkime į tuos pačius Pirmosios Lietuvių Respublikos metus, kada buvo pastatytas paminklas Nepriklausomybės kovų dalyviams. Lygiai tais pačiais metais, t.y. 1931 m. birželio 28 d., priešais Biržų pilies griuvėsius buvo pastatytas Juozo Zikaro sukurtas paminklas kitam, Biržams savam, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjui – Jonušui Radvilai (1612–1655m. ).

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© L.Šepečio nuotr.

Kaip rašo anuometinė spauda, tą Biržams įsimintiną dieną viskas vyko būtent taip: „Daugybė svečių užtvenkė visą didelį piliakalnį. Visi Biržai buvo išjudinti dar jiems neregėto vaizdo. Iš Kauno atjojo Jonušo Radvilos Pirmojo husarų pulko keturi rinktiniai būriai. Jau išvakarėse dūdų muzikantai suteikė birėžnams didelį malonumą koncertuodami. Dailininkas Juozas Zikaras įteikia švietimo ministeriui Šakeniui žirkles, kuriuo perkerpamas kaspinas. Kapelijonas Šepetys atlieka šventinimo apeigas. Radvilų dvasią pakanka apibūdinti vieno oratoriaus žodžiais: „Tarnauti Tėvynei – vienas už visus“. Istorijos profesorius daktaras Jonas Yčas sako: „Kunigaikštis stovi čia kaip gyvas prieš jus. Pasižiūrėkite ir pamatysite ne visai laimingą žmogų. Tai – nebe pasisekimų vaikas, o giliai sunkiai susimastęs apie savo sunkią naštą – valdomąjį kraštą Lietuvą.“

O priešais riogso pusiau sugriuvusios pilies sienos, kurios – be langų, be durų, be stogo. Pulkininkas leitenantas Pranas Kaunas, Biržų komendantas, įvairių organizacijų vardu sako: „Šie rūmai jau keli šimtai metų stovi Lietuvos sargyboje, žiūri į jaunesniąją generaciją, ją sergsti nenustoti patriotizmo ir prašosi ateiti į pagalbą. Bet ... nesulaukė. Liūdna.

Kunigaikšti, nesmerk biržėnų! Šiandien jie susiprato tave pagerbti, ryt susipras griūvančius rūmus – tavo istorijos kūrinį – sustiprinti.“ („Gimtinė: LDK didikai Radvilos“, iš LRT archyvų, 1992.03.09).

Pirmos Lietuvos Respublikos piliečiai beldėsi į savo dvasios paveldo duris. Tą dieną prie sugriuvusios Radvilų pilies jie pagerbė vieną iš šios pilies valdytojų Jonušą Radvilą.

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© Biržų turizmo ir informacijos centro nuotr.

XVII amžiaus viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje. 1646 metais – lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas. 1649 metais Jonušas Radvila sėkmingai kovėsi prieš sukilusius Bogdano Chmelnickio kazokus. Karui su Rusija neišvengiamai artėjant, Lietuvos ir Lenkijos valstybės karalius Jonas Kazimieras Vaza jį paskyrė Vilniaus vaivada (1653 m.) ir netrukus LDK didžiuoju etmonu (1654 m.). Tai reiškė ne garbę, o didelę naštą. Jonušui Radvilai teko atsakomybė ginti Lietuvą nuo Rusijos antpuolio pražūtingame kare (1654–1667 m.). Radvilos ir kiti Lietuvos kariuomenės vadai nepabūgdavo stoti ir prieš smarkiai didesnes pajėgas. Kai į LDK žemes įsiveržę maskvėnai užiminėjo miestą po miesto, Jonušas Radvila tik su 8 000 karių metė iššūkį 80 000 maskvėnų kariuomenei Šklovo mūšyje (1654 m. rugpjūčio 12 ). Ir nors LDK drąsi kariauna pralaužė priešo gretas, visgi dėl jų gausos buvo priversta atsitraukti. Tuomet pirmą kartą istorijoje priešui buvo atiduotas Vilnius, o sostine laikinai tapo kitas Radvilų miestas – Kėdainiai. Per šį karą beveik visa valstybės teritorija buvo užimta. Bet neužimta tapo širdis ir valia savo valstybę susigrąžinti. Lietuvos didžiavyris Jonušas Radvila įrodė šią valią kariaudamas ginklu ir, apleistas Krokuvoje karaliaus, susigūžusio ir dažno didiko šmeižiamas, ėmėsi iniciatyvos visais įmanomais būdais valstybę išsaugoti.

