×

Tada ir dabar. Dabar to nerodo net siaubo filmuose: auksinių dantų, kankinimo ir novokaino laikai

21. rugsėjo 2015 ,
© Vida Press

„Kankinimų kamera“, „siaubas“, „košmaras“ - tokių skambių apibūdinimų šiandien negaili pacientai, kuriems sovietmečiu teko apsilankyti stomatologo kabinete.

Medikai taip pat pripažįsta – pažanga šioje srityje stulbinanti ir tai ypač matoma žvilgtelėjus atgal. Sovietinį stomatologijos kabinetą šiandien beveik visi kalbinti pašnekovai sieja su medicinos priemonių trūkumu, nepakeliamu skausmas ir didele baime. Tiesa, kai kurių baimė nebuvo tokia stipri kaip noras ištrūkti iš nemėgstamų pamokų. Tokiais atvejais mokykloje buvęs stomatologės kabinetas tapdavo ir puikia slėptuve, ir puikiu pasiteisinimu.

Tikrindavo privaloma tvarka

Nuo privalomų vizitų pas stomatologus mokykloje neišsisukdavo nė vienas. Buvo patikrinami visų klasių visi mokiniai. Tokia – privaloma tvarka.

„Mokykloje buvo dantistės ir seselės kabinetas. Dantistė kabinete gyvendavo ne nuolat, bet, bent jau mūsų mokykloje, kiekvieną pavasarį dviems mėnesiams atsikraustydavo ir kiekvienos klasės kiekvienam vaikui būdavo sutvarkomi dantys. Vaikai būdavo atleidžiami nuo pamokų. Ateidavo seselė ir sakydavo – tas ir tas pas dantistę. Kiti vaikai laukdavo eilėje ir galėdavo neiti į pamokas“, - griežtą tvarką mokykloje prisimena tuomet Klaipėdoje gyvenusi Gražina.

Ji pasakoja, kad sveikus dantis tuo metu turėjo labai nedaug vaikų, todėl bene visiems tekdavo patirti „malonumą“, kai taisant dantį nenaudojami nuskausminamieji. Vis dėlto, anot Gražinos, stomatologai dirbdavo atsakingai, tik galutinis rezultatas atrodė nelabai estetiškai: „Niekas į grožį dėmesio nekreipdavo. Buvo sidabrinės plombos, o grąžtas – siaubo filmas. Apie nuskausminamuosius nebuvo jokios kalbos, stverdavaisi į kėdę, išsižiodavai ir tartėdavai nuo galvos iki kojų“.

Nuėjau tik nebegalėdama tverti skausmo. Kai be nejautros pragręžė kanalą, nualpau. Dantistė davė atsigerti ir vėl pasodino į kankinimų kėdę. Dar pora kartų nualpau, o ji barėsi, kad ne taip skauda, kaip čia vaidinu.
Vilnietė Ieva

Kad į profilaktinius dantų patikrinimus sovietmečiu buvo kreipiamas didelis dėmesys patvirtina ir 1969 metais odontologijos srityje pradėjusi dirbti Vilniaus universiteto Žalgirio klinikos gydytoja konsultantė profesorė habil. dr. Irena Balčiūnienė. Jos teigimu, apie profilaktiką buvo daug kalbama, ji buvo skatinama, tačiau realų įgyvendinimą pasiekti buvo itin sunku, nes nebuvo nei kokybiškų dantų šepetėlių, nei skalavimo skysčių, nei kitų dantų priežiūrai būtinų prekių.

„Kad nebūtų apnašų ir būtų sveiki dantys, buvo labai daug kalbama ir rašoma apie profilaktiką. Bet kaip įgyvendinti tą profilaktiką, jeigu dantų šepetėliai sovietmečiu buvo gaminami Kazanės šluotų ir šepečių fabrike? Jaunam žmogui tai tikrai gali atrodyti kaip anekdotas. Ir žinot, pirmą kartą kai valaisi tuo šepetuku, tai pilna burna plaušų, nes dalis jų iškrenta, trečdalis lieka. Tai ką tu nutrinsi su tuo trečdaliu?“ - retoriškai klausia I. Balčiūnienė.

