×

Tada ir dabar. Slapti kurortiniai romanai, arba kur su chalatu keliaudavo Basanavičiaus gatve

04. rugsėjo 2015 , Erika Fuks, Kristina Urbaitytė
Palanga sovietmečiu youtube.com

Nors vasaros atostogų sezonas jau pasibaigė, sovietmečiu galėjote likti nepailsėję arba jūsų poilsis galėjo prasidėti būtent dabar. Kaip buvo skirstomi atostogų kelialapiai ir ar tikrai buvo lengva išvykti pailsėti, DELFI pasakoja įvairių sričių atstovai.

„Turbūt sunku įsivaizduoti, bet anuomet norint patekti į Palangą reikėdavo rūpintis kelialapiu jau vasarį ir dar, negana to, juos skirstydavo pagal rangą: jeigu užimi žemesnes pareigas, tikimybė, kad tau atiteks liepos pabaiga arba rugpjūčio pradžia – nedidelė, greičiausiai atostogausi birželio pradžioje, o jei esi labai jaunas, tai gal ir rugsėjį, bent tokia buvo mano patirtis“, - kalbėjo bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ vadovas Gintas Umbrasas.

Pašnekovas sako, kad nors nuvažiuoti prie jūros nebuvo draudžiama, sovietiniai atlyginimai nedaug kam leisdavo mėgautis poilsiu privačiame sektoriuje.

„Buvo galimybių pailsėti ir privačiame sektoriuje, bet vietų buvo nedaug, o ir atlyginimai mokėti nedideli. Nors dabar skundžiamės, kad mažai uždirbame ir prastai gyvename, bet iš tikrųjų nebuvo labai lengva ir paprasta su tarybiniais atlyginimais leisti sau kelionę savaitgaliui“, - prisimena G. Umbrasas.

Populiariausiu Lietuvos pajūrio kurortu sovietmečiu buvo Palanga, nors kai kam pasisekdavo nuvažiuoti ir į Nidą.

„Vidutinis darbuotojas nuvažiuoti į Nidą turėjo labai mažai šansų, nes ten buvo ir pasienio zona, ir nedaug poilsio vietų. Nidoje poilsiavietes turėjo arba labai turtingos gamybinės organizacijos, arba kai kurios ministerijos. Juose dirbantys žmonės galėjo gauti kelialapių ir ten ilsėdavosi“, - prisimena G. Umbrasas.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Slapti kurortiniai romanai, arba kur su chalatu keliaudavo Basanavičiaus gatve
© Stopkadras

Kelialapių būdavo įvairių, tačiau dažniausiai juose buvo numatyta apgyvendinimo vieta, kartais - ir dalinis maitinimas, ar visas maitinimas sanatorijos ritmu. Apgyvendinimo vieta taip pat galėjo būti įvairi: lauko namelis su bendrais tualetais ir dušu, bendrabučio tipo poilsiavietė, kai įrengti 5-6 kambariai, o bendras dušas ir tualetai skirti visiems, ar patogesnis apsigyvenimas, kai dušo ir tualeto zonos skirtos mažesniam žmonių kiekiui.

Tačiau viena buvo aišku: jei jau gavai kelialapį, vargu, ar pavyks jį pakeisti kitokiu, tad subjurus orams atostogos nebuvo atšaukiamos.

Skaičuojamos galvos kurorto romanams netrukdė

Kaip dabar Palangos bobutės kasryt keliauja prie įvažiavimo į Palangą ir bando išnuomoti savo kambarius, taip anksčiau jos jau sezono pradžioje žinodavo, kad pas jas vasarą gyvens mėsos fabriko darbuotojai iš Kirgizijos arba baldininkai iš Tadžikijos.

„Dar prieš prasidedant pavasariui, sudarydavome ilgalaikes sutartis su gamyklomis iš įvairių SSRS šalių, o tada jau nerūpėdavo jokie oro pasikeitimai: Pavyzdžiui, visada džiaugdavomės sutartimis su Moldavijos gamyklomis, kurios visada gerai sumokėdavo“, – pasakojo palangiškė Laima. Poilsis tais laikais buvo smarkiai organizuotas: visada vietos apskaičiuotos, poilsiautojai paskirstyti, o nuomotojai buvo griežtai kontroliuojami, mokėdavo mokesčius.

Tai patvirtino ir 1980 – 1988 m. Palangoje Vidaus reikalų skyriaus viršininku dirbęs Jonas Algimantas Židonis, kuris sakė, kad į Palangą ilsėtis atkeliaudavo ne tik užsienio, bet ir Lietuvos darbuotojai: „Itin daug kelialapių gaudavo žemės ūkio sektoriaus darbuotojai: atostogas Palangoje sau galėjo leisti ir fabrikų darbuotojai, ir melžėjos. Laiką čia jie leisdavo beveik veltui. Dabar tokie biedniokai jau neatkeliaus, nes ir nuoma, ir gyvenimas Palangoje brangiai atsieina“, – sakė J. A. Židonis.

