×

Kruvina Kauno rūmų istorija: nuo erdviausio restorano mieste iki agonijoj paskendusios karo ligoninės

29. lapkričio 2016 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
© Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės nuotr.

Kauno istorinę Naujamiesčio dalį šalia Laisvės alėjos puošia Kauno tarpukario modernizmo architektūros šedevras – Kauno įgulos karininkų ramovės pastatas. Ramovė – ramybės sklidina pagoniškoji šventvietė ir ryžtingi kariūnai iš pirmo žvilgsnio nėra panašūs.

Visgi būtent šiuo senu baltišku šventvietės vardu tarpukario Lietuvos laikais buvo pavadintas Lietuvos karininkų patriotinis susibūrimas. Anuomet Lietuvoje klestėjo klubinė ir korporacinė veikla. Besikuriančios Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė jungtis į laisvalaikio klubus, kurių tikslas –patriotinės dvasios visuomenėje palaikymas.

Jau 1919 m. liepos 23 d. buvo įsteigtas Kauno įgulos karių klubas. Kariuomenės vadovybė netruko įsisąmoninti patriotinės karininkų veiklos naudą visuomenei. Po trejų metų, 1922 m. generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus iniciatyva, Kauno įgulos karininkai jau įsteigė karininkų korporacijos klubą. O 1924 m. karininkų korporacija ir vieta, kurioje pastaroji glaudėsi, pasivadino „Ramovės“ vardu.

Kauno karininkų įgulos ramovė
Kauno karininkų įgulos ramovė
© Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės nuotr.

Kauno karininkų ramovės tikslai buvo apibrėžti įstatyme ir iki dabar šie tikslai išlieka tie patys – ugdyti karininkų tautinę dvasią ir kariškas tradicijas. Vedantis šių tikslų leitmotyvas yra suvokimas, kad visuomenė yra neatskiriama nuo kariuomenės, o kariuomenė – nuo visuomenės, kurioje turi skleisti Tėvynės gynimo idėją.

Ant šio kilnaus idėjinio pamato ir buvo nuspręsta pastatyti reprezentacinį karininkų ramovės pastatą Kaune. Valstybingumą nešanti idėja turėjo atitikti ne tik karininkų korporacijos, bet ir visos Lietuvos vyriausybės reprezentacijos paskirtį. Taigi pastatas turėjo atspindėti Lietuvos valstybės ir kariuomenės didingumo idėją.

Pirmasis konkretus žingsnis žengtas 1931 m., kai buvo paskelbtas tarptautinis architektūrinės idėjos konkursas. Buvo pateikta daugiau nei 30 pasiūlymų. Pirmoji premija buvo paskirta estų architektams Elmarkui Lohkui ir Herbertui Johansonui. Tolesnis projektavimas buvo pavestas profesoriui Vladimirui Dubeneckiui su padėjėjais architektu Stasiu Kudoku ir inžinieriumi Jonu Kriščiukaičiu.

Didžioji salė Kauno karininkų įgulos ramovėje
Didžioji salė Kauno karininkų įgulos ramovėje
© Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės nuotr.

V. Dubeneckiui mirus, projektavimo darbus perėmė kolega profesorius M. Songaila. Ramovės statyba buvo patikėta geriausiems Lietuvos specialistams. Rūmų statybai buvo naudojamos tik lietuviškos statybinės medžiagos, o rūmus statė tik lietuvių meistrai. 1937 m. balandžio 23 d. įvyko iškilmingas Ramovės atidarymas.

Įspūdingame Ramovės rūmų interjere atspindėti jaunos valstybės pasiekimai architektūros ir dizaino srityse. Galima pastebėti kaip persipina europinio lygio tarpukario Kauno modernistinė architektūra su gausia tautine ir valstybine simbolika. Pastato kūrėjai turėjo atspindėti poetinį Maironio kūrybos šūkį: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą, stokim į darbą kaip milžinai“.

Rūmus karūnuoja virš pastato iškilę trys lietuviai karžygiai, ant skydų pasidabinę Gediminaičių stulpais, simbolizuojantys jaunos valstybės dvasią ir dorybę.

