×

Tada ir dabar. Kosminės bananų kainos ir prekės, dėl kurių galėjo ir sumušti

20. liepos 2015 , Erika Fuks
Parduotuvės sovietmečiu ir dabar DELFI

Sakoma, kad anekdotuose yra daug tiesos, o apie prekių ir paslaugų stygių sovietmečiu pasakojimų netrūksta: vienas jų ironizuoja, kaip žmogus derasi, rytą ar vakarą pas jį po 10-ies metų ateis santechnikas, mat jau sutarė tos dienos rytą važiuoti su leidimu pirkti automobilio.

Daugiau apie pasiūlą parduotuvėse ar rinkoje esančias paslaugas pasakoja šiuo metu dar aktyviai dirbantys ekonomikos ir verslo specialistai, kurie palygina dabartines gyvenimo sąlygas ir tuometines sovietmečiu.

Planinė ekonomika prekių pasiūlai turėjo poveikį, o iliustratyviu pasakojimu su DELFI sutiko pasidalinti Vilniaus universiteto profesorius, ekonomikos ekspertas Rimantas Rudzkis.

Parduotuvės sovietmečiu
Parduotuvės sovietmečiu
© Stopkadras/Youtube.com

„Viena istorija man įsirašė į atmintį, pamenu, mano sūnūs neturėjo nė po 10 metų, o prieš Kalėdas į parduotuvę atvežė bananų. Jie stovėjo 2 valandų eilėje ir prieš pat nosį bananai pasibaigė, - iki šiol įvykį pamena jis. - Įsivaizduokite, kokia buvo eilė, o bananai ir kainavo 4 rubliai už kilogramą. Drąsiai galiu sakyti, kad tuomet vieno rublio perkamoji galia buvo kaip 10 litų (2,9 eurų).”

Investuotojas ir verslininkas, „Verslo angelų fondo I“ partneris Algimantas Variakojis sako dar ir 1995 metais turėjęs bičiulį, dabar – pakankamai sėkmingą verslininką, kuris nepriklausomos Lietuvos laikais niekaip negalėjo patikėti, kad vaisių nepristigs.

„Turiu draugą, kuriam sovietmečiu atrodė, kad yra didžiausia šventė – kai yra bananų ir apelsinų. Tada paprastai prieš Naujus metus paprastai jų atsirasdavo pirkti. Kai mano draugas pradėjo gerai gyventi, nepriklausomybę atgavo Lietuva, jis visą laiką laikydavo vieną dėžutę bananų, vieną apelsinų. Nesvarbu, kad kartais tekdavo kai ką išmesti, bet jis vėl pirkdavo, nes psichologiškai tai buvo svarbu“, - pasakojo A. Variakojis.

Pašnekovas sako, kad dar 1995 m. draugas šį įprotį turėjo, bet vėliau, veikiausiai, patikėjo, kad vaisių nebepristigs.

Pasiūla - skurdi

Lietuvos parduotuvės, pašnekovų prisiminimais, ne pokario, o vėlesniais laikais visada turėjo šiek tiek maisto prekių.

„Pokariu, apie 60-uosius, matyt, visoje Sovietų Sąjungoje buvo klaiku. Tuo metu buvau labai mažas ir atsimenu tik tiek, kad žmonės labai sunkiai gyveno. Jeigu kalbėti apie 75-uosius, Lietuvoje nebuvo įvairovės ir vyko tokie sunkiai įsivaizduojami dalykai, kad konservuotų žirnelių, majonezo, geros rūkytos dešros ar išpjaustytos mėsos galėdavai įsigyti tik gavęs paskyrą, - kalbėjo R. Rudzkis. - Dabar viskas ant padėkliuko, ką nori, tą perki.“

Pasak jo, 80-aisiais žmonės drąsiau ėmė verslauti, sovietmečiu tai buvo vadinama spekuliavimu, kai sunkiau gaunamas prekes parduodavo brangiau.

„Lietuviškoje parduotuvėje, kiek pamenu iš savo jaunystės, visada galėdavai rasti pieno, sviesto, duonos, daktariškos dešros, prastesnės mėsos, faršo, žuvies buvo - skumbrės galėjai nusipirkti. Taip pat buvo bulvių, burokėlių, aliejaus. Tuo metu gyvenau Kaune“, - prisiminė R. Rudzkis.