Medikė pastebi, kad nors pastos taip pat nebuvo labai kokybiškos, jų buityje netrūko ir jos buvo nepalyginamai geresnės už dantų šepetėlius. Be to, anot I. Balčiūnienės, dantys kartais buvo valomi ir dantų milteliais. Pikčiausia, teigia profesorė, kad nors šiandien viskas pasikeitę kardinaliai ir kokybiškai dantų priežiūrai sudarytos visos galimybės – profilaktikos praktiškai nėra.

„Dabar jos nėra iš aplaidumo. Aš konsultuoju vaikų odontologiją ir matau, kiek tėvai rūpinasi savo vaikais, kai yra visos priemonės, absoliučiai viskas, kad tavo dantys būtų sveiki. Bet smegenų nėra. Va kur yra bėda. O tada apie profilaktiką buvo daug kalbama, bet priemonių tam praktiškai nebuvo. Pavyzdžiui, mes žinome, kiek svarbus skalavimas fluoro preparatais, bet kad gaučiau gryną natrio fluoridą, prašydavau savo draugo a.a. profesoriaus Vytauto Daukšo, kuris buvo chemijos fakulteto katedros vedėjas“, - apmaudo neslepia I. Balčiūnienė.

Nuo skausmo alpdavo

Košmariška patirtimi mokyklos stomatologo kabinete su DELFI pasidalino vilnietė Ieva. Ji teigia, kad prieš dantų taisymą jai kildavo milžiniška panika, o gydytojos dar ir sugebėdavo dėl to apibarti. Todėl, kaip sako pati Ieva, stomatologo kabinetas jai prilygo „kankinimų kamerai“.

„Kadangi man iš baimės kaip pasiutusios pradėdavo bėgti seilės, seselė prigrūsdavo pilną burną bjaurių servetėlių. Ir bardavo mane, kad gydytoja niekaip negali dantų pradėti taisyti, nes jos vis šlapios ir šlapios, tad reikia keisti. Dar daugiau jų grūsdavo - tiek, kad pradėdavau žiaukčioti. Danties gręžimas būdavo labai skausmingas, nes sovietinės bormašinės, kaip suprantu, lėtai sukdavosi ir gerokai apgadindavo menkiausiai karieso pažeistą dantį“, - prisimena Ieva.

Išaugusi baimė odontologams tapo ir dar baisesnių moters išgyvenimų priežastimi. Kai būnant ketvirtoje klasėje jai iškrito plomba – vizitą pas gydytoją atidėliojo kuo galėdama ilgiau. Kad sprendimas nebuvo teisingas, parodė po kelių dienų sutinęs skruostas.

„Nuėjau tik nebegalėdama tverti skausmo. Kai be nejautros pragręžė kanalą, nualpau. Dantistė davė atsigerti ir vėl pasodino į kankinimų kėdę. Dar pora kartų nualpau, o ji barėsi, kad ne taip skauda, kaip čia vaidinu. Kanalą prigrūdo vaistų ir liepė po savaitės ateiti. Spėkit, ar dar grįžau į kabinetą. Paskui tą dantį, žinoma, reikėjo šalinti“, - prisimena Ieva. Moteris pasakoja, kad po tokių patirčių iki šiol krūpteli, jei odontologas prisiliečia prie rankos, ir net burnos higieną prašo atlikti su nuskausminamais vaistais. „Jeigu būtų galima išskirti žmones už mokslo pažangą, visų pirma, pagerbčiau sugalvojusius dantų gydymą be skausmo“, - šypsosi pašnekovė.

