×

Lietuvių Troja – kadaise negailestingai sudeginta unikalaus grožio vieta

13. gruodžio 2016 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
Kernavės piliakalniai © J. Vitkūno ir D. Vaičiūnienės nuotr.

Šiandien retas, kuris nežino Kernavės piliakalnių ir Pajautos slėnio, mokslinių archeologinių tyrimų pagalba menančio senąją lietuviškąją savastį ir kylančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę. Ne be priežasties Kernavė šiandien yra vadinama lietuvių Troja.

Šiame visai nedideliame 194 hektarų žemės lopinėlyje Neries pakrantėje, Pajautos slėnyje stūkso piliakalniai, šalia kurių nuo neatmenamų laikų (IX tūkst. pr. Kr.) kūrėsi senovės gyvenvietės ir buvo laidojami žmonės.

Šioje vietoje formavosi lietuvių tautos tapatybė. Dėl savo istorinio išskirtinumo Kernavės piliakalnių slėnis yra saugomas kaip valstybinės reikšmės objektas. 2004 m. Kernavės kultūrinis rezervatas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Lietuvio vaizduotėje Kernavė pirmiausiai iškyla kaip valstybingumo simbolis – Lietuvos sostinė, kuri apipinta legendomis ir padavimais. Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 m. eiliuotose Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, į Kernavę, į kunigaikščio Traidenio žemę.

Viduramžių miestelis-muziejus po atviru dangumi – Skansenas
Viduramžių miestelis-muziejus po atviru dangumi – Skansenas
© S. Kvietkos nuotr.

XIII a. buvo ypatingas laikotarpis Kernavei – vieno iš svarbiausių Lietuvos politinių ekonominių centrų klestėjimo metas, palikęs neįkainojamus mūsų istorijos liudininkus: penkių piliakalnių fortifikacinę sistemą, kapinyną su įstabaus grožio įkapėmis, kunigaikščio pilių ir amatininkų bei pirklių miesto liekanas.

Kernavėje, vis dar paslėptas žemėje, glūdi paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas. Beveik prieš tris dešimtmečius pradėti šios vietovės archeologiniai tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį ir praplėtė mūsų žinias apie svarbų procesą Lietuvos ir Europos istorijoje – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja.

Nors šiuo metu yra ištirta tik apie 2 proc. kultūrinio rezervato teritorijos, archeologijos ir istorijos muziejaus saugyklose jau sukaupta virš 16 tūkstančių eksponatų. O kiek dar lobių slypi neištyrinėtuose Kernavės kampeliuose? Visgi svarbiausią tyrinėjimų rezultatą jau turime: apie Kernavę šiandien yra kalbama ir rašoma ne tik kaip apie Lietuvos valstybės, bet ir kaip apie itin svarbią visos baltų istorijos pažinimui vietovę.

Kernavės apylinkės
Kernavės apylinkės
© J. Vitkūno ir D. Vaičiūnienės nuotr.

Prieš tūkstantmečius dabartinės Kernavės vietoje plytėjo pusiasalis, kurį sudarė ledynų supamas moreninių kalvų masyvas. Mokslininkų vadinamoji Pronerio upė tekėjo priešinga kryptimi nei dabartinė Neris.

Prieš 12 tūkstančių metų, prasidėjus atšilimo laikotarpiui, tirpstančių ledynų vanduo išraižė raguvas ir suformavo kalvas, kurios vėliau tapo piliakalniais, o upė pakeitė kryptį. Manoma, kad pirmieji gyventojai Neries pakrantėmis atėjo iš Vakarų senojo akmens amžiaus – paleolito pabaigoje (IX tūkst. pr. Kr.). Klimatas tuo metu buvo atšiaurus, sausas, o augmenija mažai tesiskyrė nuo tundros augmenijos. Medžiotojų ir žvejų stovyklos įsikūrė pietinėje ir pietvakarinėje Pajautos slėnio dalyje.

Atšilus klimatui, pakitusios gamtinės sąlygos ir patogi vieta lėmė, kad nuo VIII tūkst. pr. Kr. Pajautos slėnio gyventojų įsisavinama teritorija nuosekliai plėtėsi. I-ajame mūsų eros amžiuje žmonės jau kūrėsi ant Aukuro kalno piliakalnio Kernavėje.

