×

Tada ir dabar. Sovietmečio rojus: nemokamas būstas visiems

15. liepos 2015 , Gintarė Bakūnaitė
Vida Press nuotr.

Sena lietuvių liaudies patarlė byloja: „mano namai – mano tvirtovė“. Deja, tvirtovėmis nė nekvepėjo sovietmečio Lietuvoje.

Norintiems gauti būstą keliolika, keliasdešimt metų, o kartais net ir visą gyvenimą tekdavo laukti eilėse.

Gyvenimas su tėvais mažame keliasdešimties kvadratų bute buvo kasdienybė, esą žmogui pakanka 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto - toks buvo valdžios sprendimas. O net ir gavusiems „svajonių“ namus, džiaugtis nelabai buvo kuo: į ankštus kambarius baldus tekdavo įkelti per langus, nes durys buvo per siauros.

Tokią miestiečio kasdienybę sovietiniame bute piešia istoriniai faktai. Apsisprendimo teisė dėl būsto ir jo interjero, kuri šiandien mums atrodo labiau duotybė nei dovana, Lietuvoje sovietinės okupacijos metais neegzistavo. Kaip vandens lašai panašūs namai, kuriuose vienodai išplanuoti butai, apstatyti identiškais baldais. Tavo butas – kaimyno buto kopija. O kaimyno butas beveik toks pats kaip Antano, kuris gyvena kitame rajono gale.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar</span>. Sovietmečio rojus: nemokamas būstas visiems
© Vida Press nuotr.

Su kyšiais brovėsi į eilės viršų

Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis primena, kad butų problema Lietuvoje pradėjo formuotis 1945 metais. Tuo metu iš Lietuvos į užsienį bėgdami nuo sovietinės valdžios pasitraukė tūkstančiai, todėl jų butai buvo nusavinami ir skiriami kitiem gyventojams laukiantiems būsto.

„Iš Lietuvos į užsienį, bėgdami nuo sovietų, daugiausiai iš miestų, pasitraukė apie 40 tūkst. žmonių. Jų namai ar butai liko ir būdavo paimami tų, kurie atsikeldavo į miestus, arba sovietinių pareigūnų, kurie buvo atsiunčiami dirbti į Lietuvą. Jeigu žiūrėtume į Vilnių, į Lenkiją repatrijavosi 40 – 80 tūkst. lenkų, jų namai irgi liko“, - pasakoja istorikas A. Jakubčionis.

Vis dėlto ištuštėjusių gyvenamųjų būstų paskyrimas kitiems gyventojams gyvenamosios vietos trūkumo problemą išsprendė tik iš dalies.

„Chruščiovas maždaug 7-tojo dešimtmečio viduryje susidūrė su butų problema – nėra, kur gyventi. Rusijoje egzistavo vadinamieji komunaliniai butai. Komunalinis butas – tai buvęs didelis namas su bendru koridoriumi, vienu kambariuku, bendra virtuve ir bendromis patalpomis. Būdavo visokių kuriozų, nesutarimų ir t.t. Chruščiovas turėjo idėją komunalinius butus skirti darbininkams. Realiai gyvenime situacija buvo šiek tiek kitokia. Darbovietėse buvo sudaromos eilės komunaliniams butams gauti, bet vienas eilėje stovėjo pirmu numeriu, kitas – penkioliktu. Tokiu atveju korupcija darėsi neišvengiama“, - aiškina istorikas.

Trokštantys kuo greičiau gauti būstus, duodami kyšius, istoriko teigimu, sugebėdavo prasibrauti net iki vykdomųjų komitetų pirmininkų ar pavaduotojų, kurie sudarinėjo laukiančiųjų eiles.

„Greičiausiai butus galėjo gauti įvairaus rango pareigūnai, vėliau – visi kiti. Problema su komunaliniais butais išspręsta nebuvo, kadangi jų buvo per mažai, todėl maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio, apie 1963-1965 metus, nuspręsta statyti kooperatinius butus. Tai reiškė, kad žmogus gali tokį butą nusipirkti įmokėjęs pirmą įnašą ir po to per keliolika metų sumokėti visą likusią sumą . Vėl susidarė analogiška situacija, vėl eilės, skirstymas ir vėl, kas greičiau prieis prie valdžios“, – pasakoja A. Jakubčionis.

Susidariusia situacija ir būstų trūkumu taip pat naudojosi ir valdžios atstovai, siekdami kuo aukščiau eilėje įrašyti sau parankius asmenis arba tuos, kurie į kišenę buvo sumokėję tam tikrą „duoklę“.

„Netgi skaičiau kažkokį dokumentą, kad Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas apsvarstydamas sąrašą, kam suteikti butus, palikdavo neįrašytas kelias vietas ir kai sąrašas būdavo patvirtintas, užanspauduotas, jis su spausdinimo mašinėle tame sąraše atspausdindavo pavardes, kurių jam reikėjo“, - teigia A. Jakubčionis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar</span>. Sovietmečio rojus: nemokamas būstas visiems
© Vida Press nuotr.

