×

Kvapą gniaužiantis dvaras: Lietuva taip pat gali pasigirti savuoju Versaliu

19. rugpjūčio 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Plungės dvaras © J. Motužienės nuotr.

Mykolo Oginskio sukurtą stebuklą Plungėje ėmiausi aprašinėti įdomiomis aplinkybėmis. Įprastai apie kultūros paveldo objektą medžiagą ir mintis kaupiu nemažą laiko tarpą. Juk į jums, mielas skaitytojau, į pateikiamas įžvalgas yra sudėta viso iki šiol nugyvento gyvenimo patirtis, o su ja ir įsisavinta Lietuvos kultūra.

Pastatai kultūros paveldo statusą gauna todėl, kad valstybė vertina konkretų objektą kaip paveldėtiną, vadinasi, vertingą kultūros dalį. Čia aš bandau išrašyti, kas gi yra TAI, kas paveldėtina. Kitaip tariant, minčių dėliojimas apie kiekvieną kultūros paveldo objektą man prasideda klausimu – kas gi yra TA vertė, kuri yra paveldėtina kaip piliečių iš kartos į kartą pernešama brangenybė?

Taip jau atsitiko, kad patį tekstą apie Plungės dvarą turėjau parašyti būtent atostogų metu. Paprastai sekmadienio vakaras ir yra tas laikas, kai sieloje jau ima švytėti ta brangintina apmąstomo paveldėtino statinio vertė, kurią jums stengiuosi perteikti, idant mūsų visų sielos pasipuoštų kuo daugiau dvasinių brangenybių.

Kaip tik tą sekmadienį, kuris buvo skirtas Oginskio dvasinio palikimo iškristalizavimui, su šeima leidome Burgenlande (Austrijoje) šalia gražaus Noisidlerio ežero. Čia grožėjomės mažais vyndarių užgyventais miestukais. (Burgenlandas garsėja puikiais ypač raudonais vynais!). Tikrai įkvepianti vieta brandinti gražias mintis apie įstabius Oginskių darbus.

Mūsų sielų šventę Burgenlando širdy vainikavo pamaldos Šv. Martyno katedroje Aizenštato mieste. Dalyvauti vakarinėse Mišiose būtent šioje Katedroje pasirinkome sąmoningai. Mat tą dieną vakarinę šventadienio dievogarbą turtino Katedros orkestro ir choro atliekamos V. A. Mocarto „Missa solemnis“ (Iškilmingosios Mišios). Ši per amžius skambanti muzika turi didelę galią kelti sielas į padanges. Aišku, ji turi būti atlikta kokybiškai – ne tik muzikaliai, bet ir sakralinio teksto prasmės derama išraiška. Būtent taip vietiniai Aizenštato katedros išlaikomi muzikantai šį kūrinį ir atliko.

Plungės dvaras
Plungės dvaras
© V. Gaudiešiaus nuotr.

Nesistebiu! Juk čia yra Austrija, kuri nuo Habsburgų laikų skiepija savo piliečiams klasikinės kultūros standartus. Juk kultūra sielą giliausiai užburia per muziką. Čia muzikuojama mažne kiekvienoje šeimoje. Todėl ši šalis ir išliks dar daug amžių. Nes šioje šalyje girdimos giliosios sielos dermės, kurių dėka piliečiai sugeba išlaikyti ir puoselėti darnų piliečių bendrabūvį.

Po sielos šventės atėjo laikas puotauti ir kūnui. Šiam tikslui pasiruošėme skanius užkandžius. Beliko tik surasti šaunią vietą. O kokia gi kita šaunesnė vieta piknikui Aizenštato mieste galėtų būti, jei ne Esterchazių dvaro parkas. Štai ten šalia gražaus tvenkinio su atsiveriančiu vaizdu į vidinę dvaro pusę ir sutūpėme.

Tačiau mielą skaitytoją laikysiu prikaustęs visgi ne prie skanaus austriško kumpio. Šiukštu, kad tūlo lietuvaičio tuoj smarkiai neužkabintų mintis ne šiuo tekstu sielai dovanojamos, o šaldytuve glūdinčios gėrybės! Pasilikime dar valandėlę sielų bendrystėje ir darnoje, susižavėję kartu žvelgdami į Esterchazių ir Oginskių paveldą. O kad ir vaizduotei tų gėrybių kliūtų, tuoj, mielas skaitytojau, įsijunki J. Haydno „Atsisveikinimo simfonijos“ garsus, kuriuos lengvai rasi išmaniąja kompiuterio paieškos programa.

