×

Didysis Lietuvos didikų sugrįžimas: Kretinga pilna malonių staigmenų

15. liepos 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Kretinga © Kretingos muziejaus nuotr.

Šiandien labai norisi papasakoti savo asmeninę istoriją. Po daugelio metų sugrįžau (ne šiaip pravažiavau) į Kretingą, kuri man atsakė į keletą svarbių man asmeniškai klausimų.

Taip, šiame cikle, žvelgdamas į Lietuvą, neišvengiu žvilgsnio į save. Jei į save nežvelgčiau, matyt į nesugebėčiau žvelgti ir į Lietuvą. Tiesiog emigruočiau į ten, kur kitur yra manomai „geriau“. Man gi gera čia savo Tėvynėje išgyventi savo šaknis. Todėl vis nenuilstamai sieloje savos šaknies ieškau, kad vis giliau širdyje atrasčiau ir išgyvenčiau save savoje Tėvynėje.

Tai, ką šiuose straipsniuose aprašau ir yra ne kas kita, o Tėvynės mano sieloje atspindys. Gražių pastatų gražūs aprašinėjimai yra profesionalių menotyrininkų reikalas. Aš gi siekiu šaknies ir klausiu: kodėl mano Tėvynės paveldas yra man svarbus? Kokia to paveldo dvasinė vertė? Kaip mūsų paveldas mane čia ir dabar praturtina?

Bet kaip Kretinga galėtų papasakoti mano asmeninę istoriją? Dar daugiau. Kaip mano asmeninė istorija galėtų papasakoti Kretingos istoriją? Kaip čia tie dalykai persipina? Taigi pabandykime pinti pynę – Kretingos dvaro, tikros Kretingos širdies, ir mano, keletą kartą rimtai užklydusio į Kretingą, asmeninę istoriją.

Iš Kretingos dvaro istorijos:

„Melno taikos sutartimi nustačius sieną tarp Vokiečių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, istorinė Kretingos žemė buvo suskaldyta į 2 dalis. Vokiečiams likusioje pietinėje dalyje įkurti du Kretingos vardą turintys dvarai: Adlig Deutsch Crottingen (dab. Šlikiai) ir Koelmisch Deutsch Crottingen. Šalia pastarojo XVII a. pastačius bažnyčią, aplinkui išaugo Kretingalės (vokiškai – Crottingen, Deutsche Crottingen) miestelis. Lietuvai atitekusioje žemių dalyje XV-XVI amžiais susiformavo Kretingos kaimas, o jo pakraštyje – aplinkiniams kaimams administruoti, mokesčiams rinkti ir pasienio žemėms saugoti skirtas Kretingos dvaras.

Neturėdami tikslių istorinių žinių, apie Kretingos dvarą XV a. – XVI a. pr. galime kalbėti tik Žemaičių seniūnijos istorijos kontekste. Žinome, kad XVI a. Kretingos, Gargždų, Gintališkės, Palangos ir Platelių dvarai sudarė Platelių valdą, kuri priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Paskutinysis iš Kęsgailų Stanislovas Stanislovaitis 1529 m. sudarė testamentą, kuriuo Platelių valdą užrašė didžiajam kunigaikščiui.“ (Parengė Julius Kanarskas, www.pgm.lt)

Kretinga
Kretinga
© Kretingos TIC nuotr.

Į Kretingą pakliuvau dar 1993 metais kartu su senojo Katalikų Bažnyčios liturginio giedojimo mylėtojais. Kretingos Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir šalia prigludusiame tik ką atgaivintame pranciškonų vienuolyne giedojome grigališkąjį choralą ir skanavome lotyniškosios liturgijos nešamą šventumą. Kodėl tik ką išlaisvėjusios Lietuvos jaunimas ėmėsi tokių „senienų“? Laisvė dovanojo Didžiąją galimybę atrasti ne tik paviršutines galimybes, ne tik „gariūnus“ ir „maljorkas“, bet atsikapstyti sieloje savuosius giliuosius klodus.

