×

Miestas tarp septynių kalvų: nestabtelti Telšiuose būtų nuodėmė

07. birželio 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Telšių katedra (A. Žebrausko nuotr.)

Virš septynių kalvų miesto iškilusi į dangų žemaičių dvasią kelia Telšių katedra. Štai tokia gimsta įžvalga, skraidinanti sielą virš išpuoselėtos Žemaitijos pagrindinės šventovės.

Kodėl pagrindinės? Todėl, kad čia reziduoja žemaičių vyskupas, tęsiantis garbingų pirmtakų apaštališką misiją. Merkelis Giedraitis, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Motiejus Valančius, Justinas Staugaitis – skambiausi ne tik žemaičių, bet ir visą Lietuvos dvasinę gerovę telkę didžiavyrių vardai.

Kitais metais kaip tik sukanka garbingas 600 metų žemaičių krikšto jubiliejus. 1417 metais visuotinis Bažnyčios susirinkimas Konstancoje (dabar Vokietija) pasiuntė į Žemaitiją dvasininkų delegaciją, kuri turėjo tęsti žemaičių krikštą ir įsteigti vyskupiją. 1417 metais spalio 23 dieną LDK kunigaikščio Vytauto aktu buvo patvirtintas vyskupijos įsteigimo faktas, o jau kitą dieną Konstanco susirinkimo atstovas Vilniaus katedros kleboną Motiejų Vilnietį konsekravo vyskupu ir paskyrė į Žemaitiją. Vyskupijos centru tapo Medininkai, dabartiniai Varniai.

Pergalingai, nes pačios Lietuvos valstybės inicijuota – gimė Žemaičių vyskupija. Šį istorinį faktą drįsčiau įvertinti taip: paskutinioji Europoje pakrikštytoji gentis laimėjo savo krikšto karūną. Juk tai – miestas ant septynių kalvų! Kaip kad amžiais savo dvasiniu paveldu triumfuojanti Roma.

Tad šiandien imkime ir pasibelskime į šios garbingos žemaičių šventovės duris. Paprašykime dvasios stiprybės ir įžvalgos apie didingą krikščionybės Žemaitijoje tradiciją. Užkopkime į Insulos kalvą, ant kurios stūkso žemaičių krikščioniškosios dvasios kalvės pastatai: katedra, kunigų seminarija, vyskupų rūmai.

Anuomet Telšių seniūnas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega ir jo žmona Kotryna Goslauskaitė-Valavičienė Sapiegienė pakvietė į savo miestą pranciškonus vienuolius. Šventojo Pranciškaus Asyžiečio pasekėjai ant Insulos kalvos įsikūrė nedideliame mediniame vienuolyne su koplyčia 1624 metais.

Netrukus buvo pradėta ir mūrinio vienuolyno statyba. Dabartinės bažnyčios pastatą vienuoliai su vietinių bajorų pagalba pradėjo statyti 1761 metais rugsėjo 24 dieną, kai buvo pašventintas kertinis Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos ir švento Antano Paduviečio – garsaus šio ordino šventojo - bažnyčios akmuo. Pati šventovė buvo pašventinta 1794 metais gegužės 18 dieną – pusmetis iki trečiojo LDK padalijimo ir pirmojo Lietuvos valstybingumo praradimo. Vienuoliai pranciškonai ant Insulos kalvos išsilaikė iki 1853 metų. Tai metais carinė valdžia vienuolyną uždarė, o pati šventovė toliau tarnavo tikintiesiems kaip jų parapijinė bažnyčia.

