×

Dzūkijos stebuklas: gausios KGB pajėgos šios vilties iš lietuvių sielų niekaip nesugebėjo iškrapštyti

13. birželio 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Žolinės atlaidai Pivašiūnuose © DELFI / Valdas Kopūstas

Kasmet per Žolinės atlaidus į Pivašiūnus suplūsta minios tikinčiųjų. Pamenu ir savo paties vizitą į šį slėpiningą Dzūkijos miestelį paskutiniaisiais sovietmečio atodūsių metais. Man, dar „žaliam“ katalikui, buvo gera atrasti tai, kas sava – šimtametes šventųjų Lietuvos vietų tradicijas. Taigi sėdau Vilniuje į autobusą ir ūkanotą rugpjūčio dieną iškeliavau Onuškio kryptimi svajingais neasfaltuotais Dzūkijos keliais.

Po kelių valandų svajų ir privačių maldų prigrūstame autobuse pasiekiau Pivašiūnus. Mažame miestelyje nebuvo sudėtinga susigaudyti. Juk Pivašiūnai per atlaidus gyvuoja tik viena kryptimi. Žmonės miniomis traukė kapinių kalvelės link, ant kurios stūkso Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

Klasikinio stiliaus kolonoda šis lotyniško kryžiaus formos medinis pastatas skelbia savo priklausymą amžinosios Romos kultūrinei erdvei. Išorinis iškilumas kviečia šventovės viduje atrasti jos didžiąją brangenybę – Dievo Motinos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslą, tituluojamą Nuliūdusiųjų paguodos vardu. Kaišiadorių vyskupas jo Ekscelencija Jonas Ivanauskas liudija, kad „Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir nuostabus stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslas yra mūsų Tautos krikščioniškojo tikėjimo gyvosios šventenybės ir brangi tradicija“.

Žolinės atlaidai Pivašiūnuose
Žolinės atlaidai Pivašiūnuose
© DELFI / Valdas Kopūstas

Gražiai pasakyta. Tikrovė patvirtina vyskupo žodžius. Anuomet išlaisvėjimo banga tikrai padidino piligrimų į Pivašiūnų atlaidus skaičių ir, žinia, ši banga neatslūgsta iki šiol. O to priežastis yra... ir štai čia kyla didelė pagunda kiek paironizuoti.

Taigi Lietuva ir yra nuliūdusiųjų šalis, juk gausiai verkšlenantiems lietuvaičiams nuolat reikia paguodos! Šioje šalyje, atrodo, žmonės tik verkia, pavydi ir vienas kitus apgaudinėja, o tūlas vyskupas pardavinėja šventeivišką „nuliūdusiųjų paguodos“ paslaugą ir tik dar labiau gilina neįgalaus verkšlenimo pelkę, klampindamas žmones į pseudotikėjimo skarmalus.

Žinau, daugelis taip ir galvoja. Ir man pačiam koktu klausytis religingų „dvasingų“ mekenimų. Todėl ir pats kartais įjungiu ironijos bėgį, kai susiduriu su veidmainiškomis religingomis ypatomis. Sieki, žmogus, ieškoti ir atrasti tai, kas tikra – kas įkvepia tikriems ir sunkiems pokyčiams. Ir šiandien bandykime patys tyrinėti ir atrasti tai, kas per šimtamečius protėvių kartų buvo taip vertinama. Užsiduokime klausimus visur ir visada. Kuo šie Pivašiūnai visgi buvo ir yra vertingi? Kodėl žmonės ir dabar plūsta į šią tarp kapų pasislėpusią bažnytėlę?

...ir štai čia kyla didelė pagunda kiek paironizuoti. Taigi Lietuva ir yra nuliūdusiųjų šalis, juk gausiai verkšlenantiems lietuvaičiams nuolat reikia paguodos! Šioje šalyje, atrodo, žmonės tik verkia, pavydi ir vienas kitus apgaudinėja, o tūlas vyskupas pardavinėja šventeivišką „nuliūdusiųjų paguodos“ paslaugą ir tik dar labiau gilina neįgalaus verkšlenimo pelkę, klampindamas žmones į pseudotikėjimo skarmalus.
Mindaugas Kazimieraitis

Šimtametį vietos patrauklumą nulemia veiksniai, kurie paprastai tik mokslingo žvilgsnio nėra įžvelgiami. Nes žodis „šventenybė“ nėra mokslinė sąvoka. O būtent tai, kas šventa ir traukia žmones. Begaline galia. Nes žmonės būtinai – nesąmoningai ar sąmoningai – kovoja su išnykimo ir mirties baime.