Iš Kretingos dvaro istorijos:

„1532 m. Stanislovui Kęsgailai mirus, Kretinga, drauge su visa Platelių valda, atiteko didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (mirė 1548 m.), t. y. tapo valstybine valda. Amžininkai Žygimantą apibūdina kaip juoką ir sąmojį mėgusį, ramų, nekalbų, lėtos eisenos, augalotą, tvirtą, stiprų vyrą, galėjusį perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Nors jam teko ne kartą kariauti su Maksva, kryžiuočiais ir totoriais, tačiau karo nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikos būdu. Visi jį gerbė ir laikė teisingu vyru, tačiau jam didelę įtaką darė antroji žmona, italų kunigaikštytė Bona Sforca, kuri vyro vardu šeimininkavo šalyje. Viena iš mėgstamiausių jos valdų buvo Platelių dvaras ir ežero saloje stovėję rūmai.“ (ten pat)

Antrą kartą Kretingoje įkliuvau po trejų metų su tuo pačiu projektu, tačiau jau kaip viską sužiūrintis vadovas. Projekte dalyvaujančių dalyvių buvo daug, ir mano galimybės šauniai pasivaikščioti istoriniais Kretingos takais buvo labai menkos. Visgi projekto reikalai mane privertė užmesti žvilgsnį ir į patį Kretingos dvarą. Mat dalį dalyvių apgyvendinome Kretingos žemės ūkio technikume. Anuomet šis silikatinių plytų monstras, priguldęs prie dvaro su keistu stikliniu pastatu, vis dar prievartavo čia iki sovietinio nusavinimo 1940 metais viešpatavusių Tiškevičių dvasią.

Kretinga
Kretinga
© Kretingos muziejaus nuotr.

Pamenu, jau pačio projekto pabaigoje atslūgus rūpesčiams, išėjau popiety pasivaikšioti į miestą. Nusipirkau laikraštį. Atsisėdau ant suoliuko netoli bažnyčios. Ir tada mane aplankė nenumaldomas noras kuo greičiau nerti atgal – grįžti tuos keletą šimtų metrų iki bažnyčios durų ir vėl įsibūti į dieviškosios liturgijos prakilnumą bei sakralinių dalykų studijų ritmą. Man norėjosi grįžti į erdvę, kurioje buvo tiesiog „gera būti“.

Iš Kretingos dvaro istorijos:

„Į gyvenimo pabaigą Žygimanto sveikata smarkiai pablogėjo, todėl jau nuo 1544 m. kraštą faktiškai valdė jo sūnus Žygimantas Augustas (1520-1572). (...)

1572 m. didysis kunigaikštis Kretingos dvarą, mainais už valstybei atiduotas Svisločės valdas Gudijoje, atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui (mirė 1579 m.). Tai vienas žymiausių XVI a. LDK politikos ir karo veikėjų. Mokėsi Karaliaučiaus, Leipcigo ir Vitenbergo (Vokietija) universitetuose, gyveno Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V dvare, dalyvavo karo žygiuose. Grįžęs į Lietuvą, 1559-1561 m. vadovavo LDK kariuomenei Livonijoje. 1564 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1566 m. – LDK didžiuoju maršalka, Livonijos valdytoju ir etmonu, 1574 m. – Vilniaus kaštelionu. Už nuopelnus valstybei didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1568 m. patvirtino jam grafo titulą, o giminės herbe leido naudoti Livonijos simbolio – grifo atvaizdą. Tarp grafo nuopelnų reikėtų paminėti jo siekius išsaugoti LDK savarankiškumą ir lygiateisiškumą federacinėje valstybėje pasirašant 1569 m. Liublino uniją.“ (ten pat)

Štai ši grįžimo į paties kuriamą sakralinę ir prakilnią būvio erdvę Kretingoje patirtis matyt ir kildino manyje bendrą „kultūros paveldo“ supratimą. Kretingos šventovė man yra dovanojama amžiais čia besimeldžiančių žmonių. Tuo pačiu tą erdvę aš ir pats kūriau, siekdamas atgaivinti čia per amžius brolių pranciškonų Kretingoje, Lietuvoje ir visoje Europoje giedotą sakralinį giedojimą. Mes VISI statėme ir iki šiol statome šventovę, kurią paveldėti siekiau pirmiausiai savyje. Taigi, supratau, kultūros paveldas yra pirmiausiai dvasios įvykis. Siela turi paveldėti vertę, kurią sutartinai vadiname kultūra, ar konkrečiai – kultūros objektu.

