×

Tada ir dabar. Iškart po nuodėmingo sekso laukdavo nemaloni procedūra

23. spalio 2015 ,
Sovietmečio pora © Vida Press

„Daugelis anuomet gyvenusių žmonių prisimena Gorbačiovo laikų TSRSJAV televizijos tiltą 1986 metais, kai netyčia buvo pasakyta frazė: „Tarybų Sąjungoje sekso nėra“. Aišku, omeny turėjo ką kitką, nes seksą įsivaizdavo kaip kažkokį baubą“, - šypsosi gydytojas psichoterapeutas seksologas Viktoras Šapurovas.

Jis pastebi, kad nors šiandien dauguma to laikotarpio žmonių ir pamena šią frazę, tačiau nereikėtų jos vertinti labai tiesiogiai. Anot jo, buvo bandoma pasakyti, kad Sovietų sąjungoje nėra lytinių santykių skatinimo, sekso prekių platinimo ar nuogo kūno demonstravimo ir visa tai buvo įvardijama vienu žodžiu „seksas“.

„Tai buvo tarsi užkoduotas žodis, kuris reiškė neteisingus, perdėtus su seksu susijusius dalykus. Turbūt minties, kad žmonės nesimylėjo, nebuvo. Žmonėms buvo aišku, kad seksas vyksta, bet tas požiūris buvo gana puritoniškas, kad tai yra nedrovu, negera“, - aiškina specialistas.

Dėl tokio požiūrio į lytinius santykius apie juos nebuvo nei garsiai kalbama, nei rašoma, todėl daliai jaunų žmonių kildavo nemažai klausimų, susijusių su lytiniu švietimu, į kuriuos atsakymus rasti pavykdavo tik slapčia iš rankų į rankas keliaujančiose brošiūrose. Gėda buvo net skaityti romanų vietas, kuriose aprašomas intymus dviejų žmonių suartėjimas, o filmuose tokios scenos būdavo iškerpamos dėl cenzūros. O ką jau kalbėti apie apsisaugojimo priemonių pirkimą.

Pirkdami prezervatyvus šnibždėdavo

Šiandien retas, kuris atkreipia dėmesį, kai vaikinas ar mergina prekybos centre iš lentynos paima prezervatyvų dėžutę ir padeda ją prie kasos. Tačiau tiems, kuriems apsisaugojimo priemones teko pirkti sovietmečiu, greičiausiai dar ir šiandien mena nemalonias akimirkas vaistinėje.

„Prezervatyvų buvo galima nusipirkti, kai jų būdavo. Tai buvo deficitinė prekė ir juos pardavinėdavo tik vaistinėse. Jeigu jaunuolis ateidavo pirkti prezervatyvą, procedūra buvo tokia: prieina vaikinas prie vaistininkės ir šnibžda: „Duokit man prezervatyvą“. Tada vaistininkė per visą salę garsiai rėkia kasininkei, kad ji kasoj išmuštų čekį tokiam kiekiui prezervatyvų. Tai yra standartinė procedūra – pirkti prezervatyvą buvo gėda, negražu“, - pasakoja V. Šapurovas.

Dar labiau raudonuoti tekdavo, jei apsisaugojimo priemones tarp jaunuolių daiktų aptikdavo tėvai. Seksologas pasakoja, jog pamena į tokią situaciją patekusio vieno vaikino istoriją. Tuomet, pasakoja pašnekovas, vaikinui buvo keturiolika ir apsisaugojimo priemones aptiko jo mama. Ji pasakė, kad taip elgtis „negražu ir netinkama“.

Be to buvo traktuojama, kad apsisaugojimo priemones pirkti gali tik vaikinai: „Kad moteris nusipirktų prezervatyvą, išviso nebuvo tokio atvejo, nebuvo įmanoma to įsivaizduoti“.

Nors apsisaugojimo priemonės tuomet buvo kur kas pigesnės nei dabar – kainavo 2 kapeikas – V. Šapurovas atkreipia dėmesį, jog jos buvo nekokybiškos ir dėl to neretai jaunų žmonių gyvenimą kardinaliai pakeisdavo neplanuotas nėštumas: „Prezervatyvai nebuvo tikrinami elektroniniu būdu, ten būdavo visokios išplaukusios pūslelės. Tai reiškia, kad būdavo ne vienodas storis – vienoj vietoj storesnis, kitoj vietoj plonesnis ir dar su tokiais defektais, kad dar neplyšę, bet gali plyšti nuo mechaninio poveikio akto metu. Apskritai prezervatyvai buvo storesni. Jie niekada nebuvo sutepti, buvo kaip ir visi gumos gaminiai apibarstyti talku“.

