×

Tada ir dabar. Besipriešinantiems gyvenimui socialistiniame rojuje – šizofreniko etiketė ir vieta psichiatrinėje

20. gruodžio 2015 ,
Psichiatrinės ligoninės sovietmečiu Corbis

„Mane suėmė kaip didžiausią nusikaltėlį, atvažiavo su juodomis volgomis iš Vilniaus KGB, apsupo ir suėmė. Devynis mėnesius dar laikė KGB rūsy Vilniuje, paskui atliko psichiatrinę ekspertizę ir nusprendė paskirti psichiatrinį gydymą – išsiuntė į Žiegždrius“, - pasakoja žurnalistas Vytautas Žutautas, sovietmečiu išsiųstas į psichiatrinę ligoninę priverstiniam gydymui dėl antitarybinės propagandos.

„Kai paskiau paėmiau savo bylą ir paskaičiau – net juokas ėmė: surado mano klasiokus ir aprašė atvejį, kai klasėje buvo tylu, pazvimbiau kaip musė ir aš ją tekšt sugavau, sutrikdydamas tylą. Tai jau rodo, kad esu psichiškai nesveikas, nors, sakytum, paprasčiausiai išdykėliškas elgesys paauglio.“

V. Žutautas valdžiai neįtiko, nes su keliais draugais išplatino antitarybinius lapelius. Jis sako, kad dabar tai prisiminus net juokas ima: „Juokiuosi iš tokios disidentinės veiklos. Kokia gi gali būti veikla 18-mečio pacano, paprasčiausiai bijojo sovietai. Ta veikla buvo tokia, kad kelis lapelius parašėme, iškabinome Linkuvoje, kaip dabar prisimenu, kad Brežnevas ir kiti yra šunys, vagys, komunistai, dar „Amerikos balso“ ar „Liuksemburgo radijo“ paklausydavome ir viskas, už tai ir suėmė.“

Aplinkybes sunkino ir tai, kad paauglio namuose buvo rastas pistoletas, kurį V. Žutautas rado karjere ir parsinešė namo. „Laikydavau jį po pagalve, nes, žinote, 18-metis paauglys, įsivaizdavau save revoliucionieriumi. Tai ir už ginklo laikymą man straipsnį surašė“, - prisimena jis. KGB rūsyje paauglį laikė devynis mėnesius, mažoje kameroje, kurioje nebūdavo ką veikti. Kartais duodavo kokią knygą – tai ir skaitydavo, ką gaudavo, ar tai būtų Šekspyro sonetai, ar tekintojo žinynas. Savo prisiminimuose jis rašo:

„Prižiūrėtojai čia padėties viešpačiai. Pirmiausia įgrūda į kamerėlę – tokią mažą, kad gali tik sėdėti kojomis atsirėmęs į duris. Net pajudėti sunku. Nors joje pralaiko gal tik valandą, atrodo, kad praėjo visa para. Po to įveda į atskirą kambarėlį, liepia nusirengti iki nuogumo, atidžiai apžiūri, ar neslepi kokioje nors savo kūno raukšlėje, įdubime ar skylutėje peiliuko, pieštuko ar dar ko nors. Apžiūri ir kiekvieną drabužio siūlelę – tik tada leidžia apsirengti. Atima kelnių diržą, batų raištelius. Dabar nori nenori greitai nepaeisi. Viena ranka būtinai turi laikytis kelnes – antraip nusmuks, susipainiosi. Kojų aukštai irgi nepakelsi – nevarstytus batus pamesi. Taip ir kėblini koridoriumi – šlumšt, šlumšt.“

Vytautas Žutautas dabartinio Genocido aukų muziejaus kameroje, kurioje kalėjo 9 mėnesius
Vytautas Žutautas dabartinio Genocido aukų muziejaus kameroje, kurioje kalėjo 9 mėnesius
© Asmeninio archyvo nuotr.

V. Žutautas buvo apkaltintas ne tik dėl antitarybinės propagandos, bet ir dėl to, kad į šią veiklą įtraukė nepilnamečius, su kuriais ir išplatino pranešimus. Tačiau suėmė tik jį vieną, kitus pagąsdino ir paleido. Dienos 18-mečiui saugumo rūsiuose slinko lėtai, karts nuo karto jį pasikviesdavo tardymui ir vėl grąžindavo į kamerą. Situacija pasikeitė po psichiatro J. Gutmano atliktos ekspertizės, kada buvo nuspręsta, jog jam reikia priverstinio psichiatrinio gydymo. Tada V. Žutautas buvo perkeltas į Žiegždrių psichiatrinę ligoninę. Toks buvo sovietų valdžios susidorojimo būdas su kitaip manančiais žmonėmis, disidentais ir besipriešinančiais režimui aktyvistams. Ligoninėse buvo siekiama palaužti sveiką žmogų ir tokiu būdu jį nuraminti, užtildyti.