Iš Kretingos dvaro istorijos:

„1579 m. Kretinga atiteko grafo sūnui, žymiausiam visų laikų Lietuvos karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560-1621). Jis mokslo žinių sėmėsi Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. 1599 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1600 m. – LDK. lauko etmonu, 1602 m. – Livonijos valdytoju ir etmonu, 1605 m. – LDK didžiuoju etmonu, 1616 m. – Vilniaus vaivada (t. y. pagal to meto hierarchiją buvo antruoju žmogumi valstybėje po didžiojo kunigaikščio). Vadovavo LDK kariuomenei karuose su švedais, rusais, turkais ir totoriais. Jį išgarsino 1605 m. Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje netoli Rygos pasiekta triuškinanti pergalė prieš daug gausesnę švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę ir paskutinysis Chotino mūšis prie Dniestro upės, kurio metu grafo vadovaujamiems lietuvių ir lenkų kariams pavyko atmušti gausių turkų ir totorių ordų antpuolius ir apginti Chotino tvirtovę (Ukrainoje).

Ryškų pėdsaką grafas paliko Žemaičių seniūnijoje, kurią valdė iki 1616 m. Jo dėka 1614 m. Skuode įkurta parapinė mokykla, o Kražiuose pradėjo veikti jėzuitų kolegija, tapusi Žemaitijos seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu. Šalia kolegijos grafo fundacija 1621 m. buvo pradėta statyti jėzuitų bažnyčia.

Istorija liudija, kad mėgiamiausia grafo valda buvo Kretinga. Jo laikais Kretingos kaimas tapo svarbiu prekybos su Prūsija centru. Jame 1602 m. grafas pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įkurdino vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus), kurie 1605-1617 m. išmūrijo erdvius vienuolyno rūmus ir naują bažnyčią. Vienuolynas tapo katalikybės forpostu protestantiškosios Prūsijos pasienyje. Šalia vienuolyno, Kretingos kaimo žemėje, 1609 m. grafas įkūrė Karolštato (Kretingos) miesą, kuriam suteikė Magdeburgo teises ir herbą su Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi rankose atvaizdu. Jo rūpesčiu 1609-1610 m. mieste pradėjo veikti parapinė mokykla.

Pasakojama, kad po sunkių karo žygių grafas mėgo ilsėtis ir savo darbus apmąstyti Kretingos dvare po dideliu ąžuolu. Jam bedūmojant, dažnai medin nutūpdavo baltas balandis. Tas pats balandis esą rytais žadindavęs grafą, snapeliu brazdendamas į langą...

Bažnyčios požemiuose jis įrengė šeimos mauzoliejų, kuriame palaidojo seserį, abu sūnus ir žmoną Sofiją Mieleckaitę. Šalia jos paliko vietą ir sau. Deja, jo valia atgulti amžinam poilsiui Kretingoje liko neįgyvendinta. Po sunkaus sužeidimo 1621 m. rugsėjo 24 d. Chotino tvirtovėje mirusį garsųjį karvedį antroji žmona Ona Aloizė palaidojo savo dvare Ostroge (Ukrainoje).” (ten pat)

Štai ir mano Kretingos patirties šaltinis, būtent, šventovės, kurioje atradinėjau Dievą ir save, fundatorius Jonas Karolis Chodkevičius. Garbingas ir didis Lietuvos karvedys. Tik po eilės metų, kai, atrodo, užkariavau vidinę dvasios tvirtovę savyje, įsisavinau daug Europos kultūros klodų, pagaliau užsidaviau klausimus: kaip gimsta erdvės, kurias mes, čia ir dabar, siekiame paveldėti kaip savąjį dvasinį turtą? Ir kaip prisikasti, kaip įsisavinti patį sukurtos vertės šaltinį? O koks yra mano dvasinis ryšys su Salaspilio ir Chotino mūšių nugalėtoju?