Pergalingai, nes pačios Lietuvos valstybės inicijuota – gimė Žemaičių vyskupija. Šį istorinį faktą drįsčiau įvertinti taip: paskutinioji Europoje pakrikštytoji gentis laimėjo savo krikšto karūną. Juk tai – miestas ant septynių kalvų! Kaip kad amžiais savo dvasiniu paveldu triumfuojanti Roma.
Mindaugas Kazimieraitis

Carinis okupantas XIX amžiuje nuosekliai šlavė katalikų vienuolynus nuo Lietuvos žemės. Mat vienuolynų tinklas Lietuvoje buvo romėniškos savasties stuburas, tvirtinęs sielas ir valstybę dorybėmis. Vienuoliai – ne tik maldos žmonės, bet ir didieji sielų ugdytojai bei Tautos švietėjai. Maskvos gi ordai nereikėjo ir nereikia krikščioniškos Tautos. Ordai reikėjo prasigėrusių baudžiauninkų, kad ir čia, mūsų katalikiškoje Lietuvoje, galėtų tenkinti savo, atrodo, nepažabojamą grobuonišką ir visą niekinantį rajumą.

Atsilaikėme ir laikomės iki šiol. Ir dabar svarbu, kad ne tik ranka rankon laikytumėmės dainoje, ne tik kaip broliai – už ginklų. Dar svarbiau yra laikytis tėvų tikėjimo, kuris Dievą Kūrėją pastato į savo kraštą mylinčių ir ginančiųjų gretą. Kas gi prieš mus, jei Dievas už mus...!

Po daugiau nei šimtmečio priespaudos išaušo Lietuvai pirmoji Nepriklausomybės aušra. 1926 metų balandžio 4 dieną apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ popiežius Pijus XI įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir įsteigė Telšių vyskupiją, Žemaičių vyskupijos tradicijos tęsėją. Dvasinė Žemaitijos sostinė iš Varnių persikėlė į Telšius, o vienuolių pastatyta šventojo Antano Paduviečio parapijinė bažnyčia Telšiuose buvo pakelta į katedros rangą. Pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas iškilus Bažnyčios ir Lietuvos valstybės veikėjas Justinas Satugaitis (1866-1943 m.)

Tad ženkime į žemaičių Katedros vidų. Garbingos istorijos įspūdžiu mus pasitinka Romualdo Inčirausko nuliedintos Telšių katedros reljefinės durys. Ne tik gražia išore, bet ir gelmingu vidumi teatveria šios durys tūlai tikinčiai ar šiaip klajūnei sielai per 600 metus Žemaitijoje sutelktus dvasinius turtus.

Telšių katedra (B. Vaitkutės nuotr.)
Telšių katedra (B. Vaitkutės nuotr.)

Tuoj akiai atsiveria trinavė šventovė, spindinti vėlyvojo baroko ir klasicizmo stilių kompozicijomis. Septyni talentingojo meistro Jurgio Mažeikos sukurti altoriai per dvejus aukštus įrėmina visą šventovės struktūrą. Ankstyvais rytais prie šių altorių už žemaičių sielas vienuoliai keldavo į dangų rankas ir žengdavo į šventose Mišiose sudabartinamos Kalvarijos Aukos kalną: Introibo ad altare Dei. Žengsiu prie Dievo altoriaus. Skliautuose ir arkinėse navose iki šiol gaudžia garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Daug grožybių šioje katedroje nužvelgtinų ir kitų gilių dalykų patirtinų. Visgi šio straipsnių ciklo tikslas nėra perteikti tai, ką kiekvienas gali savo akimis pamatyti. Tikslas – suprasti ir įsisavinti kultūros paveldo dvasinę reikšmę. „Žvilgsnis į Lietuvą“ yra būtent apie TAI.

Juk „katedra“ turi tiesioginę dvasinę paskirtį ir prasmę, kurią akimi matomos grožybės išreiškia kaip Dvasios pasaulio simbolius. Kuo yra išskirtinė „katedra“ kitų katalikiškų šventovių, pavyzdžiui, parapijos ar vienuolyno bažnyčios tarpe? „Katedra“ yra graikų kalbos žodis, reiškiantis „sostą“. Krikščioniškąją prasme - „vyskupo sostą“.