Pivašiūnų šventenybės, anot Kaišiadorių vyskupo, atsiradimas siekia XVII amžių, kada Kauno stalininkas, Seimo narys Medilo seniūnas Jonas Klockis testamentu Senųjų Trakų benediktinams paliko 8000 auksinų ir Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu. Žinoma, kad 1634 metais sausio 16 dieną Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pranešė Senųjų Trakų benediktinų vienuolyno abatui apie Amžinybėn iškeliavusio Pivašiūnų didiko valią. Pastarojo būta dievobaimingo žmogaus. Savo testamentu jis įpareigojo vienuolius aukoti šventąsias Mišias už jo sielą ir kasdien melstis Švč. Mergelės Marijos valandas.

Pivašiūnai (Alytaus TIC archyvo nuotr.)
Pivašiūnai (Alytaus TIC archyvo nuotr.)

Netrukus į Pivašiūnuse įsikraustė ir čia nuolat rezidavo keli vienuoliai tėvai. Kelių vienuolių maža nepasirodė. Kaip VI amžiaus didis vienuolynų sąjūdžio Europoje steigėjas šventas Benediktas prisako, benediktinai ir Pivašiūnuose buvo uolūs tiek malda, tiek ir darbu. Šimtmečių bėgyje vienuoliai čia pastatė net tris šventoves. Dabartinė buvo suręsta 1825 metais. Tiesa, patys vienuoliai Pivašiūnuose išsilaikė iki 1845 metų, kada caro prisakomi Lietuvos skurdintojai išvijo šventojo Benedikto ordino vienuolius. Visgi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, taip pat šv. Jono Krikštytojo bei šv. Benedikto vardais tituluojama Pivašiūnų bažnyčia išliko ir čia toliau skleidėsi dievogarba lotyniškuoju (t.y. katalikiškuoju) būdu.

Visgi iki XIX amžiaus susiklosčiusios Pivašiūnų dievogarbos tradicijos okupantui jau tapo nebeįveikiamos. Pradėti pagerbiant pamaldųjį fundatorių Joną Klockį, Pivašiūnuose buvo švenčiami šv. Jono Krikštytojo atlaidai; taip pat – vienuoliškieji šv. Benedikto, jo ištikimiausio mokinio vienuolio šv. Mauro ir tikros sesers šv. Scholastikos atlaidai; tretieji gi buvo pašvęsti Dievo Motinai. Istorija skelbia, kad čia XVIII amžiuje buvo itin veikli Švč. M. Marijos Škaplierinės brolija. Nors, pasitraukus benediktinams, sunyko jų įkūrėjų garbei skirti atlaidai, mūsų laikus pasiekė šv. Jono Krikštytojo, ir ypač XX amžiuje suklestėję Žolinės, t.y. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, atlaidai.

O dabar pasiklauskime savęs: kuriuo gi kampu ši „atlaidinė“ abrakadabra šiuolaikiniam žmogui galėtų būti įdomi ar kitaip reikšminga? Nebent žodis „žolinė“ aktualiai suzvimbia galvoje. Juk tai – paskutinė vasaros atovangos prieš rudens darbų sezoną šventė. Taip pat ir žolių puokštelių šventinimas – neprošal! Prietarai sako, kad namuose saugomi šventintų žolių kuokštai laiduoja visokeriopą gerovę, o tūlam „žolinė“ dar gi aktualiai „trauktinę“ skaniai primena.

Pivašiūnai (KPD Alytaus skyriaus nuotr.)
Pivašiūnai (KPD Alytaus skyriaus nuotr.)

Katalikų kalendoriuje švenčiami ne žolių kuokštai, bet Dievo Motinos Ėmimas į dangų. Šios liturginės iškilmės patrauklios ne džiūstančių žolynų kvapu, bet antgamtine viltimi. Viltimi būti amžinai.

Tikėjimas Dievo Motinos Ėmimu į Dangų siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Rytų bažnyčiose šis tikėjimas pasireiškė jau IV amžiuje žinoma liturgine Dievo Motinos Užmigimo (Dormitio) švente. Pirmieji krikščionys tikėjo, kad įsikūnijusio Dievo Motina, apsaugota nuo prigimtinės nuodėmės ir kūno suirimo, buvo pirmoji pakviesta į Amžinybę. Štai ir Viltis! Paprasta žydų mergaitė tapo pirmuoju Amžinybėje vėl apsigyvenusiu žmogumi, rodančiu išganingą kelią visai žmonijai.

Būtent 1950 metais Visų Šventųjų dieną popiežius Pijus XII dokumentu „Munificentissimus Deus“ Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimą į dangų paskelbė oficialia Katalikų Bažnyčios dogma. Dogma – visiems katalikams privalomai tikėtina tiesa.

Įsivaizduokime Lietuvą 1950 metais... Stalino teroro siausmo laikotarpis, kada legionai ateistų pradėjo sisteminį tikinčiųjų persekiojimą, o komunistinės propagandos mašina galingai tvirtino apie jau pastatytą šiąpusinį rojų. Dievo nėra. Amžinybės vilties – nėra. Tautų Tėvo valdoma Žemė ir yra vienintelis žmogaus rojus. Gausiai per Vėlines ant artimųjų kapų žvakutes deginantiems lietuviams mintis apie šiąpusinį rojų visgi nepasirodė įtikėtina. Todėl komunizmo rojus ties Amžinybės pajautos lietuvio sieloje slenksčiu ėmė ir suklupo.

Lietuvos katalikams žinia iš Romos tapo dideliu jų tikėjimo Amžinybės viltimi sustiprinimu. Keliai į Pivašiūnus pildėsi maldininkų būriais. Ir gausios KGB pajėgos šios Vilties iš lietuvių sielų niekaip nesugebėjo iškrapštyti.

Štai taip galingai mūsų laikais prabilo Jono Klockio rūpesčiu XVII amžiuje atkviestų benediktinų vienuolių ir piligrimų įmelsta Madona su Kūdikiu ant rankų ikona. O kartu prabilo ir Lietuvos istorijos galia. Mat šventoji Pivašiūnų galia nebūtų sukaupta, jei ne kitas svarbus Lietuvai kūdikis, kuriam tėvai įkrėtė lietuviškos išminties, atvedusios Lietuvos valstybę į jos klestėjimą XV amžiuje. Juk benediktinai į Pivašiūnus atėjo iš Senųjų Trakų – Vytauto Didžiojo, Kęstučio ir Birutės sūnaus, gimtinės. Po Lietuvos krikšto Vytautas Didysis padovanojo savo tėvoniją šventojo Benedikto ordinui, tuo paliudydamas savo šeimos ir savo valstybės lemtingą apsisprendimą – už romėnišką Lietuvos savastį.

Šis Vytauto Didžiojo apsisprendimas įgalino lietuvių atsparumą XX amžiuje sovietinio blogio siausmo ir valstybės niokojimo akivaizdoje. Dabar mes vėl džiaugiamės laisve savoje valstybėje. Tad ir išlikime stiprūs Amžinąja viltimi ir mūsų išmintingų Valdovų apsisprendimais. Ir Lietuva gyvuos per amžius.

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – vienas iš Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje objektų. Bažnyčia ne mišių metu būna užrakinta. Dėl lankymo reikia tartis su kleb. dek. mons. Vincu Baubliu, tel. +370 699 12 696 (atsilyginimas – auka).

Naudingos nuorodos:

• Apžiūrėkite greta Pivašiūnų bažnyčios varpinės stovinčią menininkės Leokadijos Belvertaitės 1945–1948 m. sukurtą Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūrą. Įkalnėje, šalia laiptų į Pivašiūnų bažnyčios šventorių, yra Rožinio slėpinių stotys (aut. Algirdas Judickas, 1988 m.).

• Netoli bažnyčios, kitapus gatvės, senosiose kapinėse, kurios dabar jau užstatytos namais, senosios bažnyčios vietoje XIX a. viduryje buvo pastatyta Odinių (Odinčių) giminės koplyčia–mauzoliejus.

Pivašiūnai (KPD Alytaus skyriaus nuotr.)
Pivašiūnai (KPD Alytaus skyriaus nuotr.)

Pivašiūnų miestelį puošia 2006 m., per Žolinės atlaidus, atidengtas paminklas Lietuvos Tarybos nariui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, kuris Pivašiūnų bažnyčioje klebonavo 1911–1927 metais.

• Aplankykite legendomis apipintą Pivašiūnų piliakalnį (netoli Pivašiūnų bažnyčios pastatų komplekso). Porinama, kad ant šio piliakalnio senovėje stovėjusi šventykla ir tuomet jis nebuvęs toks aukštas. Čia žmonės eidavo melstis ir nešdavosi kepurę žemių, ─ taip ir supylė šį piliakalnį. Pasakojama, kad Pivašiūnų piliakalnis priklausė Pilėnų kunigaikščio Margio sūnui. Todėl, esą, ir narsusis kunigaikštis jame yra palaidotas.

Pivašiūnai (Alytaus TIC archyvo nuotr.)
Pivašiūnai (Alytaus TIC archyvo nuotr.)

• Prie Ilgio ežero yra poilsio zona su paplūdimiu, įrengta sporto aikštelė su reguliuojamo aukščio krepšinio lentomis, apšvietimas, nutiesti takai, lieptelis į ežerą, pastatytos persirengimo kabinos, pavėsinės. Šalia ežero stūkso Skrynios ir Muzikos kalvos, apie kurias girdėti mistiškų istorijų.

Pasakojama, kad labai seniai čia buvusi lyguma – pievos su keletu salelių bei kalvelių. Ant vienos buvęs aukuras ir kūrenta šventoji ugnis, aplinkui augę milžiniški ąžuolynai. Kai šiuose kraštuose pasirodę krikščionių vienuoliai ir, ant vienos kalvelės pasistatę bažnyčią, ėmę niekinti pagonis, žyniai juos prakeikę sakydami: „Tebūnie čia ežeras, ilgas kaip pievomis apaugusi lyguma.“

Tada staiga sudrebėjusi žemė, viskas pradėję grimzti gilyn, suskambėjęs prasmegęs žemėn ir varpas su bažnyčia. Lyguma buvusi užlieta vandeniu – taip atsiradęs Ilgio ežeras. Tie, kurie nespėję pasitraukti, prasmegę kartu su žeme. Gyva liko mergelė Vaičiukutė, kuri buvo sužadėta su karžygiu Gulbinu, bet bangose pražuvo jos kraitis. Gailiai raudojusi mergelė ant ežero kranto, kol sujudusios bangos išplukdžiusios jos pasoginę skrynią, o nuo didžiosios salos ataidėjęs motušės balsas: „Pasiimk savo dalią ir neberaudok daugiau.“

Šioji kraitį pasiėmusi, o skrynią paliko ežere prie kalnelio, kuriam prigijo Skrynios vardas. Ant priešingame ežero krante esančios kalvos karžygys Gulbinas su mylimaja vestuves kėlė. Savaitę ar dvi uliojo, muzikantai pasikeisdami grojo be perstojo. Vienas iš jų čia net apsigyveno ir grodavo kalvos viršūnėje iki pusiaunakčio, pilies gynėjus linksmindavęs ir žuvusius apraudodavęs. Taip toji kalva ir buvo pavadinta Muzikos).

• Vos spėjus peržengti Pivašiūnų amatų centro (Trakų g. 33, Pivašiūnų k., Pivašiūnų sen., Alytaus r., tel. +370 315 90 009) slenkstį – kiekvieną svečią pasitinka ką tik baigusių kepti dzūkiškų bulvinių bandų ar šviežios ruginės duonos kvapas. Rūpestingos amatų centro šeimininkės neišleis nė vieno alkano, nepamokinusios dzūkiškų patiekalų ruošimo ar senųjų amatų paslapčių.

Pivašiūnai (Alytaus TIC archyvo nuotr.)
Pivašiūnai (Alytaus TIC archyvo nuotr.)

• Pivašiūnų amatų centre galima užsisakyti kulinarinio paveldo edukacinius užsiėmimus. Kiekvieną tarsi namiškį maloniai sutikusi ir už stalo pasodinusi gaspadinė papasakos apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir užmaišymą. Norintiems pajusti dzūkišką skonį – pasiūlys grikinių babkų, pyragų, pyragėlių, kūčiukų, bulvinių dzūkiškų bandų kepimą ir ragavimą. Bus pasiūlyta sumušti sviestą dzūkiška „buikele“ ir čia pat jį skanauti. Čia galima pasimokyti medžio drožybos, puodžiaus amato, velti veltinius, pinti įvairius dirbinius iš vytelių arba dzūkiškus kašikus (pintines), lieti žvakes ir megzti raštuotas vilnones kojines ir pirštines.

Darbo laikas:
Antradienį – ketvirtadienį 9.00 – 18.00 val.,
Penktadienį, šeštadienį 9.00 – 15.00 val.

• Rekomenduojame keliauti Butrimonių kryptimi ir aplankyti Butrimonių miestelio istorinį centrą, po to ─ totorių mečetę Raižiuose, pasiekti Punią su didingu piliakalniu. Punioje iš anksto užsisakius galima paskanauti kulinarinio paveldo produkto - dzūkiškų bandų Panemunės Dzūko pirkioje (http://www.alytus-tourism.lt/lt/ekskursijos-ir-marsrutai/edukacines-programos/edukaciniai-mokymai-punios-panemunes-dzuko-pirkioje?tpl=print). Užsukite į Alytų pasivaikščioti aukščiausiu Lietuvoje pėsčiųjų ir dviratininkų tiltu per Nemuną, nuo kurio atsiveria puiki panorama į Alytaus piliakalnį. Aplankykie atnaujintą Alytaus kraštotyros muziejų, pasitinkantį lankytojus moderniomis ekspozicijomis (http://www.alytausmuziejus.lt/).

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
17