Jozefas Haydnas šią simfoniją parašė dirbdamas Esterchazių kapelmeisteriu (t. y. orkestro vadovu ir kompozitoriumi). Turbūt ne vienas iš Jūsų lankėtės ar per televizorių matėte, kai šį kūrinį tradiciškai metų gale Šv. Jonų bažnyčioje atlieka Lietuvos kamerinis orkestras. Įspūdinga, kai kūrinio paskutinėje dalyje vienas po kito muzikantai užbaigia savo partiją, užpučia žvakę ir palieka sceną.

Kvapą gniaužiantis dvaras: Lietuva taip pat gali pasigirti savuoju Versaliu
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Štai tokiu būdu J. Haydnas savo šeimininkui priminė, kad laikas iš vasaros rezidencijos Vengrijoje grįžti namo į Aizenštatą, kur muzikantų laukia jų išsiilgusios šeimos. Lietuvos kamerinis orkestras su šiais metais jau iškeliavusiu maestro Sauliumi Sondeckiu prieš dešimtmečius šią tradiciją įsteigė, kad oriai atsisveikintume su senaisiais ir darniai žengtume į naujuosius metus. Iki šiol kasmet Lietuvos kamerinis orkestras šį ritualą atlieka kaip ir dera pasaulinio lygio J. Haydno ir V. A. Mocarto muzikavimo tradicijas įsisavinusiam kolektyvui.

Gal jau kažkam kilo abejonių šios rašliavos tikslu? Štai pasidžiaugei, mielas rašytojau, Austrijos kraštovaizdžiu, pagarbinai su Mozartu Dievą, sušlamštei nesvietiško skonio sumuštinį, o dabar paaiškink – o prie ko čia Oginskiai ir Plungės dvaras?!

Atsakysiu: prie to paties kaip ir Esterchazai su savuoju J. Haydnu.

„1872 m. Rietave Bogdano Oginskio rūpesčiu įsteigta muzikos mokykla. Iš pradžių jai vadovavo 1863 m. sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas lietuvis Juozas Kalvaitis. Muzikai gabūs jaunuoliai čia būdavo mokomi groti smuiku, vargonais, pučiamaisiais instrumentais bei muzikos teorijos. Iš pradžių mokslas tęsdavosi 3 metus, vėliau – 6. Mokyklą išlaikydavo Bogdanas Oginskis. Praėjus devyneriems metams po mokyklos įsteigimo, Rietave buvo suformuotas 60 žmonių simfoninis orkestras, kuris grodavo garsiausių pasaulio kompozitorių kūrinius. Rietave pirmą kartą buvo atlikta P. Čaikovskio uvertiūra „1812-ieji metai“. Itin dažnai čia skambėdavo M. K. Oginskio polonezai. Orkestras koncertuodavo Lietuvoje, Latvijoje, išvykdavo ir toliau.“ (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus medžiaga, www.oginskiriet.lt)

„Kunigaikštis Mykolas Oginskis išjudino kultūrinį-visuomeninį miesto gyvenimą: atidaryta Plungės dvaro muzikos mokykla, (...), iš vietinių muzikų subūrė orkestrą, kuriame būdavo nuo 30 iki 50 muzikantų. Jiems 1894–1902 m. vadovavo Varšuvos muzikos instituto absolventas Pranas Dovydavičius. Orkestro repertuaras ir atlikimo profesionalumas nesiskirdavo nuo Vakarų Europos dvarų orkestrų.“ (Žemaičių dailės muziejaus medžiaga, www.oginski.lt)

Čia kalbame apie du brolius Oginskius – Bogdaną ir Mykolą – lietuvybės puoselėtojo Irenėjaus Oginskio sūnūs ir didžiojo LDK valstybininko bei žymaus kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio anūkus. Jų gyvenimus Plungėje ir Rietave teskyrė 20 km. Ir kiekvienas brolis savam mieste ir dvare įsteigė tiek muzikos mokyklą, tiek ir simfoninį orkestrą. Plungės muzikos mokykloje mokėsi ir dvaro simfoniniame orkestre grojo mūsų lietuvių klasikinės muzikos pradininkas M. K. Čiurlionis. Štai tau ir aukštai dvaro kultūrai būdinga sąsaja.

