×

Tada ir dabar. Laikai be erkių ir antsvorio: su tinginyste kovojo bausmėmis ir vieša pajuoka

06. gruodžio 2015 ,
Sportas sovietmečiu "Utenos trikotažo" archyvo nuotr.

Skambutis septintą valandą ryto nuaidėdavo per visus Alytaus technikumo studentų bendrabučio koridorius. Užsimiegoję studentai keliasi, vangiai velkasi sportines uniformas ir traukia į lauką bendrai mankštai: kai kurie tyliai burbėdami sau po nosimi, kai kurie kaip tik džiaugsmingai pasišokinėdami. Jokių atsikalbinėjimų negalėjo būti – privalai patampyti raumenis, aplėkti porą ratų aplink baraką ir tik tada traukti į paskaitas.

„Visi turėdavo eiti, jei neidavo – gaudavo darbų - tvarkyti bendras patalpas, valyti grindis, o, žinote, bendrabučių koridoriai dideli“, - šypteli anuomet fizinio lavinimo mokytoja technikume dirbusi Genovaitė Smolskienė. Kartais ji su kolege turėdavo traukti iš vieno barako aukšto į kitą ir tikrinti, ar visi nuėjo į mankštą bei kelti tinginius, o nedrausmingiesiems skirti nuobaudas.

Sovietmečiu sportuoti turėjo visi, nesvarbu norėjo jie to ar ne. Tokios privalomos mankštos buvo rengiamos ir darbovietėse: jose kurdavosi sporto būreliai, vykdavo spartakiados. „Buvo nustatytas laikas, kada visi turėjo pakilti nuo staklių, sustabdyti konvejerius ir op op šuoliukai, dar keli pratimai, visi pasimankština, pasitampo ir vėl prie darbo“, - sako Vilniaus „Kuro aparatūroje“ ilgus metus dirbęs verslininkas, dainininkas Mečislovas Subelis.

Kai kurie iki šiol šias privalomas masines mankštas prisimena su sarkastiška gaidele balse ir apibūdina kaip absurdą, kiti kaip tik džiaugiasi jas turėję ir teigia, kad sovietmečiu žmonės sportavo daugiau, buvo aktyvesni.

„Mūsų negalima buvo prisikviesti į namus – tai futbolas, tai tinklinis. Žiemą, tik pašalus, Vilniaus gatvės virsdavo čiuožyklomis, visur būdavo išliejamas ledas, todėl išsitraukdavome pačiūžas ir iki vakaro čiuožinėdavome. Tėvai turėdavo ilgai šaukti pro langą, kad grįžtume namo“, - juokiasi Jonas. – Sportuodavo žmonės tikrai daugiau nei šiandien, gal dėl to, kad viskas nemokama buvo.“

Daugelis kalbintųjų prisimena, kad tiek mokyklos, tiek darbovietės turėjo slides, kamuolius, kai kurie fabrikai ar gamyklos buvo įsirengę ir savo sporto aikšteles. „Inventoriui įsigyti, sportui skatinti buvo skiriama lėšų. Tam buvo atskiros eilutės profsąjungų finansuose, šalies biudžetuose, finansuojamos įvairios sporto stovyklos, išvykos į varžybas. Tik tas inventorius buvo prastokas, o lėšų mažoka“, - sako pedagogė, istorikė doc. dr. Regina Tamulaitienė.

Galima tik diskutuoti, blogai ar gerai, kad kažkuriuo sovietmečio laikotarpiu mankštos buvo privalomos, o jose nedalyvaujantys – patekdavo į gėdos lentas ar turėdavo valyti koridorius. Pašnekovai svarsto: aktyvus gyvenimo būdas, sportas – gyvybiškai svarbūs dalykai kiekvienam žmogui, todėl tai, kad mankštos buvo privalomos, gal ir nebuvo labai blogai. Vis dėlto, jie pripažįsta, kad tai turėjo būti įgyvendinta be prievartos, pasirenkant kitus būdus.

Už atsisakymą mankštintis – vieša pajuoka

„Miestelyje, kur aš mokiausi, buvo tik viena mokykla, o pamokos vykdavo dviem pamainomis. Juokingiausia, kad jei tu lankei mokyklą popietinėje pamainoje, atėjęs po pietų, vis tiek turėjai daryti vadinamą rytinę mankštą“, - prisimena Ieva. Ji pasakoja, kad mankštas vesdavo patys mokytojai arba klasės draugai pakaitomis, o kai būdavo gražus oras – visi keliaudavo į mokyklos stadioną.