Anuomet sostinę Vilnių niokojant tamsiems maskvėnams, o ir šiandien vėl Maskvos meškai kreipiant į Lietuvą savo godų snukį, Jonušo Radvilos valia – „tarnauti Tėvynei: vienas už visus“ – įkvepia piliečius. Lygiai taip pat įkvepia ir radviliškas Biržų žmonių ryžtas, kurio dėka Biržų tvirtovė buvo atstatyta ir vėl tapo lietuvybės bastionu.

Sunkiai įtikėtina, bet akivaizdu! Dar Stalino valdymo metais imtasi atkūrinėti Biržų pilį, kuri beviltiškai dūlėjo nuo XVIII amžiaus! Trumpa chronologija: XX a. 6–7 dešimtmetyje vyko rūmų griuvėsių konservavimo darbai; 1960–1964 m. buvo atlikti platesni rūmų tyrimai ir sukauptos žinios rūmų atstatymui; 1970 m. – atstatytas pilies tiltas; 1978 m. pradėti rūmų atstatymo darbai; ir štai jau 1988 m. Nepriklausomybės aušroje renesansiniai Radvilų rūmai vėl atvėrė duris.

Biržų pilis, didžiulė ir galinga (renesansinio, vėliau nuo XVII a. vidurio – olandiškojo tipo) bastioninė tvirtovė, buvo šiaurinės Lietuvos fortifikacinės sistemos strateginis centras, iš kurio ne kartą LDK etmonai vadovavo LDK kariuomenės veiksmams Livonijoje. Tvirtovės apsaugai pirmą kartą Lietuvoje buvo užtvenkta dviejų upių santaka ir suformuotas dirbtinis Širvenos ežeras. Biržų pilies arsenalas buvo reikšmingas ne tik regiono gynybai, bet ir kaip visos LDK kariuomenės ginkluotės rezervinė bazė Livonijos prieigose. XVII amžiaus pirmoje pusėje Biržų pilis karybos atžvilgiu buvo pažangiausia LDK ir viena pažangiausių Abiejų Tautų Respublikos tvirtovių.

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© R. Šopio nuotr.

Ženkime žingsnį dar giliau Radvilų ir Biržų miesto dvasios šaltinio link.

Būtent kunigaikštis Kristupas Radvila (1547–1603 m.) nusipelnė Biržams pilies ir visateisio miesto sukūrimu. Darbus jis pradėjo 1575 metais Apaščios ir Agluonos upių santakoje pastatydamas užtvanką ir taip sukurdamas dirbtinį ežerą. 1586–1589 metais buvo supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų-reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir šalia augantis miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tais pačiais metais Biržams buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Kristupas Radvila buvo neeilinio talento karvedys. Jau būdamas 17 metų su tėvu Radvila Ruduoju dalyvavo Ulos kautynėse; sėkmingai prieš Rusijos kariuomenę kariavo Livonijoje; 1601m. laimėjo Kuoknesės mūšį prieš švedus ir išstūmė juos iš Vidzemės. Visgi žymiausias Kristupo Radvilos talento pasireiškimas buvo jo diversinis reidas į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės gilumą.

Nuo 1579 m. rugpjūčio 5 d. iki rugsėjo 22 d. Radvilo vadovaujama 4000 raitelių kariauna, siekdama sukelti priešo šalies gilumoje sumaištį ir taip parengti karaliaus Stepono Batoro žygį prieš Pskovą, nukeliavo 1400 km per Vitebską, Rževą, Staricą, kur buvo apsistojęs pats caras. Šis žygis į pasaulio karybos istoriją įėjo „Radvilos reido“ pavadinimu. Radvila niokojo Maskoliją, kovėsi su rusų daliniais, privertė carą išsigąsti ir bėgti toliau nuo siaubūno Radvilos. Savieji Kristupui Radvilai davė Perkūno pravardę. Net tėvas Rudasis Radvila, Ulos mūšio nugalėtojas, anuomet Vilniaus vaivada, pasitiko sūnų žiemos šaltyje su nukelta kepure.

Tu baubas esi maskviškiams ir karo perkūnas,
Priešams – tikra pragaištis, o tėvynei – išganymas – bailūs
Bėgo nesyk nuo tavęs, neįveikiamo mūšy, maskviškiai!

(Jono Radavano pagiriamoji epigrama Radvilui Perkūnui)

Ir visgi ženkime dar vieną žingsnį gilyn.

Gilinantis į Radvilų miesto dvasią prieš akis pradėjo dėliotis šios giminės išskirtinių motyvų mozaika. 1455 metų balandžio 14 d. Lenkijos ir LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis būsimam Trakų vaivadai ir Vilniaus kaštelionui Radvilų giminės pradininkui Radvilai Astikaičiui dovanojo pavaldinių ir leido juos apgyvendinti didiko pirktoje (kaip teigia dovanojimo raštas) „Biržų žemėje šalia vokiečių sienos“. Astikų Radvilos įpėdiniai toliau nuosekliai didino Biržų valdą. Ir štai Kristupas Radvila Perkūnas čia įsteigia visateisį miestą su galinga pilimi. Įdomi užuomina: į Biržus iš Trakų jis atsiveža ir Vytauto asmeninės kariaunos palikuonių – karaimų. Ir dar viena: Biržų valdas iš Radvilų įsigiję Tiškevičiai šiauriniame Širvenos krante, veik priešais pilies griuvėsius, pasistato gražų Astravo dvarą. Panašiai kaip Trakuose Užutrakio dvarą priešais Trakų salos pilį. Galbūt ši įžvalga neprofesionaliai tamsi: Radvilos Biržus kūrė lyg šiaurinius Trakus! Galbūt didingiausieji po didžiausiųjų valdovų Radvilos siekė atkartoti Gediminaičių galybės kontūrus. Tiškevičiai tą žinojo ir jautė didelį norą ir net pareigą glaustis prie didžiųjų LDK galybės simbolių.

Radvilos pažino Lietuvos valstybės ištakas. Ir jų Biržai – lyg šiaurinė mūsų valstybės ištakas tvirtinanti tvirtovė.

Biržų piliai po 400 metų nuo įkūrimo ir 200 tarnystės metų buvo lemta ir vėl atgimti. Ar tai nėra nenugalimos Tautos būtinybės būti laisvai ir didingai įrodymas?! Juk dabar Biržų pilis ir vėl skleidžiasi kaip tvirtas lietuvybės židinys.

Naudingos nuorodos:

• Biržų pilyje veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“ (J. Radvilos g. 3), kurio 25 salėse eksponuojami eksponatai, pasakojantys apie krašto istoriją ir kultūrą. Muziejuje lankytojai gali pamatyti pirmąją Lietuvoje atstatytą autentišką XVII a. pab. koklinę krosnį, atkurtame tvirtovės arsenale veikia XVI–XVII a. karybos ekspozicija. Be to, muziejus siūlo ir edukacinius užsiėmimus vaikams.

Darbo laikas III-VI nuo 10.00 – 18.30 val., II ir VII nuo 10.00 – 17.30 val., nedarbo diena – pirmadienis. Bilietų kainos: suaugusiems – 2 €, moksleiviams, studentams, pensininkams, neįgaliesiems – 1 €. Daugiau informacijos apie užsiėmimus ir ekskursijas tel. 8 450 33390

• Nuo pilies nuvažiavę apie 1 km galėsite pasivaikščioti ilgiausiu – 526 m – pėsčiųjų tiltu Lietuvoje. Širvėnos ežeras, kuris yra seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, suformuotas 1575 m. Tvenkinio paskirtis buvo saugoti pilį iš šiaurinės pusės. 1928 m. per Širvėnos ežerą buvo nutiestas tiltas, jungiantis Biržų ir Astravo miestus. Šiandien šis tiltas gausiai lankomas žvejų, jaunavedžių, miestiečių ir miesto svečių, kurie nori pasigrožėti miestu, ežero ramybe ir tiltu pasivaikščioti iki Astravo dvaro.

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© MantvydasD Photography nuotr.

• Tiltas nuves jus į Astravo dvaro rūmus, priklausiusius grafams Tiškevičiams. Itališkų vilų stiliaus rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV–XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos. Nors rūmų interjerai neišlikę, galėsite pasigrožėti nuostabiu vaizdu į Širvėnos ežerą, apžiūrėti senąją užtvanką, pasivaikščioti parke.

• Nuo pilies nuvažiavę apie 3 km, galėsite aplankyti „Karvės olą“ ir kitas karstines įgriuvas. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Speleologai mano, kad jai apie 200 metų. Ne veltui Biržuose nepatariama sakyti „kad tu prasmegtum“, nes tai gali ir išsipildyti...

• Nuo pilies nuvažiavę apie 6 km pasieksite Kirkilų karstinius ežerėlius, susiformavusius iš karstinės kilmės įgriuvų. Tai unikalus reiškinys Europoje, nes ežerėliuose galima aptikti žaliųjų ir purpurinių sieros bakterijų kolonų, kurių dar randama tik Italijoje. Kartais, esant tam tikroms sąlygoms, vasaros metu jie nusidažo įvairiomis spalvomis. Jeigu norite pasigrožėti šiuo gamtos reiškiniu iš aukštai, siūlome pakilti į 32 metrų apžvalgos bokštą, į kurį užlipus atsivers nuostabūs vaizdai.

Tris muškietininkus primenanti istorija: lietuvis, kurio rusai bijojo kaip didžiausio siaubo
© G.Zimkaitės nuotr.

• Iš pilies jūs lengvai ir greitai pasieksite Evangelikų reformatų bažnyčią (Reformatų g. 3), pastatytą 1874 m. Neogotikos stiliaus bažnyčia primena Radvilas, kurie rėmė ir platino šį tikėjimą. Ji tapo Šiaurės Lietuvos reformacijos centru. Bažnyčioje išlikęs vieningas unikalus neogotikinis interjeras: stalai, suolai, didelė vargonų pakyla su vargonais, sakykla. Visa bažnyčios vidaus įranga padaryta iš medžio.

• Kita netoliese esanti bažnyčia – šv. Jono krikštytojo (Vytauto g. 2). XIX a. statyta bažnyčia – halinė, turinti baroko ir klasicizmo bruožų. Ją sudaro trys altoriai su įspūdingais paveikslais. 1879 m. bažnyčia konsekruota. Jos fundatorius grafas Jonas Tiškevičius, architektas Laurynas Cezaris Anikinis. Bažnyčioje esantiems vargonai virš 100 metų.

• Išalkus rekomenduojame papietauti Biržų pilies rūsio restorane „Pilies skliautai“. Čia Jūsų lauks skanūs europietiškos ir biržietiškos virtuvės patiekalai intriguojančiais pavadinimais. Nustebins ištaigingas interjeras. Restoranas dirba visomis savaitėmis dienomis nuo 12.00-21.00 val.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų atstatant mūsų kultūros paveldą ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
9