Mykolas Oginskis
Mykolas Oginskis
© Organizatorių nuotr.

Nebūtinai visi dvarininkai kūrė orkestrus. Tačiau būtinai aristokrato ir bet kokio bent kiek prasilavinusio vakariečio pasaulėjautos esminė dalis buvo ir yra muzika. Aišku, iškiliausieji ir turtingiausieji kūrė ir išlaikė savojo dvaro orkestrus. Simfoniniai, kameriniai – nelygu dvarininko poreikis ir finansinės galimybės. XIX amžiaus naujoji romantinė muzika reikalavo viso simfoninio orkestro. Taigi pasaulinio garso polonezo meistro senelio Mykolo Kleopo romantiško muzikos skonio ir, neabejoju, genų įpareigoti, abu broliai kūrė ir išlaikė būtent simfoninius orkestrus.

Vedęs Mariją Skuževską, buvusią Austrijos imperatoriaus freiliną, Mykolas Oginskis į Plungės dvarą įskiepijo ir Habsburgų dvaro skonio elementus. Su žmona jiedu apkeliavo visą Vakarų Europą ir klausėsi tuo metu žymiausių muzikos atlikėjų koncertų. Visa tai darė įtaką Plungės dvaro orkestro gyvenimui ir viso dvaro spinduliuojamai muzikinei kultūrai. Plungės, kaip ir Rietavo, dvarų orkestrai atlikdavo žymiausių šiuolaikinių kompozitorių (pavyzdžiui, ypač sudėtingos orkestruotės Richardo Vagnerio) kūrinius ir visą iki tol parašytą muziką, įskaitant ir žymiuosius Vienos klasikus, t. y. J. Haydną, V. A. Mocartą.

Be to, Oginskiai Plungėje ir Rietave kūrėsi kaip Esterhaziai Austrijoje. Jie ir tūkstančiai kitų aristokratų lygiavosi į šimtmečiais išlikusį ir daugelį įstabių architektūrinių ansamblių įkvėpusį dvaro kultūros etaloną, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV šedevrą – Versalį. Neatsitiktinai juk Plungės dvaras buvo ir yra laikomas Žemaitijos Versaliu. Neabejoju, kad Mykolas Oginskis vadovavosi šiuo Vakarų kultūroje įsitvirtinusiu dvaro standartu: ir projektuodamas nuostabų neoromantinį pastatą, ir kurdamas dvaro kultūrą, ir žadindamas valstybingumą. Taip, būtent valstybingumą valstybės, kurios anuomet jau nebebuvo.

Plungės dvaras
© Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

Versalis buvo ne tik dvaras. Tai – valstybingumo simbolis, nuo kurio moderni revoliucinė Prancūzija iki šiol negali išsivaduoti. Revoliucijos skurdas blėsta prieš karaliaus uždegtą kultūros Saulę. Būtent taip – karalius „Saulė“ buvo tituluojamas Liudvikas XIV, kuris tapatino valstybę su savimi ir kurio rūmai Versalyje jo karališką majestotą išbaigtai reprezentavo. Karaliaujant Liudvikui XIV, Prancūzija pasiekė monarchijos vienybę, centralizuotą valstybės administraciją; aristokratai turėjo nuolat reziduoti Paryžiuje ir pačiame Versalyje... lyg jų voros būtų gyvi karaliaus Saulės spinduliai.

Versalio dvaro kultūra spinduliavo toli gražu anapus Prancūzijos sienų. Kiti Europos monarchai pavydėjo, o kartu ir nedelsdami statėsi ir puošė rezidencijas a la Versailles. Ar Mykolas Oginskis planavo tapti atstatytos LDK monarchu? Negaliu į šį klausimą atsakyti. Tačiau kunigaikštis labai sąmoningai sutelkinėjo Lietuvos valstybės Žemaitijoje tapatumą, skiepydamas Tautai pačius aukščiausius kultūros standartus. Kaip ir senelis, kaip ir tėvas, kaip ir brolis.