Prieiti prie ligų istorijų neduoda leidimo

Už antisovietinę veiklą psichiatrijos ligoninėse atsidūrė ne vienas kitaip manantis lietuvis, bandęs pasipriešinti režimui. Tačiau iki šiol tokie atvejai apgaubti paslapties šydu, o šia tema sklando daug spekuliacijų. Be to, sunku spręsti, ar žmogus tikrai neturėjo psichikos sutrikimų, kadangi tai gali padaryti tik specialistai. Tai patvirtina ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikas Tomas Vaiseta: „Problema ta, kad psichiatrija yra labai sudėtinga sritis. Po Nepriklausomybės atgavimo šio klausimo bent porą kartų bandė imtis prokuratūra, bet spręsti, ar žmogus sveikas ar ne – vis tiek gali tik kompetentingi asmenys, t. y. patys psichiatrai, o iš laiko perspektyvos tai patikrinti dar sunkiau. Tyrimai nugulė į stalčius.“

Jis pasakoja, kad jam atliekant istorinį tyrimą apie psichiatriją sovietmečiu Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija nedavė leidimo prieiti prie pacientų ligos istorijų, o nepriėjus prie šių ligos istorijų, negalima išsiaiškinti ir to, ar Lietuvos TSR buvo politinis piktnaudžiavimas psichiatrija.

„Inspekcija neleido to daryti, motyvuodama, kad tai gali būti žmogaus teisių pažeidimas. Bet klausimas, ar pats draudimas pasinaudoti sovietinių laikų ligos istorijomis neišvirsta į žmogaus teisių pažeidimą, juk bandoma suprasti, ar žmonės nebūdavo tokiu būdu baudžiami už savo antisovietinę veiklą. Čia toks retorinis klausimas, nors inspekcijai tai nepasirodė vertas dėmesio klausimas“, - sako jis.

Tomas Vaiseta
Tomas Vaiseta
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Baimė juntama ir iš vyresnės kartos psichiatrų pusės, todėl T. Vaiseta mano, kad tokį tyrimą reikėtų ištirti nekeliant klausimo apie konkrečių žmonių kaltę, o tiesiog išsiaiškinti, ar apskritai toks reiškinys egzistavo Lietuvos TSR ir koks buvo jo sistemiškumas.

„Kad pavieniai atvejai Lietuvoje buvo – faktiškai nekelia abejonių, bet ar tai buvo daroma sistemiškai – negalima teigti, tam reikia tyrimo. Tikrai galima tvirtinti, kad Sovietų Sąjungoje – Sovietų Rusijoje – režimas pasinaudodavo psichiatrija tam, kad susidorotų su politiniais oponentais. Bet kaip ir sakiau, tai sudėtinga sritis, nors man pačiam teko bendrauti su garsiu disidentu V. Bukovskiu ir bendraujant absoliučiai nekilo abejonių sveiku protu, o jis buvo kelis kartus uždarytas“, - sako jis.

Jaunuolio dienos palatoje, kur durys – be rankenų, langai – su grotomis

Asmenims, su kuriais valdžia norėjo susidoroti, dažniausiai nustatydavo tariamą šizofreniją – ligą, sutrikdančia asmens gebėjimą aiškiai matyti, reikšti emocijas ar atskirti realybę nuo tikrovės. T. Vaiseta sako, kad tokia diagnozė buvo parankiausia: „Buvo sugalvota tokia diagnozė - "vangios eigos šizofrenija". Jos simptomai neaiškūs, migloti, iš esmės galėjai bet kokiame žmoguje tuos simptomus pamatyti, jei labai nori. Pavyzdžiui, kliedesiai apie pasaulio reformavimą, teisingesnės santvarkos ieškojimą – jau vangios eigos šizofrenijos požymis gali būti. Tai tuos, kurie kritikuoja režimą ir Sovietų Sąjungą – visus jau galima gydyti.“

Šizofrenija buvo įrašyta ir V. Žutauto ligos ekspertizėje. Dėl to jis tariamai negalėjo suprasti savo veiksmų, platindamas antitarybinius lapelius, ir jų valdyti. Žiegždrių psichoneurologinėje ligoninėje prižiūrėtojus pakeitė sanitarai, o prisiminęs savo pirmąją akimirką V. Žutautas garsiai surinka: „Ooo! Koks baisus įspūdis buvo. Aplink napoleonai vaikščiojo, durys – be rankenų, langai – su grotomis, bet tai dar nebaisiausia.“

