×

Kryžkelėje įsikūręs Lietuvos miestas stebina parko grožiu

26. gegužės 2017 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
Rietavo parkas © Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus nuotr.

Keliautojus Žemaičių plentu, ties Rietavu, patraukia įspūdingos ir Lietuvos peizažui neįprastos šventovės vaizdas. Tai – Rietavo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, kurią suprojektavo Prūsijos karališkojo dvaro architektas. Kodėl iki šiol Berlyną puošiančių pastatų architektas atsidūrė Rietave? Į šį klausimą atsako šio Žemaitijos miestelio istorija.

I–ąjame tūkstantmetyje prieš Kristų ir mūsų eros pradžioje, stambesnės gyvenvietės būta, ar bent ilgesnį laiką žmonių gyventa dabartinio Skroblio laukuose. Čia, dešiniajame Jūros upės krante, yra seniausias dabar žinomas Rietavo apylinkės Skroblio piliakalnis. Istorikas P. Tarasenka teigė, kad nuo piliakalnio į Rietavo pusę ėjo akmenimis grįstas kelias. O tai, kad miestas dabar yra atokiau nuo šio piliakalnio – natūrali daugelio senųjų Lietuvos gyvenviečių raidos išdava.

Rašytinėje istorijoje Rietavas pirmą kartą minimas 1253 m., Kuršo vyskupo ir Livonijos magistro pasirašytame dokumente. Istorikai Rietavo reikšmę sieja su Žemaitijos gynybos linija, kuri ėjo į vakarus nuo Dubysos, o nuo Jūros aukštupio apie Rietavą suko į šiaurę Sedos link. Jie mano, kad jau XIII a. Rietavas buvęs svarbus tuometinis administracinis centras. XV a. iš papilių išaugusios gyvenvietės kėlėsi į ūkiniu požiūriu tinkamas vietas. Senoji gyvenvietė buvo susikūrusi prie piliakalnio, kuriame stovėjo medinė pilis. Jai netekus gynybinės reikšmės, gyventojai kėlėsi į dabartinę vietą – kryžkelę, kuri nuo seno buvo svarbi komunikaciniu, bet netinkama gynybiniu požiūriu. XIII–XIV a. dabartinio Rietavo teritorijoje suėjo keturi keliai. 1527 m. jau minimas Rietavo valsčius ir miestelis, 1529 m. pastatyta pirmoji Rietavo bažnyčia, o nuo 1533 m. Rietavas dokumentuose jau įvardijamas kaip miestas.

Kryžkelėje įsikūręs Lietuvos miestas stebina parko grožiu
© Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus nuotr.

Nuo 1763 m., Rietavo seniūniją pradėjus valdyti Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui, Rietavo krašto, o ypač miesto istorija su šios giminės vardu susisieja daugiau nei 150 metų. Mykolo Kleopo Oginskio sūnui Irenėjui Oginskiui į Rietavą iš Zalesės (Baltarusija) perkėlus giminės rezidenciją, čia susiformavo unikalus dvarų kultūros židinys. Irenėjaus Oginskio būta plataus ir pažangaus mąstymo dvarininko: 1835 m. jis reformavo baudžiavinį valstiečių valdymą ir įvedė savivaldą, stengėsi plėtoti pramonę – Rietave įkurta geležies liejykla, žemės ūkio padargų fabrikas, lentpjūvė, 1859 m. įkurta žemės ūkio mokykla. Lyg to būtų maža, 1882 m. į Oginskių rūmus Plungėje nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, 1892 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje elektrinė – per Velykas Rietavo dvare, parke ir bažnyčioje įsižiebė tuomet stebuklui prilygusios elektros lemputės.

Oginskių giminės atstovų skatintą pramonės plėtrą lydėjo ir užsidegimas kultūros bei šveitimo srityje. 1872 m. kunigaikštis Bogdanas Oginskis Rietave įkūrė pirmąją Lietuvoje šešiametę muzikos mokyklą, kuriai vadovauti pakvietė talentingą Varšuvos muzikos instituto auklėtinį Juozą Kalvaitį (1842-1900). Mokykla veikė iki pat kunigaikščio mirties 1909 m. Istorinė B. Oginskio muzikos mokykla išugdė daug iškilių muzikinės kultūros puoselėtojų: kompozitorius Juozą Žilevičių, Emeriką Gailevičių, Petrą Stankevičių, orkestrų vadovus Mykolą Butkevičių, Ričardą Lechavičių. Šioje „muzikantinėje“, kartu su kitais Plungės muzikos mokyklos auklėtiniais, ne kartą lankėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Iš mokyklos auklėtinių buvo suorganizuotas simfoninis, vėliau ir pučiamųjų instrumentų orkestras. Bendras Rietavo muzikos mokyklos ir Plungės muzikos mokyklos, kurią įsteigė Bogdano Oginskio brolis Mykolas Oginskis, orkestrų sąstatas siekė 120-130 muzikantų.