1937 m. žurnalas „Kardas“, kurio redakcija dirbo Ramovės rūmuose, rašė, kad skulptoriaus Broniaus Pundziaus sukurti karžygiai, išlaikę tiek amžių didingą Lietuvos valstybę tarp galingų priešų, puikiai simbolizuoja dabarties mūsų kariuomenės tikslus. Harmoningai suaugę savo forma su rūmų išvaizda karžygiai lyg idėjiniai pirmtakai dvasingai siejasi su šių rūmų savininkais.

Trys to paties skulptoriaus pavykę vyriausių mūsų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) herbai kariškame fone iš ginklų virš centrinio įdėjimo puošia pastatą, bet drauge sako, kad rūmų šeimininkai saugoja mūsų teritorijos sienas ir niekuomet „be Vilniaus nenurims“.

Pastato interjeras persmelktas priminimais, kurie mena norą ir garbę priklausyti Lietuvos karininkų korpusui. Kiekvienas iš keturių Ramovės aukštų turi savitą funkcinę paskirtį. Pirmasis aukštas – viešas. Jame buvo įsikūręs „Trijų milžinų“ restoranas, kurio salė anuomet laikyta erdviausia visame Kaune.

Restoranas buvo itin modernus savo ventiliacine sistema: oras per valandą buvo keičiamas 5 kartus. Antrasis aukštas buvo skirtas reprezentacijai. Jame sutelkti visi svarbiausi kambariai: Vytauto menė (seklyčia), Prezidento kambarys, Mažoji salė, Didžioji salė, žiemos sodas-oranžerija. Trečiasis aukštas atiteko karininkų klubui: skaitykla, šachmatų kambarys, valgykla su balkonu į salę ir kitos kasdienio poilsio patalpos. Ketvirtajame aukšte įrengtas viešbutis.

Viena iš svarbiausių Ramovės patalpų – reprezentacinis Prezidento kambarys. Unikalūs šio kambario baldai: 4 metrų ilgio stalas posėdžiams, 12 fotelių, 12 taburečių, 12 kėdžių, 2 staleliai rūkymui ir 1 stiklo spinta-vitrina Prezidento dovanoms ir reprezentacinio pobūdžio suvenyrams laikyti.

Vytauto Didžiojo seklyčios patalpa kurta kaip savotiška Viduramžių menė. Jos sumanymas kilo dar 1930 m., švenčiant Vytauto Didžiojo mirties sukaktį: Ramovės Taryba iškilmingai pasižadėjo būsimuose naujuose rūmuose įrengti būstą, pašvęstą Vytauto Didžiojo garbei.

Siekiant sukurti Vytauto Didžiojo laikus primenančią atmosferą, svetainės interjerui pasirinktas gotikinis stilius. Tai yra pati prašmatniausia, tačiau kartu ir labiausiai nukentėjusi sovietmečiu Ramovės patalpa.

Menės sienas puošia septyni Jono Mackevičiaus tapybos darbai ant sienos, demonstruojantys Vytauto žygius: triumfą, laimėjus Žalgirio mūšį ir epizodą iš 1429 m. Lucko pilyje vykusio Europos monarchų suvažiavimo, kurio tikslas buvo paskelbti Vytautą karaliumi, o Lietuvą – karalyste.

Vytauto Didžiojo menė Kauno karininkų įgulos ramovėje
Vytauto Didžiojo menė Kauno karininkų įgulos ramovėje
© Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės nuotr.

Jei Prezidento kambarys yra tautiško, kartu ir modernaus meno pavyzdys, o Vytauto seklyčia –simbolių kupina Viduramžių menė, tai Didžioji salė persmelkta antikos architektūrai artimų istorinių elementų. Joje svarba suteikiama simboliams: įrengtiems šešių Lietuvos kariuomenės dalinių skydams – Aviacijos, Inžinerijos, Laivyno, Pėstininkų, Artilerijos ir Kavalerijos.

Centre kabo vėliavos: Lietuvos valstybinė, Lietuvos istorinė, Sausumos pajėgų, Oro pajėgų, Laivyno ir Kauno miesto vėliava, kurią Magdeburgo teise 1408 m. suteikė pats Vytautas Didysis.