Prasčiokui gali kilti pavydus klausimas: kodėl vyskupas toks „sostingas“ ir skiriasi nuo kitų dvasininkų? Vyskupas yra Apaštalų tradicijos tęsėjas. Viešpaties Jėzaus Kristaus jam yra suteikta galia švęsti išganymo paslaptis (sakramentus), kurie krikščionims tampa jų išganymo laidu. Vyskupas įšventina kunigus, kurie tampa apaštalinės misijos įgyvendinimo pagalbininkais. Tad „katedra“ esmingiausiai reiškia Apaštalų tradicijos tesėją vyskupą ir jo atsakomybės sritį – teritorijoje aplink katedrą gyvenančius krikščionis (vyskupiją), o taip pat ir į visų čia sielų išganymo labui tarnavusių pirmtakų vyskupų tradiciją.

Taigi Telšių katedra yra Žemaičių vyskupijos šventovė, menanti didžius šviesuolius, kurie atvėrė dangų daugeliui sielų, o tuo pačiu ir kovojo prieš tamsybes šiapusybėje Žemaitijos ir visos Lietuvos labui. Pažvelkime į kelias reikšmingiausias šios dieviškos misijos vykdytojų didžiavyrių ikonas.

Visuotinai sutariama, kad vyskupas Merkelis Giedraitis (1536 -1609 m.) tapo antruoju Žemaitijos krikštytoju. Jau pats šios garsios LDK giminės atstovo tapimas vyskupu buvo Lietuvos didikų tikslinga pergalė už savos Tautos lietuvišką apaštalavimą. Vyskupo Giedraičio didysis uždavinys buvo stiprinti katalikų tikėjimą krašte, kuris dar skendėjo, iš vienos, pusės, prietaruose, iš kitos – Reformacijos rūkuose. Vyskupas ėmėsi kelti ir katalikybę, ir lietuvybę vienu ypu. Daug katalikų šventovių iš reformatų vėl sugrįžo pas katalikus; jo kryptingos paskatos dėka atsirado pirmoji LDK lietuviška raštija.

„Tavo rūpesčiu, galingiausiasis Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalbą mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikro tikėjimo priešininkai iš dalies neatsižadėjo savo neapgalvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau, negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios tu nemėgintum atitolinti ar panaikinti“, – prakalboje dėkodamas vyskupui Merkeliui Giedračiui rašė garsusis lietuvių kalbos puoselėtojas Žemaitijos vyskupijos kanauninkas Mikalojus Daukša (1527 – 1613 m.).

1646 metais Žemaičių vyskupas – kitos žymios LDK giminės atstovas – Jurgis Tiškevičius ( 1596 – 1656 m.) jau galėjo popiežiui pranešti: Žemaičių vyskupijoje veikia 80 bažnyčių ir daugybė koplyčių. Šitai Žemaičių vyskupai pasiekė ne tik skatindami bajorus statyti bažnyčias, bet, pirmiausiai, skelbiant tikėjimą ir visokeriopai šviečiant žmones sava kalba.

Žinia, vyskupo Jurgo Tiškevičiaus apaštalinis užmojis plačiai išgyvenamas ir mūsų dienomis. Kasmet liepos pradžioje Lietuvos televizijos laida „Panorama“ paskelbia nacionalinę naujieną – prasideda didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. O šių atlaidų istorija prasideda, kai vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Gardų miestelyje pradėjo statyti Kryžiaus kelio koplyčias. Jų pašventinimo metu pats vyskupas su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas žemaičių Kryžiaus kelią iš Jeruzalės parvežta žeme; žeme, kurią prakaitu ir krauju pašventino pats Viešpats. Neabejotinai, Žemaičių Kalvarija buvo, yra ir išlieka Žemaitijos dvasiniu stuburu.

Arčiau mūsų laikų, XIX amžiuje Žemaitijoje vėl iškilo LDK Giedraičių giminės šviesuolis Juozapas Arnulfas Giedraitis (1802-1838 m.). Vyskupas buvo didelis kylančio sąmonėjančių žemaičių dvasinio ir kultūrinio sąjūdžio rėmėjas. Vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio įsipareigojimas lietuviškai ir žemaitiškai savasčiai buvo didelis įkvėpimas jo amžininkams bendradarbiams.