„Prisimenu, kai buvome vyresnės panos, mankštindavomės su uniformomis, kurios mūsų laikais buvo trumputės, klostuotos. Tai bernai specialiai darydavo pratimus, kad kuo labiau tos uniformos pasikeltų – su visokiais pasilenkimais, pritūpimais“, - juokiasi Ieva.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Laikai be erkių ir antsvorio: su tinginyste kovojo bausmėmis ir vieša pajuoka
© Corbis

Buvo ir protestuojančių, tačiau tokius mokytojai greit apramindavo įpildami pastabą į pažymių knygelę. Ieva sako, kad mankštos pasidarė rutininiu dalyku, todėl vėliau niekas labai ir nesipriešindavo. Labiausiai ją nervino kitas dalykas: „Atsimenu, buvau labai susipykusi su fizinio lavinimo mokytoju, nes inventoriaus pas mus mokykloje nebūdavo, todėl slides reikėdavo patiems atsinešti į mokyklą. Man čia labai didelis skaudulys vaikystės, nes tu turi atsinešti slides ir visą dieną iš kabineto į kabinetą tampytis, kaip koks durnius. Paskui įsigudrinome tas slides palikti prie salės, tačiau yra pavogę jas, o kai netenki slidžių – gauni pylos nuo tėvų, nes juk sovietmetis, deficitas. Kitos mokyklos turėjo slides, o mums reikėjo nešiotis – tokia neteisybė“, - prisimena karčią patirtį.

Kai kuriose mokyklose mankštos vykdavo tiesiog mokyklos koridoriuose ar klasėse. „Prisimenu, kad privalomos mankštos būdavo pradinėse klasėse. Jas prieš pirmos pamokos pradžią vesdavo mokytoja ar vyresnių klasių moksleiviai. Kadangi tai vyko klasėje, tarp suolų, o tuo metu mano klasėje buvo 42 mokiniai, labai ten nepasportuosi – pakilnoji rankas, padarai keletą pritūpimų ir tiek“, - sako Asta.

„Pirmoje klasėje ne tik dariau mankštą mokykloje, bet ir vedžiau ją. Gal mane išrinko todėl, kad lankiau choreografinį šokių būrelį „Želmenėliai“. Viskas vykdavo prieš pirmąją pamoką – išeidavau prieš klasę, mokytoja įjungdavo juostinį magnetofoną, aš rodydavau pratimus, o kiti vaikai prie suolų mankštinosi. Šiaip visai smagu būdavo, visi kikendavo, ypač darydami kai kuriuos pratimus. Mankšta trumpa, lengva, net nesušildavome, bet pabusti tikrai pabusdavome ir nuotaiką pasigerindavome“, - savo atsiminimais dalijasi Rūta, kuri mokėsi tuometinėje Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje.

„Pas mus jos vykdavo mokyklos koridoriuose prieš pamokas. Juokingiausia, kad ir berniukai, ir mergaitės su sijonais darydavo tuos pačius pratimus. Pavyzdžiui, reikėdavo pasilenkti į priekį ir pasiekti pirštų galus, tai įsivaizduokite...Dar keista buvo, nes tekdavo ryšėti kaklaraištį, kuris plevėsuodavo po kaklu kaip koks skudurėlis. Neatvykimas į mankštą buvo laikomas pavėlavimu į pamoką, o tai suguldavo į pažymių knygelę kaip pastaba, kuri buvo vertinama su tėvais per visuotinį tėvų susirinkimą. Tiesą sakant, mankšta buvo absurdiška, bet kartu ir smagi pramoga“, - sako Kristina.

G. Smolskienė pasakoja, kad tų, kurie atsisakydavo mankštintis – ji labai nebausdavo, o nuobaudos priklausydavo nuo pačių fizinio lavinimo mokytojų ar mokymo įstaigos politikos: „Vyresnių kursų studentai tingėdavo, tačiau į juos jau nekreipdavome per daug dėmesio. Aš buvau griežtesnė, manęs labiau bijodavo, todėl pas mane į mankštą daugiau susirinkdavo, nei pas kitą auklėtoją. Kartais eidavome per aukštus ir iš lovos keldavome, tikrindavome, kas neatėjo į mankštą – tai tokie gaudavo kokių darbų, valydavo koridorius, turėdavo budėti barakuose.“

R. Tamulaitienė, tuo metu dirbusi Šiaulių pedagoginiame institute, taip pat prisimena, kaip kartais tekdavo tikrinti studentus bendrabučiuose: „Būdavo visko. Kartais už tai, kad nėjo, dekanai nuimdavo stipendiją. Kartais nesimankštinančius patalpindavo sieniniuose laikraščiuose ir, progai pasitaikius, viešai išjuokdavo.“

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Laikai be erkių ir antsvorio: su tinginyste kovojo bausmėmis ir vieša pajuoka
© "Utenos trikotažo" archyvo nuotr.