Priešais Didžiąją salę puikuojasi Kunigaikščių menė. Salė skirta Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ir vieninteliam Lietuvos karaliui pagerbti (paveikslų autorius – Petras Kalpokas). Menėje dėmesį patraukia karalius Mindaugas, čia pat – Didysis kunigaikštis Vytenis, kuris atstatė valstybę po karaliaus Mindaugo nužudymo krizės. Šalia matomi kiti Didieji kunigaikščiai – Kęstutis, Gediminas, Algirdas.

Ramovės vaidmuo tuometinės tarpukario Lietuvos kultūriniame – visuomeniniame gyvenime buvo ypatingai svarbus. Tačiau tolimesnis Ramovės gyvenimas tapo dramatiškas. Per pirmąją okupaciją Ramovė iš Lietuvos karininkų buvo atimta ir, nors atėjus vokiečiams ji buvo grąžinta, tačiau veikla varžyta ir vykdyta, prisidengus blaivinimo sąjungos vardu iki pat 1944 m.

Liūdniausios dienos Ramovei buvo per antrąją sovietinę okupaciją, kai bet kokie prisiminimai apie laisvos Lietuvos kariuomenę buvo negailestingai naikinami. Pastate įkurta karo ligoninė, kur tiesiai iš fronto buvo vežami sužeistieji, o rūmų patalpos buvo itin stipriai niokojamos.

Naujam gyvenimui Ramovė atgimė tik Sąjūdžio laikais. 1988 m. įkurta karininkų iniciatyvinė Ramovės atgavimo grupė. Nuo 1992 m. karininkų ramovė yra Lietuvos kariuomenės padalinys. 2000 m. balandžio 21 d. Lietuvos karininkų ramovės reprezentaciniai rūmai perduoti Lietuvos kariuomenei ir įkurta Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė.

Lietuvos kariuomenė yra dėkinga kultūros paveldo specialistams, restauratoriams, kurie po sovietmečiu trukusio niekinimo ir destrukcijos prikėlė meilę valstybei reprezentuojančią pastato meninę ir simbolinę didybę.

Naudingos nuorodos:

Pastatyta 1937 m., Lietuvos Karininkų Ramovė (A. Mickevičiaus g. 19, Kaunas, 8 37 209 022, el.p. ramove@kaunas.init.lt) yra vienas iš iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario Lietuvos objektų, išsiskiriančių „tautiniu“ stiliumi ir patriotiniais simboliais.

Rūmai, kurti iš vietinių medžiagų, tarnavo visuomenės reikmėms ir valstybės reprezentacijai. Lietuvos karininkų klubo būstinė savo architektūra ir puošyba liudija išskirtinį karininkijos socialinį statusą tarpukario Lietuvoje. Architektai – Stasys Kudokas, Kazys Kriščiukaitis, Jonas Kova-Kovalskis, inžinierius – Anatolijus Rozenbliumas.

Lankytojai priimami iš anksto suderinus datą ir laiką, organizuojamos ekskursijos (trukmė apie 40–50 min.).

• Tarpukariu karininkų žmonos labdaros tikslais mėgdavo kepti pyragus, tad norint atgaivinti šią gražią tradiciją Kauno Damos ir panelės lapkričio 30 d., trečiadienį, 19 val. kviečiamos į Lietuvos karininkų ramovę dalyvauti skaniausio bei gražiausio pyrago konkurse bei išgirsti daug įdomių dalykų apie senovės lietuvių mitybos ypatumus. Daugiau informacijos apie konkursą galite rasti čia.

Gruodžio 9–11 d. Ramovėje vyks Kalėdinė knygų mugė. Daugiau informacijos galite rasti čia.

• „Kaunas IN“ organizuoja ekskursiją „Kaunas – dizaino miestas“. Daugiau informacijos rasite apsilankę internetinėje svetainėje.