Tiesa, jis priduria, kad grietinės ar pieno buvo 1-2 rūšys, o ne dešimtys, kaip dabar.

A. Variakojis panašiais laikais gyveno Vilniuje ir sako, kad Kaune, kad ir kaip būtų keista, pasiūla parduotuvėse buvo geresnė nei sostinėje.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar</span>. Kosminės bananų kainos ir prekės, dėl kurių galėjo ir sumušti
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

„Kai atsirasdavo retesnių prekių – iškart didžiausios eilės. Kažkaip keista, bet tų prekių daugiau būdavo Kaune, gal ten kokia iškrovimo stotelė būdavo: kauniečių parduotuvės ir įprastą dieną atrodė pilnesnės nei vilniečių“, - įsitikinęs A. Variakojis.

Tiesa, R. Rudzkis su tuo nesutinka, pasak jo, neblogai buvo ir gyvenantiems Vilniuje – juk miestas buvo sostinė.

„Lietuvoje visą laiką galėjai nusipirkti pieno, nors prisimenu, kokios nykios buvo pakuotės: trikampiai pakeliai ir stikliniai buteliai. Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje buvo sūrių ar kitų pieno produktų įvairovė – keli fermentinio sūrio gabalai, bet kai nuvažiuodavau į Rusijos pakraštį, ten pienas buvo parduodamas milteliais, kas man buvo nesuvokiama. O mėsą prisimenu su siaubu, ten buvo mėsos nuoraižos, visa kita keliaudavo per galinį kiemą“, - dėstė A. Variakojis.

Pasak jo, Lietuvoje netrūko ir miltų, duonos, batono.

„Pamenu, kai buvau vaikas, mokėjau pasigaminti manų košę: pildavau pieną ir tada berdavau manų kruopų. Kai nuvykau į tuometinį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgą) man buvo labai keista, kaip šią košę virdavo tik su vandeniu“, - kalbėjo A. Variakojis.

Tačiau, pasak jo, šiame Rusijos mieste buvo daugiau prekių iš užsienio, čia jos patekdavo iš Maskvos.

Norite gyventi name – vargas jums

Abu pašnekovai įsitikinę, kad norintiems gyventi name kildavo sunkumų gauti reikalingas statybines medžiagas, įrankius, techniką ir prietaisus.

„Dabar žmogus, kuris turi namą ir nori įsigyti kažkokių prietaisų, gali viską nusipirkti, o tada reikėdavo ieškoti, vargti. Aprūpinimo instrumentais, įvairiausiais varžteliais ir kitų techninių dalykų tikrai stigo. Nesakau, kad vinies ir plaktuko su nenusipirksi, bet jei norėjai meistrauti, tada jau sunkiau“, - kalbėjo R. Rudzkis.

Parduotuvės sovietmečiu
Parduotuvės sovietmečiu
© Stopkadras/Youtube.com

Trūko ir buitinės technikos, namų apyvokos daiktų.

Taip pat stigo ir įvairių paslaugų teikėjų, sudėtinga buvo prisikviesti meistrų, tad istorijoje apie automobilį ir santechniką yra tiesos – privačių bendrovių nebuvo ir reikėjo jų laukti eilėse.

„Labai trūko kvalifikuotų darbininkų: santechnikų, mechanikų“, - kasdienybę prisimena A. Variakojis.

„Automobiliai buvo atskira tema – tik per paskyras galėjai nusipirkti tarybinį automobilį, nes viskas buvo skirstoma, veikė planavimo sistema. Gaminama buvo tiek, kiek planavimo sistema manė esant reikalinga ir šiek tiek mažiau, todėl visą laiką jautėsi nuolatinė įtampa“, - paaiškina R. Rudzkis.

Anot jo, labai stigo ir kokybiškų elektronikos gaminių: tarybinės pramonės magnetofonus ir kitą elektroniką buvo sunku palyginti su japoniškais ar vakarietiškais gaminiais, bet ekonomistas įvardija priežastį: šiapus geležinės uždangos elektronika buvo iš esmės kuriama karinei pramonei.

Drabužių ir avalynės pasirinkimas buvo skurdus, kaip ir kitų pramoninių prekių, nepakako knygų.

Rimantas Rudzkis
Rimantas Rudzkis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tačiau, pasak pašnekovo, gyvenimo lygis Lietuvoje nebuvo pats blogiausias Sovietų Sąjungoje: didžiausias kontrastas būtų palyginus tuometinį Prancūzijos ir tolimą Sovietų Sąjungos kaimą.