Istorikė sako, kad tokie valdžios sprendimai buvo priimti todėl, kad buvo skatinama sveika gyvensena, o panaikinta ji nebuvo – tiesiog pati nunyko. „Matyt, tokia žmogaus prigimtis, kad negali įveikti tingėjimo. Dažnas ėjo į kiną, teatrą, koncertą, bet į rytinę mankštą – ne, visaip išsisukinėjo, išeidavo į kiemą ir nesimankštinę sprukdavo atgal į lovą“, - sako ji.

Skambant diktoriaus balsui, darydavo šuoliukus tiesiog prie staklių

Sovietmečiu Vilniaus „Kuro aparatūra“ gamykloje dirbęs Stasys Govedas, dabar fizinio lavinimo mokytojas vienoje mokyklų, prisimena, kaip 11 valandą visi darbininkai turėjo atsitraukti nuo staklių, sustabdyti konvejerius: „Kadangi buvo tokie radijo taškai – per juos paleisdavo muziką ir diktoriaus balsas diktuodavo: atsistokite plačiau ir viens du trys – šuoliukai. Padeklamuodavo ir visi padarydavo, bet nepasakyčiau, kad labai rimtai žiūrėdavo. Tai buvo vadinama gamybinė mankšta. Kiek žinau, buvo tokių, kuriems labai patikdavo, nes žinote, kai gamykloje po aštuonias valandas prie staklių turi prastovėti – norisi pajudėti, atsipalaiduoti. Tačiau dauguma tingėdavo – pasislepia už ko nors ir stovi.“

„Kuro aparatūroje“ taip pat dirbęs M. Subelis puikiai prisimena, kad gamykla turėjo stiprų savo sporto klubą, kurio tinklininkai žaisdavo aukščiausioje Tarybų Sąjungos lygoje, dirbo sporto meistrai, metodininkai, buvo futbolo komanda.

„Apskritai, tai buvo labai stipri gamykla – 7,5 tūkst. žmonių joje dirbo, todėl ji sugebėjo turėti labai stiprią sportinę bazę, be to, kiekviena gamykla turėjo savo estradinį ansamblį, chorą. „Kuro aparatūra“ turėjo pinigų ir, aišku, pelną atiduodavo valstybei, bet buvo procentai, kuriuos galėjo atseikėti nuo savo pelno sporto reikmėms, menui, muzikai. Juk tai sovietinė gamykla – valstybinė, nepadarysi kažkokio didelio biznio, todėl tuos procentus kelis ir panaudodavo inventoriui, sportui, ne taip, kaip dabar, kai pelnas imamas tik sau“, - tvirtina M. Subelis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Laikai be erkių ir antsvorio: su tinginyste kovojo bausmėmis ir vieša pajuoka
© "Utenos trikotažo" archyvo nuotr.

„Utenos trikotažo“ profesinės sąjungos pirmininkė Vilija Bierontienė, anksčiau dirbusi siuvimo technologijos ir dizaino specialiste, prisimena, kaip fabrike buvo netgi mankštos instruktoriai, kurie viduryje cecho rodydavo pratimus, per garsiakalbį skambant muzikai.

„Kažkiek priversdavo privestinai, bet, kadangi dirbi visą laiką pasilenkęs, paskausta ir stuburą, ir sprandą. Todėl manau, kad labai gerai, jog priversdavo pakilnoti kojas, rankas – dabar to pasigendu kartais. Turime tokį kambarėlį su keliais treniruokliais, kur yra minamas dviratis, stovi bėgimo takelis, bet, aišku, kai niekas neliepia – niekas ir nesimankština. Ateina kelios siuvėjos, bet tikrai nedaug“, - teigia ji.