Profesorė habil. dr. Irena Balčiūnienė pasakoja, kad skausmą pacientams dažnai kęsti tekdavo dėl to, kad nuskausminimui nebuvo nei tinkamų preparatų, nei reikiamo kiekio įrankių: „Nebuvo jokio nuskausminimo, nes nebuvo nei vienkartinių adatų, nei švirkštų. Būdavo taip, kad skyriuje dirba dešimt gydytojų ir jie dalijasi dviem švirkštais, nes tai buvo baisus deficitas. Nuskausminimą taikydavo tik tada, kai raudavo dantis, nes švirkštus reikėdavo išvirinti, o išvirinimui reikia laiko“.

Pagrindinis preparatas skausmui nuimti, anot gydytojos, buvo novokainas, išrastas dar 1905 metais. Jis dažnai sukeldavo alergines reakcijas, pykinimą ar alpimą, todėl, anot I. Balčiūnienės, pacientus neretai tekdavo guldyti žemyn galva ar kitaip gaivinti.

Devyniolikmetė be keturių dantų

Vilnietė Ieva atvirauja – dėl paniškos baimės dantų taisymui sulaukusi vos devyniolikos metų jau nebeturėjo keturių savo dantų. Moteris teigia, kad dantį išsaugoti tuomet stengdavosi toli gražu ne visi stomatologai – kartais lengviau ir logiškiau jiems atrodydavo dantį pašalinti.

Anot I. Balčiūnienės, toks požiūris buvo būdingas toli gražu ne visiems gydytojams, tačiau tiesos tokiuose pasakojimuose yra. Specialistė prisimena, kad tokio principo laikėsi ir jos habilitacijos darbo Lomonosovo universiteto profesorius. Anot jo, pasakoja I. Balčiūnienė, dantų praradimas yra toks pats evoliucinis procesas kaip raukšlių atsiradimas ar plaukų slinkimas.

„Sovietmečiu dariau vadinamą kandidatinę (dabar daktaro) disertaciją ir ten, kad išlaikyčiau gyvą nervą, ir gyvą dantį, dėdavau specialias pastas ir tokius pacientus tikrindavau po pusės metų, vienerių, dviejų metų, kad matyčiau rezultatus. Nes jei dantis negyvas – tai jau kapec sovietiniais laikais. Aš tai vadinu „mano atvejais“, kur taip stengdavausi, viską padarydavau nepaprastai kruopščiai. Ir žinot, Palangoj sutinku moterį, šypsosi jūroj ir sako: „Jūs manęs, aišku, nepažįstat. Jūsų jau penkiolika metų sudėtos plombos laiko“. Sovietinės, baisios plombos (juokiasi). Bet tada tu su tuo pacientu krapštaisi valandą laiko. Ateidavau į darbą anksčiau, kad nereikėtų skubėti, nes kitaip tu negali, gausi per galvą, tavęs niekas darbe nelaikys – pacientui dvidešimt minučių ir viskas“, - pasakoja gydytoja.

Gydytoja įdėmiai apžiūri dantis: „Viskas gerai, bet kad jau atėjai, ką nors pataisysiu“. (Suprask, savanoriai - retas reiškinys, negi praleisi tokią progą?) Kažkodėl nusprendžiama imtis priekinių viršutinių dantų. Be nuskausminamųjų (skaudėt nė kiek neskauda, nes dantys juk sveiki). Per vidurį išgręžiama skylutė – ne bet kokia, o viena bendra abiems dantims.
Alytiškė Marija

Tokios ilgaamžės plombos, kaip sutiktai pacientei Palangoje, kliūdavo tikrai ne visiems. Štai kaunietė Asta pasakoja, kad nors ir šiandien nesidžiaugia vizitais pas odontologus, tačiau patikrinimai privaloma tvarka mokykloje tikrai būdavo baisesni ir skausmingesni, o dažnai, deja, ir rezultatas nekokybiškas: „Plombas mokykla dėdavo tik chemiškai kietėjančias, jos tikrai nebuvo ilgaamžės - kartą vos išėjus iš kabineto liežuviu paliečiau plombą, o ji ir iškrito“.