Augant gyventojų skaičiui, žmonės kūrėsi derlingame Pajautos slėnyje, taip pat ir buvusio kapinyno vietoje. Aukuro kalno piliakalnyje buvo statomi pirmieji gynybiniai įtvirtinimai. Su gyvenviete piliakalnį jungė kelias per pelkę – seniausia Lietuvoje surasta medgrinda. Šiuo laikotarpiu užmegzti prekybiniai ryšiai su Romos imperijos provincijomis: Pajautos slėnyje surasta II–III a. importinio stiklo šukių, 161–162 m. po Kr. Marko Aurelijaus sidabrinis denaras.

Maždaug V-ajame mūsų eros amžiuje atviro tipo gyvenvietės įsikūrė ir viršutinėje upės terasoje, būsimų Pilies kalno, Mindaugo sosto, Lizdeikos piliakalnių vietoje. Aukuro kalne susmigę stepių klajoklių trisparniai strėlių antgaliai – to meto kovų liudininkai.

Vykstant Didžiajam tautų kraustymuisi bei su juo susijusiems sudėtingiems etnokultūriniams procesams, susiformavo nauja rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Šios kultūros atstovai – tiesioginiai lietuvių protėviai. V–VI a. baltai galutinai suskilo į atskiras gentis. Kernavė tapo vienu iš rytų Lietuvos gentinių centrų, vėliau su Vilniumi ir Trakais Neries baseine sudariusi lietuvių tautybės branduolį.

Viduramžiai buvo itin svarbūs Kernavės istorijoje: nuo pirmo tūkstantmečio vidurio sparčiai augusi Kernavės gyvenvietė XII–XIII a. sandūroje įgavo miesto požymių, o XIII a. valdant kunigaikščiui Traideniui (1269–1282 m.) tapo vienu iš svarbiausių ankstyvųjų Lietuvos valstybės ekonominių ir politinių centrų, vis dažniau minimu rašytiniuose šaltiniuose. XIV a. Kernavė atliko svarbią gynybinę funkciją, kartu su Trakais, Medininkais bei Maišiagala saugodama Vilniaus prieigas.

Pagrindinė kunigaikščio buveinė buvo Aukuro kalno piliakalnyje, kuris suformuotas natūralų reljefą pritaikant gynybiniams poreikiams. Apie kunigaikščio rezidencijos buvimą šiame piliakalnyje liudija strategiškai saugi piliakalnio vieta, didelis importinių bei prabangos dirbinių skaičius ir kiti kunigaikščio dvarui būdingi archeologiniai radiniai.

Archeologijos dienos Kernavėje
Archeologijos dienos Kernavėje
© J. Vitkūno ir D. Vaičiūnienės nuotr.

Mindaugo sosto ir Lizdeikos gynybiniai piliakalniai saugojo Aukuro kalno piliakalnyje įsikūrusios kunigaikščio rezidencijos prieigas. Į pietryčius nuo Lizdeikos piliakalnio, dešiniajame Kernavėlės upelio krante esantis Kriveikiškio piliakalnis veikiausiai turėjo žvalgybinę paskirtį.

Didžiausiame (2 hektarų ploto) piliakalnyje – Pilies kalne buvo įsikūręs amatininkų kvartalas, įtvirtinta viršutinio Kernavės miesto dalis. Joje gyveno kunigaikščio dvarui dirbę amatininkai.

Pajautos slėnyje, beveik 25 hektarų plote išsidėstęs žemutinis Kernavės miestas turėjo natūralias ribas – pelkes rytinėje ir vakarinėje dalyje, o pietuose siekė Neries upę. Nemažas buvo ir viršutinis Kernavės miestas, besidriekiantis į šiaurę nuo piliakalnių. Viduramžių Kernavę galima pavadinti amatininkų ir pirklių miestu.

Gausūs archeologiniai radiniai atspindi ryškią amatų specializaciją ir leidžia manyti, kad amatai buvo paveldimas verslas. Miestas turėjo susiformavusį gatvių, vedusių nuo piliakalnių link Neries, tinklą.

Kiekvienoje aukštomis tvoromis aptvertoje 7–9 arų dydžio sodyboje stovėjo gyvenamasis namas bei 2–3 ūkiniai pastatai ar dirbtuvės. Viena iš tirtų sodybų – kauladirbio sodyba, buvusi greta juvelyro sodybos. Sodybas skyrė vertikaliai į žemę sukaltų pušinių statinių tvora.

Keliskart daugiau gyventojų nei šiandien turėjusi Kernavė garsėjo ne tik amatais, bet ir prekyba: aktyvūs prekybiniai ryšiai driekėsi nuo Vakarų Europos, Kijevo Rusios iki Artimųjų Rytų. Iš Senosios Rusios buvo gabenami sidabro papuošalai, glazūruota keramika, stiklo dirbiniai.