Jos metu galite patekti į Lietuvos karininkų ramovę ir sužinoti, kaip Kaunas po pirmojo pasaulinio karo tapo daugelio jaunosios kartos meno kūrėjų, dailininkų idėjų ir siekių išsipildymo vieta, koks buvo to meto žmonių estetinis skonis, kaip Kaune išsiskleidė modernizmo ir art deco stiliai.

Ekskursijos dalyviai taip pat susipažįsta su tarpukario menininkais ir veikėjais, puoselėjusiais ir formavusiais Kauno tarpukario modernistinę erdvę ir objektus. Galėsite praverti privačių namų, pasižyminčių unikaliu interjeru, duris bei susipažinti su jų gyventojais.

Daugiau apie ekskursiją internetinėje svetainėje.

• Aplankykite įžymaus XX a. lietuvių kolekcininko ir meno mecenato Mykolo Žilinsko dailės galeriją (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas, tel. 8 37 322595, 8 37 222853). Tai yra didžiausias M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, pastatytas 1989 m. pagal Eugenijaus Miliūno, Sauliaus Juškio ir Kęstučio Kisieliaus projektą.

Kauno valstybinis muzikinis teatras
Kauno valstybinis muzikinis teatras
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Galerijoje eksponuojami užsienio dailės rinkiniai, kaupiami muziejuje nuo pat M. K. Čiurlionio dailės galerijos įkūrimo 1921 m. Didžioji senosios dailės pavyzdžių dalis į muziejų pateko iš Lietuvos dvaruose rinktų kolekcijų. Joje veikia litvakų skulptoriaus Žako Lipšico (1891–1973 m.) kūrybos paroda „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui – 125“. Informaciją apie kitas parodas ir renginius galite rasti čia.

• Už mažiau nei kilometro nuo Lietuvos karininkų ramovės įsikūręs Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatas (Laisvės al. 91, tel. 8 37 200633). Repertuarą rasite čia.

XIX a. pabaigoje Kauno miestas buvo Rusijos imperijos vienos iš vakarinių gubernijų centras. 1891 m. miesto valdyba nutarė, kad jame turėtų būti pastatyti teatro rūmai. Jiems pasirinkta centrinė besiplečiančio miesto aikštė – miesto sodas. Per metus pagal gubernijos architekto Ustino Golinevičiaus projektą ten iškilo naujas pastatas.

Teatras priminė neorenesanso stilių, tuo metu būdingą rūmų ir reprezentacinių pastatų architektūrai. Dviaukštis pastatas turėjo keturkampę 500 vietų salę su dviem balkonų eilėmis, dvi foje, pagalbines patalpas. Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui buvo įrengtos specialios ložės.

Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d. Vėlesnės teatro rekonstrukcijos ir priestatai paslėpė pirmąjį pastato fasadą, tačiau viduje galima įžvelgti senojo teatro likučius. Gastrolinius spektaklius 1901 m. jame rodė italų operos trupė, 1902 m. buvo parodyta N. Gogolio komedija „Revizorius“.

Po 1904 m. caro paskelbto tolerancijos akto teatre pradėta statyti spektaklius, rengti vakarus galėjo lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių bendruomenės. 1905 m. pirmąjį lietuvišką vakarą surengė „Dainos“ draugija, kurios iniciatyva parodytas spektaklis A. Vilkutaičio Keturakio „Amerika pirtyje“.

• Kauno turizmo informacijos centras ir konferencijų biuras (Laisvės al. 36, 8 37 323436, info@kaunastic.lt) rekomenduoja dalyvauti ekskursijoje „Kauno modernizmo atspindžiai“.

Unikalia tarpukario modernizmo architektūra garsėjančiam Kaunui 2015 m. suteiktas Europos paveldo ženklas, miestas taip pat įtrauktas į UNESCO dizaino miestų sąrašą. Šiandien tai yra išskirtinis palikimas, liudijantis auksinį klestėjimo laikotarpį, kai Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė ir žengė koja kojon su Europos modernistine architektūra.

Susipažinsite su šiuo architektūros fenomenu ir pamatysite kaip modernizmas yra derinamas su tautiškumo ir lietuviškumo stilistiniais elementais.

Daugiau lankytinų objektų internetiniame puslapyje.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

3