×

Lietuvoje gyvenanti tauta, kurios gretose ir tragiškai žuvusi L. Asanavičiūtė: jų bijojo net žymiausi rusų karvedžiai

14. spalio 2016 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
Istorinių nuotraukų ekspozicija mečetėje (D. Varnaitės nuotr.)

Lietuvos valstybės istorija yra neatsiejama nuo šimtmečiais greta lietuvių gyvuojančių tautų. Viena iš jų – totoriai, garbinga, didele ištikimybe Lietuvos valdovams ir mūsų valstybei pasižymėjusi tauta.

Raižių kaimo ketvirtą amžių menančioje mečetėje totoriai iki dabar savo apeigų maldose mini Vytauto Didžiojo vardą.

Totorių istorija Lietuvoje prasidėjo kiek daugiau nei prieš 600 metų. Plėsdami Lietuvos valstybės ribas pietryčių link LDK didieji kunigaikščiai susidūrė su karinga Aukso Orda. Pastaroji buvo Čingischano sukurtos mongolų imperijos palikimas.

Jos gyventojai – užkariautojų mongolų ir užkariautų tiurkų etninis darinys, ilgainiui įgavęs totorių vardą. Anuo metu tarp dvejų ambicingų regiono geopolitiką lemiančių darinių – Aukso Ordos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – susiklostė nevienareikšmiai santykiai. Viena vertus, didieji Lietuvos kunigaikščiai sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikėdavo atremti priešiškų šalių puolimus, kita vertus, patys rengdavo karo žygius į Aukso Ordos teritoriją.

Vienas iš taikingų santykių pavyzdžių – XVII a. Lietuvos istorijos sudarytojo Ablerto Vijūko-Kojalavičiaus minimas faktas, kad totoriai sudarė didžiojo kunigaikščio Gedimino kariuomenės avangardą. Absoliučiai kitoks santykių pavyzdys – įžymiausias konkuruojančių jėgų ir tolimesnius santykius nubrėžęs LDK ir Aukso Ordos susidūrimas, įvykęs 1362 m. rudenį ties Pietų Bugo upės kairiuoju intaku.

Mėlynųjų Vandenų mūšyje Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė sumušė Aukso Ordos kariauną. Užkariautojai lietuviai iš Kijevo Rusios išvijo Aukso Ordos baskakus, o patį Kijevą Algirdas atidavė savo sūnui Vladimirui. Mėlynųjų Vandenų mūšis tapo pirmuoju dideliu mongolų – totorių pralaimėjimu Rytų Europoje. Po šio laimėjimo LDK įtaka jau ėmė siekti Juodosios jūros šiaurines pakrantes.

LDK galios pripažinimas atvėrė ir naują santykių tarp dviejų valstybinių darinių erą. Totorių chanas siųsdavo pasiuntinybes į Trakus, o lietuviai su Vytauto Didžiojo pranešimais keliaudavo į totorių chano dvarą. Santykiai kurį laiką išliko nevienareikšmiai. Lietuvių kunigaikščių daugialypė diplomatija sumaniai naudojosi sutelktos galios svertais.

Raižių mečetė (D. Varnaitės nuotr.)
Raižių mečetė (D. Varnaitės nuotr.)

Pavyzdžiui, Aukso Ordos chanas Mamajus, išžygiavęs prieš Rusijos kunigaikščius, siekė sąjungininko Jogailos paramos Kulikovo mūšyje. Visgi lietuvių kariauna mūšyje taip ir nepasirodė.

Dmitrijaus Maskviškio telkiamos kariaunos gretose kovėsi LDK kunigaiškščiai Algirdaičiai, kurių karinė patirtis ir atsivestų lietuvių karių narsa tapo bene svarbiausia Mamajaus pralaimėjimo priežastimi. Veikiausiai tuo metu Algirdo ainis Jogaila norėjo labiau Mamajaus nei Maskvos pralaimėjimo.

