×

Tada ir dabar. Viešos egzekucijos mokykloje: buvo baisi gėda

27. rugpjūčio 2015 ,
Sovietinio švietimo eksponatai Lietuvos švietimo istorijos muziejuje DELFI (R. Achmedovo nuotr.)

Tarybinė mokykla siekė labai aiškaus standarto: mokyklų pastatai gimė pagal kelis tuos pačius projektus ir mažai kuo skyrėsi vienas nuo kito, kiekvieno dalyko vadovėlis buvo vienas rusiškas, išverstas į visas sąjungos kalbas. Pašnekovai netgi tvirtino, kad jie ne tik tą patį mokėsi, bet ir valgė panašiai: daugumoje Vilniaus mokyklose maistas buvo toks pat arba labai panašus.

Dabar jau gali atrodyti keistai, bet mokykloje per pertraukas mokiniams būdavo liepiama vaikščioti ratu po du ar tris – it kokiame kalėjime. Ir išties, privalomi vilkėti „pelės kailiukai“ – tarybinės glamžios rudos ar tamsiai mėlynos uniformos – paversdavo visus viena mase.

Kontroliuotas nagų, plaukų ir sijonų ilgis

Mokykloje vyravo daug griežtesnė tvarka nei dabar, taigi visada galėdavai sulaukti keistų patikrinimų, kurie kartais išgąsdindavo ar bent jau nemaloniai nuteikdavo.

Buvusi mokytoja Aldona (pavardė redakcijai žinoma – aut. p.) pasakojo, kad iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, vienas keisčiausių dalykų buvo švaros patikrinimai: „Įdomiai atrodydavo, kai mokyklos medicinos sesuo sukviesdavo visus mokinius ir liepdavo nusimauti batus, nusiauti kojines ir parodyti pėdas: ji apžiūrėdavo kiekvieno vaiko ar jaunuolio nagų ilgį, pirštų ir kulnų švarą. Berniukams gal būdavo paprasčiau, nes jiems reikėdavo tik kojines nusimauti, tačiau merginoms tai buvo labai nemaloni procedūra, mat reikėdavo nusimauti kelnes kojines, kurios tikrai nebuvo pats patogiausias rūbas. Tokie patikrinimai vykdavo kasmet!“, – pasakojo Aldona.

Visus švarius ir nešvarius mokinius medicinos seselė suregistruodavo, o „neprisižiūrinčius“ perspėdavo atidžiau praustis ir dažniau naudoti nagų karpymo žirklutes. Taip pat ji visą informaciją perduodavo auklėtojai, o ši informuodavo tėvus.

„Dabar kojų nagų ilgis – kiekvieno asmeninis reikalas, o anksčiau niekas nesismulkino ir su tokia informacija anaiptol nesielgė diskretiškai. Kadangi kiekvienas pylos gaudavo jau pas seselę, tai mes visi žinojome, kuris bendraklasis vaikšto nesiprausęs ar apšepęs“, – pasakojo ponia Aldona.

Patikrinimų būta ir daugiau: matuotas berniukų plaukų ir mergaičių sijonų ilgis. Aldona pasakojo, kad „į metus pora sykių klasėje pasirodydavo direktorius, kuris suglaudęs du pirštus – rodomąjį ir didįjį – juos pridėdavo prie kiekvieno vaikino švarko, ant kaklo. Jei pirštai įtilpdavo tarp švarko ir plaukų, tai vaikino plaukai buvo tinkamo ilgio. Jei plaukai būdavo kiek ilgėlesni ir kaklas buvo matyti „tik per pirštą“, tai auklėtoja gaudavo įspėjimą ir turėdavo priversti mokinį apsikirpti“, – pasakojo Aldona.

