×

Tada ir dabar. Saugumiečių metodai kėlė ir juoką, ir šiurpą

18. rugpjūčio 2015 , Erika Fuks
Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Vilnius

Sovietmečiu maištauti buvo galima keliais būdais: arba būti chuliganu, arba priešingai – stengtis sužinoti daugiau nei leidžiama, domėtis istorija ir religija. Dabar atrodo sunkiai suvokiama, bet viena maišto išraiškų buvo bažnyčios lankymas.

Dabar kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas sako į bažnyčią pirmą kartą nuėjęs būdamas maištingas paauglys, žinodamas, kad moksleiviams ten geriau nekišti nosies.

„1970-aisiais buvau 11 metų ir tuo metu kiekvieno einančio į bažnyčią jau nebaudė ir nepersekiojo, bet stengėsi kontroliuoti mokinius, juos nuo bažnyčių atgrasyti, pašiepti, jei ten eina. Pirmą kartą su saugumu susidūriau būdamas 15-16 metų, o pirmą sykį į bažnyčią nuėjau keletą metų prieš tai. Norėjosi maištauti prieš viską: tėvus, mokytojus, sistemą, o kai buvau Paberžėje su draugais, nutarėme eiti į bažnyčią. Tada į ją ėjome demonstratyviai, 10-ies paauglių grupe“, - pasakojo kunigas.

J. Sasnauskas sako, kad šeima jo tikėjimo neskatino: nors buvo tikinti, to stipriai nepraktikavo, mat mama dirbo ideologinėje įstaigoje - Radijo ir televizijos komitete.

„Aš pradėjau į bažnyčią eiti suvokęs, kad bažnyčia yra opozicija, alternatyva sistemai. Paauglystė yra toks laikas, kai ieškai savęs, ir tuomet supratau, kad gyvename neteisingai: namie su mama klausydavomės radijo apie Prahos pavasario įvykius, vėliau Lietuvoje susidegino Romas Kalanta, kalbėdavomės, kodėl žmonės priešinasi, - prisiminė kunigas. - Ėmiau patarnauti mišioms Šv. Mikalojaus bažnyčioje, o po to prisidėjau ir prie pavojingesnės grupės – susiejau savo veiklą su disidentais ir politika.“

Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Sibire su mama
Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Sibire su mama

Dabar kunigas sako, kad sulaikytas saugumo girdėjo paaiškinimą, kad jei būtų tik bažnyčią lankęs, iš pareigūnų dėmesio nesulauktų. Tačiau pašnekovas sako, kad vėliau paaiškėjo kas kita - saugumas persekiojo ir religines grupes, kurios nebuvo susijusios su pogrindžio spauda ar antivalstybiniais judėjimais.

J. Sasnauskas dėl disidentinės veiklos buvo tardomas, teisiamas ir išsiųstas bausmės atlikti į Sibirą penkeriems metams, bet apie tai – kiek vėliau.

Sovietų Sąjungos laikais saugumas domėjosi ne tik maištaujančiu jaunimu, bet ir studentų bei dėstytojų veikla.

Laidotuvės bažnyčioje? Nėra ko ten eit!

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorius ir habilituotas mokslų daktaras Alfonsas Motuzas pasakoja išvengęs represijų, nors ne kartą bėgo nuo pareigūnų, o kai pasprukti nepavykdavo – kentėjo smūgius ir grasinimus, neteko stipendijos ir vos liko studijuoti.

„Draudimų ir 1979-ais buvo daug, pavyzdžiui, nebuvo galima į bažnyčią eiti, net jei giminių laidotuvės vykdavo. Tuo metu jau buvau Lietuvos TSR (tarybų socialistinės respublikos - DELFI) tautų draugystės ordino vardo konservatorijos dėstytojas, negalėjau ir tuoktis bažnyčioje, tad tuokėmės Žvėryno bažnyčioje slapta, 1980-aisiais. Būtų sužinoję, netekčiau darbo, nes jau buvau įvertintas kaip politiškai nestabilus, o dar būčiau ideologiškai netvarkingas, kaip galėčiau dėstyti?“, - tuos laikus prisiminė jis.