Palangiškė pasakojo, jog privalomai reikėjo vesti namų knygą, kurioje buvo privaloma pažymėti ,iš kur atkeliavo poilsiautojas, užsirašyti jo asmeninius duomenis. „Jei jau nuomodavai kambarius savo name, tai visada reikėdavo būti pasirengus patikrinimams: tikrintojai gali įsiveržti kad ir šeštą ryto, prikelti poilsiautojus, suskaičiuoti juos, o tada žiūrėti, kiek jų pažymėta namų knygoje. Jei skaičiai nesuderėjo, tai ant nuomotojo krisdavo įtarimų šešėlis: o gal jis mokesčius slepia ir nuo valstybės pinigus suka?“ – pasakojo Laima.

J. A. Židonis nėra toks kategoriškas. Jis tvirtino, kad tokie griežti patikrinimai buvo ne tik dėl sukčiauti mėgstančių nuomotojų, bet ir dėl poilsiautojų gerovės: „Butų ar kambarių nuomotojai visada norėdavo gauti daugiau pinigų, tai kartais kambaryje poilsiautojų prifarširuodavo tiek, jog jie miegodavo kaip šprotai skardinėje. Dėl to per patikrinimus vertintas poilsiautojų kambaryje skaičius, registracijos knygoje nurodytų žmonių skaičius ir tikrinama, ar tai atitinka numatytas higienos normas. Vienam žmogui turėjo būti skirta maždaug 5 kvadratiniai metrai.“

Pašnekovės Laimos klausėme, ar tokia griežta kontrolė ribojo ir kurortinių romanų gausa. Iš jos reakcijos galima spręsti, kad kurortiniai romanai tada buvo gal net populiaresni nei dabar: „Ojej ojej, taigi jų visur būna, ne išimtis ir šis kurortas: jame vyko gyvenimas! Kiek apie juos esu girdėjusi, o dar kiek literatūros kūrinių skaičiusi! Žodžiu, vyrams kišenės visais laikais ištuštėdavo, o moterims – papilnėdavo“, – juokėsi ponia Laima.

J. Basanavičiaus gatvėje eilės ir aprangos kodas

Prie kurorto gyvenimo rutinos prisitaikiusiems poilsiautojams buvo kuriama maloni aplinka, o kai kurie neišvengiami palangiškių gyvenimo momentai bandyti nuslėpti. Šiame kurorte gyvenanti Bronelė prisiminė laikotarpį, kai palangiškiai velionį į kapines lydėdavo aplinkinėmis – ne pagrindine Vytauto – gatve: „Buvo gal keletas metų, kai laidotuvių procesijos pagrindinėmis Palangos gatvėmis buvo uždraustos: esą jos būtų kėlusios įtampą, trikdžiusios poilsiautojų ramybę ir kėlusios jiems liūdesį“, – sakė Bronelė.

Tačiau ir patys poilsiautojai buvo apriboti: kurortiniame mieste buvo įvestos ramybės valandos. „Visoje Palangoje ant stulpų buvo iškabintos gražios lentelės, perspėjančios, kad nuo 24 val. iki 7 val. ryto „Palangos miestas miega“. Jei tik kas nors šio prašymo nepaisė, milicija iškart pagaudavo ir kirsdavo kaip reikalas“, – pasakojo palangiškis gidas Arūnas Šateika.

Tačiau iki tol poilsiautojai linksmindavosi kaip tik išmanydavo, nors restoranų, kavinių ir barų nebuvo tiek daug kaip dabar.

„Dieną daugelis poilsiautojų keliaudavo į pliažą. Tada niekas nesidrovėdavo per J. Basanavičiaus gatvę pereiti su frotiniu chalatu ir šlepetėmis. Pamenu, dar pati tokį turėjau“, – pasakojo palangiškė, tačiau atėjus vakarui chalatus visi mesdavo į šoną.

„Dabar, kai pasižiūri, visi apsirengę kas kaip nori: kas su šlepetėmis, o kas su kablais. Tuo metu buvo kitaip: po šeštos valandos, orkestrui sukvietus visus poilsiautojus nuo jūros, pageidaujama vakarinė apranga. Pamenu, kaip eidami vakare pasivaikščioti, tėvai ne tik patys pasipustydavo, bet ir mane papuošdavo“, – pasakojo Bronelė.

Tačiau visi vakariniais apdarais pasipuošę žmonės į restoranus netilpdavo, o sanatorijose vykstančiuose pasilinksminimuose, diskotekose galėdavo dalyvauti tik ten gyvenantys žmonės.