Dar apie vieną patikrinimą DELFI pasakojo sovietmečiu mokyklą lankiusi Danguolė. Ji prisiminė, kaip mokyklos direktorius išrikiuodavo visas mergaites į eilę ir matuodavo sijono ilgį. „Tuo metu žinot, jau visoms rūpėjo daugiau kojų parodyti ir būti madingoms, o čia tas direktorius, skaičiuojantis nelemtus centimetrus. Pamenu, kad buvo nustatytas sijono ilgis, ir trumpesnių dėvėti nebuvo galima.“

Prie vaikų akių sumušė dukrą

Nuobaudos, kaip pasakojo Aldona, buvo aiškiai suskirstytos ir turėjo gradaciją pagal griežtumą. Visų pirma, atvesti į doros kelią bandydavo auklėtoja, vėliau vaikas būdavo svarstomas klasės susirinkimuose, jam būdavo rašomi dvejetai už drausmę. Vaikas ir jo tėvai galėjo būti iškviesti ir į mokytojų posėdžius.

„Pamenu, kaip viešai buvo pažeminta viena bendraklasė, nuolat bėgusi iš pamokų. Nors jos mama buvo alkoholikė, auklėtoja ją vis vien pasikvietė į mokyklą. Pamenu, visi sėdime klasėje, auklėtoja pasako kažkokią kaltinamąją kalbą, o mergaitės mama netenka kantrybės ir prieš mus visus pradeda lupti savo dukrą diržu. Baisiausia buvo tai, kad auklėtoja stovėjo ir nieko nedarė. Kaip vėliau paaiškėjo, ta mergina valkatavo – išeidavo iš namų, dingdavo, grįždavo tik po kurio laiko...“ – dalijosi prisiminimais Aldona.

Ar taip nutikdavo visiems, bėgdavusiems iš pamokų? „Gal anksčiau tokio masinio bėgimo iš pamokų, kaip dabar, nebuvo. Dažniau visi klasės mokiniai iš kvailumo ar įdomumo bėgdavo kartu, norėdami tai „išbandyti“. Aišku, būdavo tokių, kurie turėjo polinkį tai daryti dažnai, tačiau juos po aštuntos klasės nukeldavo į profesines mokyklas“, – pasakojo Aldona ir pridūrė, kad tikriausiai nėra nė vieno mokinio, kuris per savo gyvenimą nebūtų bent kartą pabėgęs iš mokyklos.

Anot pašnekovės, jei, išbandžius visas priemones, vaiko nepavykdavo „atvesti į doros kelią“, jį atiduodavo milicijai – taip vadinamajam nepilnamečių kambariui, o tada jau dažniausiai grėsdavo šalinimas iš mokyklos ir kolonija.

Paklausta, ar mokytojai taikydavo fizines bausmes, Aldona negalėjo atsakyti: „Sklandė gandai, kad fizinės bausmės buvo paplitusios, tačiau to savo kailiu nesu patyrusi ir savo akimis nesu mačiusi. Būdavo kalbama, kad mokyklose smurtauja vyrai mokytojai, mat jie yra stipresni, tačiau aš su tuo tikrai nesusidūriau“, – tikino moteris.

Viešo gėdinimo kultas

Iš bausmių sistemos matyti, kad tik kas nutinka, ir mokinys atsiduria klasės ar aktų salės priekyje, yra rodomas pirštais ir viešai gėdinamas.

Aldona prisiminė, kad jai besimokant panašiai iš mokyklos buvo pašalintos ir dvi nėščios merginos: „Pamenu, kaip tada visi buvome sukviesti į aktų salę, mums buvo paaiškinta, „kokia yra situacija“. Buvo pasakyta, jog šios mokinės negalės mokytis, nes nepateisino gero mokinio vardo. Jos buvo išmestos iš mokyklos be teisės sugrįžti“, – pasakojo ponia Aldona.

Ji tvirtino, kad panašiai vykdavo ir mokinių išvežimas į kolonijas. Rengiantis išvežti kurį nors mokinį, visi būdavo sušaukiami, būdavo pristatoma, ką blogo jis padarė, kokiems drausmės reikalavimams nusižengė ir kur yra vežamas vadinamajam „perauklėjimui“.

„Kaip dabar vaikus iš mokyklos paima policija, ir niekas net nesuuodžia, kas nutiko, taip anksčiau juos išveždavo kaip įmanoma viešiau, kad tik visi sužinotų ir išgirstų, ką jis blogo ar netinkamo padarė“, – pasakojo moteris.