Kiekvienas lietuvis atpažįsta M. K. Čiurlionio paveikslus. Visgi pasiklauskime: iš kur ta „Karalių pasaka“, arba karališkasis ir didingasis motyvas, kuris skrodžia visą M. K. Čiurlionio kūrybą. Pamenu kaip nuo Versalio rūmų vis žvelgdamas į rūmų parką pagaudavau save išgyvenąs tą pačią didingą ramybę, kuri dvelkia iš iki kaulų smegenų pažįstamo M. K. Čiurlionio paveikslo „Ramybė“. Karališkas Versalio parko genius loci pirmiausia yra ne egzotika, ne tikslių formų tipiškų prancūziškam parkui žaismas, bet erdvėje besiskleidžiantis stebuklas. Versalio parkas suprojektuotas, kad atskleistų dangaus tapatumą žemei ir tuo būdu pabrėžtų dangišką karaliaus Saulės aurą.

Genijaus keliai nežinomi. Tačiau, esu įsitikinęs, kad Mykolo Oginskio sukurtas Žemaitijos Versalis Plungėje buvo vienas didžiųjų M. K. Čiurlionio pasaulėjautos ir įkvėpimo šaltiniu. Nebelikus Lietuvos valstybės, Oginskiai tvirtino savo dvasinę pasaulėjautą ir lietuviškąjį tapatumą, tuo pačiu žadindami kitas kilnias sielas trokšti tapatumą įtvirtinančios savos valstybės atgimimo. Toks buvo paskutiniojo didžio LDK diplomato, o kartu ir kompozitoriaus bei rašytojo Mykolo Kleopo Oginskio viso gyvenimo pastangos priesakas savo palikuonims: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turi atgimti savo dvasia, išskirtiniu tapatumu ir valstybingumu.

Plungės dvaras
Plungės dvaras
© Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

Didžiojo senelio pėdomis sekė sūnus ir anūkai.

„Lietuvybės puoselėjimo apraiškų kunigaikščių Oginskių dvare jau galima pastebėti po 1772 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimo. 1794 m. įsiliepsnojęs T. Kosciuškos sukilimas balandžio 23-24 dieną apėmė ir Vilnių. M. K. Oginskis buvo išrinktas Lietuvos tautinės tarybos nariu ir paskirtas Ukmergės, Švenčionėlių ir Breslaujos sukilėlių vadu. Tuo metu jis daug jėgų atidavė sukilimui, net senovinį Oginskių herbą pakeitė į skydą su užrašu „Laisvė. Pastovumas. Nepriklausomybė.“ Sukilimo reikalams jis paaukojo ir nemažai lėšų.

1811 m. gegužės mėn. 5 dieną memorandume Rusijos carui M. K. Oginskis pabrėžė Lietuvos savitumą, gyventojų pasididžiavimą savo kilme, jų narsumą ir Tėvynės meilę, savo papročių puoselėjimą.

1811-1812 m. LDK konstitucijos projekte M. K. Oginskis, K. Liubenskis ir L. Pliateris siūlė per 10 m. atleisti valstiečius nuo baudžiavos.

Rietavo miestas ir dvaras išgarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje.

Irenėjus Oginskis savo dvarą buvo pavertęs savotiška autonomija, kurioje galiojo savi įstatymai. Jis mėgo paprastumą, ko gero vienintelis tuo metu Lietuvoje iš Lietuvos didikų kalbėjo lietuviškai, rėmė lietuvių kultūros reikalus. Jis aktyviai rėmė 1830-1931 m. sukilimą. Rietave veikė sukilėlių amunicijos ir ginklų gamybos bei taisymo dirbtuvės, kuriose buvo liejami sviediniai patrankoms ir kulkos šautuvams bei pistoletams, taip pat gaminami šoviniai, ietys, taisomi sugadinti šaunamieji ginklai. Žadvainių palivarke sukilėliai buvo įkūrę parako gamyklą. Šios dirbtuvės turėjo aprūpinti Telšių, Raseinių, Šiaulių apskričių sukilėlių dalinius ginklais. Dirbtuvėms vadovavo J. Rimkevičius. Sukilimui pralaimėjus, amunicijos dirbtuvės buvo sudegintos (J. Kontrimo publikacija knygoje „Rietavo apylinkės“. Kaunas, 1992).