Sulig šiais klausimais mano erdvė nuo Kretingos bažnyčios išsiplėtė Kretingos dvaro link, kur ir buvo ši šventovė sumanyta – ten, kur mūšiams rengėsi ir po mūšių ilsėjosi Lietuvos didžiavyris Jonas Karolis Chodkevičius. Juk pats J. K. Chodkevičius šventovę funduoti sumanė, nes siekė savo būvio erdvę – Kretingos dvarą – ir visą savo gyvenimą tvirtinti ant dieviškųjų pamatų.

Kretinga
Kretinga
© Kretingos muziejaus nuotr.

Įsivaizduokime šventadienį Kretingoje. Chodkevičiai su svita išsirengia į šventovę dalyvauti šventose Mišiose. Kretingos dvare su visa šeima sėda į puošnią karietą ir lėtai juda bažnyčios link. Įvykis yra viešas ir pilnas prakilnaus šventiškumo. Miestelio gyventojai dalyvauja šioje prakilnios elegancijos sklidinoje ceremonijoje. Takas „Kretingos dvaras – Kretingos bažnyčia“ yra pačių didikų įsteigta miestelio ašis.

Tai ir yra tikrasis Europos kultūros turinys. Be šio turinio plepėjimai apie vertybes tėra tuščias oro virpenimas. Štai dėl ko nesinori gyvenimo praleisti veltui. Štai dėl ko žmogus turi sieki įsisavinti dvasios pamatus: paveldėti save kaip lietuvį, kurio kultūrą išpuoselėjo tokie Lietuvos didžiavyriai kaip Jonas K. Chodkevičius.

Iš Kretingos dvaro istorijos:

„J. K. Chodkevičiui 1621 m. mirus, Beržonos, Bistricos, Bychovo, Kretingos, Liachovičių, Skuodo, Timkovičių ir kitus dvarus, buvusius Žemaitijoje, Gudijoje ir Livonijoje, paveldėjo vienintelė duktė Ona Scholastika (mirė 1625 m.). Visą paveldėtą turtą ji 1622 m. užrašė savo vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretingos dvaras perėjo didikams Sapiegoms.

Jonas Stanislovas Sapiega mirė 1635 m. bevaikis. Jo valdos atiteko Kazimierui Leonui Sapiegai (1609-1656), kuris jaunystėje mokėsi Vilniaus ir Miuncheno (Vokietija) universitetuose, karo mokslo žinių sėmėsi Olandijoje. Laisvai kalbėjo 7 kalbomis, pasižymėjo iškalbingumu. Paskirtas LDK raštininku, tvarkė Lenkijos-Lietuvos valstybės archyvą. Nuo 1638 m. LDK maršalka, o 1643 m. - LDK pakancleris. Dalyvavo karuose su Maskva, kazokais ir švedais. Steigė bažnyčias ir vienuolynus.

Vilniaus universiteto bibliotekai dovanojo turtingą retų knygų biblioteką ir skyrė lėšų teisės katedrai įsteigti bei išlaikyti. Kretingai 1636 m. pakartotinai patvirtino Magdeburgo teises, 1644 m. – brolio išduotą privilegiją dėl miesto ir miestiečių padėties pagerinimo. Karo su švedais metu nukentėjusią bažnyčią ir vienuolyną aprūpino reikalingais indais. Apie XVII a. vidurį pakeitė Kretingos miesto herbą, suteikdamas Šv. Kazimiero atvaizdą.” (ten pat)

Štai taip anuomet Kretingoje per Dievo ir tapatybinės savasties paieškas atsirado ryšys su nuosekliai įsisavinama ir sieloje gryninama Lietuvos dvasios istorija. Ši sielos kelionė lyg ėjimas iki tavęs šimtmečiais kilnių lietuviškų sielų kartų nulemtu taku.