Nepaisant sudėtingos diplomatijos su didžiaisias Aukso Ordos chanais, lietuviai vertino totorių narsą ir ištikimybę. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas 1397 metais pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje. Juos įkurdino Trakuose, Vilniuje, taip pat į vakarus nuo Trakų – netoli dabartinio Alytaus, ir šiauriau Vilniaus – apie dabartinius Švenčionis.

Taip Vytautas siekė totorių gyvenamaisiais kaimais puslankiu apsaugoti nuo priešų antpuolių sostinių Trakų – Vilniaus ašį. Mainais už ištikimą karo tarnybą Vytautas totoriams skyrė žemių ir išskirtinę garbę – didžio valdovo globą. Pagrindinė totorių prievole tapo asmeninė valdovo apsauga. Vytautas Didysis totorių buvo vertinamas kaip didelis autoritetas ir vadinamas „priešus triuškinančiu karaliumi“ (Vatat Bijus).

Net iki mūsų laikų šis Vytauto Didžiojo autoritetas yra puoselėjamas totorių šeimose. Štai visai neseniai – 2010 m. totorių Raižių kaime iškilo skulptoriaus J.Jagėlos sukurtas Vytautą Didijį menantis granito monumentas.

Vytauto nustatyta tvarka išsilaikė iki XVII a. pradžios: LDK apsigyvenę totoriai gaudavo žemės valdas, o už tai turėdavo dalyvauti kariniuose žygiuose. Vėliau totoriai kariuomenėje tarnaudavo už algą. Šią tarnybą totoriai visada vykdė ištikimai iki pat XX amžiaus: dalyvavo visose jungtinės Abiejų Tautų Respublikos karinėse kampanijose nuo pat savo atvykimo iki valstybės žlugimo 1794 m. Žalgirio mūšis buvo įžymiausia Vytauto Didžiojo karinė kampanija, kurioje dalyvavo ir jo asmeninė totorių kariauna. Iš kitų, kuriose dalyvavo totoriai, paminėtini 1605 m. įvykęs Kircholmo mūšis, 1683 m. mūšis prie Vienos ir t.t.

Atmintini ir garsieji totorių karžygiai. Pasaulinės karybos istorija, o ir šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė mena LKD išrastą lengvosios kavalerijos rūšį – „ulonus“. Šiuo vardu buvo vadinami totoriaus Aleksandro Ulano (apie 1730 m.) pulko kariai. Vienas iš garsiausių totorių generolų buvo Juozapas Beliakas (aktyvi veikla 1760–1794 m.).

Buvo sakoma, jog įžymus rusų karvedys A. Suvorovas bijojo susidurti mūšio lauke su šio totoriaus kariauna. Net šeši totorių Priešakinės sargybos pulkai, T. Kosciuškos vadovaujamai sukilėlių kariuomenei atsitraukus iš Lietuvos, gynė Varšuvą nuo rusų puolimo. Tada žuvo ir totoriškos kilmės drąsus LDK generolas Jokūbas Jasinskis.

Lietuvos totoriai ir toliau garsėjo aukštu karybos menu ir narsa. Vien carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 Lietuvos totoriai generolai. Į įžymių totorių karių gretą „įrašyta“ ir 1991 m. sausio 13 dieną prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusi Lietuvos totoriaus dukra Loreta Asanavičiūtė. Jos senelė yra palaidota Raižių kaimo kapinėse.

Paminklas LDK Vytautui Didžiajam Raižių kaime (D. Varnaitės nuotr.)
Paminklas LDK Vytautui Didžiajam Raižių kaime (D. Varnaitės nuotr.)

Alytaus rajone įsikūrusio Raižių kaimo istorija siekia tuos laikus, kai Vytautas Didysis apgyvendino Lietuvoje chano Tochtamyšo vadovaujamus totorius. Viena iš minėtojo sostinių gynybos puslankio vietų buvo Alytaus apylinkės, kurias mena totorių kilmės vardai: Adamonys, Butrimonys, Bazarai, Žadiškės, Raižiai.