1831 m. Trakų apskrities sukilėlių vadu buvo paskirtas Gabrielis Oginskis (F. Sliesoriūnas. „1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje“).

Plungės dvaras
Plungės dvaras
© V. Gaudiešiaus nuotr.

1846 m. I. Oginskis suteikė paskolą L. Ivinskio pirmajam lietuviškam kalendoriui „Metu skaijtlus ukiniczkas (…)“, finansiškai rėmė Simono Daukanto leidžiamas knygeles, vyskupo M. Valančiaus blaivybės draugijos leidinius. M. Akelaitis 1859 m. iš Rietavo išvyko į Vilnių ir apsigyveno Oginskių namuose. I. Oginskis paskolino jam pinigų ir padėjo leisti lietuviškas knygeles, kurias spausdino A. Kirkovas. Tam pačiam A. Kirkovui kunigaikštis padėjo įsigyti spaustuvę Vilniuje.

Irenėjaus sūnus Bogdanas nemėgo rusų valdininkų. Po Kražių skerdynių (1893 m.) atvykusį Raseinių apskrities policijos vadą, vadovavusį kražiečių plakimui, kunigaikštis liepė suimti ir įkirsti jam 50 bizūnų.

1864 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, įvesdama rusišką raidyną. Prasidėjo 40 m. trukęs lietuvių spaudos draudimas ir persekiojimas. Rietavo dvaro žmonės, turėdami leidimus, nuo seno vaikščiodavo ir važinėdavo į Mažąją Lietuvą, o grįždami parsiveždavo lietuviškų knygų. Nuo 1890 m. buvo įvestos bausmės už lietuviškos spaudos laikymą. Nors vietinė administracija akylai sekdavo valstiečius, tačiau lietuviška spauda plito po kaimus.

B. Oginskis buvo kultūros mecenatas. Jis organizuodavo lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos, aprūpindavo knygnešius „šipkartėmis“, kad, iškilus pavojui, jie galėtų pabėgti į užsienį. Kunigaikštis taip pat palaikė ryšius su vyskupu M. Valančiumi, paaukodavo nemažai pinigų knygų leidybai.“ (Milda Vyštenaitė. Kunigaiškčiai Oginskiai – Lietuvos laisvės ir spaudos puoselėtojai, www.oginskiriet.lt)

Ši lietuviška Oginskių perspektyva nubraukia mūsų tarpe įsigalėjusį neteisingą įsitikinimą, kad Lietuvos aristokratai buvo lenkai ir Lietuvos nemylėjo. Būta visokių ir visko. Juk ir dabar ne viskas yra auksas, kas auksu žiba. O štai Plungės dvaras žiba tikru lietuvišku auksu, kuris mus iki šiol turtina pačiais įvairiausiais būdais, tarp jų – ir M. K. Čiurlionio kūryba.

Plungės dvarvietę kunigaikštis Mykolas Oginskis įsigijo iš grafų Zubovų 1873 metais. Ir tuo pat ėmėsi dvaro projektavimo (architektas – vokietis Karlas Lorencas) bei statybų. Per šešerius metus Plungė pasipuošė neorenesansinio stiliaus gulbe. Dvaro pamate buvo įmūrytas fundacijos raštas, parašytas trejomis kalbomis – lotynų, lietuvių ir lenkų. Taip simboliškai kunigaikštis Plungėje bei caro užgrobtoje Lietuvoje ir vėl fundavo Vakarų civilizaciją ir Lietuvos valstybę.

Plungės dvaras
Plungės dvaras
© J. Motužienės nuotr.

Pagal nusistovėjusią legendą Plungės dvaro parkas XVIII amžiuje buvo pradėtas kurti senovės alko, t. y. pagoniškosios šventvietės, vietoje, lyg pratęsdamas senovinę Žemaitijos savastį į aristokratinius Lietuvos laikus. Parke iki šios dienos stūkso nežinia kuriuos laikus menantis – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje – Perkūno ąžuolas, o aplink jį vis sklando karžygį pamilusios vaidilutės Galindos ilgesys.