Paklauskite Vidos Kanapkienės, ilgametės Kretingos dvare įsikūrusio Kretingos muziejaus direktorės apie Lietuvos didybės besiilginčios sielos šauksmą: kaip siela ima skleistis, kai visa širdimi įsikrausto į istorinės Lietuvos didybės sklidiną dvarą? Ponia Vida ir jos komanda į nykstantį ir sovietinių pastatų remiamą Kretingos dvaro pastatą atsikraustė 1992 metais. Ir štai jau 1994 metais, kada Lietuvoje siautė posovietiniai banditai ir „gariūninių“ madų trendai, dvare suspindėjo trys „Dvarų kultūros“ ekspozicijos. O šiandien Kretinga ir vėl puikuojasi dvaru su žymiaisiais sodais, jau atstatytais ir atstatomais, atrestauruojamais gretutiniais pastatais, aibėmis ekspozicijų, edukacinių programų ir t. t. O ir sovietinis monstras po dešimtmetį užsitęsusios teisinės kovos pagaliau virto tik duženų krūva ...

O dabar grįšiu prie savojo „Kretingos tako“. Tolesnėje kelionėje tuoj po pergalėmis Lietuvos garbei turtingo J. K. Chodkevičiaus, iškyla mąslus ir išmintingas Leonas Sapiega. Šis Lietuvos didikas nusipelnė Tėvynei tuo, kad rengiamame Lietuvos III-ajame Statute (1588 m.) liko apsaugotos lietuvių teisės. III-iasis Statutas tapo Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės principų išdėstymas: jame buvo atgaivinta 1447 metų privilegija, pagal kurią svetimšaliams (tarp jų ir lenkams) buvo užginta įsigyti nuosavybę Lietuvoje ir užimti valstybines vietas. Leonas Sapiega, pasinaudojęs anuometine politine padėtimi, privertė lenkus būtent tokį Lietuvos interesus tvirtinantį Statutą patvirtinti.

Šiame straipsnyje neužminsiu ant kiekvieno „Kretingos tako“ akmenėlio, neatpasakosiu šiandien visos šaunios Kretingos dvaro istorijos, nesuminėsiu visų kitų didžiavyrių, o ir nelabai, darbų. Kretingos dvarą toliau valdė Masalskiai, Patockiai, rusai Zubovai ir vėl galiausiai lietuviai Tiškevičiai. Kiekviena giminė paliko savitą įspaudą.

Kretinga
Tiškevičių koplyčia
© Kretingos TIC nuotr.

Ar pamenate kaip mūsų tėvai ir seneliai vis minavojo „smetonišką“ Lietuvą? Tai buvo ta „ana Lietuva“, kuri mums tapo sava per dainas, prisiminimus, uždraustą literatūrą, traškantį „Amerikos balsą“, Dariaus ir Girėno skrydį, Kalantos fakelą, giminių užu Atlanto laiškus, Maironio ir kitų anų laikų poetų kūrybą ir t. t. Kolektyvinėje pasąmonėje plazdėjo Trispalvė – tos „anos Lietuvą“ simbolis. Ta sava „ana Lietuva“ buvo lyg ranka pasiekiama. Tai buvo tik ta vienintelė Lietuva. Šviesuolis iš „anos Lietuvos“ buvo pavyzdinis lietuvio tipas: patriotiškas, katalikiškas, kariškas, ūkiškas, sportiškas, aktyviai pilietiškai veikiantis šaunuolis.

Štai toks tipiškai idealus lietuvis buvo Kazimieras iš Kretingos. Nepriklausomybės karų dalyvis (I-ojo husarų pulko leitenantas, nes buvo baigęs karybos mokslus Rusijoje). Vėliau baigė agronomijos mokslus, su tėvu tvarkė didelį ūkį, kūrė verslą.