Ši taisyklė būdavo pritaikoma ne tik mokiniams, bet ir mokytojams ar mokykloms: „Jau kiek vėliau, devinto dešimtmečio pradžioje, per vieną profesinės sąjungos susirinkimą buvo pasakyta, kad mokykloje nutiko „labai bjaurus įvykis“. Visi kraipė galvas ir sprendė, kas čia nutiko. Galiausiai paaiškėjo, kad vienas mokinys, vakare bėgiodamas mokyklos stadione, ėmė ir nusikeikė. Tą keiksmažodį išgirdo greta buvę žmonės. Vyraujant skundimo kultūrai, jie iškart paskambino į švietimo skyrių. Mokyklos valdžia tada gavo labai daug įspėjimų ir kaskart buvo minima per rajono valdininkų ir mokytojų posėdžius, pasitarimus. Visi buvo sustatyti „ant ragų“ ir dar ilgai kentė gėdą, dėl to, kad mokinys savo asmeniniais tikslais būdamas mokyklos teritorijoje ne pamokų metu nusikeikė“, – pasakojo buvusi mokytoja.

Dar viena kurioziška situacija buvo tada, kai mokykloje atostogų metu lankėsi įtakingas miesto politikas. Dažniausiai, rengiantis jų vizitams, mokykla būdavo sutvarkoma iš pagrindų, tačiau buvo vasara, o gal ir vizitas buvo netikėtas: „Pamenu, kaip tas partijos sekretorius apsižvalgo, pamato mokyklos stadione užaugusią žolę ir vietoje pasiunta. Jis išsikvietė direktorių ir liepė rankomis nurauti visas žoles. Man atrodo, kad jis skubiai ieškojo ūkininko, kuris greitai tą žolę nupjautų“, – prisiminė Aldona.

Vaškavo grindis ir koridoriais vaikščiojo ratu

Vienas nemėgstamiausių mokiniams primestų darbų buvo klasių tvarkymas ir grindų vaškavimas. „Pamenu, kaip sudarinėdavome grafiką ir kas savaitę plaudavome bei valydavome klases, vaškuodavome grindis. Kadangi mums atrodė, jog šie darbai yra nereikalingi, tai mes keldavome tylius protestus: tarkime, išvaškuodavome grindis taip gerai ir slidžiai, kad kokia „kerplėša“ mokytoja su aukštais kulnais apsiverstų. Taip ir nutikdavo“, – pasakojo Aldona.

Vilniaus Užupio gimnazijos direktorė Virginija Navickienė prisiminė, kad kas savaitę kuri nors klasė budėdavo mokyklos koridoriuose, užtikrindama saugų ir kultūringą elgesį mokyklos pertraukų metu. Budinti klasė perduodavo budėjimo raiščius ir trumpą ataskaitą budėti besirengiančiai klasei, perspėdavo, kas negerai ir į ką reikia atkreipti dėmesį.

„Neseniai buvau Kinijoje, tai prisiminiau beveik visą tarybinę tvarką, nes ten visos tos juokingos taisyklės dar kai kur gyvos. Kaip ir mūsų tarybinėse mokyklose, kur mokiniai per pertraukas vaikščiojo ratu po du ar po tris, ten matėme, kaip stadione visos klasės išsirikiuoja, bėga ratu, vėliau su daina ir skanduote sueina į mokyklą“, – dalijosi įspūdžiais V. Navickienė.

Prie drausmės galima priskirti ir uniformas. Kaip pasakojo Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė, buvo neįsivaizduojama, jog kas nors galėtų ateiti be jos. „Pamenu, su kelnėmis galėjau ateiti tik tada, kai buvau susilaužiusi koją. Dabar kartais pasigirsta, kad uniformos labai praktiškas dalykas, tačiau taip tikrai nebuvo, nes medžiaga buvo vilnonė, o prie uniformos reikėjo ryšėti nailonines sunkiai lyginamas prijuostes, reikalauta baltų apykaklių. Vaikinai vilkėjo mėlynus kostiumus, marškinius ir ryšėjo kaklaryšius. Mokytojai, tiesa, irgi turėjo rengtis kukliai, kostiumėliais“, – pasakojo E. Pranckūnienė.

