×

Neįtikėtino grožio dvaras, skendintis šikšnosparnių kolonijose: čia filmuotas ir garsusis „Tadas Blinda“

21. spalio 2016 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
Tadas Blinda © DELFI montažas

Renavo dvaras yra unikalus Mažeikių rajono perlas. Lietuviško kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai šį autentika alsuojantį Lietuvos dvarą pasirinko kaip filmavimo aikštelę.

Renavo dvaras ypač vertinamas dėl išsaugotų ir restauruotų rūmų interjero, kuris dera su iš istorinių laikų išlikusia biblioteka bei nuostabaus grožio parku. Rūmų interjeras iki šiol iššaukia lankytojų susižavėjimą. XIX a. interjerą kūrę savininkai didžiavosi reprezentacinių salių prabanga, pabrėžta Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Niekas kitais taip gyvai neliudijo istorijos kaip knygos. Pergyvenusi istorinius lūžius Renavo dvaro biblioteka iki šiol yra atvira lankytojams. Į biblioteką sugrįžo dalis buvusio savininko Antonijaus Rönne knygų. Senųjų dvaro šeimininkų rūpesčiu biblioteka talpino daugiau nei 1000 knygų, didžioji dalis iš jų buvo parašytos vokiečių ir lotynų kalbomis.

Bibliotekoje ir laiptai, ir knygų lentynos – tokie, kokie buvo dvaro klestėjimo laikais. Renavo dvaro bibliotekos laiptai pagaminti toje pačioje gamykloje kaip ir Eifelio bokštas. Itin patogūs ir elegantiški laiptai ir dabar džiugina lankytojus tikroviška sąsaja su Paryžiumi.

Renavo dvaras (D. Makavičiaus nuotr.)
Renavo dvaras (D. Makavičiaus nuotr.)

Kitas dvaro autentikos elementas yra 51,4 ha parkas. Nuo pagrindinių rūmų terasų Varduvos upės atsiveria užburiantis kraštovaizdis. Renavo parkas (įkurtas XIX a.) yra vienas iš reprezentacinio tipo Lietuvos parkų, išsaugojęs pirmykštės gamtos pradą. 1986 m. parkui suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas.

Nedideliame rūmų parko parteryje iki mūsų dienų išliko nemažai egzotinių medžių: kanadinė cūga, paprastojo buko raudonlapė forma, paprastojo ąžuolo kiparisinė bei glaustašakė formos, kvapusis beržas, geltonžiedis kaštonas, europinis maumedis, veimutinė pušis. Dauguma senųjų medžių yra įspūdingų matmenų. Gražūs, išlakūs čia yra ir vietiniai medžiai: paprastieji klevai, ąžuolai, uosiai, mažalapės liepos, karpotieji beržai, paprastosios ievos.

Šiaurinėje parko dalyje vyrauja savaiminių rūšių klevai, liepos, uosiai, yra nemažai eglių ir ąžuolų. Miško parke daug eglių ir ąžuolų, liepų, klevų, uosių, yra skroblų, europinių kėnių, europinių maumedžių.

Renavo dvaras (D. Makavičiaus nuotr.)
Renavo dvaras (D. Makavičiaus nuotr.)

Parko pažibos – storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo yra 1,2 metro; taip pat ir liepa, ant kurios pasvirusio pagrindinio kamieno išaugusios šešios šakos tapo savarankiškais vertikaliais kamienais. Į parką įveda vijokliais apsodinta vadinamoji pergola. Paprastai apaugusios vijoklinėms rožėmis ar vynuogėmis panašios pergolos yra labiau būdingos Pietų Europos dvarams.

Renavo paslaptingumo aurą kurianti ypatybė – šikšnosparnių kolonija. Medžių uoksuose čia gyvena apie 500 šikšnosparnių (11–12 rūšių). Manoma, kad Renavo parko šikšnosparnių populiacijos branduolys susidarė dar prieš kelis šimtmečius.

Šiuo metu parko medžiams dar labiau subrendus ir juose pagausėjus drevių, genių iškaltų uoksų, susidarė dar geresnės sąlygos šikšnosparniams gyventi ir saugiai vesti vaikus. Įdomu tai, kad Renavo parke gyvenantys šikšnosparniai padėjo išgarsinti Renavą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Vasarą jų čia gyvena kolonijos, o rudenį jie išskrenda kur šilčiau – į Pietų Europą.

Renavo dvaras (D. Makavičiaus nuotr.)
Renavo dvaras (D. Makavičiaus nuotr.)

Ne mažiau įvairus ir vietinis gyvūnijos pasaulis. Jį sudaro 71 paukščių bei 27 žinduolių rūšys. Iš viso čia užregistruota 3 grybų, 4 augalų ir 21 gyvūnų rūšis, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Renavo dvaro sodybos administracijos rūpesčiu išpuoselėtas rajono perlas – Renavo dvaro sodyba – liudija didelį dvarą kūrusių savininkų atsidavimą šios dvarvietės kūrybai. Ankstesnis Renavo vardas buvo vadinamas Gaurės arba Gaurių vardu. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurų dvaras, yra 1589 m. gruodžio 26 d. Luobos ir Gaurelių dvaro inventorius.

Jame rašoma, kad Gaurų dvarą nuomojo broliai Burbos. Tuomet dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. Savininkai bei dvaro valdų nuomininkai buvo: Adamko-Adomkovičiai, Raseiniškiai, Burbos, Puzinai, Gorskiai, Arensai, Veisai, Makovieckiai, Zabielos, Bialozorai, Huščos, Tiškevičiai ir kitos tarpusavyje susigiminiavusios šeimos.

XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys – Vokietijoje, Brėmene. Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Iš šios Rönne giminės būtent ir kilo Renavo vardas.

Didelį indėlį dvaro istorioje paliko baronas Antonijus Rönne (1795–1877). Būtent barono iniciatyva 1830–1833 m. pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Baronas buvo išsilavinęs ir išpuoselėto skonio žmogus. Antonijus Rönne Vilniaus universitete apsigynė filosofijos magistro laipsnį, taip pat studijavo Tartu universitete. Jis labai vertino gamtos mokslą ir meną.

Baronas palaikė ryšius su visos Europos elitinės kultūros atstovais. Antonijaus Rönne dvarus administravo agronomas Mykolas Očepovskis – vienas žemės ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje. Taip pat baronas Antonijus Rönne buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti.

Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Jame ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, didikai. Anuomet Renavo dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Remiantis 1839 m. statistikos duomenimis, barono Renavo dvaro sodas buvo išrinktas geriausiu Telšių apskrities sodu.

Vėlesni savininkai irgi palaikė menišką Renavo gyvastį. Po Antonijaus mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rönne (1797–1857 m.) sūnus Eugenijus Rönne (1830–1895 m.). Eugenijus buvo poetas. 1878 m. jis Vilniuje išleido knygą „Poezye i prace dramatyczne“. Eugenijus Rönne ėmėsi reikšmingų rekonstrukcijos darbų. Metalinį prieangį, manoma, pristatė dvarvietės šimtmečio proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (1880 m.).

Po jo Renavo dvarą paveldėjo Felikso Rönne anūkas Feliksas Mielžinskis (1871–1910 m.). Tais laikais priekinėje rūmų portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. baltojo marmuro židinys, holo dešinėje buvo įrengta puotų salė su židiniu. Rūmų daržo pusėje įrengtas didelis salonas: čia taip pat stovėjo marmuro židinys, kabėjo krištolinis sietynas.

Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Iš vertingesnių daiktų lenkų istorikas ir dvarų metraštininkas Romanas Aftanazis mini barono Renė šeimyninį portretą. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas.

XX a. pradžioje Felikso Mielžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras buvo gerokai pakeistas. Mielžinskiai itin didžiavosi rūmus papuošusiais Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. F. Mielžinskio valdymo laikotarpiu Renavas garsėjo ne tik sodu, bet ir šiltnamiais.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. F. Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės (iki 1940 m.).

Renavo dvaro istorija paliko ženklius įspaudus Lietuvos istorijoje. 1863 m. sukilimo metu dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis. Baronas Antonijus Rönne globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos du sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. 1868–1871 m. jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtininką, istoriką bei kalbininką Lauryną Ivinskį (1810–1881 m.).

Jo auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922 m.) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932 m.) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Beje, prieš mirtį Antonijus Rönne našlei ir jos vaikams užrašė kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.

Renavo dvaro sodyba buvo išpuoselėta nuolatinio mylinčio savininkų rūpesčio dėka. Dvarą perėmusi Mažeikių rajono Renavo dvaro sodybos administracija atkūrė autentiško Renavo grožio aurą ir kasmet ją nuosekliai grąžina.

Naudingos nuorodos lankytojams:

Renavo dvaro sodyba (Dvaro g. 2, Renavo k., Sedos sen., Mažeikių raj., Telefonas +370 443 43668, el. p. info@renavodvaras.lt) atvira lankytojams trečiadieniais-sekmadieniais nuo 10 iki 18 val. Prieš šventes Renavo dvaro sodyba dirba viena valanda trumpiau. Dvaro rūmuose veikia atnaujinta nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais ir kt. Ekspozicijos įkūrėjas –Lietuvos Dailės muziejus.

Renavo dvaro sodybos ekspozicijų ir parodų lankymas suaugusiems – 2 Eur, moksleiviams, studentams, pensininkams, ne Mažeikių raj. neįgaliesiems – 1 Eur. Eskursijas galima užsakyti tel. 8 443 43668, 8 615 46031.

• Apžiūrėjus Renavo dvaro sodybą, verta užsukti į vos už maždaug 8 kilometrų esančią Sedą. Seda – tai miestas, kurio senoji dalis su gatvių tinklu, aikštės planu, užstatymo fragmentais įrašytas į kultūros paveldo vietovių sąrašą, minimas jau nuo XIII a.