Taip nutikdavo dėl kokybiškų medžiagų trūkumo. Anot, I. Balčiūnienės, dažnai po dantų tvarkymo pacientas nesijausdavo ir komfortiškai, o kai kurios odontologijoje naudojamos medžiagos netgi galėjo būti pavojingos sveikatai: „Plombavimo medžiagos buvo prastos, taip vadinami cementai. Buvo ir tokios plastmasės, bet jos buvo toksiškos“.

Vis dėlto, Asta pasakoja, kad dantistai siaubą varė ne visiems, o keli tuomet su ja mokęsi klasiokai nepasiruošę pamokoms skųsdavosi danties skausmu ir mielai keliaudavo pas dantistę.

Vietoj matematikos – sutaisė sveikus dantis

Viena iš tokių mokinių buvo ir kita pašnekovė Marija. Ji pasakoja, kad nors vaikystėje turėjo nemalonią patirtį, kai gydytoja ištraukusi keturis pieninius dantis pažėrė juos ant žemės ir tada dar pirmokės Marijos paklausė: „Susirinksi ar nereikia?“, tai jos netraumavo. Būdama vyresnė ji su malonumu lankydavosi pas mokyklos odontologą norėdama išvengti nemėgstamų ar nuobodžių pamokų. Šiandien Marija juokiasi: „Jei tada būčiau nuėjusi į matematiką, gal ir šiandien priekiniai dantys būtų be plombos“.

„Vietoj matematikos patraukiu dantistės link. Pasibeldžiu į duris, kyšteliu galvą. Kabinetas tuščias, gydytoja nuobodžiauja. „Galima?“ - klausiu. „Prašom,“ - atsako dantistė. Įsitaisau kėdėje. Gydytoja įdėmiai apžiūri dantis: „Viskas gerai, bet kad jau atėjai, ką nors pataisysiu“. (Suprask, savanoriai - retas reiškinys, negi praleisi tokią progą?) Kažkodėl nusprendžiama imtis priekinių viršutinių dantų. Be nuskausminamųjų (skaudėt nė kiek neskauda, nes dantys juk sveiki). Per vidurį išgręžiama skylutė – ne bet kokia, o viena bendra abiems dantims. Įdedama viena apvali plomba, tarp dviejų dantų nepaliekamas joks tarpas. Tuo metu nieko nenutuokiau apie broką, bet po kokių penkerių metų privačiame stomatologijos kabinete gydytoja odontologė, pakraups nuo tokio dantų sutaisymo „meno“, išims senąją plombą ir viską sutvarkys, kaip pridera“, - 1988 metų prisiminimais dalijasi Marija.

Tokie mokiniai kaip Marija buvo tikra retenybė. „Pamenu, mokyklos dantistė (apie 1990 m.) rado dviejuose mano dantyse po dvi skyles, kurias sujungė grąžtu ir užplombavo. Tai išėjau pasilaikydama už sienų iš skausmo“, - taip apsilankymus pas odontologą mena kita pašnekovė vilnietė Monika. Jos teigimu, baimę keldavo ne tik skausmas, bet ir siaubinga technika bei stori grąžtai.

Vilniaus universiteto Žalgirio klinikos gydytoja konsultantė prof. I. Balčiūnienė pasakoja, kad tuo metu danties audiniui apdoroti skirtos mašinos buvo gaminamos Volgograde. Gydytoja juokiasi, kad šių mašinų vibravimas ir garsas primindavo traktorius, o ir odontologams su jomis dirbti buvo itin nepatogu.

Bet kaip įgyvendinti tą profilaktiką, jeigu dantų šepetėliai sovietmečiu buvo gaminami Kazanės šluotų ir šepečių fabrike? Jaunam žmogui tai tikrai gali atrodyti kaip anekdotas. Ir žinot, pirmą kartą kai valaisi tuo šepetuku, tai pilna burna plaušų, nes dalis jų iškrenta, trečdalis lieka.
prof. I. Balčiūnienė