„Jeigu kalbėti apie tą Sovietų Sąjungą, kurią mažai kas pamena, iškart po pilietinio karo Rusijoje, kai šalis buvo sparčiai industrializuojama, apginkluojama, faktas, kad tada buvo labai žiaurūs laikai, o ideologija – itin stipri. Žmones už anekdotus galėjo į Sibirą vežti ar nužudyti, bet Rusijoje gyvybė istoriškai nebuvo vertinama“, - apgailestavo R. Rudzkis.

Pasak jo, prabėgus pokario metams, režimas pamažu ėmė prarasti savo ideologinę jėgą: ją užgožė buitis.

Ką iš kur vežė

Pašnekovai pasakojo, kad jei Lietuvoje pakako pieno produktų, tai, pavyzdžiui, Rygoje buvo daugiau šprotų, o į Maskvą buvo važiuojama importinių prekių, taip pat ten gaminamų neblogų rankinių ir sulčiaspaudžių.

„Sulčiaspaudė buvo deficitas. Sau ir kitiems esu ją vežęs iš Maskvos, ten apskritai buvo daugiau prietaisų. Aišku, ir bananų ten buvo lengviau buvo nusipirkti, nes importo daugiau įveždavo. Sovietų Sąjungoje, manau, didžiausias kontrastas buvo tarp Maskvos ir kokio tolimo Rusijos kaimo, kur turbūt kartais parduotuvėse buvo tuščia“, - svarstė R. Rudzkis.

Lauktuvių iš Maskvos veždavo ir A. Variakojis, tiesa, valgomų.

„Esu dirbęs traukinio palydovu, tad kartais iš Maskvos atsiveždavau apelsinų, citrinų, draugus apdalindavau“, - dabar prisiminęs juokiasi jis.

Parduotuvės sovietmečiu

Kaip vertino Baltijos šalis

Pasak R. Rudzkio, įdomu tai, kad Baltijos šalių gyventojai Rusijoje buvo vertinami kaip „priešakinė Sovietų Sąjungos dalis“: labiau išsilavinę, išauklėti, patikimesni, tvarkingesni.

„Mano tėvas, amžiną atilsį, sakydavo, kad darbo reikalais aukštesnes pareigas užimantys valdininkai mėgo švęsti „baltiškai“ su atvykusiais iš Baltijos šalių – ramiau ir kultūringiau. Dabar Rusijoje yra išleista daug atsiminimų, kaip vyko pertvarka 1990-aisiais, ką darė tuometiniai politikai. Tada Baltijos šalys buvo vertinamos kaip potencialus lokomotyvas, kuris rodys pertvarkos kelią sąjungai, bet jos apskritai pasitraukė“, - pasakojo R. Rudzkis.

Apibendrindamas, jis dėstė, kad dabar neabejotinai yra daug daugiau šviesesnių gyvenimo aspektų nei sovietiniais metais, bet sovietmetis dažniausiai giriamas už neproduktyvų, bet visiems esantį darbą.

„Dabar mes turime daug daugiau laisvės, ne tik keliauti, bet ir mokytis: užsimanei pakeisti specialybę – be jokių problemų, universitetai priims, gausi ir antrą, ir trečią išsilavinimą, gali lankyti visokius kursus. Tuo metu diplomą turi – viskas, valstybė skaičiavo resursus. Nesvarbu, ar tu geras specialistas, bet jei turi diplomą – gausi darbą“, - kalbėjo jis.

Apie tipinį sovietmečio bruožą, darbo vietas visiems, prisimena ir A. Variakojis.

„Visi turėjo darbą, o jei iš darbo išmes... Visų pirma, iš darbo neišmes, - konstatavo A. Variakojis. - Gal atlyginimą nurėš, bet dėl darbo galėjai būti ramus, nors nelabai ką mokėjai daryti. Dabar streso yra ir darbuotojams, ir verslininkams, kurie galvoja, kas bus rytoj, bet tiek kainuoja atsakomybė už savo gyvenimą. Žmonėms, kurie yra nesaugūs – sunku, nes reikia laiko perėjimui nuo vienos sistemos prie kitos. Aišku, man dabar yra daug geriau nei anuomet.“

Dabar parduotuvės atrodo taip:

www.DELFI.lt