Vienam žmogui – 9 kv. metrai

Situacijos nepataisė net ir kooperatinių būstų statymas, kadangi, istoriko A. Jakubčionio teigimu, atsirado požiūrio problema: „kodėl turiu mokėti savo pinigus, jei galiu gauti nemokamai?“

Be komunalinių ir kooperatinių butų, prie gyvenamosios vietos trūkumo problemos sprendimo turėjo prisidėti ir bendrabučiai, kuriuos buvo pradėta statyti darbininkams, siekiant juos laikinai apgyvendinti. Tačiau A. Jakubčionis pastebi, kad darbininkijos bendrabučiuose gyventi buvo itin sunku dėl įvairių tarpusavio nesutarimų.

„Bendrabučio tipas – atskiras kambarys, bendri patogumai. 1967 metais buvo numatyta, kad jeigu gamykla įvykdo planą ir turi viršplaninių lėšų, ji gali statyti savo darbininkams butus. Tarkim, gavo butą, išėjo į kitą darbą ir vėl problema“, - pastebi A. Jakubčionis.

Istoriko teigimu, kuo toliau, tuo buto tekdavo laukti ilgiau. Jei 6-7 dešimtmetyje buto laukti tekdavo 3-5 metus, tai 9-ajame dešimtmetyje eilėje galėjo tekti stovėti keliolika ar net keliasdešimt metų.

Dėl ilgų eilių ir komplikuotų galimybių gauti gyvenamąjį plotą dauguma jaunų žmonių buvo priversti gyventi su tėvais. Be to, stoti į eilę būstui gauti galėjo toli gražu ne visi.

„Į eilę butui gauti negalėjo stoti viengungiai, gyvenantys su tėvais. Buvo nustatyta, jog bute vienam gyventojui užtenka 9 kv. metrų ploto, tokiu atveju, tarkim jei tėvų butas 3- jų kambarių, jis yra 36 kv. metrų, o jūs apsivedėte su vyru, reiškia jums užtenka ir jūs negalite stoti į eilę naujam butui gauti. Jeigu jūsų šeimoje iki vedybų būtų 5 asmenys ir tie patys 3 kambariai bei 36 kv. metrų, tai po vedybų jūs jau galite stoti į eilę“, - aiškina A. Jakubčionis.

Baldus kėlė per langus

Šiandien juokeliai ir kandžios replikos apie vienodus sovietmečio butus pasigirsta pakankamai dažnai. Iš tiesų toks butų interjeras buvo labai tikslingas ir politiškai parankus. Vienas ryškiausių lūžių ne tik sovietinėje architektūroje, bet ir interjere įvyko po 1955 metais priimto SSKP CK ir SSRS MT nutarimo „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Jame buvo nurodoma, kad labiausiai nesaikingumus skatina individualūs pastatų projektai. Istorikė Regina Lakačauskaitė – Kaminskienė savo straipsnyje „Miestiečio butas Sovietų Lietuvoje: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“ pastebi, kad būtent tai ir lėmė „masinės, serijinės, standartizuotos architektūros bumą. „Tipinių projektų taikymas buvo laikomas vienu didžiausių pasiekimų, sudariusių sąlygas aprūpinti gyvenamuoju plotu didelį skaičių žmonių minimaliomis laiko ir medžiagų sąnaudomis,“ – savo straipsnyje rašo istorikė.

Standartizacija palietė ne tik pastatų išvaizdą, tačiau panaikino individualizmą ir gyvenamosiose patalpose. „Standartizuoti butai reikalavo standartinių baldų, centralizuotas baldų projektavimas lėmė masinės produkcijos gamybą, ribotas prekių pasirinkimas parduotuvėse lėmė identiško produkto pirkimą. Tai schema, labai abstrakčiai nusakanti butų suvienodėjimo procesą“, - atkreipia dėmesį R. L. Kaminskienė.

Tokia schema buvo pasitelkta ne tik siekiant taupyti pinigų ir laiko sąnaudas, suvienodėję butai ir bendro naudojimo patalpos juose turėjo ugdyti kolektyvinę visuomenę, o tam trukdė individualūs namai ir uždari privatūs kambariai.

Nors tiesioginio valdžios kišimosi į privatų žmogaus gyvenimą nebuvo, tačiau N. Cruščiovo laikais žiniasklaida primetė mokymą, kuriuo siekta paveikti žmonių estetinį tarybinio žmogaus skonį, keisti būsto interjero ir dekoro sampratą, esą vartotojo skonis ne visada išlavintas, todėl masinė produkcija jį nukreips tinkama linkme. R. L. Kaminskienė pastebi, kad buvo architektų siūlymų naujai pastatytuose namuose butus įrengti taip, kad šie atitiktų socializmo reikalavimus, tačiau ši idėja nepavyko. Būtent dėl to, pastebi istorikė, naujai statomuose namuose buvo nutarta sumontuoti „statybines“ arba „gamyklines“ spintas, kad gyventojams įsikuriant butuose būtų kuo mažiau vietos interpretacijoms. Taip tarp prieškambario ir virtuvės atsirado spinta su antresolėmis, kurią dar mena ne vienas to laikotarpio gyventojas.