Aktyvai dalyvavo Kretingos visuomeniniame gyvenime: Kretingos apskrities valdybos narys, Lietuvos verslininkų sąjungos Kretingos valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos rėmėjas, Kretingos apskrities jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos pirmininkas, LKJF Pavasaris Kretingos kuopos ir Blaivybės draugijos Kretingos skyriaus rėmėjas, Žemės ūkio pasiekimų parodų bei katalikiškų organizacijų kongresų rengimo komitetų narys. Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Rusijos karui, vadovavo sukilėlių būriui Židikų apylinkėje. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, 1941 m. birželio 24 d. prie Skuodo buvo vokiečių apšaudytas ir nukautas.

Graži ir gal net tipinė Lietuvos patrioto iš „anos Lietuvos“ istorija, ar ne taip? Tik viena esminė detalė. Šis tipinis „idealus“ lietuvis iš Trispalve nudažytos Lietuvos, kurią jis gynė krauju, kūrė ir vėl gynė, paaukodamas savo gyvybę kaip tūkstančiai kitų, yra visgi istoriškai ne „anos Lietuvos“ tūlas tipinis idealus atstovas. Kazimieras yra Tiškevičius, Kretingos dvaro, kartu su tėvu Aleksandru, valdytojas ir paveldėtojas. Juozapo Tiškevičiaus, kuris XIX amžiuje iškėlė Kretingos dvarą į klestėjimo aukštumas ir kurio dvaro viziją nuosekliai atkūrinėja Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, anūkas.

Žiupsnelis iš Kazimiero šeimos istorijos. Juozapas Tiškevičius Kretingos dvarą nusipirko iš Zubovų ir čia perkėlė šeimos rezidenciją. Šios asmenybės sklaidos mastą nusako vos keli daugeliui žmonių pažįstami kultūros paveldo objektai – Palangos dvaras (Gintaro muziejus) ir visas kurortas, Lentvario dvaras ir parkas. Grafas rekonstravo rūmus, įrengė biblioteką, koplyčią, didžiausią Europoje privatų Žiemos sodą, išpuoselėjo Vasaros sodą (dvaro parką). Juozapas Tiškevičius taip pat buvo pramonininkas visos šalies mastu. Kretingoje pastatydino pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę, rūmuose įvedė pirmąją telefono liniją, sujungusią Kretingą su Plunge ir Rietavu.

Kretinga
Kretinga
© Kretingos muziejaus nuotr.

Mūsų kolektyvinėje pasąmonėje senelis Juozapas lyg ir neturi vietos toje mums labiau žinomoje „smetoninėje“ Lietuvoje su Trispalve. Visgi Juozapo anūkas Kazimieras ir sūnus Aleksandras taip nemanė. Tiškevičiai buvo kovotojai už lietuvybę ir valstybę Lietuvą. Taip jiems prisakė jų kaip LDK valstybingumo nešėjų šeimos tradicija.

Iš Kretingos dvaro istorijos:

„1897 m. Kauno gubernatoriui S. Suchodolskiui adresuotame laiške jis [Aleksandras Tiškevičius] pasisakė už tai, kad būtų grąžinta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įrodinėjo lietuvių atžvilgiu vykdomos rusų politikos absurdiškumą. Jis nedraudė savo vežikui kartu su grafu karietoje iš Klaipėdos į Kretingą vežti uždraustos lietuviškos spaudos siuntinius. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje tarnautojų ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų ir lietuvių kalbų, ruošiami prie pirmosios komunijos. Joje mokėsi ir grafo vaikai. Pats Aleksandras šnekėjo žemaitiškai ir siekė, kad šią kalbą išmoktų ir jo vaikai. Grafas buvo tarp tų šviesuolių, kurie apskrities centre Telšiuose 1909 m. įkūrė gimnaziją. (...)

1919 m. grafas buvo išrinktas I-uoju Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, aktyviai dalyvavo kuriant savivaldą, 1924 m. parašė ir išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėja savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime.“ (Grafai Tiškevičiai XVI –XXa., parengė Julius Kanarskas, www.pgm.lt).