Moteris juokiasi, kad priedas prie privalomos mankštos – buvo darbas kolūkiuose, kai rudenį darbuotojus veždavo padėti nuimti kolūkiečių derliaus – bulvių, morkų. „Tai prisidėjo prie fizinio aktyvumo. Ženkliai daugiau buvo pajudėjimo anuomet – turėjome šokių ratelį, sporto šokių instruktorių. Jie daugiausiai būdavo profsąjungos etatiniai darbuotojai, o, aišku, kad profsąjunga dirbo su valdžia kartu, todėl priverstinai sportuoti buvo paliepimas „iš viršaus“. Tik tos profsąjungos buvo ne tokios, kaip dabar, jos turėjo truputį kitokią funkciją, labiau švietėjišką, darbuotojų saviveiklos funkciją, kuri, aišku, buvo suderinta su įmonės vadovais ir valdžia“, - sako ji.

Sportas nekainuodavo

M. Subelis pripažįsta, kad įsakymai mankštintis, sportuoti, rengti spartakiadas, ateidavo „iš aukščiau“ ir sportas buvo labai propaguojamas, netgi „brukamas“. Tačiau jis svarsto, ar tai galima būtų vertinti neigiamai:

„Žmogus turi judėti – tu gyveni, nes tavo kūnas juda. Nebuvo tai blogai, manau, nors dabar žmonės irgi sportuoja, domisi sveika mityba. Mane labai nustebino apsilankymas vienoje gimnazijoje. Atėjau ir žiūriu - visa siena didžiulėmis taurėmis apstatyta, jaunimas sportuoja, groja. Todėl, manau, kad tas sportavimas, aktyvi veikla labai priklauso nuo pačių vadovų, žmonių, kurie su tavimi dirba. Nedrįsčiau tvirtai teigti, kad prie sovietų žmonės daugiau sportavo, manau, kad dabar žymiai didesnių galimybių yra – šiaurietiškos lazdos, sporto klubai ir panašiai. Tik anksčiau už tai mokėti nereikėjo, o dabar visur reikia mokėti pinigėlius.“

Daugelyje mokyklų netrūko kamuolių, gimnastikai skirtų lygiagrečių, žiedų bei ožių, slidžių, į kurias šokdavo mokiniai, tik prisnigus. „Dabar sunku pagalvoti, kad kažką taip lengvai gali gauti nemokamai, o tada slides užsidedi, apvažiuoji 3-5 kilometrus, grįžti ir jei sulūžo slidė – galvos dėl to neskauda – mokykla pati jas remontuodavo, tam buvo skirta lėšų. Dabar nėra už ką mokykloms jų nusipirkti, pačios slidės brangiai kainuoja, o gal ir gamta kalta dėl to – nėra žiemos, nėra sniego“, - sako S. Govedas.

Jis puikiai atsimena, kaip Vilniuje, Šeškinėje, šalia vienos rusų mokyklos, aikštelę užliedavo vandeniu, paleisdavo muziką pro mokyklos langą ir visi šokdavo į pačiūžas.

„Vanduo tada nekainuodavo, skaitliukų nebuvo, o dabar reikia mokėti už viską. Visi buvo užimti tiek mokykloje, tiek po pamokų, nebuvo jokių "nenoriu, tingiu, negaliu, suprakaituosiu, kaip aš paskui sėdėsiu". Dirbu mokykloje kūno kultūros mokytoju ir tikrai galiu pasakyti, kad dabar sportuojama mažiau, vaikai nedaro kūno kultūros ir nieko tu jiems nepadarysi. Per jėgą juk nevarysi – ne kalėjimas. Vaikinai tai dar dar – kokį futbolą pažaidžia, bet panelės labai abejingos. Ne visos, bet dauguma“, - sako jis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Laikai be erkių ir antsvorio: su tinginyste kovojo bausmėmis ir vieša pajuoka
© Corbis

Kaip žiemą gatvės ir kiemai tapdavo ledo aikštelėmis, prisimena ir Jonas, sovietmečiu gyvenęs Lenino, dabartiniame Gedimino prospekte. „Seimo dar nebuvo, o vietoje jo buvo išlieta didelė aikštė, kuri nuolat buvo pilna vaikų, jaunimo, suaugusių. Įėjimas kainavo labai mažai – 5 kapeikas, todėl leisdavome ant ledo valandų valandas, kone kiekvieną dieną. Prisimenu, kai pradėjau dirbti magnetofonus gaminančioje „Elfoje“, iš pirmos algos nupirkau sesei pačiūžas. Tada jos kainavo 20 rublių“, - sako jis.

