×

Kvapą gniaužiančio dvaro istorija: manoma, kad dvarininkė sugundė net patį Napoleoną

11. gegužės 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

„Prikeldami Rokiškio dvarą, mes siekiame, kad Aukštaitijos krašto ir visos Lietuvos žmonės vis labiau išgyventų savo kultūros didingumą“, - yra pasakiusi Nijolė Šniokienė, Rokiškio krašto muziejaus direktorė.

Savo lietuviškoje istorinėje atmintyje vis dar sunkiai atrandame „dvaro“ sampratą. Vis dar įkyriai mename sovietmečiu mums skiepytus filmus apie „blogus“ ponus ir skriaudžiamus „mužikus“. O ir nusimetę sovietmečio klišes, vis tiek atrandame savas „vyžas“ ir kitą kaimo romantiką. Tiesa, romantinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svaja mus tuoj vaizduotėje įkalina į iškiliąsias kunigaikščių pilis, nuveda barzdotų lietuvių karių supiltais piliakalnių takais.

Tačiau laikai keičiasi. Sugalvoję iškelti prabangesnes vestuves ar išskirtinesnes išgertuves, suskantame ieškoti jau ne „kaimo sodybos“, bet „dvaro“. Ir randame Šešuolėlius, Taujėnus ir kitus panašius gerai renginių rinkoje įsuktus dvarus. Dažnam šie ir kiti atstatyti dvarai – tik populiarios renginių vietos. Ir visgi. Ne visi „žmonių“ dvare matys tik gardėsiais ir gėrimais nukrautą stalą bei sotybe patenkintas ypatas. Būna ir blaivių žmonių, kurie svaiginasi ne „vodke“ ir kitomis okupanto atneštų klišių skurdybėmis, bet nuo jį supančio ir kruopščiai bendrapiliečių atstatyto Lietuvos grožio.

Tačiau laikai keičiasi. Sugalvoję iškelti prabangesnes vestuves ar išskirtinesnes išgertuves, suskantame ieškoti jau ne „kaimo sodybos“, bet „dvaro“. Ir randame Šešuolėlius, Taujėnus ir kitus panašius gerai renginių rinkoje įsuktus dvarus. Dažnam šie ir kiti atstatyti dvarai – tik populiarios renginių vietos. Ir visgi. Ne visi „žmonių“ dvare matys tik gardėsiais ir gėrimais nukrautą stalą bei sotybe patenkintas ypatas.
Mindaugas Kazimieraitis

Žiūrėk, nuvykęs į Tulpių šventę, atrandi Burbiškio dvarą; į M. Oginskio festivalį – Plungės dvarą, išpuoselėtą Žemaitijos Versalį. Tai – jau ne pavieniai pavyzdžiai. Tai – jau džiuginanti tendencija. Taip į mūsų savimonę po truputį įsliūkina nauja „dvaro“ sampratos vertė. Autentiška ir per amžius Vakarų kultūrai sava vertė.

Dvaras – tai, pirmiausia, piliečių vertybes, kultūrą ir valstybės tapatumą išlaikantis centras. Pasakiau ir suglumau... Mat girdžiu vis dar stiprų „vodkės“ prišvampusių ideologų gaudesį. Taip, taip, taip... dvaras nebuvo rojaus kampelis. Ten negyveno dievai. Aukštuomenė nėra angelų kastos sinonimas. Tačiau būtent aukštuomenė išlaikė „aukštos kultūros“ standartą, kuris yra ne tik vieno visuomenės sluoksnio, bet ir visos valstybės tapatumo garantas. Mes užmirštame tai, kai naujai kylančios krizės Europoje mums primena: demokratijos pamatas yra aristokratinės dorybės, kurios yra piliečių tapatumo ir laisvės pamatas. Tokią demokratiją mums sukūrė graikai. Matyt, kitos demokratijos, pvz., „liberalios“ ar „valdomos“, nebus. Pseudo demokratijas spėriai sugriaus nedorybingai ir agresyviai nusiteikusios įvairaus kirpimo jėgos iš plačiųjų Rytų. Be ant dorybių ir aukštos kultūros pamato suręsto stiprių piliečių sambūvio nebus nei piliečių laisvės, nei jų demokratijos.

Išugdyta dvasinė kultūra – Vakarų civilizacijos išliekantis pamatas. Ant šio pamato laikosi ir Europos kultūrai tapačios politinės santvarkos: aristokratinė, demokratinė, feodalinė, monarchinė. Aristokrato pasaulyje, t.y. „dvare“, šis tapatumas ir buvo visada ugdomas, puoselėjamas, ginamas, skleidžiamas. Džiugu matyti, kad „dvaras“ Lietuvoje jau atgimsta kaip visiems piliečiams atviras aukštos kultūros įvykis.

Šį kartą apie Aukštaitijos dvasios centro – Rokiškio dvaro – įvykį.

