×

Išskirtinis statinys Žemaitijoje: sunku patikėti, kad tai – senas ąžuolas

08. vasario 2017 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
Baublys © A. Bacevičienės nuotr.

Žemaitijoje iki šiol gyvuoja graži tradicija – dovanoti Bijotų ąžuolų giles. Žmonės tiki, kad jose slypi per šimtmečius sukaupta regiono ir visos Lietuvos dvasinė stiprybė. Šio tikėjimo pradžia yra 1812 m., kuomet žemaičių ir lietuvių rašytojas, etnografas, teisininkas ir dvarininkas Dionizas Poška (1760–1831 m.) ąžuole įkūrė senienų muziejų.

Anų laikų „keistenybė“ ir šiandien tebeturi didžiulę simbolinę reikšmę – žingeidaus ir darbštaus praeities puoselėtojo D. Poškos veiklos dėka Bijotai tapo traukos centru ir tikru lietuvybės židiniu.

Poškų-Paškevičių giminei priklausęs Bijotų dvaras (Šilalės raj.) minimas jau XVI a. Tik anuomet jis vadintas Bardžių (Barzdžių-Mikniškių) dvaru. 1558 m. dvarelį pasidalijo dvi seserys. Beatai Paškevičienei atiteko Bardžiai, kurią užsispyrėliai žemaičiai „Bijata“ vadino. Todėl dvarui ir prigijo naujasis pavadinimas – „Bijotai“.

Būtent bajoras D. Poška, dvare gyvenęs ir lietuviškos dvasios pasaulį kūręs iki pat savo mirties, yra įsimintiniausias ir reikšmingiausias Bijotų savininkas per visą jo gyvavimo laikotarpį.

Bijotai
Bijotai
© A. Bacevičienės nuotr.

1764 m. gimęs bajorų Adomo Paškevičiaus ir Barboros Lopataitės (Stirpeikienės) šeimoje, Lėlaičių bajorkiemyje, Telšių paviete, klasikinio išsilavinimo pagrindus D. Poška gavo Kražių kolegijoje. Vėliau jis pasirinko ne humanitaro kelią, o pelningą teisininko profesiją. Raseiniuose jis studijavo specialiuosius mokslus, kuriuos baigęs Dionizas pradėjo darbą Raseinių žemės teisme. Teisininko karjeros laikotarpiu jis dirbo advokatu, teismo regentu, teismo sekretoriumi, žemės teismo raštininku.

Tačiau meilė savo kraštui ir tautai vertė Dionizą ieškoti šaknų ir vis giliau pažinti literatūrinių ir istorinių prasmių pasaulį. Bijotų dvare netrūkdavo svečių, su kuriais šeimininkas išsamiai diskutuodavo visuomeninėmis, bendrakultūrinėmis, literatūrinėmis temomis. Jo kelionės po Žemaitiją ilgainiui tapo ne tik darbo, bet ir dvasinio gyvenimo būtinybe: jis rinko senienas, archeologines iškasenas, užrašinėjo pasakojimus ir kitus praeitį menančius dalykus. D. Pošką vis labiau traukė žemaičių ir lietuvių dvasinis bei materialus kultūrinis paveldas.

Palankiai susiklosčiusios aplinkybės 1812 m. leido surinktus artefaktus įkurdinti didžiulio ąžuolo – tautinės pasaulėjautos simbolio – kamiene. Šalia Bijotų stūksojo senas ąžuolynas. Anot žemaičių pasakojimų, kažkada ąžuolų viršūnėmis buvo galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų ąžuolų ypač išsiskyręs vienas ir savo storumu, ir šakų platumu bei šaknų stiprybe. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Patys vėjai pakliūdavę į kiaurėjančio Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir nerasdami kelio atgal imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti... Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: „Ąžuolas baubia“. Iš čia kilęs ir ąžuolo vardas: „Baublys“.

1811 m. žiema Baubliui tapo paskutinė – pavasarį ąžuolas nebesužaliavo. Piemenys bandė išrūkyti po ąžuolu urvus įsitaisiusias lapes: pakišo po medžio šaknimis degančių šiaudų gniūžtes ir padegė iš vidaus jau irstantį medį. Puvėsiai greitai įsidegė ir visa sutręšusi dalis išdegė.