Ką kalbėti apie restoranus ar linksmybes, kai ir paprasto maisto trūkdavo: „Suplūdę poilsiautojai ne tik padidindavo eiles tose keliose Palangoje buvusiose parduotuvėse, bet ir kėsindavosi visą maistą išpirkti. Po savo dienos darbo dar turėdavome stovėti tose eilėse ir nebūdavome tikri, ar ką nors nusipirksime“, – pasakojo Laima ir pridūrė, kad kaip dabar poilsiautojai net neturi niekur eiti, kad jiems gautų čeburekų, taip anksčiau jie po valandą stovėdavo eilėje prie Palangos tilto, kad tik jų paragautų.

Nors sovietiniais laikais apie prostituciją nebuvo viešai kalbama, J. A. Židonis tvirtino, kad šis verslas klestėjo: „Tikriausiai stebėtis nereikia: „naktinių plaštakių“ paslaugos visada buvo populiarios. Apie jas, kaip ir apie pradėjusius plisti narkotikus, kalbėti vengta“, – prisiminė J. A. Židonis.

DELFI primena, kad Sovietų Sąjungoje toks reiškinys kaip prostitucija oficialiai neegzistavo ir nebuvo pripažintas iki 1986 metų.

Poilsis užsienyje – gyvenimo įvykis

Visai kita situacija buvo su kelialapiais į užsienį: jei tokį pavykdavo gauti, galima buvo sakyti, kad žmogui pasisekė. Geidžiamiausiu poilsiu buvo galimybė nuvažiuoti šiltuoju metu laiku į kitų ideologiškai artimų valstybių kurortus, pavyzdžiui, Gruziją, Bulgariją, o jei labai pasiseks ir kiek toliau su „Inturisto“ kelialapiu.

„Atsimenu, kaip pavyko gauti kelialapį ir važiavome į Rumuniją, tuo laiku tai buvo įvykis. Išsikeitėme rublių į valiutą ir paragavome „Coca-cola“, o pasaulio futbolo čempionatą ėjome žiūrėti pas ambasadorių, nes kitur N. Čaušesku laikais nebuvo elektros. Kelionė į Rumuniją jau buvo iš stebuklų pasaulio, tad svajonių apie kitus kraštus, tokius kaip Prancūzija, net nebūdavo“, - prisimena jaunystės kelionę Šiaulių pramonės įmonės „Putokšnis“ savininkas ir valdybos pirmininkas Alvydas Stulpinas.

Pasak jo, kur kas dažnesnis prisiminimas – vaikystės išvykos su tėvais į Palangą.

Palanga sovietmečiu
Palanga sovietmečiu
© youtube.com

„Darbovietė skirdavo galimybę važiuoti į Palangą, paprastai kelialapyje buvo numatytas lovų kiekis, poilsio laikas ir simbolinis mokestis, tad kai ateidavo atostogų metas, važiuodavome. Studijų laikais jau buvo kitaip, važiuodavome atlikti vadinamos praktikos ir dirbdavome arba statybiniuose būriuose, arba žemės ūkyje, bet statybose buvo geriau, bent duodavo kažkiek uždirbti, o tai buvo svarbu. Antra vertus, net jei nenorėdavai važiuoti, negalėjai atsisakyti, važiuoti buvo privaloma“, - pasakojo pašnekovas.

Apie atostogas užsienyje prisimena svajojęs ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorius ir habilituotas mokslų daktaras Alfonsas Motuzas, bet jam tokios išvykos neleistos.

„Po Sovietų Sąjungą buvo galima keliauti, bet per sieną jau ne, ypač, jei esi politiškai nepatikimas. Aš vis svajodavau į Varšuvą nuvažiuoti, pamenu, kaip orkestras važiavo į Varšuvą ar į Sofiją, bet aš buvau politiškai nepatikimas ir saugumas man važiuoti neleido, o į mano vietą paėmė blogesnį muzikantą. Aišku, pikta buvo, nes norėjosi pamatyti Europą, sudalyvauti festivaliuose, jaunas buvau“, - kalbėjo profesorius.

Tačiau jis taip pat prisimena, kad turėjo privalomai padirbėti, pavyzdžiui, rudenį vykti kasti bulvių ar skinti obuolių.

„Didžiausios atostogos, šventė būdavo, jei nuvažiuodavai į studentų praktiką. Važiuodavome rinkti etnografinės medžiagos, bet tai skaitydavosi kaip darbas, o atostogas jau nukeldavo kada nors vėliau“, - dėstė jis.