Vyras pripažįsta, kad sovietmečiu nelabai buvo daugiau ką veikti, todėl gal dėl to žmonės daugiau ir sportavo, praleisdavo lauke. Programa per televizorių buvo pradedama transliuoti tik nuo šešių vakaro iki vėlumos ir tik vėliau tas laikas ilgėjo, buvo rodomi filmai. „Tačiau ir tų filmų mums nereikėjo, geriau lauke praleisdavome laiką, nei namie“, - linksi galva.

Buvo mažiau apkūnių, o erkių išvis neprisimena

Nors sportas sovietmečiu buvo nemokamas, dauguma pašnekovų tvirtina, kad tai ne vienintelė priežastis, kodėl žmonės tiek daug sportavo sovietmečiu ir aktyviai leisdavo laisvalaikį. Jie atkreipia dėmesį į technologinę pažangą ir atsiradusius kompiuterius: „Dabar tingi, sėdi prie kompiuterių ir nuo jų neatlimpa, o tada, žinokite, problemų nebuvo. Jokių atsikalbinėjimų kaip dabar – tai galvą skauda, tai mėnesinės mergaitėms ir aptukusių buvo viena kita tik“, - sako G. Smolskienė.

Prakalbusi apie merginų fizinę formą, moteris suklūsta. Per jos darbo praktiką buvo vienas įvykis, kurio ji iki šiol negali pamiršti. Kadangi visos mergaitės sportuoti turėjo su trumpais šortukais – viena mergina kategoriškai atsisakė tai daryti ir tik vėliau paaiškėjo, kad ji buvo nėščia.

„Ji buvo labai stambi ir auklėtoja paprašė manęs neversti jos sportuoti su tais šortukais, nes sarmatinasi, todėl ji vienintelė eidavo su ilgomis kelnėmis. O iš tikrųjų ji buvo nėščia, nors niekas to neįtarė. Kaip dabar atsimenu dieną, kai ji pagimdė. Buvo balandžio pirma diena, o anksčiau mokyklų tualetai būdavo lauke, ne patalpose, tai įsivaizduokite, ji tą dieną pagimdė tualete. Dar atsimenu, kad vaikelis nukrito į skylę, bet kadangi ji buvo užšalusi, vaikas nukrito ant ledo ir klykia, rėkia. Kai prie mūsų prilėkė vienas mokinys ir pasakė, kad tualete klykia vaikas, niekas nepatikėjo, galvojo, kad tai balandžio pirmosios pokštas. Paskui atvažiavo greitoji, paėmė tą vaiką į ligoninę ir nežinau, koks toliau buvo jų likimas“, - pasakoja ji.

Apskritai, mokiniai ne tik noriai sportuodavo, bet ir patys kalbindavo mokytojus traukti į žygius, norėjo nakvoti miške, plaukti valtimis. Tokių entuziastų yra ir šiandien, nors anksčiau, pašnekovų teigimu, jų būdavo daugiau. „Vykdavo varžybos, turistiniai sąskrydžiai, traukdavome prie ežero su palapinėmis. Dabar į gamtą važiuoti reikia daug drąsos, o nakvoti miške palapinėse nedaug kas nori“, - sako S. Govedas. Paklaustas, ką reiškia, jog į gamtą važiuoti reikia daug drąsos, jo atsakymas kiek nustebina: „Visi dabar bijo erkių, o anksčiau jų nebuvo. Nežinau, nuo ko čia priklauso, gal nuo klimato atšilimo, bet niekada nesu pasigavęs jokios erkės ir niekas jų nežinojo.“

Kad erkių nebuvo arba tiesiog niekada nebuvo su jomis susidūrę, tvirtino ir kiti pašnekovai: „Kiek gyvenau, niekada nebuvo jokia įsisiurbusi nei man, nei broliui, nei sesei. Apie tokias ligas kaip laimo liga, encefalitas, išvis net negirdėjome“, - tvirtina Jonas. – Apskritai, anksčiau į gamtą važiuodavome visomis šeimomis, iškylaudavome, jei spartakiados vykdavo, tai visi atvažiuodavo su savo šeimomis, o ne vieni.“

Šiandien sportas – kiekvieno asmeninis apsisprendimas ir niekas neprivers daryti šuoliukų darbovietėse ar plušėti, darant atsilenkimus. Tačiau ir dabar pasigirsta svarstymų, ar mokyklose negalėtų būti įvesta privaloma mankšta, o kai kuriose ji yra praktikuojama. Karts nuo karto rengiamos visuotinės mankštos, skelbiamos „Judėjimo savaitės“, veikia sporto klubai, nors Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, žmonės vis tiek juda mažiau, nei yra rekomenduojama.

www.DELFI.lt
921