Rietavo Oginskiai nusipelnė ir lietuvybės sklaidai. 1846 m. Irenėjaus Oginskio globojamas Laurynas Ivinskis pradėjo leisti lietuviškus kalendorius „Metskaitlius ūkiškus“. Rietavo dvaro valdose 1835 m., panaikinus baudžiavą, buvo padėti pagrindai pasiturinčiai gyvenančių raštingų valstiečių, miškininkų, amatininkų, tarnautojų luomo formavimuisi. Tais pačiais metais įsteigta našlaičių prieglauda, ligoninė, vaistinė, mokykla. Oginskiai XIX a. antroje pusėje ypač aktyviai rėmė vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį, lietuvišką spaudą.

Tas pats vyskupas Motiejus Valančius 1853 m. pašventino Oginskių finansuojamos Rietavo bažnyčios kertinį akmenį. Bažnyčią pradėjo statyti Irenėjus Oginskis, o baigė jo sūnus Bogdanas Oginskis 1873 m. Bažnyčios statyboms Oginskiai išleido tuo metu įspūdingą sumą – apie pusę milijono rublių. O pačią neoromaninę, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinio tipo šventovę suprojektavo Prūsijos karališkojo dvaro architektas F. A. Štiuleris. Kryžminio plano Rietavo bažnyčios pagrindiniame fasade kyla du aukšti liekni bokštai, o navų sankirtą akcentuoja platus aštuoniakampis bokštas. Pagrindiniame fasade, tarp bokštų, išsiskiria aukšta centrinė dalis su langu–rože viršuje. Aukštieji bokštai–kampanilės yra truputį išsikišę į priekį, tarp jų, segmentinėse arkose, įkomponuoti trys įėjimai į šventovę.

Vokiečių architekto Rietave atsiradimas buvo neatsitiktinis. XIX a., kartu su kita apsišvietusia visuomenės dalimi, Lietuvos dvarininkai stengėsi išvengti rusiškąjį neoklasicizmą protegavusių architektų projektų ir savo dvaruose bei jiems priklausiusiuose miesteliuose statomų dvarų, bažnyčių projektams parengti samdė užsienio šalių architektus.

Irenėjus Oginskis turėjo plačius ryšius Europoje, taip pat ir Prūsijos dvare. Pasirinkdamas architektą F. A. Štiulerį Rietavo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios statybai, kunigaikštis pademonstravo savo europietiškumą, išlavintą meninį skonį, o tuometei carinei Lietuvos administracijai – savo dvasios nepriklausomybę. Todėl neatsitiktinis ir Rietavo bažnyčios panašumas su Potsdamo, šio architekto suprojektuota bazilikos tipo evangelikų Taikos bažnyčia (Friedenskirche), kurioje yra palaidoti Prūsijos karaliai Hohencolernai.

Rietavo parkas
Rietavo parkas
© Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus nuotr.

Šiandien iškili senosios krikščionybės formas menanti Rietavo bažnyčia bendrų Kultūros paveldo departamento, Rietavo savivaldybės bei Rietavo parapijos pastangų dėka ir vėl skambiai kviečia atrasti Oginskių paveldą. Tačiau institucinės, dažniausiai finansinės ir administracinės, pastangos ilgalaikėje perspektyvoje yra nepakankamos – čia pirmiausia būtinas krašto kultūros paveldą nuoširdžiai, kantriai ir nuolat puoselėjančių bendraminčių sambūris. Laimei, jau minėtoje Rietavo dvaro „muzikinėje“ nuo 2000 m. veikia Oginskių kultūros istorijos muziejus, kurio direktorius Vytas Rutkauskas, su negausiu bendradarbių būreliu, sugebėjo iš kelių žarijų įpūsti tikrą kultūros židinį, kurį vertina ir palaiko žmonės iš visų Lietuvos kampelių.