Tačiau A. Motuzas sako, kad kol nieko blogo nebuvo nutikę, sau leido gyventi kūrybiškai: Klaipėdos fakultete buvo sukūręs religinės muzikos ansamblį – kuopelę, kuri į atlaidus važiuodavo slapta, ten giedodavo, grodavo, o studentai kartu ir užsidirbdavo prie stipendijos, ir religinio pažinimo, tvirtybės daugiau įgydavo.

„Bet paprastai už bažnyčios jau laukdavo saugumiečiai su tokiais sunkvežimiais su metalinėmis būdomis, tad reikėdavo su visais instrumentais per laukus bėgti, kartą teko net iš traukinio šokti: važiavome groti į Mažeikius ir apie muzikantus sužinojusi milicija ėjo per vagonus. Iššokome per langą, gaila, sulaužiau savo dūdą, bet tuo metu reikėjo neturėti problemų“, - kalbėjo pašnekovas.

Tokie atsitikimai, pasak profesoriaus, išgąsdindavo tik trumpai, o po to buvo prisimenami kaip nuotykis, tad elgtis drausmingiau jis nematė prasmės.

Norėjo iškrėsti pokštą – vos liko studijuoti

Prisimindamas studijų laikus, dabar profesoriumi esantis A. Motuzas sako, kad tuomet maištavo dar daugiau, tiesa, ne visada sėkmingai ir pasakoja vieną atsitikimą.

„Pamenu, klausydavome Liuksemburgo radijo ir sukūrėme vakarietiškų pažiūrų grupelę, tuo metu kaip tik populiarėjo nuogalių judėjimas, o mes vadinomės „gamtos vaikais“. Prie Žaliojo tilto, arčiau Gedimino pilies, stovėdavo garlaivis su turistais. Mes, konservatorijos studentai, sugalvojome nusirengti ir praeiti po garlaivį, - dabar juokiasi jis. - Žiūrime, atvažiavo milicija mūsų gaudyti, o ką daryt? Įšokome į upę, perplaukėme, tiltas tai toliau, kol jie apvažiuoja, mes kitoje pusėje vaikštom. Galiausiai atvažiavo milicininkai iš abiejų upės pusių, pagavo mus prie Žaliųjų ežerų. Teko rektoriui mus gelbėti, nes dauguma grojo orkestre, muzikantų būtinai reikėjo, kitaip būtų išmetę.“

Likusieji studijuoti neteko stipendijų, bet A. Motuzas sako, kad visa laimė - tuo metu buvo studentu.

„Paprastai studentų parų nesodindavo, bet atimdavo stipendijas. O dėstytojus jau sodindavo, bet kai jie patekdavo parų, po to dėstyti likdavo tik labai simboliškai“, - pasakoja profesorius.

Neilgai trukus muzikantai sugalvojo, kaip daryti, ką norėtum, bet išvengti saugumiečių dėmesio, tiesa, neilgam.

„Pamenu, slapta važiavome į Kryžių kalną, nes muzikantams, dailininkams, menininkams Kryžių kalnas buvo kaip Meka. Bet ten lankytis buvo negalima, tad mes apsimesdavome neįgaliaisiais, ateidavome persirengę, su lazdelėmis, nes žinojome, kad aplinkui yra civiliais drabužiais persirengusių stebėtojų. Kai nieks nemato, staigiai išsitrauki kryželį, pastatai, o paskui stebėtojai nesupranta, ar toks senukas galėjo ką padaryti, - teigia jis. - Neįgalumu ir senatve prisidengdavome ir Perlojoje, ir Veliuonoje lankydami Vytauto Didžiojo paminklus, bet kartą Perlojoje „supakavo“, tada primušė, tardė, grasino ir verbavo skųsti. Nesutikau ir po kiek laiko paleido.“

Mintinai mokėsi Baudžiamojo proceso kodeksą

Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, procesija
Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, procesija

Apie būtinybę slėptis prisimena ir kunigas J. Sasnauskas - sovietmečiu religinės procesijos, keliolikos kilometrų žygiai, vyko slapta, pavyzdžiui, iš Tytuvėnų į Šiluvą. Bet pareigūnai apie kai kuriuos jų sužinodavo ir stengėsi žmones išvaikyti.

„Visko buvo: kelią mašinomis pastodavo, einančius gąsdindavo, kelis žmones dėl to buvo ir teisę, kai situacija išsprūsdavo iš saugumo kontrolės. Dėl mano veiklos mamai grėsė atleidimas, nors buvo jau 1980-ieji. Brolis ir sesuo mokėsi universitete, tad ir juos tardė, mėgino patraukti į savo pusę. Žinoma, buvo baimė, bet jos toks mechanizmas: baimė ji sukeliama, o paskui žmonės nebesvarsto, kiek ji reali, tiesiog visko bijo: kalbėti, į bažnyčią eiti, švęsti Kūčias. Bet baimė paprastai yra didesnė, nei iš tikrųjų yra grėsmė“, - mano J. Sasnauskas.

Įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tuomet kunigu dar nebuvęs jaunuolis pradėjo visiškai kitą gyvenimą.

„Nors 15-os yra sunku įsivaizduoti kalėjimą, žinojau, kad vyresnieji disidentai, Antanas Terleckas, Viktoras Petkus, jų buvo ir daugiau, sėdėjo kalėjime. Kai pradėjome rimtai dirbti, A. Terleckas davė mintinai išmokti Baudžiamojo proceso kodeksą, kad žinotum, kada gali tardyti, kada kratą daryti, kada reikia pasirašyti, kada ne, pamenu, mokiausi viską, kad negalėtų manęs pareigūnai kvailinti. Ne kartą buvau įspėtas: anksčiau ar vėliau atsisėsi. Tuomet rūpinausi, kaip neleisti saugumui sutrukdyti darbo anksčiau laiko, kad nepasodintų, kol nieko gero nespėjai padaryti“, - atvirai kalbėjo kunigas J. Sasnauskas.

Žinių apie Baudžiamojo proceso kodeksą netrukus prireikė.

„Atsimenu pirmą kratą: ji buvo 1977 m. rugpjūčio 23 d. Ateinu ir matau – stovi pareigūnai, rodo orderį, o jame parašyta „krata vyks bute ir ūkinėse patalpose“. Tada sako man: parodyk, kas kišenėse, o aš sakau, kad nesu nei butas, nei ūkinės patalpos. Tąkart išvežė į saugumą, nes reikėjo prokuroro orderio patikrai, nors aš nieko neturėjau - rožančių ir keletą nuotraukų. Tik taip galėjau parodyti, kad nebijau ir nenusileisiu“, - prisimena kunigas J. Sasnauskas.

Jis sako, kad nors dabar atrodo taip elgtis buvę neprotinga, saugumiečiai jausdavo, kurį žmogų gali spausti, o kurį - nelabai, ir kartais įsibaiminusiems kliūdavo daugiau. Paklaustas, ar nesibaimino dėl susidorojimo, J. Sasnauskas sako, kad tuo buvo sunku patikėti.

„Buvo nužudymų, amžiną atilsį kunigas Bronius Laurinavičius (sovietų sistemai priešinęsis kunigas 1981 m. žuvo partrenktas automobilio – DELFI), girdėjome ir apie žinomo disidento nužudymą Bulgarijoje. Bet pamenu, A. Terleckas sakydavo, kad jie nenužudys ir mes tikėjome. Agresyvūs saugumiečiai buvo įgėrę, bet kiekvienam susidorojimui, bent jau teisiškai, jie turėjo gauti leidimą iš Maskvos. Dėl gyvybės nebijojau, bet kankinimo būdų buvo įvairių, kaip morališkai palaužti, kad pradėtum prašyti pasigailėjimo, išduotum, pasiduotum, kaip sakydavo, nusiginkluotum. Gerai, kad buvo nebe Stalino laikai, kai žmones tiesiog naikino“, - kalbėjo kunigas J. Sasnauskas.

Kiek vėliau, per KGB tardymus, J. Sasnauskas sužinojo, kad Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje jis patarnavo, saugumiečiai žargonu vadino „kontrlizdu“ – kontrevoliucionierių lizdu. Dar vėliau paaiškėjo, kad saugumas priešais turėjo savo butų, iš kurių ją filmuodavo ir fotografuodavo.

Saugumiečiai – irgi žmonės

Nepaisant nemalonių kratų ir tardymų, J. Sasnauskas sako, kad ne viskas buvo blogai, o mėginimas saugumiečius laikyti per saugų atstumą atrodė kaip nuotykis.

„Pamenu, kaip mus sekdavo: buvo net įdomu, bėgi, o jie iš paskos su „Volgomis“. Buvome įspėti - nereikia bijoti, jei matai kaip seka, nes tuomet tik gąsdina. Saugumas mokėjo sekti ir nematomai, pavyzdžiui, eina iš paskos porelė – jaunas vaikinas ir mergina, niekada neįtartum, kad seka, o jie ir keisdavosi kas kažkokį atstumą“, - vardijo J. Sasnauskas.

Nerimauti, anot jo, vertėjo, kai niekas nebesekė: A. Terleckas įspėdavo - neseka, lauk kratos, nes kažką ruošia. Todėl ir savo veiklą jie planuodavo pagalvodami, o ką tuo metu veikia saugumiečiai.

Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Vilniuje prie namų
Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Vilniuje prie namų

„Atsimenu, kaip su Terese Birute Burauskaite, kuri dabar yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė, sugalvojome, kaip man iš jos paimti spausdinimo mašinėlę. Nutarėme, kad geriausia – Naujųjų metų naktį, nes saugumiečiai irgi žmonės, tą naktį jie švęs. Susitikome apie 23 valandą, pasiėmiau mašinėlę ir viskas. Mūsų niekas nesekė, nes vyko šventė“, - prisimena J. Sasnauskas.

Nors dėl kunigystės pašaukimo J. Sasnauskas apsisprendė būdamas 16-17 metų, į kunigystę pirmą kartą mėgino stoti 1979 m., būdamas 20-ies, bet tais metais ir buvo suimtas, 1981 m. išvežtas į Sibirą. Tapo aišku, kad Sovietų Sąjungoje mokslų jis nebaigs.

Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Sibire
Juliaus Sasnausko archyvo nuotraukos, Sibire

„Jau paauglystėje supratau, kad negaliu apsimesti, kad viskas gerai, o maištininkai paprastai eidavo per kalėjimų, lagerių ir tremčių universitetus. Mama sakydavo, kad reikia mokytis, ji, aišku, teisingai sakė, bet, antra vertus, pratino knygas skaityti, mačiau kultūrinį pavyzdį, humanistinį pradą, tai mane veikė. Nežinau, ar būtų daugiau naudos davę tuometiniai universitetai“, - kalbėjo kunigas.

Jis sako, kad Sovietų Sąjungoje atrodė, kad žmonės gali gyventi, bet tik tol, kol nesusidurdavo su draudimų siena.

„Suprantu, kad tai priklausė ir nuo šeimos: jei tau liepė priimti ir tylėti, gal iš pradžių tai veikdavo, bet anksčiau ar vėliau į draudimus žmogus atsitrenkdavo, o tada jau kildavo klausimų, ką daryti toliau, ar eiti į kompromisus. Rusų kalba - vienas pavyzdžių: net jei darbe 9 lietuviai ir 1 rusas, visi vis tiek kalba rusiškai iš pataikavimo ir baimės, kaip čia neįžeidus rusakalbio“, - pavyzdį pateikia jis.

Kunigas įsitikinęs, kad iki šiol ne visiems pavyko atsitiesti po sovietinių represijų, atsikratyti baimių ir drąsiau sakyti, ką galvoja.

www.DELFI.lt
277