Savo prisiminimuose jis rašo: „Niekas čia į mane nekreipė dėmesio. Tiesa, vienas vis tiek atėjo susipažinti. „Napoleonas“, – prisistatė. „Anglijos karalius“, – atsakiau, bet jaučiau, kad juokauti čia nelabai apsimoka. Kiekvienas tavo judesys, kiekvienas ištartas žodis sanitarų, seselių būdavo perduodamas gydytojui, užrašomas ir tuoj pat galėdavo atsigręžti prieš tave patį.“

Saugumo rūsiuose iš nieko neveikimo jis buvo pripratęs valandų valandas vaikščioti pirmyn – atgal mažytėje kameroje, tačiau kai taip pavaikščiojo psichiatrinėjė ligoninėje – tuojau prisistatė gydytoja. Ligos istorijoje atsirado įrašas: neramus, nuolat vaikšto. Tačiau, kaip ir minėjo V. Žutautas, ne tai tai buvo baisiausia. Baisiausia, kad visiems psichiatrinėje ligoninėje atsidūrusiems žmonėms buvo paskirtas gydymas ir vaistai.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Besipriešinantiems gyvenimui socialistiniame rojuje – šizofreniko etiketė ir vieta psichiatrinėje
© Corbis

„Gerai, jeigu tam, kad nuramintų, duoda tik tabletę – jos gali ir neišgerti, apgavęs tave stebinčią seselę. Bet jeigu paskirs raminamųjų ampulėmis – aminazino į užpakalį, tai paskui visą dieną nenorėsi keltis, o prispirtas reikalo ne eisi, bet šliauši“, - rašė jis. Sovietmečiu naudojamą aminaziną daugelis prisimena kaip baisų vaistą. Šis neuroleptikas smarkiai nuslopindavo, o dūrio vietos – skausmingai sukietėdavo.

Gydė kaip ligonį

„Nemalonu, aišku, kai tu jautiesi sveikas, o aplink vaikšto ligoniai, valgo su ranka maistą, tačiau jaunam žmogui prie visko galima priprasti. Baisiau tai, kad man leido vaistus – rišdavo prie lovos, leisdavo insuliną iki sąmonės netekimo, paskiau prabudindavo ir duodavo stiklinę kažkokio sirupo išgerti. Tai vyko ilgą laiką, gal būtų vykę ir ilgiau, bet visa laimė, kad tuo metu klestėjo korupcija, tėvai papirko gydytojus ir man nutraukė tą insulino leidimą, nes tai buvo baisus dalykas“, - iki šiol prisimena.

V. Žutautas svarsto, ar toks „gydymas“ negalėjo turėti įtakos jo sveikatai, kadangi insulino šoko terapijos sukeldavo komą, o po komos seselės girdydavo sirupu, kad atstatytų gliukozės kiekį: „Žinote, dabar esu gan stambaus svorio, tai gal galima manyti, kad tai turėjo įtakos. Cukralige lyg ir nesergu, bet nežinia, ar ji nepasireikš.“

Jis vėlgi pasidžiaugia, kad tėvams pavyko dar kartą papirkti gydytojus ir po kelių mėnesių jį perkėlė į kitą skyrių, kuriame buvo gydomi alkoholikai. Ten, anot jo, buvo tikra sanatorija, nors ir visas laikas, praleistas psichiatrinėje ligoninėje, palyginus, su KGB rūsiais Vilniuje, buvo savotiška sanatorija. Apskritai psichiatrinėje ligoninėje jis nepatyrė smurto ir sąlygos, nepaisant insulino komos terapijų, buvo pakankamai normalios. „Žiegždriai buvo visai gražioje vietoje, gamindavome sagas. Aišku, grotos, durys be rankenų, ligoniai, bet visa tai man dabar atrodo kaip nuotykis, nebuvo labai jau baisu“, - sako jis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Besipriešinantiems gyvenimui socialistiniame rojuje – šizofreniko etiketė ir vieta psichiatrinėje
© Corbis

Psichiatrinėje ligoninėje V. Žutautas praleido beveik metus. Vis dėlto, tai nesugebėjo jo palaužti, tačiau vėliau su psichikos ligonio biografija buvo labai sunku gyventi, rasti darbą, reikėjo nuolat meluoti, apgaudinėti ir bijoti, kad tiesa kada nors išlįs.

„Visur keliai užsidarydavo, net teises tik „perestroikos“ metu gavau, iki tol pėsčiomis visur vaikščiojau. Kadangi visą laiką rašiau, mano rašymai prasidėdavo ir labai greit pasibaigdavo, kai susekdavo saugumas. Kai rašiau „Komjaunimo tiesai“, sakė man: atėjo saugumas – liepė tave pašluot. Tai kitą dieną atsiverčiu laikraštį – darbas kita pavarde išspausdintas. Gavo komandą tokią ir pakeitė pavardę. Paskui slapyvardžiu pasirašydavau“, - pasakoja jis.