Po Rietavo dvarui pragaištingos XX a. I–osios pusės, kuomet su žeme sulyginti pagrindiniai rūmai ir pačių rietaviškų rankomis išdraskytas bei sunaikintas vienas puikiausių krašto žiemos sodų, epochų vandalizmą išgyvenę dvaro pastatai ir parkas pamažu atgimsta.

O Rietavo parko būta ypač prašmatnaus! Iki XIX a. pabaigos, kol nebuvo sukurti Palangos ir Žagarės parkai, būtent jis buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Suformuota 1848–1855 m. natūraliame, išretintame miške, rekonstruota 1904–1905 m. Oginskių laikais 2 metrų aukščio tvora buvo apjuosta 60 ha dydžio parko teritorija. Parko kompoziciją, augalus rinkosi pats Irenėjus Oginskis, jaunystę praleidęs tėvo Mykolo Oginskio pamėgtame Zaliesės dvare su puikiu parku, apkeliavęs daug parkų Europoje ir pats neblogai išmanęs dvarų parkų kūrimo principus, be to, turėjęs ir XIX a. didikui būtiną gerą skonį. Formuojant parką, Rietave dirbo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, saksonietis Fridrichas Brounas, vengras Augustas Ulrichas.

Parkas mišraus išplanavimo: centrinėje dalyje ryškūs geometrinio parko bruožai. Pakraščiai, kuriuose išplėtota vandenų sistema, daugiau primena peizažinius parkus. Dvaro rūmus ir aukščiau aprašytą, miesto centre esančią bažnyčią jungė iki šiol išlikusi liepų alėja. Iš eglių, liepų, uosių – peizažiniams parkams būdingų vietinio augimo medžių – suformuotos ir kitos parko alėjos. Didžiąją parko augalų dalį ir sudarė gerai kompoziciškai suderinti vietiniai medžiai bei krūmai, nors auginta nemažai svetimžemių. Iš jų mūsų dienų sulaukė daug europinių maumedžių, didžialapių liepų, paprastųjų kaštanų, svyruoklinių uosių, šermukšnialapių lanksvūnių, gluosnialapių lanksvų.

Rietavo parkas
Rietavo parkas
© Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus nuotr.

Parke atsekama ir sudėtinga vandens telkinių sistema: keletas tvenkinių, Jūros upės kilpa, senvagių apjuosta sala. Rietavo tvenkiniuose nuo seno veisdavosi gulbės, dvare auginti fazanai. Žemaitijai įprastas lygus reljefas keliose parko vietose, kaip ir minėtoje saloje, paįvairintas dirbtinai supiltais kalneliais.

Erdvinė parko struktūra, sovietmečiu jame „įmūrijus“ keletą svetimkūnių pastatų, buvo stipriai sugadinta. Ilgą laiką parkas, ypač į miško parką pereinanti jo dalis, buvo beveik netvarkoma. Planų, brėžinių neišliko, todėl pastaraisiais metais, atnaujinant šias parko teritorijas, dabartiniai šeimininkai kartu su parkų specialistais dažnai priversti ieškoti naujų sprendimų. Darbai atliekami pagal 1981 m. Paminklų konservavimo instituto parengtą projektą.

Šiandien, nuvažiavę į Rietavą, iš kunigaikščių Oginskių klestėjimo laikų parke aptiksite keletą medžių alėjų, tvoros fragmentus, Baltuosius ir Raudonuosius vartus, sargo namelį prie jų. Prie Baltųjų vartų – kunigaikščių Oginskių kapinaitės ir pagal architektės Živilės Mačionienės projektą restauruota koplyčia–mauzoliejus. Rietavo dvaro rūmų vieta paženklinta balta kolonada. Netoli nuo jos – keletas Oginskių laikus menančių pastatų, kuriuose dabar veikia švietimo, medicinos, kultūros įstaigos. Tolesniu parko tvarkymu bei priežiūra pavesta rūpintis nepailstančiam Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriui, „vieno žmogaus orkestrui“ Vytui Rutkauskui ir muziejininkams, palaikomiems visų atvykusių ir dar atvyksiančių į šį nuostabų Žemaitijos kampelį.