D. Poškos Baubliai
D. Poškos Baubliai
© L. Bajorinienės nuotr.

Siaučiant vėjams medis dar labiau ėmė „baubti“. Sužinojęs apie Baublį D. Poška sumanė ąžuolą priglobti. Jis paprašė baudžiauninkų, kad šie medį nukirstų, pargabentų į Bijotus ir pastatytų visai šalia jo paties gyvenamojo namo. Kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu Dionizas suskaitė net 740 matomų ąžuolo rievių. O tai rodė, kad medžio būta apie 1000 metų senumo.

Baublyje Dionizas iškirto du langelius, duris, apdengė stogą šiaudais ir įsitaisė jame savotišką buveinę. Į jį Poška pergabeno įvairius archeologinius radinius: senovinius ginklus, šarvus, monetas, ant sienų pakabino senovės dievų atvaizdus, karalių, karvedžių ir kitų garsių vyrų portretus. Palubėje įkurdino savo daugiau nei 200 knygų biblioteką. Vidines Baublio sienas Dionizas išrašė eilėmis. Taip 1812 m. tūkstantmečiame ąžuole įsikūrė pirmasis Lietuvoje muziejus – Lietuvos praeities liudytojas ir sergėtojas. Pačiam D. Poškai čia buvo gera vieta būti ir kurti.

Veikiausiai Baublyje jis parašė ir žymiausią savo kūrinį – odę „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Nupjauto medžio viduje jis įsirengė darbo kambarėlį, pasistatė stalą, keturias kėdes. 1824 m. šalia didžiojo Baublio buvo atgabentas mažesnis, pavadintas Baublio broliu. Prie Baublio įėjimo D. Poška pastatė Bijotų dvarelio durpynuose rastą mamuto iltį. Tiesa, jau įžengus į trečią tūkstantmetį mokslininkai nustatė, kad tai yra mėlynojo banginio žandikaulio fragmentas – regionui unikalus radinys.

Bijotai
Bijotai
© A. Bacevičienės nuotr.

Savo originaliu sumanymu Dionizas išgarsino Bijotus. Senienų muziejus jau pirmaisiais metais patraukė Lietuvos inteligentų dėmesį, tapo vienu iš dvasinių ir idėjinių lietuvių kultūrinio sąjūdžio veiklos centru. Apie Baublius rašė Vilniaus ir Varšuvos spauda. Čia lankydavosi ir su D. Poška Lietuvos istorijos klausimais konsultuodavosi net Vilniaus universiteto profesoriai. Baublį įamžino ir XIX a. literatūros genijus A. Mickevičius savo „Pono Tado“ poemoje: „Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas? Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo.“

Iš Bijotų sklido ir D. Poškos rūpestis Lietuvos istorija. Mielai dalindamasis su kitais savo žiniomis jis labai sielojosi, kad niekas istorijos nerašo: „O, kad galėčiau sulaukti to laiko ir pamatyti bent tos užuomazgos įžangą ar pradžią [...] Taigi, apie būsimą mūsų Lietuvos istoriją mąstydamas, visa siela ir širdimi trokštu ką nors parašyti. Ir jei tarp gausių mano netvarkingų ir išmėtytų pastabų bent viena smulkmena bus naudinga rašančiam mūsų Lietuvos istoriją, būsiu pilnai atlygintas.“

D. Poška mirė didžiųjų sukilimų XIX a. išvakarėse – 1830 m. balandžio 30 d., palaidotas savo protėvių Vizbarų žemėje Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės. Po D. Poškos mirties muziejus ilgainiui sunyko. Surinktos senienos, jo paties valia, pasklido po Lietuvą, didžioji jų dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Baubliuose liko tik mamuto šonkauliai, keletas metalinių sviedinių, riterių šarvai. Iki šių dienų išsaugotas staliukas, prie kurio Baublyje dirbo Poška.

1847 m. Bijotų dvarą nupirko dvarininkai Volmeriai. Jų valdymo laikotarpiu dauguma D. Poškos dvaro pastatų nugriauti. XX a., kuomet vykdant žemės reformą Bijotų dvaro žemės išdalytos, jose įsikūrė keli kaimai.

Suniokotas Baublys
Suniokotas Baublys
© L. Bajorinienės nuotr.

Patys Baubliai prisiminti sustiprėjus nacionalinio išsivadavimo judėjimui. 1930 m., minint D. Poškos 100-ąsias ir Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, dvarvietėje supilti atminimo kalneliai. Tais metais šalia Baublių pastatyta mokykla.

1945 m. įkurtas Valstybinis D. Poškos baublių muziejus; 1956 m. pirmą kartą buvo konservuojami Baublių radiniai; 1963 m. Baublių muziejus tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu; 1971 m. jie uždengti stikliniais gaubtais; 1998 m. sutvirtinti didžiojo Baublio pamatai, įrengta lietaus vandens nutekėjimo sistema. Nepaisant nemenkų pastangų, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais Baublys ir jo brolis pamažu nyko.