Mokykloje vyravo oficiali aplinka, stengtasi laikyti tvarką kaip kokiame fabrike. E. Pranckūnienė prisiminė, jog retai kur mokyklose būdavo eksponuojami mokinių darbai. „Stendai būdavo perpildyti informacijos apie valdžią, pionierius, komjaunimą ir tik reta mokykla turėjo savo mokinių darbų kertelę“, – tvirtino E. Pranckūnienė. Mokyklų tobulinimo centro direktorė pasakojo, jog mokyklos baldai buvo itin nepatogūs, nepritaikyti mokinių ūgiui, o suolai pritvirtinti prie grindų, be galimybės pajudinti. Kėdžių kojos buvo metalinės, o sostai iš atpleišėjusios plokštės nuolat kėsinosi suplėšyti merginų kojines.

Mokytojo autoritetu neabejota

Vienas didžiausių skirtumų buvo tas, kad mokytojas visada dominavo ir valdydavo situaciją: mokinys praktiškai turėdavo daryti viską, ką mokytojas liepia.

„Mokytojo vaidmens reikšmė atsispindėdavo visose mokyklos veiklos srityse: ne tik pamokose, bet ir organizuojant renginius, dalyvaujant neformaliojo ugdymo veikloje. Pamokose mokytojai mokydavo mokinius pagal tvarką, kuri buvo nustatyta, ir pagal tai, kaip jiems atrodydavo, taip pat kurdavo renginių ir vaidinimų koncepcijas, rašydavo jų scenarijus, o tada mokiniai viską įgyvendindavo“, – pasakojo Vilniaus Užupio gimnazijos direktorė V. Navickienė, tarybiniais laikais dirbusi istorijos mokytoja ir turėjusi užklasinio darbo organizatorės pareigas.

Nors pamokų tvarka buvo panaši, visos jos dalys turėjo kitokius pavadinimus. Pradžioje būdavo apklausa, vėliau – perėjimas prie naujos medžiagos, dėstymas ir įtvirtinimas. „Priešingai nei anksčiau, mokiniai įsitraukia į pamokos organizavimą: daro įvairius pristatymus, veda atskiras pamokos dalis, padeda vieni kitiems. Svarbiausia, kad mokinys pats įsivertintų save ir siektų asmeninės pažangos, mokėtų mokytis“, – pasakojo V. Navickienė.

Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė, tvirtino, kad atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus keistis mokymo paradigmai, daugelis mokytojų patyrė didelių sunkumų. Jiems buvo sunku nusileisti iš „to aukšto kalno“ ir pradėti dirbti vadovaujantis visai kitais principais.

Vilniaus Užupio gimnazija 1994/1995 m. dalyvavo projekte „Mokyklų lyderiai 1994/95“. Jo metu buvo atkeliavę užsieniečiai lektoriai, kurių paskaitose ir dirbtuvėse dalyvavo mokyklų atstovai. Jie mokėsi bei konsultavosi, kaip mokykloje įdiegti naują Lietuvoje mokymosi paradigmą. „Visa projekto metu įgyta patirtis bandyta įgyvendinti ir Vilniaus Užupio gimnazijoje. Tarkime, remiantis užsieniečių patirtimi, mokykloje suorganizuota mokytojų ir mokinių diskusija, kurioje kiekviena grupė atvirai išsakė savo poreikius, kritiką ir bandė prieiti prie išvados, kaip geriau organizuoti darbą mokykloje. Kai kuriems mokytojams kritiką išgirsti buvo labai sunku, nes jie tiesiog nebuvo prie jos pratę“, – sakė V. Navickienė.

Sekė ir kolegos, ir mokiniai

Mokytojai dažnai buvo tie žmonės, turėję labai aiškiai nurodyti „tikrąsias vertybes“. Didelė dalis jų palaikė sistemą, tačiau kai kuriais atvejais nebuvo kur dėtis. E. Pranckūnienė pasakojo, jog „mokytojai buvo itin stipriai kontroliuojami: pas juos nuolat lankydavosi inspektoriai iš švietimo skyriaus, jie privalėjo griežtai dokumentuoti savo veiklą. Jei būdavo pastebėta nusižengimų, tai grėsė ir darbo praradimas, ir svarstymai.“

Kontrolė buvo jaučiama ne tik iš pareigūnų. Atsargiai reikėjo vertinti ir aplinkinius: niekada nežinojai, ko gali sulaukti iš kolegų ar mokinių: sovietinei sistemai lojalūs žmonės už neatsargų žodį ar draudžiamą elgesį skųsdavo.