Pabuvus Rietavo Oginskių rezidencijoje norisi tikėti, kad ir viso miestelio istorija su ženklia Oginskių dvasia pamažu kyla naujam gyvenimui XXI amžiaus Lietuvoje.

Naudingos nuorodos

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. Muziejuje eksponuojamos dailininko J. Vosyliaus sukurtos freskos, žymiausi Rietavo švietėjų portretai, Rietavo dvaro archeologiniai tyrimai, Rietavo švietimo ir kultūros raida, Rietavo apylinkių etnografija, Lietuvos dvarų kultūrinės raidos ekspozicija. Vykdoma kultūrinė, šviečiamoji veikla, rengiamos parodos, konferencijos, edukaciniai užsiėmimai.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus
© J. Pakalniškytės nuotr.

Šiuo metu Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje pristatytas kunigaikščių Oginskių rūmų Rietave rekonstrukcijos maketas. Maketo autoriai istorikas archeologas Žygimantas Buržinskas bei architektas Vytenis Jonas Sinkevičius.

Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dabartinę bažnyčią 1897 m. pastatė klebonas Juozapas Niūniava (Nonevičius) su parapijiečiais. 1907 m. už šventoriaus pastatyta mūrinė, dviaukštė varpinė. Bažnyčia yra medinė, stačiakampė su abside, dvibokštė. Bažnyčios šventorių juosia akmenų mūro tvora. Joje įrengta 14 raudonų plytų koplytėlių su kryžiaus kelio stacijomis. Bažnyčios šventoriaus vartai yra vieninteliai Lietuvoje žemaitiškojo baroko stiliaus vartai.

Tverų bažnyčia
Tverų bažnyčia
© J. Pakalniškytės nuotr.

Norint aplankyti bažnyčią privačiai, ne pamaldų metu, kreiptis: klebonas – kunigas dr. Saulius Stumbra. Tel. pasiteiravimui: (8 687) 259 15.

Pamaldų tvarka:

Antradieniais – 17 val.
Trečiadieniais – 17 val.
Penktadieniais – 17 val.
Šeštadieniais – 11 val.
Sekmadieniais – 10 val. ir 12 val.

Švč. Trejybės bažnyčia Medingėnuose. Tai neogotikinio stiliaus, stačiakampio plano, dvibokštė bažnyčia. Interjerą puošia vertingi dailės kūriniai. Esančios skulptūros paskelbtos vietinės reikšmės dailės paminklais. Viena vaizduoja Nukryžiuotąjį, kitos dvi vaizduoja Šv. Nepomuką ir Šv. Kazimierą. Taip pat vertingos dar dvi Nukryžiuotojo skulptūros ir procesijų kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Zakristijoje kabo paveikslas sukurtas XIXa. pr., kuris paskelbtas valstybinės reikšmės dailės paminklu. Tel. pasiteiravimui: (8-448) 68134.

Medingėnų Švč. Trejybės bažnyčia
Medingėnų Švč. Trejybės bažnyčia
© J. Pakalniškytės nuotr.

Skroblio piliakalnis. Rietavo pradžių pradžia – Skroblio piliakalnis, kur ir buvo pirmoji gyvenvietė. Tik vėliau, bėgant amžiams, gyventojai išsikėlė į dabartinę vietą, arčiau kelių. Kuršo vyskupo ir Livonijos magistro pasirašytame dokumente pirmą kartą Rietavas minimas 1253 metais. Rietavo reikšmė siejama su Žemaitijos gynybos linija, kuri ėjo į vakarus nuo Dubysos, o nuo Jūros aukštupio apie Rietavą suko į šiaurę, Sedos link.

Kryžkelėje įsikūręs Lietuvos miestas stebina parko grožiu
© Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus nuotr.

Teigiama, kad nuo piliakalnio į Rietavo pusę ėjo akmenimis grįstas kelias. Senoji gyvenvietė buvo susikūrusi prie piliakalnio, kuriame stovėjo medinė pilis. Jai netekus gynybinės reikšmės, gyventojai kėlėsi į dabartinę vietą – kryžkelę, kuri nuo seno buvo svarbi komunikaciniu, bet netinkama gynybiniu požiūriu. Lankymas nemokamas, tačiau norint ekskursijos su gidu – kreiptis į Rietavo turizmo ir verslo informacijos centrą: telefonu (844) 68202 arba el.paštu rietavoturizmas@gmail.com.