Manoma, kad dabartinio Raižių kaimo pavadinimas kilo iš totorių Raiževskių giminės. Raižių kaime iki šiol gyvena totoriai ir puoselėja savo tradicijas, islamo religiją. Kaimo mečetė yra iškalbingas totorių istorijos Lietuovje liudininkas. Iki šiol veikianti Raižių mečetė pirmą kartą šaltiniuose paminėta 1663 m. (dabartinė pastatyta 1889 m.) Ši mečetė nebuvo uždaryta net sovietmečiu sutelktos Raižių kaimo totorių bendruomenės pastangomis.

Mečetė yra liaudies architektūros formų: medinė, su trišlaičiu skardiniu stogu, virš stogo iškilęs bokštelis atstoja minaretą, iš kurio musulmonų dvasininkas kviečia tikinčiuosius maldai. Viduje mečetės erdvė yra suskirstyta į vyrų (dešinėje) ir moterų (kairėje) sales. Mekos kryptį rodanti Michrabo niša ir jos dešinėje esanti pakyla ant laiptelių – minbaras (sakykla) yra įrengtos tik vyrų pusėje. Gausiai išpuošta kaligrafiniais rašmenimis ir augaliniais ornamentais, ši sakykla yra seniausias Raižių mečetės reliktas (1686 m.). Jis buvo perkeltas iš netoliese buvusios ir XVII amžiuje sudegusios Bazorų mečetės.

Šimtmečiais nenutrūkusios pamaldos šioje mečetėje vyksta iki šiol. Atnaujinta mečetė yra simbolis, reiškiantis, kad totorių tauta yra dalis Lietuvos valstybės tapatumo. 2010 m. minint Žalgirio mūšio 500-ąsias metines, prie mečetės sumontuoti du saulės laikrodžiai (aut. Jonas Navikas), kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo (Lenkija), t.y. Žalgirio mūšio vietovės laiką. Lietuvos totoriai iki šiol laiką matuoja didingos Lietuvos istorijos matais.

Naudingos nuorodos lankytojams:

Raižiai – kaimas Alytaus rajone, 7 km į pietryčius nuo Punios ir 5 km į pietvakarius Butrimonių. Kaime yra Raižių mečetė (pastatyta 1889 m., kultūros paveldo objektas), įsikūrusi musulmonų religinė bendruomenė. Apie 1630 m. kaime buvo 44 totorių namai. XX a. tarpukariu čia buvo totorių musulmonų parapija.

Mečetės (Alytaus r. sav., Punios sen., Raižių k., Vytauto g. 9) vidų apžiūrėti galima iš anksto susitarus su Raižių musulmonų religinės bendruomenės vadovu Ipolitu Makulavičiumi, tel. +370 686 56801. Tuo pačiu telefonu kreipkitės ir dėl totoriško pyrago – šimtalapio degustacijos.

2010 m. netoli mečetės, ant kalnelio, atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Jonas Jagėla). Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Ta pačia proga prie mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai yra vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje.

Punia – vienas iš gražiausių Alytaus krašto miestelių, garsėjantis savo praeitimi. Joje dunkso vienas iš didžiausių ir gražiausių piliakalnių Lietuvoje. Manoma, kad ant Punios piliakalnio 1336 m. vyko įžymusis Pilėnų mūšis. Nuo jo atsiveria kerinti panorama – kitame krante matosi didingas Punios šilas, nuostabus Nemuno vingis. Miestelį puošia Šv. Jurgio koplytėlė, skirta pagerbti 1831 m. sukilėlius, Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1863 m. ), įtraukta į Šv. Jokūbo kultūros kelią Lietuvoje. Pirmąją bažnyčią Punioje statyti paliepęs Vytautas Didysis, jo atminimas gerbiamas iki šių dienų. Vytautas Didysis Punioje buvo įkūręs savo rezidenciją, kurioje per metus praleisdavo bent keletą mėnesių.