Taigi didžioji dalis mokytojų paklusdavo. Tai buvo priežastis, dėl kurios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis tarpukariu istorijos pamokose vadintas buržuazinių kapitalistų laikotarpiu, o Rusija – tapo itin svarbi Lietuvos raidai ir vadinamajai laisvei nuo „buržuazinio kapitalizmo“.

V. Navickienė sakė istorijos mokiusis tais laikais, kai Lietuvos vardas vadovėliuose atsirasdavo tik retkarčiais ir būdavo minimas labai epizodiškai: „Kai pati buvau mokinė, tai Lietuvos istorija buvo pateikiama vadovėliuose labai siaurai, epizodiškai paminėti kunigaikščiai ar pateikti jų paveiksliukai, tačiau tai apžvelgdavome kaip ir visas kitas temas, neteikdami jokio išskirtinumo Lietuvai“.

Panašiai buvo vedamos lietuvių bei rusų kalbos pamokos: ne tiek daug dėmesio kreipta į literatūrinę kūrinių vertę, kiek į juose išdėstytas vertybes. Petras Cvirka, Juozas Baltušis buvo tie lietuvių autoriai, kurie aukštino sovietinę ideologiją ir dėl to buvo skaitomi bei analizuojami. E. Pranckūnienė tikino, kad remiantis tokiu pačiu principu mokymo programoje atsirado ir rusų autoriai.

Virginija Navickienė
Virginija Navickienė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tarybinėje mokykloje viena svarbiausių pamokų laikyta rusų kalbos pamoka: „Ši kalba netgi nebuvo laikoma užsienio kalba. Man pačiai pasisekė, nes S. Nėries mokykloje sustiprintai mokėmės ne tik rusų, bet ir anglų kalbą. Kitose mokyklose vadinamosioms „užsienio“ kalboms – anglų, vokiečių ar prancūzų – nebuvo skiriama tiek daug dėmesio, taigi mokiniai jų ir neišmokdavo“, – pasakojo E. Pranckūnienė.

Tam tikra prasme Lietuvai pasisekė, nes jos mokykloje buvo galima kalbėti lietuviškai: daugelis vadovėlių buvo išversti į lietuvių kalbą, o ir patys lietuvių kalbos vadovėliai buvo rengiami lietuvių autorių, priešingai nei daugelyje kitų sąjungos šalių.

Ideologinis mokytojų ir moksleivių sąmonės formavimas tęsėsi ir po pamokų. „Uždraustos nepriklausomos Lietuvos metais veikusios visuomeninės moksleivių ir mokytojų organizacijos. Vietoj jų mokytojai buvo raginami stoti į komunistų partiją, o moksleiviai – į pionierių ir komjaunimo organizacijas, verčiami studijuoti komunistų partijos istoriją, kitą propagandinę literatūrą“, – pasakojo Lietuvos švietimo istorijos muziejaus vyr. muziejininkė Gabija Mackevičiūtė.

Sovietinio švietimo eksponatai Lietuvos švietimo istorijos muziejuje
Sovietinio švietimo eksponatai Lietuvos švietimo istorijos muziejuje
© DELFI (R. Achmedovo nuotr.)

Kaip tvirtino G. Mackevičiūtė, „šiose organizacijose buvo diegiamos sovietinio internacionalizmo idėjos, skatinamas priešiškumas Vakarų kultūrai, krikščioniškai moralei, kuri laikyta svetima socialistinei ideologijai.“

Viena iš mokiniams siūlomų veiklų buvo labai plačios tradicinės pionierių „Žaibo“ varžybos, į kurias įėjo žygio ir dainos konkursai, taip pat sanitarų, automato surinkimo ir išrinkimo, dujokaukės užsidėjimo varžybos, sienlaikraščio leidimo konkursas. „Pamenu, sanitarus mokydavo mokyklos medikė, karinio parengimo vadovas – išrinkti ir surinkti automatus, taip pat teisingai ir greitai užsidėti dujokaukes, žygio daina būdavo repetuojama muzikos pamokose arba su klasės auklėtoju“, – pasakojo V. Navickienė ir pridūrė, kad labai daug mokytojų dirbdavo tam, kad jų klasė ir mokykla šiose varžybose pasirodytų kaip įmanoma puikiau.