„Buvo baisus antgalių drebėjimas, visiškai nelanksčios rankovės. Laikant tą antgalį nuvargdavo ir gydytojo ranka, ir pacientui visa galva drebėdavo. Deimantiniai grąžtai atsirado tik sovietmečio pabaigoje, o prieš tai buvo vadinami kietmetalio – plieno – grąžtai. Su šiais grąžtais emalis, nors yra pakankamai tvirtas danties audinys, gana greitai nusibrūžindavo. Gręžiama buvo be nuskausminimo, danties audinys nevėsinamas įkaisdavo, nes aparatūroje nebuvo vandens, tai įsivaizduokite, koks būdavo skausmas“, - pasakoja medikė. Anot jos, pasisekdavo tiems, kurie pakliūdavo pas jautrų ir pareigingą gydytoją, tačiau beveik nė vienas odontologas negalėjo sau to leisti, nes ir pats būdavo spaudžiamas į kampą.

„Gerai, jeigu gydytojas dirbdavo labai profesionaliai ir buvo sąžiningas bei jautrus, gręždavo su pertraukimais, vos prisiliesdamas. Bet jis gaudavo pylos nuo savo vedėjo, kad neįvykdo normos, nes kas dvidešimt minučių turėjo būti kitas pacientas, kitaip – tu blogas daktaras“, - pasakoja I. Balčiūnienė.

Traukiant nervą naudojo žiurknuodžius

Sovietmečio laikotarpį ir buitį nagrinėjanti rusų žurnalistė ir filologė Anastasija Mironova portale rufabula.com dalijasi savo prisiminimais. „Man 30 metų ir aš kuo puikiausiai prisimenu eiles prie duonos, pieno, kefyro. Prisimenu eiles prie pamėlusių vištų, bananų ir net šaldytų kivių. Vis dėlto baisiausia eilė būdavo prie dantų“, - rašo ji.

Žurnalistė rašo, jog sovietiniams žmonėms nebuvo išugdyta dantų priežiūros kultūra, o tie, kurie jos turėjo, pastebi A. Mironova, „buvo išvaryti iš šalies po velnių“. Būtent dėl to, anot jos, sovietiniai žmonės dantis taisėsi retai, o ir procesas nebuvo pats maloniausias.

„Nervo pašalinimui į dantį kelioms dienoms buvo dedami žiurknuodžiai, kurie buvo pridengiami laikina plomba. Vėliau plomba būdavo nuimama, nervas šalinamas. Geriausiu atveju buvo naudojamas novokainas“, - rašo A. Mironova. Ši technika buvo naudojama iki dešimtojo dešimtmečio vidurio. Dėl tokių patirčių, anot jos, visai nenuostabu, kad žmonės vizitus pas odontologus stengėsi atidėlioti ir juo labiau ten be reikalo nevaikščioti. Todėl, rašo žurnalistė, „sulaukę vos 35-erių, jie jau nebeturėdavo pusės dantų“.

Tuo tarpu I. Balčiūnienė pastebi, kad nors dantų priežiūrai buvo tragiškos sąlygos - nebuvo plombavimo ir apdorojimo medžiagų, normalaus protezavimo ir kt., bedančių žmonių skaičius atitiko standartą: „Tiek Austrijoj, tiek Prancūzijoj, tiek TSRS. Reiškia, gydytojai lopydavo, tvarkydavo, geranoriškai žiūrėdavo, norėdavo padėti ir šį tą padarydavo“. Ji taip pat pastebi, kad verta pagirti odontologus už tai, jog šie iš karto po nepriklausomybės atgavimo parodė didelę iniciatyvą mokytis ir tobulėti: „Prieš mūsų gydytojus lenkiu galvą – po nepriklausomybės jie šimtais ėjo tobulintis, klausydavo paskaitų. Buvo didelis entuziazmas viską kuo greičiau ir kuo geriau išmokti. Ir jie tai padarė. Odontologijoje šuolis labai didžiulis. Su sovietmečiu negalima lyginti absoliučiai“.

Specialistė pasakoja, kad kardinaliai nuo sovietmečio laikų pasikeitė ir higienos sąlygos odontologijos kabinetuose. Nors įrankiai buvo naudojami sterilūs – jie buvo virinami ir kaitinami – vienkartinio naudojimo daiktų tuomet nebuvo, o tai reiškia, jog buvo visos sąlygos plisti žmonių gyvybei pavojingiems virusams ir infekcijoms.