Tuomet iniciatyvos ėmėsi Šilalės rajono savivaldybė. 2008 m. jos pastangomis Baubliai tapo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialu. Tais metais pradėti ir didieji darbai: sutvirtinti griūvantys šlaitai, paruoštas detalusis planas, išpirkta iš privataus savininko dalis teritorijos, paruoštas investicinis projektas. 2010–2011 m. Europos Sąjungos fondų ir Šilalės savivaldybės lėšomis Baubliai restauruoti, atkurtas dvaro malūnas su vandens ratu, sutvarkytas parkas, išvalyti tvenkiniai.

Rekonstruota ir senoji Bijotų mokykla, kuri įsikūrusi dvarvietėje: pakeistos sutrūnijusios pastato dalys, atkurtas autentiškas išplanavimas, jame įrengta konferencijų salė, veikia biblioteka. Ketverius metus trukęs bendradarbiavimas su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos, iniciatyviais kraštiečiais ir kitomis įstaigomis padėjo Bijotų dvarvietei ir Baubliams vėl tapti vietos bendruomenės traukos centru, Žemaitijos ir Lietuvos istorijos saugotoju, užsienio turistų lankoma vieta.

Neatsitiktinai 2012 m., minint Baublių įsteigimo 200 metų sukaktį ir metus paskelbus Muziejų metais, Baublys buvo pasirinktas logotipu.

Neprilygstamas D. Poškos asmuo ir jo kūrinys – Bijotų dvarvietė ir garsieji Baubliai – vėl kviečia lietuvius ir svečius gilintis į senąsias lietuvybės šaknis, atskleidžia išsaugotą savastį.

Baublių dvarvietė nenustoja stebinti ir šiomis dienomis. Mokslininkai nustatė, kad muziejuje eksponuojamas ne mamuto ar tauro, kaip manyta iki šiol, o mėlynojo banginio kaulas. Pasak specialistų, jei pasitvirtintų, kad jis iškastas netoliese esančiame durpyne, tai bus tikra staigmena, liudijanti, kad šioje vietoje kažkada irgi tyvuliavo jūra.

Klaipėdos universiteto (KU) profesorius Linas Daugnora, kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Danijos atlikęs tyrimus, sako nustatęs, kad tai banginio žandikaulio fragmentas. Manoma, kad jis priklausė mėlynajam banginiui. Lietuvoje tokio eksponato iki šiol esą nėra buvę net ir privačiose kolekcijose.

Naudingos nuorodos:

Medvėgalis – XIV a. lietuvių pilies, vėliau – piliakalnio ir greta esančios aukščiausios Žemaitijos kalvos (234,6 m) pavadinimas. Išsidėstęs Šilalės rajone, apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, 12 km į pietus nuo Varnių, Karūžiškės dvaro laukuose. Tai didžiausias žemaičių piliakalnis. Į šiaurės rytus nuo jo yra kūlgrinda, į pietvakarius – kalva, vadinama Alka.

Istoriniuose šaltiniuose medinė Medvėgalio pilis minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Čia stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m. vasario 1 d. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus tuoj atsimetė nuo krikščionybės. Tuo metu teutonai kartu su Čekijos karaliumi Jonu užgrobė Medvėgalio pilį ir paėmė belaisvius. Vygandas Marburgietis mini, kad magistras norėjęs „juos išgalabyti“, tačiau karalius Jonas belaisvius išgelbėjo ir pakrikštijo. Lietuviai davė tvirtus įžadus laikytis katalikų tikėjimo, bet po kelių mėnesių ėmė bodėtis šito tikėjimo, kol galiausiai vėl grįžo prie pagonybės.

Medvėgalis
Medvėgalis
© J. Danausko nuotr.

Anot padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per kūlgrindą. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galiva“, o paskui išėjo ir pakvietė pagalbą. Pagal šiuos žodžius pilį imta vadinti Medvėgaliu.

Paršežeris – ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, apie 5 km į šiaurės rytus nuo Laukuvos. Paršežeris yra didžiausias natūralios kilmės vandens telkinys Tauragės apskrityje. Telkšo netaisyklingo pavidalo ledo lūstavietės duburyje. Ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus 1,9 km, plotis iki 1,1 km. Dubens šlaitai su terasomis, krantai žemi, daugiausia pelkėti. Iš pietų Paršežerį juosia Ežero žemapelkė, o iš šiaurės – Požerės aukštapelkė. Į Paršežerį rytuose įteka Gaulė (Raudis), o šiaurėje su Lūksto ežeru jungia Sietuvų upė (Virvytės baseinas).