Palaidojęs sūnų Kazimierą šeimos koplyčioje Kretingos kapinėse, 1944 metais pirmuoju Kretingos apskrityje įstojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus suburtą Vietinę Rinktinę, kuri siekė atstatyti Lietuvos valstybingumą. Artėjant sovietų kariuomenei, 1944 metų rudenį pasitraukė į Vokietiją, o 1945 metais pavasarį mirė Elstene, ir yra palaidotas karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.

Kretingos dvaro valdytojų grafų Tiškevičių istorija, pratęsianti Kretingoje rezidavusių LDK didikų Kęsgailų, Chodkevičių, Masalskių bendrabūvio kūrimo tradiciją, atskleidžia mums vis dar vargiai mūsų tarpe įsisąmoninamą Lietuvos istorijos dvasinį faktą: yra viena Lietuva su vientisa istorija. Lietuva nesibaigia su Vytauto Didžiojo mirtimi ar Liublino unija ir neiškyla lyg iš niekur su pralavėjusių Suvalkijos ūkininkų sąjūdžiu. Kazimieras Tiškevičius staiga lyg iš niekur netapo Pirmosios Lietuvos Respublikos inteligentu patriotu; arba, net tiksliau tariant, neprisiėmė mums įprasto „smetoninio“ įvaizdžio. Kazimieras Tiškevičius tęsė lietuvybės ir žemaitiškas tradicijas nuo pačių seniausių istorinių Lietuvos laikų. Jis tęsė tai, ką jam prisakė jo šeimos tradiciją – kurti ir ginti Lietuvos valstybę.

Idant šitai suvoktume, siūlau pasivaikščioti „Kretingos taku“. Pasimelskite Kretingos pranciškonų bažnyčioje ir nueikite į Kretingos dvarą apžvelgti turtingas muziejaus ekspozicijas. O visas patirtis apmąstykite Kretingos dvaro parke. Štai toks yra mūsų šiuolaikinės istorijos dvasinis faktas: Lietuvos didikai sugrįžta į mūsų istoriją gilių širdžių ir darbščių rankų nešini.

Nuo 1992 m. Kretingos dvaro istorinę veiklą tęsia Kretingos muziejus, formuodamas patrauklų, modernų muziejų. Grafų Tiškevičių rūmuose veikia Kretingos dvaro istorijos ir kultūros, Archeologijos bei numizmatikos ekspozicijos, botanikos ekspozicija, dvaro vandens malūne įrengta etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“, ūkvedžio namo rūsio patalpose veikia Kretingos krašto istorijos ekspozicija. Ūkiniame pastate – šiltnamyje įkurtas Tradicinių amatų centras, kuriame galima užsisakyti edukacines programas. Aplankyti tikrai verta.

Muziejaus darbo laikas vasaros metu III-VII nuo 10.00 - 18.00. Bilietų kainos suaugusiems 4 Eur, moksleiviams ir studentams 1,20 Eur, pensininkams 2 Eur. Informacija pasiteiravimui, ekskursijoms užsisakyti tel. Tel. (8 445) 77 612, arba el. paštu kretingosmuziejus@takas.lt

Naudingos nuorodos:

Aplankę ištaigingą Tiškevičių dvarą, toliau leiskitės į kelionę Vilniaus gatve, kurioje siūlome aplankyti šias vietas:

Šv. Antano rūmai (Vilniaus g. 6) – 1934–1935 m. pranciškonų pastatyta prieglauda Amerikos lietuviams, kurioje taip pat veikė Pranciškonų spaudos administracija, spaustuvė, knygrišykla, pranciškonų gimnazijos mergaičių klasės, o 1940–1941 m. NKVD pasienio brigados štabas ir areštinė. Dabar čia įkurtos Pranciškonų gimnazijos klasės, restauruotos buvusio NKVD kalėjimo sienos su kalinių paliktais įrašais.

Kretinga
Kretinga
© Kretingos muziejaus nuotr.