„Gydytojai dirbdavo be jokių pirštinių, reiškia – nėra jokios apsaugos. Ačiū Dievui, dar beveik nebuvo žinoma apie AIDS, bet Hepatitu C – viens, du buvo galima susirgti. Gydytojai turėdavo chalatą, kepuraitę, kad plaukai nelįstų, kaukės buvo deficitas, apie pirštines kalbos negali būti. Grąžtai irgi nebuvo sterilizuojami. Dabar absoliučiai viskas sterilu. Viskas. Ir viskas, kas įmanoma, vienkartinio naudojimo – ar burnai paskalauti stiklinaitė, ar servetėlė uždedama ant krūtinės, ar pirštinės, kaukės. Viskas sterilu. Nėra instrumento, su kuriuo liestumėmės prie paciento, kuris nebūtų sterilus“, - pasakoja I. Balčiūnienė.

Prie dantisto kabineto nuo ankstaus ryto

Šiandien Lietuvoje, pastebi I. Balčiūnienė, protezavimas yra itin aukštos kokybės, tačiau anuomet apie tokį buvo galima tik pasvajoti. Pašnekovė pastebi, kad ir Rusijoje šioje srityje nuo Sovietų sąjungos griūties įvyko ryškūs pokyčiai, ir nors šioje šalyje pačios medžiagos patobulėjo nedaug, kokybę lemia importuojama produkcija: „Įvyko didžiuliai šuoliai. Pavyzdžiui, jeigu mes paimsime Rusiją, tai iš savo medžiagų jie nieko gero ir dabar neturi, bet jau įsiveža užsienio medžiagų. Gal dabar Putinas uždraus įsivežti, kaip ir viską. Tai vėl tas pats bus. Bet šiandien, kiek aš žinau, jie įsiveža visas tas pačias medžiagas kaip ir mes – Vokietijos, Amerikos, Australijos, Prancūzijos, Austrijos“.

Dantų protezavimą sovietmečiu kaip siaubingą patirtį mena ir rusų žurnalistė A. Mironova, esą prie protezavimo kabinetų eilės driekdavosi jau nuo ankstyvo ryto: „Ankstyvas pavasaris. Keliamės penktą ryto, kad septintą visos mūsų šeimos moterys jau būtų prie miesto stomatologijos klinikos, kur paskelbtas dantų protezavimo startas. Atvykusios į vietą sutinkame šimtus jei ne tūkstančius Tiumenės gyventojų, kurios, lygiai taip pat kaip ir mano šeima, norėjo nusipirkti dantis“.

Grąžtai irgi nebuvo sterilizuojami. Dabar absoliučiai viskas sterilu. Viskas. Ir viskas, kas įmanoma, vienkartinio naudojimo – ar burnai paskalauti stiklinaitė, ar servetėlė uždedama ant krūtinės, ar pirštinės, kaukės. Viskas sterilu. Nėra instrumento, su kuriuo liestumėmės prie paciento, kuris nebūtų sterilus
prof. I. Balčiūnienė

Ji rašo, kad Sovietų Sąjungoje dantų protezavimas buvo tikras deficitas, o medžiagos šioms procedūroms dažnai buvo įvežamos nelegaliai. „Įsivaizduokite, kiek kainuodavo geros ir gražios karūnėlės, jei net auksiniai dantys būdavo pigesni. Karūnėlių ir tiltų dėjimui nusidriekdavo ilgiausios eilės. Nesu girdėjusi, kad paprastiems darbininkams implantai iš viso būtų dedami“, - rašo A. Mironova.