Nuvykus į Rokiškio dvarą – laukė staigmena

Kartą penktadienio popietę su žymiu Lietuvoje ekonomistu sėdome į mašiną ir, išsiveržę pro Vilniaus spūstis, nuskuodėme į Rokiškio dvarą Aukštaitiją skrodžiančiais takais. Skubėjome į renginį, kurioje mano bičiulio šeima turėjo prasmingai sudalyvauti. Štai pasirodė gūsmingi Rokiškio dvaro parko medžiai ir mes pro policijos kordonus tuoj ir įsiveržėme į pačio dvaro teritoriją. Čia mus pasitiko šūsnis žurnalistų, užsienio, ūkio ir kiti ministrai. Lyg mums ir įprastas formatas ... Tik įtarėme, kad kažkas čia ne taip.

Pasirodo, kad ne ten pataikėme! Rokiškio dvare vyko Baltijos valstybių vyriausybių bendras posėdis. O mes gi vykome į Sofijos Tyzenhauzaitės paminėjimą. Nedrįsčiau teigti, kad aukštą kultūrą jau išstūmė nūdienė politika... Anaiptol! Akivaizdu, kad politikus jau traukia aukštoji dvaro kultūra. Visgi metę savimi pasitikinčius žvilgsnius ir šypsnius suglumusiems politikams, nuskubėjome į konferencijų salę kažkur prie kelio, anapus dvaro rūmų. Ten mano bičiulio žmona perskaitė paskaitą apie Sofijos Tyzenhauzaitės pasaulį, o pats bičiulis įteikė šios pirmos Lietuvos rašytojos (nors ir rašiusios ne lietuvių kalba) XIX a. parašyto ir išleisto romano kopiją. Ten – Sofijos pasaulyje buvo gražu, prasminga ir gera.

Bet kas tas gražusis ir prasmingas Rokiškio „Sofijos pasaulis“? Ir kodėl jis galėtų būti svarbus ne tik keliems kultūros mylėtojams, bet ir daugeliui Lietuvos piliečių? Net politikams!

Sofija Tyzenhauzaitė – priešpaskutinės Rokiškio dvarą valdžiusios Tyzenhauzų giminės atstovė. Ji garsėjo savo grožiu ir protu, sakoma, rimtai sugundžiusį ir patį Napoleoną Bonapartą. Didžioji jos kūrybos dalis – istoriniai romanai, parašyti jai sava prancūzų kalba apie Lietuvos istoriją, ypač, Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimus: „Barbora Radvilaitė“, „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“, „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ ir kiti. Sofija gręžėsi į praeitį, kurioje ieškojo savo kilnumo ir įsiprasminimo šaltinių. O Rokišio dvaras šia kilnia didybe tiesiog alsuote alsuoja.

Rokiškio dvaras paminėtas jau 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro krašte. Netrukus XVI a. Žygimantas Senasis dvarą padovanojo didikams Krošinskiams. Sprendžiant pagal dokumentus, ši giminė Rokiškyje apsigyveno apie 1515 metus.

Krošinskių giminės tyrinėtojai mano, jog kunigaikščiai Krošinskiai yra tikrai Gedimino ir, galimai, Kęstučio sūnaus Vygunto palikuonys. Vygunto sūnus Grigalius prie Nemuno kairiojo intako Servečės pastatė Krošino pilį ir įkūrė miestą, nuo kurio jo palikuonys ir įgijo Krošinskių pavardę. Lietuvos didieji kunigaikščiai simpatizavo iš Gediminaičių kilusiems didikams, vertino kaip garbingus patriotus. Gediminaičiai Krošinskiai dar Vytauto laikais gynė rytinę LDK sieną. O XVI a. pradžioje Maskvai užėmus Lietuvos miestą Smolenską, ir Krošinskiams atsisakius tarnauti maskvėnams, Lietuvos valdovai suteikė Smolensko kunigaikščiams žemių ir dvarų Lietuvoje. Taip Timotiejus Krošinskis ir įsikūrė Rokiškyje.

Po dviejų amžių kartais audringo Krošinskių valdymo Rokiškio dvarą paveldėjo Tyzenhauzai. Grafas Ignotas Tyzenhauzas pastatė naujus klasicistinio grožio rūmus, kuriuose jaunoji grafaitė Sofija literatūros kalba iškėlė Lietuvos istoriją kūrusias gražiosios lyties atstoves. Tuo tarpu kitas grafo palikuonis – sūnus Konstantinas Tyzenhauzas tapo iškiliu ir Europos mastu pripažintu mokslininku ornitologu.