Ji dar pasakojo, jau praėjus kuriam laikui po Nepriklausomybės atkūrimo, ji vienos geros mokinės paklaususi, kaip iš dabarties pozicijos vertinant atrodo ta tarybinė mokykla, komjaunimai. „Ta gera mokinė man pasakė, kad net ir tuo metu viskas buvo smagu: taip, buvome labai apriboti, tačiau nepaisant to, mes gyvenome puikiai, nes turėjome savo gyvenimus, organizuodavome įvairius reginius, susirinkimus, kuriuose kalbėdavome įvairiomis temomis, susipažindavome su naujais žmonėmis, keliaudavome.“

Dangstė mokinius

„Prisimenu labai daug mokytojų, kurie rizikavo ir laviravo, daug širdies įdėdami į savo darbą ir tautiškumo palaikymą. Jie stengėsi mus supažindinti ir su egzilio literatūra ar dalį istorijos pamokų vedė remdamiesi Adolfo Šapokos istorijos vadovėliu“, – pasakojo E. Pranckūnienė. Dalis mokytojų ne tik mokė vaikus draudžiamų dalykų, bet ir stengėsi juos apsaugoti, kai jie ką nors „suvaidindavo“.

E. Pranckūnienė pasakojo, kad daugelis mokinių tikrai žinojo apie savo senelių likimus, kurių didelė dalis buvo ištremti, kaupė žinias apie prieškarinę Lietuvą.

„Visi tokie susiburdavome būreliuose ir grupelėse, nuspręsdavome kartu kovoti už Lietuvos laisvę. Pamenu, kaip vienais metais, mums jau būnant pionieriais, mirė Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus ir vyko jo laidotuvės. Tądien visi susitarėme nesirišti pionieriško kaklaryšio, nors tai ir buvo griežtai privaloma. Kaip tyčia, niekas į tai neatkreipė dėmesio, ir, pamokoms einant į pabaigą, vienas klasės draugas atkreipė dėmesį į tai, kad mes šiandien be kaklaryšių. Kilo didelis skandalas, tačiau jo pasekmės nebuvo tokios baisios, kokių buvo galima tikėtis“, – prisiminė E. Pranckūnienė. Kiekvieno mokinio tėvai buvo iškviesti į mokyklą, visus juos tardė, kas šios akcijos iniciatorius.

„Dar po poros metų buvome sukūrę grupelę pavadinimu „Kovoti už Lietuvos nepriklausomybę“. Kai apie šią grupelę sužinojo mokytojai, visų tėvai vėlgi buvo iškviesti į mokyklą, tačiau ir mes, ir mūsų tėvai buvome prisaikdinti, kad už mokyklos ribų ši informacija nenutekės“, – E. Pranckūnienė įsitikinusi, kad taip mokytojai stengėsi apsaugoti mokinius.

Eglė Pranckūnienė
Eglė Pranckūnienė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Mokytojai mokinius saugojo ne tik nuo pareigūnų, bet ir nuo žiauraus likimo. „Vienas baisiausių dalykų tuo metu buvo privalomas ir nepasirenkamas nukreipimas į profesinę mokyklą. Tai nulemdavo aštuntoje klasėje laikomi egzaminai, po kurių geriau besimokantys mokiniai tęsdavo mokslus mokykloje, o prasčiau mokęsi būdavo nukreipiami į profesines mokyklas“, – pasakojo E. Pranckūnienė.

E. Pranckūnienė akcentavo, kad čia irgi įsikišdavo mokytojai ar klasių auklėtojai, kurie geriau žinodavo priežastis, kodėl vienas ar kitas vaikas mokosi prasčiau. Šis laikas dėl paauglystės būdavo daug sunkesnis berniukams, tačiau didelė dalis jų turėjo potencialo pademonstruoti puikius rezultatus ateityje. Taip galvodami mokytojai pridengdavo gabius ir protingus vaikus, neleisdavo jiems pakliūti į profesines mokyklas, kurios tuo metu buvo „tikros darbininkijos kalvės, rengusios šaltkalvius ar automobilių remontininkus.“ Visai kitaip nei dabar, po jų įstoti į aukštąją mokyklą buvo beveik neįmanoma.