Mykolas Oginskis žemaitišką tapatumą ir lietuvių stiprybę taip pat atspindėjo reprezentaciniuose dvaro vartuose, kur dera žemaičių simbolis „meška“ ir XVI amžiaus lietuvių kariai, kurie anuomet ne kartą šlovingai sumušė ženkliai didesnes Rusijos caro pajėgas. Tai irgi buvo simboliška nepalaužtos lietuviškos ir žemaitiškos dvasios deklaracija.

Neatsitiktinai Mykolas Oginskis išsaugojo žemaitukų veislę – aršių kovų už laisvę su kryžiuočiais simbolį. Prieš 5 tūkstančius metų, į Lietuvos teritoriją patekę kartu su baltų gentimis, ši veislė tapo mūsų pergalių ir stiprybės simboliu. XIX amžiuje žemaitukai atsidūrė ties išnykimo riba. Juk kartu su valstybės užkariavimu neliko ir Lietuvos kariuomenės, vadinasi, ir kovos arklių poreikio. Žemaitukų žirgyną atkūręs ir taip veislę išsaugojęs kunigaikštis Mykolas Oginskis matyt irgi štai tokiu būdu tvirtino pergalingų Lietuvos valstybės laikų priminimą.

„Kunigaikščio Mykolo Oginskio puoselėti trapūs tautinės tapatybės daigai, kažkada telkę mus išlaikyti lietuvybę, ir šiandien jungia, stiprina ir tampa esmine vertybe intensyvėjančioje kultūrų sąveikoje.

Mūsų pastangos – išsaugoti ir puoselėti sodrią margaspalvę žemaičių kultūros paletę, įsiliejusią į pasaulinę kultūrą, o svarbiausia, kad talentingų kūrėjų ir atlikėjų dėka ji taptų nuolatiniu šios erdvės išskirtinumo ženklu.“ (Alvidas Bakanauskas, Žemaičių dailės muziejaus direktorius)

Simbolių pasaulis ir jų galia vien tik žodžiu nenusakoma. Šis pasaulis išsamiai yra tik patiriamas ir išgyvenamas per nuolatinį tapatimąsi su jais. Todėl, brangus skaitytojau, vieną gražų sekmadienį nuvyki į svečius pas Mykolą Oginskį ir įsigyvenki į jo telktą dvasinį mūsų Lietuvos valstybės savastį. Tapki savesniu pačiam sau.

Nepaprastai džiugu, kad Žemaičių dailės muziejaus kūrėjai nuosekliai šį pasaulį atgaivina. Kasmet rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais čia rengiamas tarptautinio Mykolo Oginskio festivalis, sugrąžindamas Plungei miesto kultūrai priklausančią simfoninę muziką. Festivalio metu vyksta tarptautinis žirgų konkūras Mykolo Oginskio taurei laimėti. Deramai savam titului ir dvasiniam kunigaikščio palikimui Žemaitijos Versalis iš viso pasaulio sutraukia žemaitiškos sielos dailininkus.

Pasinaudodamas proga noriu pasveikinti Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio meno vadovą ir ilgametį Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovą bei dirigentą Prof. Juozą Domarką 80-mečio jubiliejaus proga. Žinia, Maestro – plungiškis ir, matyt, dar vienas mūsų laikus siekiančios Oginskių galios simbolis.

Oginskiai ir šiandien mus žadina kurti valstybę, kurios širdyje yra kultūra. Nes tik kultūros dėka valstybė išgyvena šimtmečiais. To širdingai linkiu savo valstybei.

Apsilankykite Žemaičių dailės muziejuje, įkurtame 1994 m. buvusiame kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio dvaro ansamblyje. Jame veikia XX a. profesionaliosios žemaičių dailės (tapybos, grafikos, skulptūros), XX a. žemaičių tautodailės (medžio drožybos) ir Plungės dvaro bei Oginskių istorijos ekspozicijos.