Viktoras Šapurovas
Viktoras Šapurovas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Pagrindinė kontracepcija – kalio permanganatas

Be prezervatyvų sovietmečiu buvo ir kitų apsisaugojimo priemonių, tačiau, kaip teigia seksologas, jų kokybe ir efektyvumu abejota ne veltui, o kai kurios buvo netgi labai pavojingos sveikatai.

„Pavienes spirales moterims pradėjo vežti dar 1980 metų pradžioje, bet masiškai iš Lenkijos pradėjo vežti kažkur 1988 metais. Kontraceptinės tabletės Tarybų Sąjungoje niekada nebuvo gaminamos, jos buvo importuojamos, kiek aš prisimenu, iš Vengrijos. Iš esmės tai pirmos kartos 1950 metų kūrybos vaistai. Pirmieji kontraceptiniai preparatai yra astrogenas ir progesterono sintetiniai moteriškų hormonų analogai. Tai buvo didelė dozė, daug pašalinių reiškinių, daug pavojų, galima naudoti vos pusmetį“, - pasakoja V. Šapurovas.

Nors, jo teigimu, kontraceptinėmis tabletėmis buvo prekiaujama vaistinėse, medikai moterims jas skirdavo labai retai, kadangi jos keldavo rimtą pavojų sveikatai, o komplikacijos naudojančioms šias priemones pasireikšdavo pakankamai dažnai. Dėl tokios padėties, pasakoja gydytojas, moterys neretai imdavosi savų būdų apsisaugoti nuo nėštumo, kurie, beje, irgi turėjo nelabai malonių pasekmių.

Sovietmečio pora
Sovietmečio pora
© Vida Press

„Pagrindinė kontraceptinė priemonė buvo kalio permanganatas. Kas tai yra? Vyksta įtemptas lytinis aktas, moteris seka tą sekundę, kai vyrui išsilies sėkla, ji strimgalviais bėga iš lovos į vonią, kur yra paruoštas kalio permanganato tirpalas, ir su specialia gumine kriauše skuba išplauti makštį. Sunaikinti, išplauti, pašalinti spermatozoidus“, - pasakoja V. Šapurovas.

Specialistas atkreipia dėmesį, kad nors moterys tikėjo, jog tokiu būdu galima apsisaugoti, šios priemonės patikimumas itin žemas. Nepaisant to, kad kalio permanganato tirpalas iš tiesų naikina spermatozoidus, keli jų gali spėti nukeliauti iki gimdos kaklelio ir, kaip sako pašnekovas, „iš jo neišplausi jokiu permanganatu“. Jis taip pat pabrėžia, kad tokia priemonė kelia pavojų ir moters lytinių organų būklei mat stipri cheminė medžiaga gali itin stipriai nudeginti.

„Kalio permanganatas yra pakankamai agresyvi medžiaga ir jis labai džiovina, tiesiog nudegina makšties gleivinę. Nemažai moterų, kurios tai praktikavo, vėliau pasireiškė makšties sausėjimas, susijaudinimo išskyrų žymus sumažėjimas“, - aiškina V. Šapurovas.

Pastoti draudžiama

Tokių kardinalių priemonių pastoti bijojusios merginos imdavosi ne veltui. Kartais jos mieliau rinkdavosi aukoti savo sveikatą nei patirti didžiausią gėdą ir panieką, kokią tuomet tik buvo galima įsivaizduoti – nėštumą nesusituokus.

V. Šapurovas teigia, kad „lytiniu švietimu“, kai mergaitėms į galvą buvo kalama, jog lytiškai santykiauti ne santuokoje yra nedora, o pastoti tokiomis aplinkybės tikra gėda ir gyvenimo pabaiga, tėvai užsiimdavo jau nuo ankstyvos paauglystės. Prie tokio požiūrio formavimo prisidėjo ir tuometiniai filmai, kuriuose, kaip pasakoja V. Šapurovas, merginoms karštligiškai buvo primenama, kad vyrai tik siekia jas suvedžioti, o bėdoje, t. y. nėštumo laikotarpiu, jos bus paliktos vienos.

„Tarybinių laikų filmuose, ypatingai 1960-1970 metų, buvo daug kalbama apie tai, kad vyras suvedžioja moterį, apgauna, įtaiso vaiką, po to ją meta, palieka. Buvo gana daug filmų tokia idėja. Tai yra šimtametė tradicija. Ir dažnai vaizduojama, kad vyras suvedžioja, o moteriai pastojus lieka – tik į gilų upelį. Galbūt tai daugiau yra susiję ir su carinės Rusijos kultūra“, - svarsto psichoterapeutas.

Paklaustas, koks buvo netyčia pastojusių merginų likimas, specialistas nė nedvejodamas atsako – pasmerkimas. Joms nepavykdavo išvengti ne tik kreivų aplinkinių žmonių žvilgsnių, tačiau retai palaikymo sulaukdavo ir iš savo šeimos narių.