Atostogos žiemą – nesąmonė, geriau dirbti sode

Tiesa, ne visi kelialapiai buvo populiarūs: ar žmonės norėdavo vykti atostogų labai priklausė ir nuo metų laiko.

Gintas Umbrasas
Gintas Umbrasas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Buvo ir nemadingų kelialapių, pavyzdžiui, važiuoti slidinėti. Manyta, kad atostogauti žiemą – blogai, todėl pamenu Šiaurės Kaukazą ir vadinamus „degančius“ kelialapius, kuriuos kas nors vos ne per prievartą turėjo įsigyti“, - juokėsi G. Umbrasas.

Nors, anot jo, Palangos kurortas buvo pasiekiamas didžiajai daliai gyventojų, žmonės turėjo ir dar vieną atostogų leidimo būdą – kolektyvinius sodus.

„Ten jau kelialapio nereikėjo: važiuodavai mėnesiui, rūpindavaisi daržovėmis, kurias marinuodavai, vakuodavai, raugdavai, o paskui iki sekančio sezono turbūt jas ir valgydavai, nes gi parduotuvėse nebuvo pasirinkimo kaip dabar. Tikriausiai kai kuriems to meto žmonėms būtų sunku įsivaizduoti, kaip dabar atrodo parduotuvė“, - svarstė pašnekovas.

Pašnekovų nuomone, dabartinės gyvenvietės kolektyviniuose soduose ir susiformavo kaip nuolatinio darbo juose palikimas.

Vaikams - paprasčiau

Dalis kalbintųjų atostogas sovietmečiu prisimena kaip paprastas vaikystės dienas – tik pagalvojus apie visą okupacijos laikotarpį matomas ryškesnis paveikslas. Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovo pavaduotojas dr. Alvydas Navickas sako, kad jo atostogos buvo glaudžiai susijusios su mokykla.

„Kai buvau mokykloje, grojau klarnetu, tad nemažai keliavau kaip muzikantas su 7-os vidurinės (dabar – Žirmūnų gimnazijos) „Septimos“ orkestru. Tuo metu keliavome po Sovietų Sąjungos respublikas, bet buvome nuvykę ir į Varšuvą, Helsinkį, Vokietiją. Kiek pamenu, moksleiviams buvo paprasta patekti į pionierių stovyklas, aišku, ne į Juodkrantę ar Nidą, bet Palanga ir Šventoji buvo galimos kryptis poilsiui. Norint patekti į Kuršių neriją reikėjo leidimų, matyt, ten kariškiai ir nomenklatūrininkai važiuodavo“, - pasakojo A. Navickas.

Tačiau jis pripažįsta, kad jo, kaip moksleivio, sovietmečiu neslėgė tokie prisiminimai, kurie teko jo tėvams.

Alvydas Navickas
Alvydas Navickas
© DELFI (A.Solomino nuotr.)

„Manęs kaip tremtinių anūko jau nepersekiojo, bet mano tėvus taip, mamos ir į mediciną nenorėjo priimti dėl jos tėvelio tremčių, tad reikėjo mokslų siekti kaip išmanai. Dabar galiu pasakyti, kad sistema tikrai buvo sudėtinga, ypatingai dirbantiesiems. Ne tik atostogos buvo kitų lemiamos, bet negalėjai svajoti apie karjerą, jei nepataikavai valdžiai, tad lūkesčių buvo žymiai mažiau ir žmonės buvo traumuoti“, - mano psichiatras.

Esminius pokyčius, kuriuos mato dabar ir negalėjo įsivaizduoti sovietmečiu, vardija ir G. Umbrasas.

„Dabar galiu pasakyti, kad atostogos pasikeitė iš esmės: turime labai didelę pasirinkimo laisvę, net su nedidelėmis lėšomis galime keliauti po Europą beveik be vargo. Šią vasara buvau Latvijos pajūryje: važiuoju su dviračiu per zonas, kur anksčiau buvo kariniai poligonai – sunku patikėti“, - atviravo jis.

Pasak verslininko, sovietmečiu tai būtų neįmanoma. Be to, beveik nebuvo ir turistinio sektoriaus: viešbučių, kavinių, valgyklų, stovyklaviečių, kurios dabar savo paslaugas siūlo kas 10-15 m.

„Antra vertus, kadangi žemė buvo niekieno, laukinis turistavimas buvo gana populiarus: galėjai privažiuoti prie ežero, upės, statytis palapinę, kūrenti laužą ir tokiu būdu ilsėtis. Bet yra dalykų kurie mane vis dar stebina, pavyzdžiui, šiemet Varnių festivalyje pamačiau: visiems užtenka tualetų ir jie visą laiką švarūs, nedvokia. Socialistiniais laikais niekas to neįsivaizdavo“, - vaizdingai palygino jis.

www.DELFI.lt
384