XV a. miestelis pradėjo garsėti kaip judrus pasienio su Livonija prekybos centras. Miesto raidą skatino strateginė padėtis – prie kelio iš Livonijos į Žemaitiją. 1855 m. Sedoje dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kurio garbei pavadinta miestelio centrinė aikštė.

Sedoje rekomenduojame aplankyti šiuos kultūros paveldo objektus: 1770 m. iškilusį Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios kompleksą; Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčią, pastatytą kaip Sedos dvaro koplyčią 1781 m.; Sedos vandens malūną ir magaziną, stovinčius Varduvos upės dešiniajame krante XIX a. Sapiegų dvaro teritorijoje; koplytstulpį su skulptūra „Kristus, nešantis kryžių" ir memorialines vietas – Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapus, žydų žudynių vietą ir kapą, paminklą Vytautui Didžiajam ( atidengtas 1931 m.).

Dėl tikslaus maršruto kreipkitės į Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centrą: Ventos g. 8A, Mažeikiai, tel. 8 443 67177, 8 685 78456, el.p. mtvic@roventa.lt

Seda (Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus nuotr.)
Seda (Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus nuotr.)

• Ketinantys pasilikti Sedoje nakvynei, ją užsisakyti galite čia. Pietauti siūlytume viloje „Dubgiris“, kur taip pat galima nakvynė.

• Jei ketinate keliauti į Šiaurę nuo Renavo dvaro, užsukite į Židikus. Šis Mažeikių krašto miestas yra susijęs su įžymiąja rašytoja Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana. Ji Židikuose praleido 15 savo gyvenimo metų iki pat mirties, čia parašė brandžiausius savo kūrinius: apysaką „Sename dvare", apsakymą „Irkos tragedija" ir kitus.

M. Pečkauskaitė paliko svarbų pėdsaką Židikų miestelio bendruomenėje savo labdaringa veikla – įsteigė lietuvišką mokyklą, ligoninę, senelių prieglaudą. Nuo gruodžio 6 d. po remonto bus galima apsilankyti rašytojos memorialiniame muziejuje (Dariaus ir Girėno g. 2, tel. 8 443 43310), kuriame eksponuojami jos asmeniniai daiktai, šeimos nuotraukos, dokumentai.

Židikų kapinėse esančioje rašytojos memorialinėje koplyčioje galima aplankyti ir rašytojos kapą. Apžiūrėkite valstybės saugomą kultūros paveldo objektą – Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių kompleksą, kuriame išsiskiria klasicistinės struktūros ir romantizmo architektūrai būdingos formos.

Židikų kapinių koplyčia (Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus nuotr.)
Židikų kapinių koplyčia (Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus nuotr.)

Mažeikių muziejus (V.Burbos g. 9, Mažeikiai, tel. 8 443 26037, el. p. info@mazeikiumuziejus.lt) supažindins jus su Žemaitijos krašto istorijos, archeologijos, etnografijos, bei liaudies meno kūriniais.

Svečius pasitinka ekspozicija – „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“, skirta pažinčiai su jų kultūros paveldu. Daugiau informacijos galite rasti čia.

Muziejuje nuolat rengiamos keičiamosios parodos, organizuojami dailininkų plenerai, simpoziumai, konferencijos, edukacinės programos, vykdomos daugiadienės ekspedicijos po Mažeikių rajoną.

• Važiuodami į Rytus nuo Mažeikių Šiaulių kryptimi, maždaug už 18 kilometrų pasieksite Viekšnių miestą. Jame veikiantis pirmosios vaistinės muziejus paliks neišdildomą įspūdį. Tai yra vienintelis kaimiško tipo, XIX–XX a. veikusios vaistinės muziejus Lietuvoje (Tilto g. 3, Viekšniai, Mažeikių raj, tel. 8 443 37420) su išlikusiomis vaistininko gyvenamosiomis patalpomis.

Muziejaus ekspoziciją sudaro vaistinėje dirbusių farmacininkų daiktai, baldai, vaistų gamybai naudoti prietaisai, indai, įrankiai, receptai. Retesni eksponatai – žmogaus odos diržai, kurie seniau buvo naudojami žaizdoms bei votims gydyti, receptas, rašytas Simonui Daukantui nuo skaudulių ir daugelis kitų, apie kuriuos lankytojams įdomiai pasakoja muziejaus darbuotojai.

Viekšniuose taip pat aplankykite aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus memorialinį muziejų (Akmenės g. 10, tel. 8 443 37420). Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus (1809–1863 m.) memorialinis muziejus įsteigtas 1981 m., name, kuriame jis gyveno.

A. Griškevičiaus muziejus (Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro nuotr.)
A. Griškevičiaus muziejus (Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro nuotr.)

A. Griškevičius teoriškai ir praktiškai siekė įrodyti, kad žmogus, kaip ir paukštis, gali skraidyti, suprojektavo ir aprašė skraidymo aparatą „garlėkį“, kurio maketą muziejaus lankytojai gali išvysti drauge su kitais, aviatoriui skirtais eksponatais. Muziejuje taip pat veikia ir XIX–XX a. pradžios entografinė ekspozicija apie Viekšnių krašto žmonių buitį, tradicijas.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

6