Paršežeris
Paršežeris
© Šilalės sav. archyvo nuotr.

Šalia ežero įsikūrusi Požerė, Strazdaliai, Burbiškiai. Netoli ežero kranto stūkso Burbiškių piliakalnis.

Šiuo metu čia įrengta didžiausia rajone moderni stovyklavietė.

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Girdiškės Šv. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia. Girdiškės bažnyčia – vienintelė Lietuvoje, kurią pusiau juokais, pusiau rimtai galima vadinti miškininkų šventove. Mat jos šoniniai altoriai padaryti iš nužievintų medžių kamienų, kurių šakose pritaisyti šventieji.

Bažnyčios istorijos neįmanoma papasakoti nesusiejus jos su kitais to meto įvykiais, neprisiminus Stulgiuose klebonavusio kunigo Antano Skinderio-Kaributo. Todėl pažintį su Girdiškės bažnyčia verta pradėti nuo Stulgių, kurių bažnyčios bokštas matosi kairėje beveik nuo tos pačios vietos, kurioje iš automagistralės reikia sukti į Girdiškę.

Girdiškės bažnyčia
Girdiškės bažnyčia
© A. Bacevičienės nuotr.

Šv. Mergelės Marijos Snieginės vardu Lietuvoje pavadinta tik viena – Girdiškės bažnyčia. Pirmoji tokiu vardu pavadinta pastatyta Romoje 352–356 m. ir dabar yra viena iš trijų seniausių krikščionių bažnyčių pasaulyje.

Girdiškės bažnyčia unikali ne tik savo pavadinimu. Iš tikrųjų tai vienintelė šventa vieta Lietuvoje, o gal ir daug platesnėje erdvėje, kurioje šventieji „karstosi“ medžių šakose.

Lakūno Stasio Girėno tėviškė. Stasio Girėno gimtinės muziejus yra Šilalės rajono Upynos seniūnijos Vytogalos kaime. Nuo Šilalės ir Skaudvilės yra nutolęs 17 km atstumu, nuo D. Poškos Baublių – 10 km, nuo Kaltinėnų – 14 km, nuo naujojo Žemaičių plento – 7 km.

Stasio Girėno gimtinės muziejų sudaro:

1. Akmuo, žymintis S. Girėno gimtinę.
2. Atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio kryžius.
3. Informacinis stendas.
4. Atstatyta Stasio Girėno gyvenamoji troba.
5. Ąžuolinis stulpas su dviem saulutėm – Lietuvos aviacijos veteranų dovana.
6. Klėtelė su joje įrengta ekspozicija.
7. Kiemas ir sodas.

Lakūno S. Girėno tėviškė
Lakūno S. Girėno tėviškė
© J. Danausko nuotr.

Namas pastatytas kitoje vietoje, nes senojo namo vietoje Stasio Girėno brolis Petras 1938–1939 m. buvo pastatęs klėtelę. Visą namo išplanavimą ir apstatymą nupasakojo Stasio Girėno sesers duktė Marijona Jankauskienė, gyvenusi šioje sodyboje 1929–1931 m. Namas 17x8 m, keturšlaičiu, nendrėmis dengtu stogu, dviejų galų. Kairėje/pietvakarių pusėje, gyvenamasis galas, apstatytas šio amžiaus pradžios baldais ir rakandais, gautais iš Upynos liaudies amatų muziejaus, surinktais iš aplinkinių kaimų. Namo vidury – bute stovi duonkepė krosnis, ugniakuras, kampe rankinės girnos, įvairūs buities darbų įrankiai, kastuvai, šakės.

Antrame trobos gale, buvusioje kamaroje, lubos suvestos į skliaustą. Erdvėje kabo „Lituanikos“ modelis, sukurtas Kęstučio Želnio. Ant trijų sienų laikina nuotraukų ekspozicija apie Stasio Girėno šeimą, jo gyvenimą Amerikoje, bendrą darbą su Steponu Dariumi ruošiantis skrydžiui ir tragiška jo baigtis.

Daugiau informacijos apie lankytinus objektus galite rasti internetinėse svetainėse:

www.silalesmuziejus.lt

www.silale.lt

www.muziejai.lt

www.muziejuedukacija.lt

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

3