Per rusų žemes prekybos keliai vedė ir į Artimųjų Rytų kraštus. Stiklas buvo gaunamas iš Alepo, Damasko, kauri kriauklelės – iš Maldyvų salų Indijos vandenyne. Kernavės muziejaus gausioje numizmatinėje kolekcijoje saugomi lietuviškų pinigų (sidabrinių ilgųjų) lobiai liudija apie verslų mūsų protėvių gyvenimą.

Pajautos slėnis
Pajautos slėnis
© J. Vitkūno ir D. Vaičiūnienės nuotr.

Kernavė buvo ne kartą priešų puolama ir niokojama. 1365 m. ordino magistro Vinricho Kniprodės kariuomenė žygiuodama į Vilnių pakeliui sudegino Kernavę. Po 1365 m. gaisro Kernavę vėl bandyta atstatyti: pradėti stiprinti Pilies kalno gynybiniai įtvirtinimai, tačiau šie darbai taip ir liko nebaigti.

Po 1390 m. kryžiuočių antpuolio miestas buvo sugriautas, o gyventojai atsitraukdami sudegino pilis. Tada gyvenimas Pajautos slėnyje, tęsęsis ištisus tūkstantmečius, nutrūko. Tautos atmintis išsaugojo šią svarbią Kernavės istorijos dalį. Po 600 metų archeologai atrado senąją Kernavę ir ją atgaivino naujam gyvenimui.

2015 m. įgyvendintas projektas „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“. Įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai ir laiptai į piliakalnius, apžvalgos ir atokvėpio aikštelės, informaciniai stendai, pasodinti medžiai bei krūmai.

Sukurta muziejinė ekspozicija po atviru dangumi – pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtas XIII–XIV a. Kernavės viduramžių miesto fragmentas. Jame galima aplankyti viduramžių gyventojų namus, dirbtuves, susipažinti su amatais ir kasdieniniu ano meto gyvenimu.

Taip pat įrengtos dviejų archeologinių vertybių ekspozicijos – brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno (I tūkst. pr. Kr.) ir seniausio Lietuvoje žinomo grįsto kelio fragmentų (IV a.).

Šiandien kasmet tūkstančiai lankytojų, tikėdamiesi pažinti lietuvių tautos savasties klodus, aplanko Kernavę ir joje vykstančius renginius. Ypač jų gausu Gyvosios archeologijos dienose. Autentiško istorinio kraštovaizdžio fone, Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje su rekonstruotais priešistoriniais ir ankstyvųjų viduramžių amatais, karyba, muzika supažindina Lietuvos ir kaimyninių Europos šalių eksperimentinės archeologijos meistrai, senųjų kovų klubai, senosios muzikos kolektyvai.

Tradicinio festivalio dalyviai lipdo ar žiedžia puodus, šaudo iš lanko, gali nukalti monetą, pajodinėti žirgu, paskanauti archajiškų valgių. Visus metus į Kernavės kultūrinį rezervatą moksleivius kviečia edukacinės muziejinės programos „Gyvoji archeologija” kūrėjai.

Jos dalyviams ne tik pristatomi istorijos pažinimo šaltiniai, atskleidžiamas archeologų darbo procesas, bet ir suteikiama galimybė peržengti laiko slenkstį ir patiems pamėginti atkurti archajiškus gamybos būdus bei senuosius amatus, taip atrandant gyvą ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.

Naudingos nuorodos lankytojams

• Kerniaus g. 4 A kartu su Kernavės kultūrinio rezervato direkcija yra įsikūręs Kernavės Archeologijos ir istorijos muziejus. Muziejuje, kurio specializacija – archeologija, saugomi archeologiniai, etnografiniai, istoriniai, raštijos, foto ir numizmatiniai eksponatai.

Archeologijos rinkiniuose sukaupta tyrinėjimų, vykstančių nuo 1979 m., medžiaga. Unikalūs Kernavės paminklai liudija visus Lietuvos archeologinius laikotarpius nuo vėlyvojo paleolito iki XVIII a. Etnografiniai ir istoriniai eksponatai yra surinkti apylinkėse ir pačioje Kernavėje, ir atspindi tik šios vietovės XVIII–XX a. laikotarpį.

Apie galimybę lankytis muziejuje kartu su gidais iš anksto teiraukitės: Kerniaus g. 4 A, Kernavė, tel. 838247385 arba internetinėje svetainėje.