Rašytojas bičiulis ir bendradarbis Dionizas Poška vyskupui dovanojo seno ąžuolo rievę ir, lyg norėdami susivokti savo Tautos šaknyje, abu vis skaičiuodavo tos rievės amžių. Poetas ir giesmių kūrėjas Antanas Strazdas (1760-1833m.) vyskupui dedikavo savo eilėraščių rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“. Dar mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, Antanas Strazdas suartėjo su lietuvių kultūros mecenatais Giedraičiais ir paties kuriamo lietuviško žodžio sklaida išreiškė vyskupui Giedraičiui dėkingumą. Kas gi nežino įkvepiančios Antano Strazdo žodžiais sukurtos giesmės „Pulkim ant kelių“, kurią iki dabar kiekvieną sekmadienį prieš šventąsias Mišias gieda uolūs Lietuvos katalikai? Mūsų „dėkui“ tekyla į Amžinybę ne tik poetui, bet poetą ir visą lietuvybę anuomet drąsinusiam vyskupui Giedraičiui.

Telšių katedra (A. Žebrausko nuotr.)
Telšių katedra (P. Balčiūno nuotr.)

Tautos dvasia buvo išjudinta. Kunigaikščio ir vyskupo A. J. Giedraičio įpėdinis vyskupas Motiejus Valančius toliau tęsė šviesių Žemaitijos vyskupų darbą. Labai svarbu pabrėžti – tęsė. Paprastas, tačiau kilnus savo siela vyskupas Motiejus Valančius toliau nuosekliai plėtojo žemaičių sąjūdį ir visos Tautos sąjūdį tapatybės atradimo link. Jis ryžtingai pasipriešino okupanto iš Rusijos nešamam sielų skurdinimui ir nutautinimui per pigią degtinę ir visokį kitokį kvailinimą. Vyskupas Valančius sąmonino žemaičius, kviesdamas šiuos blaivumui ir lavinimuisi. Tokiu būdu, tęsdamas apaštalinę misiją, žemaičių apaštalas atplėšinėjo sielas iš Rytų ordų atnešamų tamsybių.

XX amžiuje išaušo ir vyskupo valstybininko Justino Staugaičio žvaigždė. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, Seimo pirmininkas, darbingas publicistas ir rašytojas. Ir visa tai dėka Tiesos kelio mylimai savai Tautai.

Čia norėčiau sustoti ir atsidusti: duok, Dieve, Lietuvai tokių vyskupų, kurie vertai vadintini Tautos dvasios tėvais ir laisvintojais. Mes negyvename istorijos pabaigoje, o ir rajos bei iškrypusios ordos iš visų pusių vis mums grasina. Lai Žemaičių vyskupai su savo Katedra tebūna mums liudijimu ir įkvėpimu.

Dėl išskirtinių ekskursijų po katedrą ir visą bernardinų vienuolyno kompleksą galima tartis su kanauninku Andriejumi Sabaliausku, Telšių vyskupijos sakralinių objektų gidu,mob. 8-616-01275. Daugiau informacijos apie katedrą, jos istoriją ir virtualus turas po Telšių katedrą: http://www.telsiukatedra.lt/tour/

Naudingos nuorodos:

• Telšių senamiestis yra vienas iš 7 saugomų architektūrinio paveldo senamiesčių Lietuvoje. Šiame menų mieste įkvėpimo suteiks daugybė meno kūrinių. Jėgos ir stiprybės pasisemsite iš „Meškos pėdos“, o pinigų ir išminties – patrynę „Žydukų“ nosis. Skulptūra „Žemaitijos gaublys“ – atsakymas tiems, kurie mano, kad žemaičių nėra.