Kad butams buvo planuojami net baldai, patvirtina ir istorikas A. Jakubčionis, esą kambariai buvo tokie maži, kad reikėjo tiksliai apskaičiuoti, ar baldas tilps į kambarį. Kartais baldus tekdavo įkelti net per langus, nes durys buvo per siauros. Istorikas taip pat primena, kad Chruščiovo laikais buvo ir neįtikėtinai mažos virtuvės, o tai – ne atsitiktinumas.

„Chruščiovas formulavo tokią mintį: virtuvė yra reikalinga tam, kad pasišildyti maistą ar pasidaryti pusryčius. Pietūs valgomi valgykloje, vakare, eidamas namo, užeini į parduotuvėlę ir nusiperki kokį nors pusfabrikatį ir vėlgi namuose jį tik pasišildai ar išsiverdi. Todėl virtuvė buvo maža, į ją buvo žiūrima kaip į pagalbinę patalpą, bet nieko daugiau. Nes pagal chruščiovą visuomeninis maitinimas turėjo neatimti darbo laiko“, - pasakoja istorikas.

Nors po N. Chruščiovo sekęs L. Brežnevo laikotarpis vadinamas „sąstingiu“, istorikė R. L. Kaminskienė pastebi, kad tai greičiau buvo „atlydžio“ laikotarpis kalbant apie valdžios kišimąsi į žmonių asmeninį gyvenimą, kadangi būtent šiuo laikotarpiu minimalizavosi arba visai išnyko sovietinio žmogaus estetikos suvokimo konstravimas.

Štai, kaip architektūra ir butų interjeras atrodė propagandiniuose sovietmečio filmukuose.

Brukama, kaip gyventi

Sovietinio žmogaus buitį tyrinėjanti istorikė R. L. Kaminskienė savo studijose pastebi, kad sovietmečiu formuoto „naujo žmogaus“ tipas „turėjo pasireikšti ne tik „komunizmo statytojo“ vaidmeniu, bet ir nauju požiūriu į asmeninę gyvenamąją erdvę“. Straipsnio autorė atkreipia dėmesį, kad sovietiniam žmogui nuolat buvo brukamas „teisingas“ ir sektinas gyvenamosios erdvės modelis, kuris ir atsispindėjo bene kiekvieno sovietinio miestiečio būste.

Analizuodama sovietinės architektūros ir žmonių buities peripetijas istorikė pabrėžia, kad visas sovietinis laikotarpis skirstomas į Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo etapus. R. L. Kaminskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad didelę įtaką architektūrai ir žmonių buitiniam gyvenimui būtų turėjęs ir „gorbočiovinis“ etapas, tačiau jo valdymo laikotarpis buvo per trumpas, kad pasimatytų kokios nors ryškesnės tendencijos.

Pirmuoju laikotarpiu didžiausias dėmesys buvo skiriamas architektūrai, kuri buvo matoma ir pastebima, todėl, remiantis istorikės įžvalgomis, tai virto puikiu įrankiu, „tiesiogiai ir demonstratyviai perduodančiu masėms ideologinę žinią“, o kartu ir padedančiu kurti naujos visuomenės iliuziją. Tuometinėje spaudoje apie žmogaus buitį bei namų interjerą kalbama nebuvo, visas dėmesys koncentruotas į architektūrą, senų pastatų atstatymą ir naujų kūrimą. „Interjerai ir gyvenamoji erdvė dar nebuvo tapę „politiniu reikalu“, - rašo R. L. Kaminskienė.

Nors gali pasirodyti, kad sugrįžusiai komunistinei valdžiai turėjo rūpėti karo nualinta ekonomika ir aštrios politinio priešiškumo nuotaikos, architektūra – buvo ne tik vienas iš pagrindinių aspektų, patraukusių valdžios dėmesį, bet ir būdas skleisti ideologiją. Į valdžią Lietuvoje sugrįžę komunistai pradėjo atstatinėti ir remontuoti apgriautus pastatus. Oficioziniame laikraštyje „Tiesa“ buvo teigiama, kad 1944-1948 metais gyvenimui paruošta 160 000 kvadratinių metrų butų, tačiau tikėtina, kad ši statistika labiau skirta deklaruoti, jog sistema veikia, nei atspindėjo tikrąją situaciją. Tai rodo ir faktas, kad gyvenamųjų vietų itin trūko ir buvo pradėti kurti komunaliniai butai.

www.DELFI.lt