„Gimdančioms be santuokos buvo milžiniškas pasmerkimas. Ypatingai kaimuose, kur yra toks kaimynų teroras. Ne kartą teko tokias moteris matyti. Tai yra tiesiog daugelį metų užterorizuotos moterys ir jų vaikas laikomas benkartu. Šeimos reakcija į ne santuokoje pastojusią moterį irgi buvo neigiama. Tėvų lytinio auklėjimo viena pagrindinių temų – kad tik tu nepastotum ir rankose neatsineštum to vaikelio, tu negali pastoti, tai yra visai neleistina“.

Dar baisesnis skandalas kildavo, jei pastodavo mokinės – jos būdavo išmetamos iš mokyklos, kad nerodytų blogo pavyzdžio kitiems mokiniams: „Kitiems vaikams tai yra siaubas. Tokia mergina negali būti mokykloje, jai ten ne vieta. Ji turi būti išvaryta lauk, kad, gink Dieve, kiti vaikai nepamatytų, nepagalvotų, kad taip galima, leistina. Tai neleistinas elgesys ir be galo gėdingas“.

Seksologas pastebi, kad sovietiniais metais apskritai labai aršiai buvo skatinamas kaltės jausmas ir kartais savo lytinį gyvenimą pradėję jaunuoliai nė nesuprasdavo dėl ko yra kaltinami. „Tai yra valdžios nesusitvarkymas, nesirūpinimas, kad būtų kontracepcijos priemonių ir nebūtų reikėję nieko kaltinti“, - sako V. Šapurovas.

Gimstamumą skatino elektros nebuvimas

Merginos sovietmečiu drastiškais būdais mėgino ne tik apsisaugoti nuo neplanuoto nėštumo, tačiau jau ir pastojusios imdavosi visų įmanomų priemonių, kad persileistų. Vienas jų, sako V. Šapurovas, buvo gulėjimas karštoje vonioje. O toms, kurioms to padaryti nepavydavo, telikdavo vienas kelias – abortas. Tai, anot gydytojo, buvo pagrindinė nėštumo reguliavimo priemonė.

„Daugiausiai nėštumo nutraukimų buvo atliekama Vilniuje, Vingrių gatvėje. Ten egzistavo blatai. Tai buvo gimdymo namams priklausanti patalpa, kur atliekami abortai. Paprastai moteris patirdavo pažeminimą ir skausmą, nes nuskausminimas buvo labai primityvus arba jo visai neatlikdavo. Elgesys, laukimas, kreivi ir pikti darbuotojų, dažnai tų pačių moterų, žvilgsniai“, - kokią kančią iškentėti tekdavo netyčia pastojusioms merginoms pasakoja psichoterapeutas.

Dažnas to meto gyventojas skubėtų pabrėžti, kad nepaisant riboto požiūrio į seksą, prastų socialinių garantijų ir gyvenimo sąlygų gimstamumas Lietuvoje buvo gerokai didesnis nei dabar. Ir iš tiesų, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1965 metais Lietuvoje gimė 53818 vaikų, o 2014 metais beveik trečdaliu mažiau – 30369 vaikai.

Iš dalies, anot V. Šapurovo, tokį gimstamumo skirtumą galima paaiškinti apsaugos priemonių trūkumu ir nekokybiškumu, tačiau pašnekovas pastebi, kad yra ir kur kas paprastesnių, atrodytų net nesuvokiamų veiksnių, kurie prisidėjo prie geresnės demografinės situacijos.

„Lietuvoje gimstamumas tarybiniais laikais buvo skirtingas įvairiais laikotarpiais. Vienas iš didelio gimstamumo laikotarpių yra iki 1967 metų. Šiais metais buvo Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetis ir, pasirodo, valdžia nutarė, kad, kadangi jau tokia proga, būtinai reikia padaryti kažką gero. Vienas iš to gero buvo elektrifikuoti visus kaimus. Kadangi tuo metu buvo pakankamai daug kaimų, kur nebuvo elektros, prie žvakių žmonės daugiau užsiiminėjo seksu ir gimdė daugiau vaikų. Tai yra labai įdomus dalykas“, - sako V. Šapurovas.

Jo teigimu, po kaimų elektrifikavimo gimstamumas šalyje šiek tiek sumažėjo, tačiau pagrįsti šiandien tai sunku, nes Lietuvos statistikos departamentas šių metų duomenų pateikti negali. Aišku viena, kad praėjus penkeriems metams, 1970 metais, gimė dar beveik 2000 vaikų daugiau.

Be to V. Šapurovas primena, kad dėl apsisaugojimo priemonių stokos ir kokybės dažna moteris pastodavo iš karto po vestuvių, o tai irgi prisidėjo prie demografinių rodiklių.