Telšiai (Žemaitijos turizmo informacijos centro nuotr.)
Telšiai (Žemaitijos turizmo informacijos centro nuotr.)

Turgaus aikštės „Lietuvos skalikas“ skirtas šunų veislei, kuri XX a. beveik sunyko, o telšiškis Z. Goštautas ją atkūrė. O jei ištrokšite, atsigerkite iš „Rotušės šulinio“. Pakeliui ir Turgaus aikštės skulptūra „Če vaikystė kėimas nuklegieje“ bei skulptūra-žaidimas „Pažink Žemaitijos sostinę“. Pakeliui į Insulos kalvą „Didžiosios žemaičių sienos“ plokštėse įamžinti Žemaitijai svarbūs įvykiai. Patrinkite „Žemaitijos legendos“ meškutės nosį ir jūsų svajonė būtinai išsipildys.

• Katedros aikštėje dar gyviau: čia rasite „Miesto maketą akliesiems“, savo pasaką sekantį vandenį prie paminklo „Fontanas“, greta – skulptūrą „Mokykla“, skirta pirmajai Telšių miesto mokyklai. Stabtelėkite prie Telšių katedros Garbės vartų ir Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros reljefinių durų. Žvilgtelėkite į skulptūrą „Septynios kalvos“ ─ išvysite vandens burbulą Masčio ežere ir jame nuskendusius švedų karių prisiplėštus lobius.

• Telšių rajone taip pat yra ką pamatyti. Siūlome aplankyti naujai atgimusį, Europos Sąjungos lėšomis rekonstruotą Biržuvėnų dvaro sodybos kompleksą: ponų namą, oficiną, arklidę ir vežiminę (http://www.birzuvenudvaras.lt/). Užsukite į netoliese esantį vienintelį Lietuvoje senovinių motociklų muziejų, kuriame eksponuojami prieškarinių, pokarinių ir vienetinių motociklų modeliai, pagaminti 1901-1945 metais. (http://auksiniselnias.lt/index-aplinka.html). Taip pat siūlome užkopti į Šatrijos kalną ir pasigrožėti nuostabia Žemaitijos panorama.

Telšiai (Žemaitijos turizmo informacijos centro nuotr.)
Biržuvėnų dvaras (Žemaitijos turizmo informacijos centro nuotr.)

• Telšiuose apžiūrėkite unikalią Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią bei garsiąją Šv. Antano Paduviečio katedrą kartu su požemiais. Rekomenduojame aplankyti ir garsųjį Žemaičių muziejų „Alka“ (www.muziejusalka.lt), kuris yra svarbiausias Žemaitijos etnografinio regiono istorijos muziejus Telšiuose, bei Žemaitijos kaimo muziejų, (http://zam.mch.mii.lt/Mpadaliniai/Buit_muz_ekspozic.htm) kuriame pamatysite autentiškus XIX a. pab.–XX a. pr. pastatus. Šiais metais muziejus siūlo žemaitiškų patiekalų degustacijas (reikia derinti iš anksto).

• Nepamirškite amfiteatro, o nusileidę į Masčio ežero pakrantę pasigrožėkite nuostabiais vaizdais bei skulptūrų parku po atviru dangumi. Pamatysite žaismingas meškutes, kurios įsitaisiusios ant Masčio ežero pakrantės šešių tiltelių. Užsukite atsipūsti į „Sūrio Džiugas namus“, šalia kurių atsiveria puikus vaizdas į amfiteatrą ir Masčio ežerą. Prie jų atveda žemaičių unikumui ─ sūriui „Džiugas“ skirta skulptūra, o viduje galėsite paragauti ne tik sūrio, bet ir įvairių skanėstų ir gardžios kavos. Norintys paskanauti Žemaitiškų patiekalų, juos rasite kavinėje „Bočių užeiga“ (Respublikos 49 – 1).

Telšiai (A. Žebrausko nuotr.)
Telšių amfiteatras (A. Žebrausko nuotr.)
Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
9