Kretingos Lurdas yra įkomponuotas į šlaitą J. Pabrėžos g., slėnyje, tarp katalikų bažnyčios ir šv. Antano rūmų. Lurdas įrengtas 1933 m. pagal Prancūzijos Lurdo pavyzdį. Tikima, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir šalia trykštantis šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių.

Pranciškonų ordino vienuolyno (1605–1610 m.) ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios (1610–1617 m.) pastatų ansamblis (Vilniaus g. 2). Tai seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, turinti gotikos ir renesanso bruožų. Po centriniu altoriumi palaidoti jos fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai yra unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė – šv. Antano altorius ir paveikslas (XVII a.), kuriam priskiriamos stebuklinės (gydomosios) galios.

Kretinga
Pranciškonų ordino vienuolynas
© Kretingos TIC nuotr.

• Priėję Vilniaus gatvės pradžią, pamatysite ir Kretingos Rotušės aikštę, kuri yra XVII–XX a. urbanistikos vertybė. Pradėjus statyti Karolštato (Kretingos) miestą, dabartinės Rotušės aikštės pietinėje dalyje buvo suplanuota ir įrengta turgavietė su magistrato namais – rotuše. Miesto aikštėje viešai buvo skaitomi magistrato nutarimai.

• XIX a. pabaigoje šalia miesto aikštės iškilo evangelikų liuteronų maldos namai – kirchė (Rotušės g. 8). Bažnyčia turi XVIII a. barokinius vargonus, kurie pagaminti 1785 m., o Kretingoje jie yra nuo 1899 metų. Vargonus pagamino vokiečių vargonininkas Johann Preuß.

• Esant Kretingoje siūlome aplankyti netoliese esantį didžiausią Japonišką sodą Europoje. Kadangi mūsų šaknys pagoniškos, japonų meilę bei pagarbą visiems gamtos elementams nebus sunku suprasti. Sode turėsite galimybę pasigrožėti ne tik nuostabia ir subtilia augalija, bet ir susipažinti su Japonijos kultūra: arbatos gėrimo ceremonija, bonsai paroda, kaligrafija, pagoniškomis apeigomis ir kt. Sode vyksta įvairūs renginiai.

Kretinga
Kretinga
© Kretingos TIC nuotr.

Sodas dirba kasdien (ir švenčių dienomis) nuo 9.00-21.00 val. Apsilankymo kaina suaugusiems 4,50 Eur, vaikams nuo 7-16 metų 1,50 Eur. Daugiau informacijos ir kaip atvykti į Japonišką sodą http://japangarden.lt/planuoti-vizita/ arba tel. 8-616-18530.

• Nusprendę atvykti į Japonišką sodą, užsukite ir į Baltų mitologijos parką (Sausdravų k., Darbėnų sen., Kretingos r.). Edukaciniame parke galėsite ne tik susipažinti, bet ir pamatyti Baltų tautų mitologinę pasaulėjautą, išreikštą baltų tautų pasaulio sąrangos ženkliniame ir kalendoriniame suvokime tiek vertikalioje, tiek horizontalioje projekcijose. Patikėkite, po apsilankymo parke į Baltų mitologiją žvelgsite kitomis akimis. Daugiau informacijos apie parką tel. 8-682-55037, arba baltuparkas@gmail.com

Kretinga
Kretinga
© Kretingos TIC nuotr.

• Papietauti rekomenduojame sodyboje „Vienkiemis“ (Vienkiemio g. 3, Padvarių k., Kretingos sen.), kuriame pagal senovinius žemaičių receptus karčemos gaspadinės gamina puikius patiekalus, stebinančius ne tik dydžiu, skonių subtilybėmis, bet ir negirdėtais neregėtais pavadinimais. „Vienkiemio“ karčemoje ragausite žemaitiško „Šmakalo“, „Sėmeninės“, „Seno gero močiutės kastinio“, „Girinio svajonės“ ir kt., o desertui jūsų lauks paslaptingas „Vienkiemio“ siurprizas“.

Daugiau informacijos tel.: 8-685-69549 ir www.vienkiemis.lt

Kretinga
Kretinga
© Kretingos muziejaus nuotr.
Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
8