Kad į keblią situaciją pakliūdavo ir pasirinkimo visai neturėdavo norintieji protezuoti dantis patvirtina ir I. Balčiūnienė. Tik, anot jos, Lietuvoje nebuvo nei implantų, nei kokybiškų ir gražių vainikėlių: „ Buvo vadinami štampuoti vainikėliai. Reiškia, kad vainikėlį uždeda ne pagal tavo danties anatominę formą, bet užmauna štampuotą. Jį technikas šiek tiek apdorodavo, bet nebuvo išmodeliuotas kramtomasis paviršius. Ir tokį kaliošą, atvirai kalbant, ant danties užmaudavo. Žinoma, jis tampriai neprisiglausdavo prie dantenų, sulaikydavo apnašas, provokuodavo uždegimą“.

Į burną dėdavo beveik statybinį gipsą

Paklausta, kodėl žmonės taip dažnai būdavo susidėję auksinius dantis, specialistė patikina – nelabai buvo iš ko rinktis, kiti metalai arba buvo labai neestetiški, arba dėl savo toksiškumo galėdavo sukelti rimtus sveikatos sutrikimus, tokius kaip kepenų nepakankamumas.

„Auksas vis tiktai inertiškas metalas. Ir jeigu kitų metalų burnoje nėra, jis neduodavo jokių reakcijų. Plieniniai dantys būdavo labai baisūs - metaliniai, balto metalo. Paskui buvo išrasti dantys, padengti titano nitrito danga. Ant to plieninio danties užpurkšdavo tokį aukso spalvos purškalą. Su tuo titanu protezuodavo. Atsirado labai didelės reakcijos, nes plieno ir dengto titano mišinys reaguodavo su seilėmis ir, kaip pasakoja žmonės, neretas (tačiau ne visi) negalėdavo dėti šaukšto į burną, žaibai trankydavosi“, - aiškina I. Balčiūnienė. Deja, jei žmogus netekdavo daug dantų ir negalėdavo kramtyti, pasiryždavo protezavimui net ir žinodamas, kad naudojamos medžiagos gali turėti rimtą poveikį sveikatai.

Eilėse norintys gauti auksines koronas dantų protezavimui, anot I. Balčiūnienės, laukdavo 5-7 metus. Taip pat buvo populiarus protezavimas dantų plokštelėmis, tačiau, kaip rašo A. Mironova, net ir protezų tekdavo netrumpai luktelėti: „Sovietų Sąjungoje prieš gaunant protezus taip pat tekdavo laukti eilėje. Prioritetinę teisę į dantis turėdavo karo veteranai. Devintajame dešimtmetyje jiems buvo per 60 metų. Likusieji, pavyzdžiui 25-mečiai, savo eilės laukdavo po veteranų“.

Be to, I. Balčiūnienė pastebi, kad plokštelės taip pat buvo nekokybiškos ir su jomis pacientai toli gražu nesijausdavo komfortiškai, o amerikiečiai apie tai net kūrė anekdotus.

„Buvo labai nekokybiška plastmasė, nebuvo atspaudinių medžiagų, buvo gipsas. Tikras gipsas. Beveik statybinis. Kai jo pritrūkdavo, tai pasiskolindavo iš statybininkų. Įdėdavo tą gipsą į burną, jis sukietėdavo, aišku, gaudavo kažkokį atspaudą ir pagal tai padarydavo plokštelę. Žinau, buvo amerikiečių anekdotas, kad kažkas amerikiečiui atsiunčia nuotrauką, kurioje dešimt pagyvenusių žmonių ir visi šypsosi. „O, sako, kaip malonu, mums sakė, kad sovietiniai žmonės visi susiraukę, rūškani, o čia visi šypsosi“. Kitas sako: „Šypsosi todėl, kad susičiaupt negali, visi protezuoti“. Tai - juodas humoras, bet tame yra gyslelė tiesos“, - sako prof. I. Balčiūnienė.

Net keli kalbinti pašnekovai, šiandien teigia, kad nors baimė užeiti į stomatologo kabinetą dar yra, o kartais nuo menkiausio gydytojo prisilietimo tenka krūptelėti, jau pajuto ir ką reiškia užmigti dantisto kėdėje – esą su sovietmečiu nėra net ko lyginti.

www.DELFI.lt
281