Darbo laikas: trečiadienį – sekmadienį 10–18 val. (balandžio – spalio mėn.), antradienį – šeštadienį 10–16 val. (lapkričio – kovo mėn.). Valstybinių švenčių dienomis muziejus nedirba.

Bilietų kainos: suaugusiesiems – 2 Eur, lengvatinis bilietas – 1 Eur.

Archeologijos ir istorijos muziejus siūlo edukacijas, daugybę apžvalginių ir specializuotų užsiėmimų, temines ekskursijas ikimokyklinio amžiaus vaikams, moksleiviams ir suaugusiesiems. Laiko ratu keliaujama į įspūdingą Kernavės istorinę praeitį, susipažįstama su paslapčių kupinu archeologų darbu, bandoma „prakalbinti“ archeologinius radinius.

„Archeologinėje perkasoje“ ieškoma praeities dirbinių, mokomasi juos įvardinti, datuoti, gaminami archajiški dirbiniai bei bandoma atkurti praeities žmogaus veiklos procesus ( ugnies užkūrimas, verpimas verpsteliu ir audimas vertikaliomis staklėmis, grūdų trynimas grūdų trintuvėje, malimas, puodų lipdymas ir kt.). Daugiau informacijos apie užsiėmimus rasite čia.

• Prisirinkę žinių ir išbandę įdomius užsiėmimus, užsukite papietauti į tarpukario laikų Kernavės malūne įsikūrusį „Kerniaus barą“ (Senovės g. 21, Širvintų raj., Kernavė; mob. 861486659), pavadintą Kernavę įkūrusio kunigaikščio vardu. Daugiau informacijos apie barą galite rasti čia

2008-ųjų vasarą baigtas tvarkyti senas Kernavės malūnas, kurį supa nuostabi gamta : bebrų saugoma pelkė, tykus miškelis bei vandens telkiniai. Malūne visą gruodį vyksta edukacijos „Kalėdų belaukiant“.

• Lankydamiesi Neries regioniniame parke (jo plotas – virš 10 tūkstančių hektarų), išvysite Nerį ir jos slėnį, vaizdingas vietoves su mažais kaimeliais ir Lietuvos istorijos klodais. Regioninis parkas įsteigtas 1992 m. pačioje gražiausioje Neries atkarpoje, raiškiam upės slėnio kraštovaizdžiui –unikaliai Neries vidurupio kilpų sistemai ir natūraliems intakams bei kultūros paveldui, savitai augmenijai ir gyvūnijai išsaugoti.

Pajautos slėnis
Pajautos slėnis
© J. Vitkūno ir D. Vaičiūnienės nuotr.

Regioniniame parke yra 1 gamtinis rezervatas, 11 draustinių, daugiau nei 30 valstybės saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų. Išskirtinė parko padėtis – tarp dviejų Lietuvos sostinių – senosios Kernavės ir Vilniaus – lemia kultūros paveldo objektų gausą.

Palei upės krantus stūksantys aukšti piliakalniai, alkakalniai, šimtamečiai ąžuolai, senovės gyvenvietės ir gausybė pilkapynų mena tuos laikus, žmonių gyvenseną, papročius bei tikėjimą. Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu šios žemės buvo Lietuvių žemių vienijimosi centras ir besikuriančios Lietuvos valstybės branduolys.

Neries regioninio parko teritorija priklauso Vilniaus apskrities Vilniaus rajono savivaldybei (5588 hektarai), Elektrėnų savivaldybei (4255 hektarai) ir Trakų rajono savivaldybei (744 hektarai).
Daugiau informacijos galima rasti internetinėje svetainėje.

Neries regioninio parko direkcija: Vilniaus g. 3, LT-14019 Dūkštos, Vilniaus r. 852599242;
El. paštas info@neriesparkas.lt.

• Garsiausių ir įtakingiausių Lietuvos valdovų bei didikų pėdsakais, aplankant Verkių dvaro ansamblį, Liubavo dvaro malūną-muziejų, Taujėnų ir Užutrakio dvarus, Kernavės piliakalnius ir daugelį kitų įdomių vietų kviečia keliauti Vilniaus turizmo informacijos centras.

Besidairantiems po Kernavę, siūloma apsilankyti ir skulptūrų galerijoje „Šulinys“ bei galerijoje „Mirnabalys“. Daugiau informacijos internetiniame puslapyje.

Daugiau lankytinų objektų rasite čia.

Detalesnius maršrutus Jums gali pasiūlyti Vilniaus regiono turizmo informacijos centras.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

10