1879–1902 m. dvare veikė M. Oginskio įsteigta orkestro mokykla, kurioje mokėsi būsimasis įžymus lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Šiuo metu dvaro ansamblį sudaro dešimt XIX a. pastatų ir statinių. Juos supa vienas iš didžiausių (58,3 ha) ir gražiausių mišraus stiliaus parkų Lietuvoje.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams aspilankymas – nemokamas. Atvykę su vaikais galite nusipirkti šeimos bilietą – 9 Eur ( 2 suaugusieji ir iki 3 vaikų), 6 Eur (1 suaugusysis ir iki 3 vaikų).

Naudingos nuorodos:

• Mykolo Oginskio dvaro rūmuose Plungėje rugpjūčio 27- rugsėjo 24 d. vyks XI tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Renginio programa: http://www.oginski.lt/lt/aktualijos/xi-tarptautinis-mykolo-oginskio-festivalis-programa-14669.html. Buvusiame Plungės dvaro žirgyne kasmet organizuojami tarptautiniai Mykolo Oginskio klasikinės muzikos festivaliai, tapę neatskiriama Žemaitijos muzikinės kultūros dalimi. Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis – unikalus XXI a. muzikinis reiškinys, pasiduodantis darniai klasikinės muzikos ir istorinės Mykolo Oginskio dvaro aplinkos sintezei.

• Laikrodinė oranžerija (Parko g. 7, Plungė) – kunigaikščio Mykolo Oginskio Plungės dvaro ansamblio pastatas, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas su restauruotu XIX a. vidurio laikrodžiu, turinčiu labai retą mechanizmą bei išlikusia XIX a. oranžerijos sodinukų auginimo linija.

Laikrodinė oranžerija
Laikrodinė oranžerija
© Plungės turizmo informacijos centro nuotr.

Po restauracijos į laikrodinę įsikėlė Plungės viešoji biblioteka. Šalia laikrodinės atgimsta vaistažolių sodai, kaip atminimas dar kunigaikščių Oginskių laikais čia žydėjusiam ir klestėjusiam sodui. Kuriama lauko skaitykla ant XIX šimtmečio akmenų.

• Pasivaikščiokite po dvaro rūmus supantį mišraus tipo parką, kuris įkurtas žemaitiško šventojo miško – alko vietoje. Nuo 1986 m. parkas – respublikinės reikšmės saugomas gamtos paminklas. Parko pasididžiavimas – vienas iš seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta Verkiančioji liepa, Penkiakamienis uosis. Kunigaikščio M. Oginskio nurodymu buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungia akmeniniai tilteliai šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikia pratekanti Babrungo upė.

Dvaro ir parko legendos:

1. Legenda apie Galindą (Perkūno ąžuolas)
Kadaise Plungės parke, šalia Perkūno ąžuolo, degė šventoji ugnis, dar karštesnė meilės ugnis degė gražios vaidilutės Galindos širdyje... Kaip baigsis istorija, ką slepia galingos ąžuolo šakos, sužinosite jį aplankę.

2. Mergaitės su neužmirštuolėmis istorija (Laikrodinė-oranžerija)
Kiekvieną pavasarį parke pražysta tūkstančiai neužmirštuolių. Prieš daugelį metų jauna, įstabaus grožio baudžiauninkė jomis puošė šeimininko pilaitę. Neužmirštuolių puokšteles ir gražiąją merginą pastebėjo į pilaitę atvykęs svečias iš Italijos. Tai buvo jaunas architektas. Netrukus tarp jų gimė abipusė meilė. Deja, meilės atomazga – tragiška: ją primena tik pavasariais į mus žiūrinčios neužmirštuolių mėlynos akelės.

3. Legenda apie Verkiančiąją liepą (Verkiančioji liepa)
Kai vasaros šiltais vakarais virš tvenkinių kyla rūkas, Verkiančioji liepa susimąsto ir paskęsta prisiminimuose: ji regi jauno žmogaus, kuris ją pasodino šimtamečiame Plungės parke, meilės istoriją. Šiandien ji laukia kito jauno vyro – tokio, kuris tik vieną kartą bus mylėjęs ir taip karštai kaip anas, kad galėtų prabilti ir papasakoti seniai užmirštą meilės dramą.

4. Penkiakamienio uosio legenda (Penkiakamienis uosis)
Penkiakamienį uosį sodino penkių sūnų tėvas. Šis uosis turi ypatingų galių: jis padeda jaunoms poroms susilaukti vaikelio.