Mokymo turinys – visada toks pats

„Vertinant bendrai, pokyčiai yra labai ryškūs ir matomi, tačiau kai kas išliko nepakitę: visais laikais buvo ugdomos vaikų vertybinės nuostatos, gebėjimai, dalykinės žinios. Aišku, visa tai vyksta ir dabar, jau atmetus politinį šydą. Tuo metu jis turėjo įtakos visam ugdymo procesui ir be jo neįsivaizduotos daugelis pamokų. Turėjome labai aiškius nurodymus ir reikalavimus, kaip reikėtų nagrinėti temas“, – pasakojo V. Navickienė.

„Mokykloje vyravo „fabriko“ paradigma. Jei Maskvoje, Kazanėje ar Vilniuje vyksta pamoka, tai didelė tikimybė, kad visose sąjungos mokyklose yra nagrinėjama tokia pati tema, tarkime, Egipto ar Mesopotamijos civilizacijos istorija. Mokytojui būdavo svarbu stebėti laiką ir žinoti, kada reikia pereiti prie kitos temos, antraip jis pavėluos „išeiti“ programą. Tai būtų neatleistina“, – pasakojo V. Navickienė.

Negana to, sukurta sistema galybę metų gyvavo be jokio patobulinimo ir reformos: „Nei reformų, nei pokyčių ar kokių patobulinimų tikėtis nebuvo verta. Pirmoje klasėje jau žinodavome, kaip viskas vyks ateinančius 11 metų, kokie bus egzaminai, kaip bus vertinami darbai“, – sakė E. Pranckūnienė.

Taip pat mokinys neturėjo jokių pasirinkimo galimybių: kaip dabar galima individualizuoti savo programą, mokytis įdomius ar būsimoms studijoms reikalingus dalykus, taip anksčiau visi mokėsi to paties: „Visi turėjo pasiekti tokį patį standartą. Mokytojai labai gerai žinodavo, kas numatyta pagal planą ir dėdavo visas pastangas, kad mokiniai išmoktų tiek, kiek reikia. Visi mokytojai galvodavo, kad jų dėstomas dalykas yra pats svarbiausias, taigi kartais reikėdavo mokytis labai intensyviai“, – pasakojo E. Pranckūnienė.

Nors mokomųjų dalykų ir nebuvo tiek daug, kiek dabar: lietuvių ir rusų kalbos, matematika, fizika, chemija, istorija, geografija, darbai. Iš menų buvo mokoma dailės ir muzikos. Apie šokius, teatrą, etiką ar tikybą buvo galima tik pasvajoti.

Skyrėsi skirtingi sovietmečio periodai

Dabartinė švietimo sistema skiriasi nuo tarybinės, tačiau, kaip sakė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus vyr. muziejininkė Gabija Mackevičiūtė, ir tą patį sovietmetį Lietuvoje galima suskirstyti į skirtingus periodus.

Pirmajame etape mokykloje buvo labai ryškios pokario rezistentų gretos, kurias sudarydavo mokytojai ir vyresniųjų klasių moksleiviai. Be to, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus duomenimis, 1941–1952 m. buvo ištremti per 20 proc. nelojalių ar netinkančių sovietinei sistemai mokytojų ir nemažai daliai 1944 m. pasitraukus į Vakarus ar žuvus pokario ginkluoto pasipriešinimo kovose, Lietuvoje beveik neliko profesionalių pedagogų. Dėl to G. Mackevičiūtė laikosi nuomonės, jog nauja mokytojų karta buvo parengta skurdžioje sovietinio dogmatizmo aplinkoje.

Tada mokyklinis kursas buvo papildytas privaloma rusų kalba, SSRS istorija bei literatūra, SSRS konstitucijos pamokomis. Buvo išleisti vadovėliai šiems dalykams mokyti. „Kol buvo rengiami nauji vadovėliai, mokyklose surinkti esami ir iš jų iškarpyta ar užmaskuota, pašalinta viskas, kas netiko sovietinei propagandai“, – dėstė pašnekovė.