Lopaičių piliakalnis, šaltinis. Tai didžiausia Lietuvoje senoji šventykla po atviru dangumi. Spėjama, žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies Tvarmenės, prie kurios yra karaliaus Mindaugo sužeidimo vieta. Tai istorinis kompleksas, kurį sudaro: piliakalnis, senovės žemaičių šventvietė, mitologiniai akmenys, šaltinis. Piliakalnis kartais vadinamas Leibiške arba Tverų piliakalniu. Vakariniame piliakalnio šlaite rasti keramikos dirbiniai, kurie yra I tūkst. po Kr. Taip pat spėjama, kad čia yra buvusios žynių valdos. Labiausiai turistus čia traukia: observatorija (tai nedidelė dauba, kuri sudaro lygų apskritimą ir turi šlaituose išlikusius įvairaus dydžio akmenis), šaltinis (manoma, kad šio šaltinio vanduo turi gydančių savybių), norų akmuo (savo atsivežtas akmenukas padedamas ant šio didelio akmens ir tikimąsi, kad noras išsipildys), vaisingumo akmuo (tai akmuo ant, kurio atsisėdus ir paprašius žmonės tikisi sulaukti šeimos pagausėjimo).

Lopaičių piliakalnio norų akmuo
Lopaičių piliakalnio norų akmuo
© I. Liškuvienės nuotr.

Lankymas nemokamas, tačiau norint ekskursijos su gidu kreiptis į Rietavo turizmo ir verslo informacijos centrą, tel. nr. (844) 68202 arba el.paštu rietavoturizmas@gmail.com

Mažoji bendrija „Alkos ūkis“. Alkos ūkį įkūrė Dalia ir Andrius Mickai. Paukščių ūkyje, pradėtame kurti 2010 m., auginama įvairių veislių naminių kiemo paukščių - per 30 vištų, 10 fazanų, 3 antys, 3 balandžių veislės, putpelės, žąsys, kalakutai.

Nuo 2015 m. organizuojamos pažintinės ekskursijos po ūkį, supažindinama su laikomų paukščių veislėmis, jų ypatybėmis, vyksta gaminių iš pieno ir kiaušinių degustacija. Galima išgirsti linksmų istorijų iš paukščių gyvenimo.

Alkos ūkis
Alkos ūkis
© A. Mickaus nuotr.

Ūkyje galima užsisakyti trumpąją arba ilgąją programą. Trumposios programos metu apžiūrimas ūkis, supažindinama su paukščių veislėmis. Programos trukmė nuo 45 min iki 1 val. Kaina 2 eur/asm.
Ilgosios programos metu vyksta ūkio apžiūra bei patiekalų iš kiaušinių ir pieno degustacija. Lankytojai priimami terasoje prie tvenkinio. Programos trukmė nuo 1 val. iki 2 val., gali būti ir ilgiau. Kaina 10 eur/žm.

Ūkis laukia lankytojų nuo gegužės 1 d. iki spalio 15 dienos. Priimami pavieniai lankytojai ir grupės. Prašoma lankytojų sutarti apsilankymo laiką ir sąlygas iš anksto, paskambinus šeimininkui tel. +370 618 81137. Ekskursijos vedamos lietuvių, rusų ir anglų (suderinus iš anksto) kalbomis.

Jusių ekologinis ūkis. Nedidelis ekologinis šeimos ūkis. Auginamos avys, mėsiniai simentalių galvijai, ožkos. Ūkyje gaminami ožkos ir karvės pieno sūriai – su priedais ir be. Planuojama gaminti ledus ir jogurtą, saldumynus. Be to, prekiaujama ūkyje užauginta ėriena (vakuuminiame įpakavime), vištų kiaušiniais. Visi produktai sezoniški.

Jusių ekologinis ūkis
Jusių ekologinis ūkis
© M. Jusio nuotr.

Ūkyje vienu metu galima priimti ne daugiau kaip 15–20 lankytojų. Produkcijos galima įsigyti nuo šių metų liepos vidurio, iš anksto suderinus su šeimininkais apsilankymo laiką. Siūlomos ekskursijos po ūkį, ir pietūs/degustacija namų restorane „Pasakų virtuvėlė“. Lankytojų prašoma sutarti apsilankymo laiką ir sąlygas, iš anksto paskambinus šeimininkui tel. +370 686 72527. Ekskursijos vykdomos lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis.