×

Tada ir dabar. Puošėsi sijonais už 4,5 rublio ir „Marlboro“ plastikiniais maišeliais

06. rugpjūčio 2015 ,
Vilniaus modelių namai © DELFI

Į militaristines uniformas panaši apranga tarybiniais laikais buvo įprasta. Kaip ir iš žmonių, iš rūbų reikalauta, kad jie būtų kuklūs, paprasti, neišsiskiriantys. Tokių dažniausiai buvo galima gauti universalinėse parduotuvėse, kurias aprūpindavo tarybiniai fabrikai.

Tie, kas norėjo atrodyti įdomiau, iš rankų nepaleisdavo žirklių, virbalų ar adatų, tačiau deficitas jaustas ne tik renkantis ar ieškant batų, rankinių, paltų, bet ir siuvimui reikalingų audinių, mezgimui tinkamų siūlų.

„Medžiojant“ madingus rūbus, svarbūs buvo pažįstami pardavėjai, kurie tik tarp „savų“ paskleisdavo informaciją apie naują čekiškų sportbačių ar vengriškų batų siuntą, atvykusią į universalinę parduotuvę, ar ją pasiekusias sukneles, palaidines. Pardavėjai geras prekes pasaugodavo geriems pažįstamiems arba sudarydavo jiems sąlygas apsipirkti dar prieš sudėliojant jas parduotuvės salėse, nes akimirksniu susidariusių eilių metu būdavo iššluojama beveik viskas.

Išsišoksi - būsi priešas

„Visa sovietinės sistemos esybė buvo paremta žmonių aprangos uniformiškumu. Dėvėta tokia militarizuota apranga, daug žmonių apskritai nešiojo uniformas, valdininkai vilkėjo vienodo kirpimo drabužiais“, – sakė žurnalistas, rašytojas, etiketo žinovas, svetainės elegancija.eu įkūrėjas G. Drukteinis ir pridūrė, kad po Antrojo pasaulinio karo skurdas buvo baisus, kad žmonės turėjo tik po vieną aprangos komplektą – karinę uniformą, kuri laikui bėgant būdavo perdažoma. Tai vyko ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir Vokietijoje.

Giedrius Drukteinis
Giedrius Drukteinis
© Organizatorių nuotr.

„Vyraujant skurdui ir paplitus uniformiškumui, žmonės neturėjo pasirinkimo, ką rengtis. Vienoda apranga buvo reikalaujama gamyklose ir daugelyje kitų darbų. Mokykla irgi buvo kaip fabrikas, kuriame reikėjo vilkėti uniformą – kaip kokiam darbininkui. Pamenu, kaip joje praleisdavau apie šešias – septynias valandas per dieną, ir vienintelis šansas išreikšti savo individualumą – apsivilkti įdomesnę liemenę ar užsimauti keistesnius batus, kurie vieninteliai nebuvo aprašyti stiliaus reglamentuose. Drąsesni pasirišdavo spalvingesnį ar įdomesnį kaklaryšį“, – pasakojo G. Drukteinis.

Visi drabužiai turėjo būti patogūs ir praktiški fizinį darbą dirbančiam žmogui – blankių spalvų, kad mažiau purvintųsi, su daug kišenių – kad tilptų tušinukai ir liniuotės: „Paprastas žmogus atrodė taip, tarsi visada būtų pasiruošęs imti kastuvą ir kasti griovį. Neregėtas dalykas, kad kas nors būtų vilkėjęs baltą striukę – tai būtų palaikyta ekstremalumu“, – pasakojo G. Drukteinis. Dėl to jis nėra tvirtai įsitikinęs, kad mada buvo sąmoningai ideologizuota. Jo nuomone, daugiau įtakos turėjo ekonominės sąlygos: „kai ekonomika nustekenta, o pramonė nepajėgi patenkinti visos paklausos poreikio, prioritetu tikrai nebus įmantrūs ar spalvingi drabužiai.

Kita problema – žmonių skurdas. Žurnalistas ir etiketo žinovas tvirtino, kad visi, kas gyveno sovietmečiu, tikrai galės paliudyti, jog kokybiški drabužiai kainavo labai brangiai: „Žmonės negalėjo labai daug pinigų skirti savo aprangai, nes didelė uždarbio dalis išeidavo bendriniam pragyvenimui“, – tikino jis.

Tik prasidėjus atšilimui, SSRS tapo atviresnė pasauliui, o tada į ją pradėjo plūsti spalvingesni drabužiai. G. Drukteinio nuomone, tuo metu atsirado mada, bet ar tuo pačiu gimė stilius, jis nėra tikras: „Dėl ideologinių dalykų sistema visada kovojo su stileivomis ir išskirtinę išvaizdą turinčiais žmonėmis. Kiekvienu laikmečiu ji vis turėjo po engiamą subkultūrą, kuri savo išskirtinumą bandė demonstruoti ne tik gyvenimo būdu, bet ir apranga. Nepageidauti nė hipiai, kitaip vadinti „gėlių vaikais“, nė pankai, kuriems pats prijaučiau, nė rokeriai ar kitos stilingos subkultūros.“

„Žvelgiant istoriškai, lietuviams gerai atrodyti neapsimoka ir neapsimokėjo. Ar šalis priklausytų carui ir Rusijai, ar būtų užėję vokiečiai, lenkai, ar gyventume tarybiniais laikais, ar būtume atkūrę nepriklausomybę, visa politika visada buvo nusistačiusi prieš gerai atrodančius žmones. Pažiūrėkime, kaip klasikos kūriniuose vaizduojamas 19 a. lietuviškas kaimas: yra lenkiškas dvaras, kuriame skambina klavesinu, sėdi ponai, geria arbatą, jei likimas užnešė, valgo sausainius su marmeladu, ir kampe stovi lietuvis valstietis gniaužantis savo kepurę – lyg patekęs ne į savo aplinką. O kai tame pačiame kaime atsiranda koks šviesuolis, kuris kasdien prausiasi, išmoksta draudžiamos kalbos, susimeistravęs teleskopą pradeda stebėti žvaigždes, niekas nenori už jo išleisti savo Katrės, nes jis yra ponas – panages išsivalęs. Spėkit ką atėjusi caro valdžia griebia pirmą į rekrutus?“ – stilingo lietuvio dalią papasakojo G. Drukteinis.

Taip pat buvo ir sovietmečiu: „Pamenate, kaip ūkininkai į arklio pasagą įkala vinį, kad arklys šlubčiotų? Šlubas arklys valdžiai nebus reikalingas. Tas pats buvo ir su išvaizda: geriau save subjauroti, antraip pagriebs ir išveš. Juk visus geriau atrodančius, su šlipsais, universitetą pabaigusius, sodino į traukinius ir trėmė į Sibirą. Sovietinė ideologija ir apranga aiškiai turėjo ryšį: išsišoksi, būsi ideologijos priešas, kaip koks astronomas Šmukštaras“, – pasakojo G. Drukteinis.

Apranga rūpinosi dvi įstaigos

Tarybiniais laikais buvo ryškios dvi sistemos: viena – buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatų tinklas visuose Lietuvos miestuose, kita – Vilniaus modelių namai. Vadinamasis buitinis šalia kitų paslaugų turėjo siuvimo ateljė, kuriame kiekvienas norintis galėjo pasisiūti norimą rūbą. Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė pasakojo
dirbusi abiejose vietose: „Baigiau buitinį aptarnavimą Vilniaus lengvosios pramonės technikume. Buvau pirmoje laidoje, kai jame buvo atnaujinta drabužių konstravimo ir modeliavimo specialybė. Ten sustojome gana maištingi žmonės, ir visi kaip vienas nusprendėme, kad būsime modeliuotojais – ne konstruktoriais“, – pasakojo J. Talaikytė.

Jolanta Talaikytė
Jolanta Talaikytė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kai ji gavo paskyrimą į buitinį, nebuvo labai patenkinta. Visų pirma, jos tikslas buvo dirbti Vilniaus modelių namuose, antra – buitiniame ją norėjo paversti konstruktore-sukirpėja. J. Talaikytė tai vadino „juodu darbu“, kuris nors ir yra atsakingas, ilgainiui gresia sveikatos problemomis – rankų venų išsiplėtimu. Negana to, tuo metu ji labai norėjo piešti: „Mano džiaugsmui, atostogų išėjo dizainerė, taip vadinta dailininkė, ir mane pasodino į jos vietą. Tuo metu dirbau ir priėmėja, ir dailininke. Pagal pareigas turėdavau būti darbe aštuntą ryto ir atidaryti ateljė. Kaip ir dabar, taip ir tada rytais anksti negalėdavau keltis, taigi vieną rytą ėmiau ir pramiegojau. Skubu link ateljė nuo namų, ir matau, kaip nuo jo durų eilė driekiasi per visą Kęstučio gatvę Žvėryne. Galvojau, kad apalpsiu“, – pasakojo J. Talaikytė.

Kuriozų buvo ir daugiau: kažkurį vakarą J. Talaikytė buvo palikta uždaryti salono: „Sėdžiu jame ramiausiai, laukiu darbo pabaigos, o čia privažiuoja toks viliukas, taip vadindavo automobilius, įbėga ginkluoti vyriškiai ir rėkia man: „Nu, pinigai paruošti?“ Galvoju, kad čia jau vyksta apiplėšimas, ir klausiu, kokių jie pinigų nori. Tada pažinau vaikiną iš mokyklos laikų, kuris buvo pora metų vyresnis už mane. Jis man paaiškino, kad čia vyksta inkasacija – grynųjų pinigų surinkimas – ir kad jie stovėti vietoje ilgai negali. Jis pasakė, kad dar keletą ratų apsuks aplink kvartalą, kol aš suskaičiuosiu visus rublius ir surišiu į kipą. Pamenu, pinigus skaičiavau kaip mašinėlė, rublį lipdžiau prie rublio“, – prisiminė VDA profesorė.

Kainos – pagal „elementų“ skaičių

Eilės buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinato siuvimo ateljė būdavo didelės ir rūbų siuvimo ar remonto paslaugas greičiau gaudavo nuolatiniai klientai, nes šie dažniau besilankantys žmonės jau pažinodavo savo užsakymo priėmėją, modeliuotoją, sukirpėją, siuvėją. Nors kaip pasakojo J. Talaikytė, jai niekada netrūko saldumynų, kuriuos jai sunešdavo „mažų paslaugėlių“ norintys žmonės: „Tai vienas prašydavo pastatyti pirmiau į eilę, o kitas pasiūti drabužį įmantriau, ar greičiau.“

Buitiniuose aptarnavimo centruose įkurti siuvimo ateljė atstojo dabartines privačias siuvyklėles, siuvinių remonto dirbtuvėles, aptarnavo kiekvieną norintį atrodyti originaliau ir turėti gražesnių, specialiai jiems pasiūtų rūbų.

Tuometinė Vilkaviškio rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato technologė kompleksinei paslaugų kokybės valdymo sistemai Valė Trečiokienė pasakojo, jog tik įžengęs į buitinį, žmogus tapdavo klientu, kuriuo būdavo pasirūpinta pagal nustatytą tvarką ir taisykles: „Ateina žmogus, jį pasitinka užsakymų priėmėja, pas kurią jis sužino rūbų siuvimo kainas. Ji išsiaiškina, kokios paslaugos žmogus atvyko, derina su juo užsakymą, priedus, atlikimo terminą, taip pat pasako, kiek apytiksliai siuvimo paslauga gali kainuoti. Dažnai žmonės atsinešdavo savo audinių. Jei taip nenutikdavo, pasirinkti medžiagą drabužiui jie galėdavo siuvimo ateljė audinių ekspozicijoje. Kiekvieną kartą darbuotojams, atsakingiems už gaminio modelio parinkimą ir sukirpimą, reikėdavo gerai patikrinti, ar medžiagos pakaks įgyvendinti kliento norams, ar jos reikėtų užsakyti daugiau“, – pasakojo V. Trečiokienė.

Moteris pasakojo, kad užsisakant drabužį, siuvinio kaina buvo paskaičiuojama pagal tuometinio Valstybinio kainų komiteto nustatytus paslaugų įkainius. Buvo nustatyta minimali siuvinio kaina, o jei klientas pageidaudavo pasisiūti sudėtingesnį gaminį, reikėdavo papildomai primokėti už kiekvieną nenumatytą detalę. Kainoraštyje tai buvo įvardinta „elementu“.

Tarkime, norint pasisiūti sijoną, buvo nustatytas bazinis sijono modelis ir jo kaina. Toks sijonas buvo tiesaus kirpimo, užsegamas užtrauktuku šone ar nugaroje, neturėjo jokių papildomų detalių ar papuošimų. Norėdamos dėvėti išskirtinį sijoną, prie jo klientės pageidavimo prisiūti kišenes, klostes, prakarpas, sumestinę klostę gaminio priekyje ar nugaroje, įstrižai pakirpti apačioje, ar susegti sijoną eile kilpų ir sagų. Tokie gaminiai reikalavo didesnių sukirpėjo ir siuvėjo darbo laiko sąnaudų, taigi užsakymų priėmėjai pažymėdavo šiuos papildomus „elementus“ gaminio užsakymo kvite. Kiekvienas „elementas“ – sagutė, pamušalas, mezginys, papildoma siūlė atvartas ar prakarpa pakeldavo sijono kainą.

„Konkretus modelis būdavo derinamas su modeliuotoju, kuris išklausydavo kliento pageidavimų ir nupiešdavo būsimo gaminio eskizą, tačiau modeliuotojas – vizijos žmogus, taigi piešinį turėdavo pamatyti ir sukirpėjas, ir suvėja, kurie patvirtindavo, kad tai pasiūti įmanoma. Kai jau siuvinio modelis buvo galutinai suderintas, nustatytas reikiamas audinio kiekis, paskaičiuota kaina, nustatyta konkreti gaminio primatavimo ir pasiuvimo datos, klientas ir užsakymo prėmėja pasirašydavo užsakymo priėmimo kvite. Tai reiškė, kad sandoris įvyko“, – pasakojo V. Trečiokienė.

Sijonas, turintis daug „elementų“, galėjo kainuoti apie 7,5 rublio. Panašiai kainavo minimalaus sudėtingumo suknelė be rankovių, o minimali sijono kaina buvo 4,5 rublio. Įsivaizduojant, kad vidutinis atlyginimas buvo apie 75-90 rublių, buitinio siuvimo ateljė siūdintis rūbus nebuvo brangu.

Kaip pasakojo V. Trečiokienė, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato vykdomą paslaugų teikimą gyventojams kontroliavo Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija, Valstybinis kainų ir Standartų komitetas. „Daugeliu atvejų ir užsakovas, ir gamintojas žinodavo, kur pagal standartą turėtų būti, pavyzdžiui, kišenių vieta, koks turi būti jų plotis, aukštis, tačiau užsakovui pageidaujant daug ką buvo galima keisti. Tada gaminio užsakymo kvite pažymėdavome, kad standarto nesilaikysime, o klientas savo parašu parodydavo sutikimą. Nukrypimai buvo toleruojami, tačiau jų neturėjo būti per daug“, – pasakojo V. Trečiokienė.

Klestėjo rūbų persiuvimas

„Visais laikais moterys norėjo būti išskirtinės. Jei joms reikėdavo kur nors išeiti, tai jos būtinai ateidavo pagal užsakymą siūdintis suknelės“, – pasakojo V. Trečiokienė. Daugelis audinių respublikos buitinių siuvimo ateljė būdavo panašūs, nuolat atnaujinami tekstilės pramonės sukurtais audiniais, tačiau moterys ir pačios kartais gaudavo išskirtinių audinių – „importo“. Dažnai šaltiniu tapdavo užsienyje gyvenantys giminės, kurie galvodavo, kad „Tarybų sąjungos piliečiai gyvena nepritekliuje, skursta.“

V.Trečiokienė tvirtino, kad žmonės audinių panašumą bandydavo užmaskuoti modelių įvairove. „Įsivaizduokite, gyvena kieno nors giminės užsienyje, atsiunčia kokią nuotrauką, žurnalo iškarpą ar piešinį, kuriame pavaizduota graži suknelė. Klientė tik čiupt už to popieriaus lapelio ir atkeliauja pas mus, pirštu baksnoja į nuotrauką: „pasiūkit man tokią suknelę“. Bent jau mūsų siuvimo ateljė kliento noras buvo labai svarbus, tai visa komanda sukdavo galvas, kaip tą drabužį pasiūti.“

Siuvėjai šiame mažame miestelyje gerbė savo darbą, stengėsi rūbus pasiūti kaip geriau. Visi jie bijojo susigadinti savo prestižą: jei siuvėjas neturės gero vardo, tai ir žmonės, galėję rinktis siuvėją, pas jį nesiregistruos. Dažnai jie turėjo sau patinkančius ir mėgstamus siuvėjus, kuriuos iškart ir nurodydavo.

Antra priežastis, dėl kurios absoliučiai visi – vyrai, moterys – atkeliaudavo į buitinio siuvimo ateljė buvo nestandartinės figūros. „Žmonės visais laikais turėjo nestandartines figūras, taigi daugelis jų, nusipirkę fabrike siūtus rūbus, tiesiu taikymu eidavo į siuvimo ateljė. Tarkime, nusipirko žmogus naujas kelnes, švarką, suknelę ar sijoną ir atsinešė palenkti, pailginti, ar įsiūti naują užtrauktuką“, – pasakojo buitinyje dirbusi moteris. Ne visų fabrikuose pasiūtų daiktų kokybė buvo gera: pasitaikius brokui, žmonės taip pat keliaudavo į buitinį, kur drabužiai jiems būdavo pataisomi.

V. Trečiokienė tvirtino, kad tuo metu buvo populiaru persiūti rūbus. Projektavimo technologinis institutas netgi buvo išleidęs siūtinių drabužių atnaujinimo ir taisymo rekomendacijų aplanką. „Atsineša kas nors geros medžiagos vyrišką paltą ir prašo perdaryti į liemenę, sijoną, ar sugalvoja sutrumpinti rūbus iš pagrindų. Turimus rūbus žmonės stengdavosi atnaujinti taip, kad jie atrodytų išskirtinai, stilingiau ar bent kiek atitiktų atėjusią madą, kurią tuo metu pristatydavo Vilniaus technologinio projektavimo instituto modelių namų, dizaineriai, konstruktoriai ar mus tuo metu pasiekę moterų žurnalai, laikraščiai“, – pasakojo V. Trečiokienė.

Aukštakulniai ir tinklinės kojinės pakeitė karjerą

Kai iš atostogų grįžo J. Talaikytės pakeista dailininkė, mergina nusprendė, kad laikas baigti karjerą buitiniame ir susirasti darbą Vilniaus modelių namuose, kurie kūrė modelius visai Lietuvos lengvajai pramonei – fabrikams. Tai buvo gana netikėtas sprendimas tarybiniais laikais, nes paskyrimas tuo metu prilygo nuosprendžiui. „Kvietimą dirbti Vilniaus modelių namuose jau turėjau dirbdama buitiniame: pats direktorius mane pakvietė dirbti piešėja, nes technikume dirbusi jo žmona mane parekomendavo kaip puikią studentę, laimėjusią piešimo konkursą tarp technikumų studentų“ – pasakojo J. Talaikytė.

Darbas jau buvo garantuotas, tačiau mergina žinojo, kad jos vadovė buitiniame tikrai neišleis. Dėl to ji nusprendė belstis į buitinio ministerijos duris ir prašyti, kad tas įpareigojimas dirbti tris metus jai priskirtoje vietoje nebegaliotų. „Kaip pamenu, buvau apsiavusi trumpu odiniu sijonu su užtrauktuku, tinklinėmis kojinėmis, aukštakulnėmis basutėmis. Neprisimenu, ar skrybėlaitę turėjau, bet užsirašiau į priėmimą pas ministrą ir „nuplaukiau“ visa – tokia graži – į ministeriją. Aišku, pas ministrą manęs niekas neįleido. Buvau nusiųsta pas žemesnio rango biurokratą, kuriam aš suokiau apie tai, kaip jaunimui užkertami keliai ar kad jam reikia daugiau galimybių“, – pasakojo J. Talaikytė.

Biurokratas, patikėjęs J. Talaikytės kalbomis, pasirašė dokumentą ir nusiuntė susirinkti dar keleto parašų. Sunkiausia buvo gauti tik savo vadovės buitiniame parašą. Ji iš darbo vietos išleido tik gavusi naują darbuotoją. Vėliau reikėjo prisistatyti Vilniaus modelių namų direktoriui, kuris tuo metu buvo impozantiškas vyras, turėjęs griaudintį balsą, pakirsdavusį kojas visiems ten dirbusiems. Vis tik direktorius J. Talaikytę priėmė piešėja, o visai netrukus iš vaikų skyriaus į dekretines atostogas išėjo dizainerė, ir, atsilaisvinus darbo vietai, ją užėmė J. Talaikytė.

„Būdama vaikų skyriaus dailininke, gaudavau planą: planavimo skyrius suskaičiuodavo, kiek reikės vaikiškų paltelių, kelnyčių, suknyčių metams ir kokių, kokia kiekvieno gaminio apytikslė kaina. Jei suknelė turi kainuoti 3,5 rublio, tai kišenėlė joje būdavo viena, įsiuvas – mažutis, sagytė – viena. Apskritai trys sagytės visada buvo geriau už šešias, o mergaičių suknelės rekomenduotos siūti aukščiau kelių – ne žemiau. Tiems, kas tuo metu stebėdavosi, kodėl mergaičių suknelės labai trumpos, galiu pasakyti – dėl taupumo ir nuolatinio poreikio skaičiuoti“, – pasakojo profesorė.

Ji prisiminė, kad visame gautame plane įdomiausia būdavo paskutinė eilutė, kurioje kartais dizaineriai rasdavo žodžius „Kūrybinė kolekcija“. Tai reikšdavo, kad organizuojama kelionė į užsienį ir kad iki išvykimo dizaineriui reikia parengti naują kolekciją, kurią kuriant jau nebesivadovauta taupumo ir kuklumo principais. Kaip pasakojo profesorė, tokius užsakymus gaudavo gabiausi arba mylimiausi dizaineriai. Kiekvienas jų turėjo sukurti nuo kelių iki šešių modelių, o juos kurdami stengdavosi parodyti geriausia ir prabangiausia, kas tik galima.

Meno taryba prilygo dievams

Pradėjusi dirbti dizainere, J. Talaikytė susidūrė su „visagale“ Meno taryba, kurią sudarė LTSR lengvosios pramonės ministerijos žmonės, fabrikų, prekybos atstovai, ministerijų paskirti specialistai, atsakingi už lengvąją pramonę.

„Nuo tos žmonių kompanijos priklausė labai daug dalykų. Jie nemėgo ryškių spalvų, bet kurį puošnesnį modelį galėjo išbrokuoti kaip buržuazinį, nes tarybinis žmogus turėjo rengtis labai kukliai, patogiai ir nebrangiai. Visa kita, kaip specialistai sakydavo, būdavo perteklius. Perteklius galėdavo atsirasti tik išskirtinėse kūrybinėse kolekcijose“, – pasakojo J. Talaikytė.

Užduotis dizaineriai gaudavo įvairiausias: pavyzdžiui, „62 dydžio flanelinis chalatas“. „Ar galite pagalvoti, kaip atrodo 62 dydis? Reikėdavo kažką sukurti 152 centimetrų ūgio žmogui, kurio apimtis per krūtinę liemenį ir klubus yra tokia pati – 120 centimetrų. Sukurti chalatą dar gal ir buvo įmanoma, tačiau pasiūti pakenčiamai atrodančius dirbtinio kailio kailinukus jau buvo iššūkis“, – pasakojo J. Talaikytė.

Kiekvienas modelis buvo tobulinamas iki begalybės: trys primatavimai, nuolatinės manekenės, dirbusios nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Kaip pasakojo profesorė, kolekcijos pristatymas Meno tarybai tapdavo švente, kuri buvo kupina baimės jausmo: „Jau aštuntą ryto prieš prisistatymą Tarybai būdavo daromi makiažai, nuo ankstyvo ryto susirinkusios aprengėjos lygindavo rūbus, puošdavo manekenes. Visiems Meno tarybos nariams susirinkus ir susėdus į savo vietas, prasidėdavo pristatymas: pranešėja pasako„Flanelinis chalatas, 62 dydis.“ Tada ant podiumo išsiridena rutuliukas su chalatu, ir visi jį apžiūrinėja. O vėliau pradeda kritikuoti: apačia kiek per trumpa ar nelygi, siūlė esą traukia, ne taip įstatyta rankovė.“

Po keleto dienų kiekvienas dizaineris gaudavo „rezultatus“: modelis būdavo „priimtas“ arba „atmetamas“. Jei modelis „priimtas“ – didžiausia laimė. Jie dar būdavo kiek pakoreguojami pagal Meno tarybos siūlomus pataisymus, o vėliau pagal „tobuliausią“ gaminį pasiuvamas etalonas, išsiuvami visi rūbų dydžiai ir visa tai keliauja į fabrikus masinei gamybai. Atmestų modelių dizaineriai negaudavo priedų prie algos, o kartais net nuskaičiuodavo tam tikrą sumą.

„Būdavo taip, kad galiausiai savo modelio ir neatpažindavai: kol jis nueina iki fabrikinio siuvimo, daug kas pasikeičia. Tarkime, buvo ant rūbo keturios kišenėlės – dvi viršuje, dvi apačioje, tačiau liko tik dvi apačioje. Buvo sukurtas tokios pat spalvos praskiepas, tačiau nebuvo pakankamai tos spalvos audinio, tai fabrike pridėta kontrastinga detalė. Jei madoje buvo ilgi sijonai, tai galutinis mūsų siūlytas modelis galėjo būti ir patrumpintas, nes trumpesnio kaina buvo daug geresnė. Jei modeliuoji džinsus Vilkaviškio siuvimo fabrikui, tai iš 8 centimentrų juosmens lieka tik 2,5 ar 4 centimetrai, nes jų siuvimo mašinos pritaikytos tik tokiems: Meno tarybą praėję modeliai būdavo dar kiek pakoreguojami fabrikų dizainerių, kurie tą rūbą pritaikydavo siūti fabrike“, – pasakojo J. Talaikytė.

Kaunietė dizainerė Liubovė Čaplikienė, tuometinėje Maskvos Dailės akademijoje studijavusi dailininkės-konsultantės specialybę, pasakojo, kad dirbdama trikotažo gaminių įmonėje „Pakaita“, vieną kolekciją ji sukūrė iš dryžuotos medžiagos. Nors ji buvo skirta masinei gamybai, tapo vienetine kūrybine kolekcija, nes norint pasiūti dryžuotus rūbus kokybiškai, siuvimo metu reikia derinti dryžius – fabrikinei gamybai tai netiko.

Koks jausmas pamačius sukurtą rūbą gatvėje? „Didelis džiaugsmas apimdavo, kai atpažindavau rankovę ar kitas detales, kurios prisiūtos taip, kaip aš tai siūliau. Pamenu, įlipu į troleibusą prie vaikų pasaulio, ir jame kaip tik stoviniuoja mergaitė su mano paltu. Tada net nelipau iš troleibuso, dar pavažiavau ir apžiūrėjau kiekvieną detalę, įvertinau, ar paltukas tinka, kaip dėvisi“, – pasakojo J. Talaikytė.

Ji tvirtino, kad dabar dizaineriai džiaugiasi, kai parduoda vieną darbą, ką jau kalbėti apie keliasdešimt, o tuo metu daiktai būdavo parduodami tūkstančiais: „Jei koks produktas nebuvo populiarus ir jo nepirkdavo, tai būdavo kaltinami prekybininkai, tačiau ir mes turėdavome taip rūbus sukurti, kad jie būtų pritaikomi ir patiktų daugeliui. Jei kuriam kolegų sekdavosi pataikyti į visuomenės skonį arba, kaip sakydavome, sriubą iš kirvio išvirti, tas tapdavo gerbiamu specialistu.

L. Čaplikienės darbas visada buvo kiek kūrybingesnis: ji buvo ne masinės gamybos, o atskiro eksperimentinio cecho dailininkė-modeliuotoja: „Eksperimentinis padalinys buvo sugalvotas pastebėjus, kad nuo gamybos lieka trikotažinio audinio, kurį taip pat galima panaudoti. Visiškos laisvės neturėjome, į užduotis privalėjome žvelgti taip pat atsakingai ir galvoti, kaip tai bus pagaminta, ar pritaikoma masinei gamybai, tačiau eksperimetiniame padalinyje laisvės buvo kiek daugiau.“

Kukliai, patogiai ir nebrangiai

Kaip ir dabar didžiuosiuose aprangos tinkluose, tarybiniais metais kiekviena kolekcija būdavo sukuriama metai prieš jai pasirodant universalinėse parduotuvėse, tačiau mada, kaip J. Talaikytė tvirtino, keisdavosi daug lėčiau – maždaug kas penkis ar kas dešimt metų.

Paklausta, iš kur sužinodavo apie madų tendencijas, J. Talaikytė tvirtino buvusi privilegijuota: dirbdama Vilniaus modelių namuose, ji gaudavo pavartyti žurnalus „Marie Claire“, „View“ ir „Vogue“. Tai padaryti galėjo tik žmonės, priklausę sistemai – dirbę modelių namuose ar studijavę dizainą. Tačiau profesorė parėžė, kad žurnalų būdavo gaunama tik po vieną, taigi praeidavo nemažai laiko, kol jie apkeliaudavo visus Vilniaus modelių namų aukštus, vėliau pradėdavo kelionę po fabrikus. Kai žurnalai pasiebkdavo bibliotekų fondus, jie jau būdavo morališkai pasenę.

„Daug domėdavomės ir patys. Pamenu, kai buvome Yves Saint Laurento parodoje Sankt Peterburge, susipažinome su olandais, kurie mums atsiuntė siuntinį – „banderolę“ į Vilnių. Ten buvo žurnalai, kuriuos namo per Žvėryną nešėmės besislėpdamos už kiekvieno medžio – kad tik nesusektų. O vėliau išžiūrėjome juos skersai išilgai, dėmesį kreipdamos net į tai, kas nuotraukose už modelių pavaizduota“, – pasakojo J. Talaikytė.

Kiekvienas „mados klyksmas“ būdavo užfiksuojamas dizainerių ir naudojamas kuriant rūbus: „Jei madoje, tarkime, būdavo reglano rankovės, tai kurdavome modelius su jomis. Šių rūbų konstrukcijos būdavo ištobulinamos iki aguonos grūdo tikslumo: preciziškai kartu dirbo ir konstruktoriai, ir dizaineriai.“

Beveik visą priespaudos laiką ryškios spalvos buvo tabu. Kaip tvirtino J. Talaikytė, „parduotuvėse tuo metu buvo nyku ir vyravo vien tamsios žemės spalvos, gal kiek šviesiau būdavo vaikų skyriuose. Ryškių spalvų modeliai laikyti buržuaziniais, o tarybinis žmogus turėjo rengtis kukliai, patogiai ir nebrangiai.“

Kaunietė dizainerė L. Čaplikienė tvirtino, kad nepaisant tos pilkumos, daugelis žmonių visaip stengdavosi atkreipti dėmesį į save ir prisitaikyti prie esančios mados: „Buvo mada ir Tarybų sąjungoje, tačiau jos tendencijos buvo visai kitokios nei likusiame pasaulyje. Faktas, kad žmonės turėjo suvokimą, kas yra gražu, taigi tuo metu dirbę modeliuotojai ir dizaineriai turėjo atkreipti dėmesį į žmonių pageidavimus ir poreikius“, – pasakojo L. Čaplikienė ir patvirtino, kad jei buvo mini sijonų mada, tai visi tuoj pat nusikirpdavo savo ilgus sijonus, o atėjus ilgų sijonų madai prie trumpų pridurdavo ilgio.

„Auksarankių“ metai

Vienodumo žmonės vengė siūdami ar megzdami rūbus patys, nors tam nebuvo nei pakankamai priemonių, nei medžiagų: „Mes neturėjome nei audinių, nei medžiagų. Tais laikais net užtrauktuką gauti būdavo sunku. Ypatingai stigo batų bei galanterijos. Jei, kaip sakydavo, kur nors „išmeta“, tai iš karto toje vietoje atsiranda milžiniškos eilės“, – prisiminė L. Čaplikienė. Anot jos, daugiau kaip dviejų daiktų į vienas rankas nepardavė.

Nepaisant to, moterys visada stengėsi ir norėjo atrodyti išskirtinės – taip, kaip matydavo modelius žurnaluose. Siekdamos to, panaudodavo visą savo kūrybinę fantaziją. J. Talaikytė prisiminė, kaip stovėdavo ilgose eilėse universalinėje parduotuvėje, kad gautų kartūno, ar kaip bėgdavo per pietų pertrauką į parduotuvę prie Aušros Vartų Vilniuje, nes ten Alytaus fabrikas „užveždavo“ atraižų ir audinių atliekų, iš kurių dar būdavo galimą kokį rūbelį pasisiūti.

„Pamenu, kažkada iš kiliminių siūlų nusimezgiau maudymosi kostiumėlį. Kol jis buvo sausas, tol buvo gerai, tačiau įlipus į vandenį, jis peršlapo ir tapo nesvietiškai sunkus. Kai teko išlipti iš vandens, tas kostiumėlis man apie kelius sukosi, o nedžiūvo tris paras. Vėliau buvau protingesnė ir jo nešlapinau – tik vaikščiodavau“, – prisiminė J. Talaikytė.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Puošėsi sijonais už 4,5 rublio ir „Marlboro“ plastikiniais maišeliais
© DELFI / Kiril Čachovskij

VDA dėstytoja pasakojo, kad moterų pliažo turguje Palangoje ji rasdavusi užsienietiškų daiktų: tikriausiai pardavėjų vyrai – žvejai ar jūreiviai – pargabendavo iš tarptautinių reisų visokių įdomybių, kurios Lietuvoje buvo retos. Nors ta vieta J. Talaikytei atrodė kaip dabartinis Gariūnų turgus, tuo metu niekur Lietuvoje nebuvo galima gauti tokių apatinių ar maudymosi kostiumėlių. Ten moteris pirko blizgančio audinio marškinėlius, nuostabiai derėjusius prie džinsų, taip pat labai madingus polietileninius maišelius: „Net neįsivaizduoju, kaip mums taip atrodė, tačiau tuo metu „Marlboro“ plastikinis maišelis buvo vienas gražiausių krepšių: su jais nebuvo gėda net į mokyklą eiti, o kainavo jis tiek pat kiek ir kelnės siuvimo ateljė – apie penkis rublius.“

Legendos apie nutrintus džinsus taip pat buvo teisingos, tačiau jaunuoliai juos „apdorodavo“ ne tik plytomis, bet ir švitriniu popieriu, vadinamąja „chlorke“. Tokie džinsai – kartais ir dėvėti – būdavo pardavinėjami Vilniaus brode.

Dabar – visapusė laisvė

L. Čaplikienė įsitikinusi, kad kiekvienas laikmetis turi savo privalumų ir trūkumų. Ji pabrėžė, kad dabartinės politinės santvarkos džiaugsmas tas, kad kiekvienas žmogus yra laisvas išreikšti save: „Man pasisekė, nes buvau gerbiama dėl gausybės apdovanojimų ir nuolat laimėtų konkursų, dalyvavimo festivaliuose. Taigi visai netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, pradėjau dirbti kaip laisva menininkė ir įkūriau savo nuosavą verslą. Dabar kuriame nepaisydami jokių ribojimų“, – sakė dizainerė, kurios kolekcijos dažniausiai išsiskiria spalvų gausa ir ryškumu.

Savo sukurtais drabužiais ji prekiauja mados studijoje „L'Boutique“. Priešingai nei anksčiau, kai kiekvienas salonas ar siuvimo ateljė turėjo savo dailininką, modeliuotoją, konstruktorių, sukirpėją ir siuvėją, taip dabar visų cecho žmonių darbus atlieka pats dizaineris. L. Čaplikienė pasakojo, jog jai tenka ir megzti, ir siūti – viską daro pati.

Anot dizainerės L. Čaplikienės, žmonėms dabar nedraudžiama rinkti informaciją, jie gali susirasti stilistų patarimų, sužinoti apie naujausius užsienio ir Lietuvos dizainerių modelius ne tik internete, bet ir užsisakytuose populiariausiuose pasaulio žurnaluose. Rūbų parduotuvių pasirinkimas milžiniškas, siuvėjų – taip pat, taigi nebeliko didelio noro ir netgi reikalo užsiimti rankdarbiais. Nors L. Čaplikė įsitikinusi, kad tik kai kurioms buvusioms „auksarankėms“ ši veikla yra tapusi įpročiu ar net hobiu, ir jos jaučia malonumą megzdamos, siūdamos ar užsiimdamos kitais rankdarbiais.

Pasak dizainerės, kad dabar kiekvienas žmogus gali rinktis madą pagal skonį, tapti dizaineriu ar stilistu. „Kaip vyraujant deficitui visi buvo ištroškę išskirtinumo ir nebuvo priemonių, kaip jį pasiekti, taip dabar yra ne tik medžiagos, audinių, bet ir įvairių technologijų bei technikos. Keisčiausias ir įdomiausias idėjas turintiems žmonės sukurtos visos galimybės jas įgyvendinti. O ir nusižiūrėti iš ko yra – internete kupina žurnalų, tinklaraščių, galima užsisakyti populiariausius pasaulio mados ir stiliaus žurnalus“, – sakė L. Čaplikienė.

www.DELFI.lt
756