Kito dvaro kultūros sklaidos etapo vaisiai jau pasiekė ir tarpukarinės Lietuvos laikus. Grafaitės Marijos Tyzenhauzaitės, ištekėjusios už lenkų istoriko ir Aleksandro Pšezdzieckio, pastangomis dvare buvo įsteigti mokykla ir orkestras. Šios mokyklos auklėtiniai – iškilūs XXa. Lietuvos muzikai: J. Gruodis, J. Tallat – Kelpša, M. Petrauskas, K. Kaveckas. Būtent grafaitės Marijos pastangomis buvo pabaigta ir Rokiškio šv. Mato Evangelsito bažnyčia.

Pšezdzieckių valdymą nutraukė sovietinė okupacija ir dvaro nacionalizacija. Aišku, sovietams būdingas niokojimas. Tačiau kilnios ir kūrybinės žmogaus dvasios įsmelktos sienos jau traukė į save naują Rokiškio dvaro valdytojų dinastiją. Šviesių Rokiškio krašto žmonių dar 1933 metais sukurtas krašto muziejus galutinai niekadėjus iš dvaro išstūmė 1980 metais. Nuo tada prasidėjo dvaro sielos atkūrimas; o nuo jau Nepriklausomybės laikais ir spartus dvaro pastatų bei kultūros atkūrimas.

Tą rudens popietę, atrodo, visą dvaro sielą įžvelgiau paskutinės Rokiškio dvarų moterų dinastijos dvasios tęsėjos, ilgametės Rokiškio krašto muziejaus direktorės Nijolės svetingume ir entuziazme. Nelygu, kokia institucija dabar vykdo Rokiškio dvaro kultūros sklaidą. Svarbu, kad yra ta pati dvaro kultūros gyvastis, įsavinta ir dabar besiskleidžianti per didžiadvasius žmones. O sklaida, patikėkite, tikrai yra didinga. Mat net aukštų postų politikai be jos neapsieina. Aišku, tai – ne kriterijus. Bet gerai, kad jau nebeapsieina. Juk jie turi pareigą statyti demokratinę valstybę. Tai lai pažįsta žmogaus dvasios šaltinius ir mūsų valstybės pamatus. Nesnauskime ir mes visi. Nes tik aukšta išsiugdymo kultūra, įvairiais būdais ir intensyvumu prieinama visiems piliečiams, yra Lietuvos demokratijos pamatas.

Muziejaus parodų lankymas – 1,0 Eur. Prieš šventes ekspozicijos dirba 1 val. trumpiau.

Nuo kovo 1 d. – birželio 10 d. parodos „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos metu: suaugusiems – 4,0 Eur, moksleiviams – 2,0 Eur, studentams, pensininkams, būtinosios tarnybos kariams – 2,0 Eur.


Naudingos nuorodos:

  • Rokiškio dvaro tvenkiniuose plaukioja juodosios gulbės Lita ir Latas, šiemet dvaro parke ketinama apgyvendinti danielius. Keliaujantiems po Rokiškio rajoną gamtos mylėtojams taip pat verta aplankyti Sartų apžvalgos bokštą, Moškėnų piliakalnį, Struvės geodezinio lanko punktą ─ unikalų UNESCO pasaulio paveldo objektą.

Rokiškio dvaras (Rokiškio krašto muziejaus nuotr.)
Rokiškio dvaras (Rokiškio krašto muziejaus nuotr.)

─ Rokiškio dvaro rūmuose veikiančiame Rokiškio krašto muziejuje pajusite grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminių dvelksmą, susipažinsite su. garsiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos drožinių ekspozicija, kurią alpinistas Vladas Vitkauskas pavadino „neišmatuojamo aukščio lietuviška viršukalne“.

─ Šaudyti iš lanko su Rokiškio miesto įkūrėju – senuoju medžiotoju Roku, žaisti senovinius žaidimus, malti grūdus girnomis, iš vaško nusilieti žvakę, pinti aukštaitiškas juostas, pasimokyti drožinėti taip pat galite Rokiškio krašto muziejuje.

─ Rokiškyje gaminamo sūrio paskanauti ir susipažinti su jo gaminimo tradicijomis kviečia Rokiškio dvaro „Sūrio kelias“. Kulinarinio paveldo patiekalų ─ kvapnios duonos, jūžintiškių blynų, tik šiame regione gaminamo miežinio keptinio alaus ─ degustacija vyksta Jūžintų bendruomenės namuose. Kaip tautinio paveldo produktas yra sertifikuoti ir vyndario R.Nagelės vynai (Taručių k.), kurie ragaujami užsikandant žvėriena.

─ Pasivaikščiokite Rokiškio Respublikos (langinių) gatve, atmindami, kad šis namo dekoro elementas ─ langinės Rokiškyje tarpukariu buvo itin populiarus. Menininkų plenero metu iš naujo tapytos langinės tapo reiškiniu – galerija po atviru dangumi. Rokiškyje taip pat verta aplankyti Šv. Mato bažnyčią ir senamiestį, L. Šepkos parką ir Kalvarijų kompleksą.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?
Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“

www.DELFI.lt
2