Panemunės dzūko pirkioje (Kauno g. 3, Punia, Alytaus r.) galima paskanauti razavų blynų ir dzūkiškų bulvinių bandų, kurios yra EDEN projekto „Lietuvos turizmo traukos vietovė 2015. Turizmas ir vietinė gastronomija“ nugalėtojų dešimtuke. Kulinarinės-edukacinės programos Punios Panemunės dzūko pirkioje, kurioje atkuriama XIX a. pab. dzūkų gyvenimo aplinka, metu jūsų laukia autentiškas dzūkiškų bulvinių bandų ir razavų blynų kepimas bei advento ir gavėnios pasninkinių valgių ir papročių pristatymas.

Punios Panemunės dzūko pirkia (Alytaus turizmo informacijos centro nuotr,)
Punios Panemunės dzūko pirkia (Alytaus turizmo informacijos centro nuotr,)

Bandos kepamos iš tarkuotų bulvių, kurios dedamos ant džiovintų kopūstų lapų ir šaunamos į duonkepį. Jos valgomos su „daryciniu“, kuris gaminamas iš naminės varškės ir grietinėlės. Razavi blynai kepami iš rupių miltų, kuriuos prieš kepimų senovinėmis girnomis susimala pirkios svečiai. Kaina priklauso nuo žmonių skaičiaus ir pasirinktų patiekalų gausos. Dėl meniu ir kainos tartis su Onute Kizeliene +370 611 45791. Kartu galima užsisakyti ir ekskursiją po Punią bei apžiūrėti kraštotyrinę etnografinę ekspoziciją „Punia amžių bėgyje“.

Pivašiūnų kaimas garsėja Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kuri įtraukta į Jono Pauliaus piligrimų kelią Lietuvoje, altoriuje kabančiu stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir Žolinės atlaidais. Bažnyčia ne Šv. Mišių metu būna užrakinta, dėl apsilankymo reikia tartis su monsinjoru Vincu Baubliu, tel. Nr. +370 315 29344, +370 699 12 696.

Pivašiūnus puošia Vasario 16-osios signataro A. Petrulio paminklas, Pivašiūnų piliakalnis bei paminklas Lietuvos Tarybos nariui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, kuris Pivašiūnų bažnyčioje klebonavo 1911–1927 m.

• Alytaus turizmo informacijos centras rekomenduoja paskanauti dzūkiškų patiekalų ir sužinoti jų paslaptis Pivašiūnų amatų centre (reikia užsakyti iš anksto, +370 315 90009, +370 699 94982. Darbo laikas: antradienį-ketvirtadienį 9.00-18.00 val., penktadienį-šeštadienį 9.00-15.00 val. Trakų g. 33, Pivašiūnų k., Pivašiūnų sen., Alytaus, el. paštas: pivasiunuamatucentras@gmail.com). Daugelį žavi šis amatų centras, kur kvepia šviežia duona ir dzūkiškomis bulvinėmis bandomis.

Pivašiūnų amatų centras (Alytaus turizmo informacijos centro nuotr.)
Pivašiūnų amatų centras (Alytaus turizmo informacijos centro nuotr.)

Jame galima užsisakyti kulinarinio paveldo edukacinius užsiėmimus, per kuriuos mokoma kepti naminę ruginę duoną, grikines babkas, pyragus, kūčiukus, bulvines dzūkiškas bandas, sumušti sviestą dzūkiška „buikele“. Senųjų amatų mylėtojai čia mokosi medžio drožybos, puodžiaus amato, velti veltinius, pinti dirbinius iš vytelių arba dzūkiškus „kašikus“ (pintines), lieti žvakes ir megzti raštuotas vilnones kojines bei pirštines.

Centre vyksta ir kalendorinių švenčių edukaciniai užsiėmimai („Štai atvažiuoja Kalėda“, „Verba – pavasario simbolis“, „Velykinių margučių raštai“, „Užgavėnių kaukių darymas“), dėl jų reikia tartis iš anksto.

Daugiau ekskursijų po regioną siūlo Alytaus turizmo informacijos centras, tel.: +370 315 52010, +370 687 07 703.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.


5