Norėdami išgirsti šias legendas detaliau, kreipkitės į Plungės turizmo informacijos centrą: S. Dariaus ir S. Girėno g. 27, Plungė, tel. +370 640 53644, el. p.: turizmas@plunge.lt

• Pagrindinis Plungės senamiesčio akcentas ─ Šv. Jono krikštytojo bažnyčia (Vytauto g. 32, Plungė). Tai yra neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė bažnyčia. Jos pirmtakė buvo 1797 m. pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo 1806 m. Plungė priklausė grafams Zubovams. Grafas Zubovas 1850 m. Plungėje pastatė mūrinę varpinę, o vėliau kapinėse įrengė Visų Šventųjų koplyčią. 1933 m. nugriauta senoji medinė bažnyčia, stovėjusi 136 metus.

Plungės bažnyčia
Plungės bažnyčia
© Plungės turizmo informacijos centro nuotr.

Plungės Visų Šventųjų koplyčia (Birutės g. 22, Plungė) pastatyta 1858 m. parapijiečių ir grafo Zubovo lėšomis. Visų Šventųjų koplyčia – tai monumentalus romantiniam klasicizmui priskiriamas plytų mūro tinkuotas pastatas su laidojimo rūsiais. Pastato architektūroje dominuoja romantizmo laikotarpiui, ypač Žemaitijos, būdinga kompozicija su vienu bokštu.

• Netoli nuo koplyčios yra Plungės lurdas (Birutės g. 27B, Plungė), atstatytas ir 1990m. Kunigaikštienė Marija Oginskienė 1903 m. pasikvietė iš Krokuvos vienuolę ir slaptai nuo caro valdžios pradėjo auklėti jaunas mergaites. Iš Prancūzijos atvykusi vienuolė vyresnioji Mari de Gand Plungės klebonui pareiškė norinti Plungės mieste pastatyti lurdo grotą.

Plungės lurdas
Plungės lurdas
© Plungės turizmo informacijos centro nuotr.

Už M. Oginskienės dovanotus pinigus buvo nupirktas žemės sklypas. 1905 m. iš Prancūzijos atsiųsta Švenčiausiosios Panelės Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra, kuri pastatyta ant akmens po atviru dangumi. Apie 1906 m. iš žmonių suaukotų pinigų buvo sumūryta grota. Po Antrojo pasaulinio karo lurdas uždarytas, skulptūra perkelta į Plungės bažnyčią.

• Užsukite į Bukantės dvarelį (Godelių k. 4, Plungės r. , tel. 8-618 -74169, 8- 687 -52836, el. p. zemaitesmuziejus@gmail.com), kuriame veikia Žemaitei skirta memorialinė ekspozicija. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė – lietuvių rašytoja klasikė, žinoma Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, netoli Šateikių. 1965 m., minint rašytojos Žemaitės 120-ąsias gimimo metines, jos gimtajame restauruotame name įrengta memorialinė ekspozicija, atspindinti rašytojos gyvenimo ir kūrybos kelią.

Žemaitės memorialinis muziejus
Žemaitės memorialinis muziejus
© Plungės turizmo informacijos centro nuotr.

Dvarelio svirne atidaryta memorialinė Stanislovo Riaubos ekspozicija: čia išsamiai susipažinsite su vienu iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, unikalia jo kūryba. Atstatytame tvarte siūloma susipažinti su sakraliniu Plungės krašto paveldu: tradiciniais žemaičių kryžiais-saulutėmis, šventųjų skulptūrėlėmis.

• Rekomenduojame papietauti konferencijų ir laisvalaikio centro „Porto“ restorane (Pramogų g., Truikių k., Plungė ─ šalia Tauragės-Mažeikių ir Šiaulių-Palangos žiedinės sankryžos, +370 448 72 410, +370 611 50 200, www. portopramogos.lt), netoli Žemaitijos nacionalinio parko. Jame galite pasimėgauti tradiciniais lietuviškais ir gurmaniškais patiekalais. Norintys aktyvaus poilsio gali draugiškai pasivaržyti prie boulingo takelių, o atokvėpio valandėlę atsipūsti turkiškoje ir suomiškoje pirtyse bei sūkurinėje vonioje.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
5