Dėl mergystės plėvės kvotė dieną naktį

Šiandien kartais poros mėgsta pajuokauti, kad „seksas – tik po vestuvių“, tačiau sovietinėje Lietuvoje toks požiūris buvo itin toleruojamas, o santykius prieš vestuves praktikuojantys jaunuoliai stengėsi kaip tik įmanoma tai nuslėpti. Be to nekaltybė buvo traktuojama kaip didžiausia merginos vertybė ir nekaltą žmoną gauti, anot V. Šapurovo, norėjo ne mažiau kaip pusė vyrų.

„Skaitėsi, kad yra gražu merginos neskubinti, jei dar neatėjo vestuvių diena, tai ir nepradėti. Ir turbūt ne mažiau nei pusė vyrų būdavo nepatenkinti, jeigu gaudavo ne merginą. O moterų anatomija yra tokia, kad kartais ji gali būti mergina, bet mergystės plėvė neplyšta, nes mergystės plėvė siaura ir visiškai netrukdo lytiniams santykiams. Niekas neplyšta, ir kraujo nėra“, - teigia V. Šapurovas.

Kad mergystės plėvė buvo tarsi dorovingumo garantas rodo ir pačių moterų istorijos. „Viskas prasidėjo tuojau po vestuvių, nes pasirodė, jog aš neturiu mergystės plėvės. Vyras kvotė mane dieną naktį, negalėdamas suprasti, kad aš jos galiu neturėti. Jis manė, kad aš turėjau pulką vyrų. Kaip įrodymą, jog nebuvau pasileidėlė vyras liepė atnešti gydytojo pažymėjimą“, - vienos moters istorija aprašoma 1985 m. J. Zalyčio knygoje „Meilės vardu“. Tai buvo viena iš nedaugelio knygų apie lytinio švietimo klausimus. Šią knygą namuose turėjo bene kiekviena šeima.

Pagrindinė kontraceptinė priemonė buvo kalio permanganatas. Kas tai yra? Vyksta įtemptas lytinis aktas, moteris seka tą sekundę, kai vyrui išsilies sėkla, ji strimgalviais bėga iš lovos į vonią, kur yra paruoštas kalio permanganato tirpalas, ir su specialia gumine kriauše skuba išplauti makštį. Sunaikinti, išplauti, pašalinti spermatozoidus
psichoterapeutas seksologas V. Šapurovas

„Mergystės plėvės turėjimas buvo privalumas. Teko girdėti, kad Gruzijoje tuo metu buvo populiaru, jeigu mergina pasimyli, praranda mergystės plėvę, eiti pas operuojantį ginekologą ir ją atstato chirurginiu būdu. Tblise tokios operacijos buvo populiarios, bet nesu girdėjęs, kad taip merginos būtų dariusios Lietuvoje“, - sako V. Šapurovas.

Specialistas atkreipia dėmesį, kad bandymas iki vestuvių išsaugoti mergystės plėvę nebuvo iš piršto laužtas mat tai buvo garantas, jog mergina netaps nėščia ne santuokoje. „Manau, kad 60-80 procentų žmonių mylėtis pradėdavo pirmąją santuokinę naktį. Šiaip jau turi didelį pagrindą, nes mergystės plėvė didele dalimi saugo nuo neplanuoto nėštumo. Tuo metu tarybiniuose filmuose atsispindėjo ideologija, kad jeigu jau nėštumas, tai yra galas. Tai yra absoliutu galas. Nes gyvent nėra iš ko, gyvent nėra kur, valgyt nėra ką. Be vyro yra visiška pražūtis. Tam, kad pastotum, reikia būtinai ištekėti“, - pasakoja seksologas.

Sovietmečio pora
Sovietmečio pora
© Vida Press

Šiandien seksas tik po vestuvių daugeliui atrodytų neįmanoma misija, vis dėlto V. Šapurovas pastebi, kad anuomet ir vestuvių data buvo gerokai ankstesnė. Darbininkų klasės žmonės tuokdavosi sulaukę vos 18 metų, o inteligentija – trečiame, ketvirtame universiteto kurse. Psichoterapeuto seksologo teigimu, nekaltybė itin buvo vertinama dar carinės Rusijos laikais ir požiūris į tai mažai kuo pasikeitė sovietiniais metais.

„Ryte, po pirmos santuokinės nakties cariniais laikais tinkamas elgesys buvo išnešti kruviną paklodę. Parodyt visiem, kad tai įvyko, yra kruvina paklodė, mergina padori, tinkama. Tarybiniais laikais to nebūdavo, bet nemažiau pusės vyrų pageidaudavo, kad jis būtų pirmasis“.

www.DELFI.lt
487