„Vėlesni dešimtmečiai buvo kitokie: mes, sovietmečio vaikai, tapome vientisa beveide mase, neturinčia nuomonės, pozicijos, užtikrintumo, vertybių, negalinčia kurti – tapome tuo iš mėsmalės byrančiu faršu, kaip rodoma Alano Parkerio filme „The Wall“, – tvirtino G. Mackevičiūtė.

Pasak muziejininkės, „švietimo įstaigų darbuotojams buvo nurodyta propaguoti sovietų ideologiją, pagrįstą neapykanta kitokiam – klasiniam priešui, supuvusiam senajam pasauliui, tradicinėms kultūros vertybėms. Mokytojas tautos praeitį turėjo pateikti kaip nuolatinę klasių kovą, o ateitį – kaip šviesų komunizmo rytojų.“ Visa tai turėjo palengvinti svarbiausią mokyklos uždavinį: išauginti lojalų komunistinei valdžiai, nežinantį savo tautos istorijos ir tradicijų sovietų žmogų homo sovieticus.

Demokratija atėjo ir į mokyklą

Mokykla buvo šalta ir pilka vieta, kupina draudimų ir taisyklių. „Atėjus į mokyklą net nekildavo mintis, jog pamokų metu mokiniai susės į grupes ar bendraus tarpusavyje šilčiau: per pamokas buvo draudžiama kalbėtis, tai dažnai siuntinėdavome raštelius“, – sakė E. Pranckūnienė ir pridūrė, kad tikrai atsirasdavo mokytojų, kurie klasėse stengdavosi sukurti jaukesnę atmosferą. O patys mokiniai irgi suprato, kad viešai negalima kritikuoti valdžios, mokyklos ar mokytojų, kad neverta reikšti savo nuomonės ir ją stipriai ginti, bet galvoti neuždrausi, taigi tam tikra prasme savuose rateliuose, su bendraminčiais mintimis ir idėjomis buvo dalijamasi.

E. Pranckūnienė pabrėžė, kad dabar matome visai ką kita: „Mokinys dabar yra ugdymo centre, o mokytojas kūrybiškas ir laisvas. Jis turi sukurti terpę vaikui augti ir skleistis, atrasti geriausias jo savybes. Stengiamės kurti tokią mokyklą, kurioje kiekvienas žmogus būtų vertinamas kaip asmenybė“, – sakė E. Pranckūnienė. Pakitus valdymo sistemai, keitėsi ir pačios mokyklos administracijos struktūra: perėjimas į demokratinę sistemą lėmė, kad demokratija turėjo atkeliauti ir į mokyklą. Taip mokykloje atsirado ir savivalda, ir apibrėžtos visos mokyklos bendruomenės narių teisės, nuo pjedestalo nukeltas mokytojas.

„Gal norėdami nupaišyti viską tamsiomis spalvomis, tai ir galėsime padaryti, tačiau aš nesutinku, kad mokykla tuo metu neišmokydavo vaikų: ji išugdė gerus žmones, suorganizavusius sąjūdį, daug pasitarnavusius mokslui. O žvelgdama į mūsų mokyklos absolventus, galiu tvirtai teigti, kad pas mus gimė labai daug garsių chemikų, gydytojų, teisininkų, žurnalistų, menininkų netgi kosmoso novatorių, kurie šiandien yra labai daug pasiekę“, – pasakojo V. Navickienė.

Žmonės tuo metu išties išmokdavo privalomus išmokti dalykus, dalyvaudavo olimpiadose, meno saviveikloje, sportinėse varžybose, padėdavo silpniau besimokantiems.

„Mokykla siekia išlaisvinti vaiko kūrybiškumą, sudaro sąlygas pažinti save, atrasti savo talentus, gebėjimus, ugdo bendrąsias kompetencijas, kad mokinys, baigęs mokyklą, galėtų integruotis į pasaulį. Mokoma mokytis, orientuotis žinių srautuose, analizuoti ir daryti išvadas, siekiama, kad kiekvieną dieną kiekvienas vaikas darytų pažangą“, – pasakojo V. Navickienė ir pridūrė, kad dabar tiek daug dėmesio neskiriama faktų įsiminimui ir jų kartojimui.

www.DELFI.lt
781