V. Žutautas iki šiol jaučia nuoskaudą dėl jam „pripieštos“ ligos. Vis dėlto Lietuvos psichiatrų asociacijos valdyba 1995 sausio 16-ąją pripažino, kad 1967 metais nustatant psichinės ligos diagnozę buvo suklysta. Komisijos rašte buvo rašoma, kad „teismo psichiatrų ekspertų teiginius įvertino kaip grubią diagnostikos klaidą, dėl ko nuoširdžiai atsiprašo“. Tačiau savo atsiminimuose V. Žutautas rašo: „Labai paprasta parašyti, kad atsiprašo. Lyg nebūtų buvę priverstinio gydymo, rišimo prie lovos, kankinimo... Kaltųjų tarsi nebeliko.“

Psichiatrai buvo verbuojami

Su prieš valdžią kovojančiais ir kitaip manančiais žmonėmis teko susidurti ir Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamam Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichiatrui-psichoterapeutui Aleksandrui Alekseičikui bei Kankinimus ir represijas patyrusiųjų piliečių reabilitacijos fondo vadovui, psichiatrui-psischoterapeutui Kaziui Remeikiui.

„Jei žiūrėti į tas represines struktūras, esu susidūręs su KBG, turėjau disidentą, kuris labai aiškiai papasakojo, kaip bėgo oro balionu su žmona į Suomiją. Jį pagavo ir iš pradžių kažkur Petrazavodske uždarė, o vėliau perkėlė pas mus. Kadangi man buvo labai įdomu, daug kalbėdavausi su juo. Jam buvo priskirtos didelės dozės neuroleptikų, man atrodo, elektrošokas, bet jam netaikė to. Buvo tokia diagnozė – jeigu neatitinki tarybinių normų, elgiesi ne taip – esi šizofrenikas“, - pasakoja K. Remeikis.

Jis tvirtina, kad pats tikrai nebūtų parašęs jam tokios diagnozės, nes daug su juo kalbėdavosi, klausydavosi apie jo žmonos kurtus planus. Jei žmogus papuldavo į psichiatrinę ligoninę, gydymas jam turėjo būti paskirtas, tačiau kaip bus elgiamasi su tokiais „ligoniais“ labai priklausydavo nuo vyriausiojo ligoninės gydytojo.

„Jei matai, kad žmogus pakankamai normalus, tai pasakai, kad nekištų į jį vaistų, ne viską tikrintų, o pačiam jam pasakydavau, kad tabletę ne po liežuviu reikia slėpti, o po viršutine lūpa – perkąsti į dvi dalis ir vieną dalį į vieną pusę, kitą – į kitą. Ir būdavo tas žmogus taip be vaistų, o ką mes galėjome. Pakalbėdavome su vedėju ar gydančiu tokį pacientą gydytoju ir suprasdavo jie tai. Mūsų ligoninėje viskas normaliai vyko“, - pasakoja A. Alekseičikas.

Jis turi ir dokumentą, kuris liudija, kad kai kurie psichiatrai sovietmečiu klusniai atlikdavo psichiatrinę ekspertizę KGB užsakymu ir už tai gaudavo didelius pinigus. KGB verbuoti bandė ir jį. Knygoje „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“ jis prisimena kelis susitikimus su saugumiečiais:

„Sutarėme, jog jam geriausia ateiti tada, kai nebus ligonių, po darbo valandų. Sutartu laiku atėjo KGB kapitonas, bent taip prisistatė. Kalbėjo mandagiai ir maloniai. Buvo gerai pasirengęs pokalbiui ir pasirinko neblogą taktiką. Apeliavo į mano ambicijas, sakė, jog labai vertina mano profesionalumą, labai gerbia. Pabrėžė, kad ne kiekvienam siūlo, ir pats pokalbis su manimi reiškia didelį pasitikėjimą. Mandagiai atsisakiau. <...> Dar bandė apeliuoti į mano tautybę, klausė, ar man nesunku čia tarp lietuvių dirbti, ar jie manęs nespaudžia. Leido suprasti, kad gali padėti tuos lietuvius pristabdyti. Atsakiau, kad pats puikiai susitvarkau.“

Taip pat prie gydytojo buvo „prikabinę“ ir saugumietį, kuris iš pradžių pas jį atėjo kalbėti apie sunkumus, paskui įsiprašė į grupinę terapiją, stengėsi daug kalbėtis, bendrauti, ateidavo į namus. Tik vėliau A. Alekseičikas sužinojo, kad „pacientas“ buvo vienas geriausių specialistų kovoje su disidentais, o jo brolis KGB ėjo aukštas pareigas.

Su saugumu bendradarbiauti nenorėjusiems gydytojams, užsidarydavo daugelis galimybių. Jie negalėdavo išvykti į užsienį, o apie stažuotes kapitalistinėse šalyse galėjo tik pasvajoti.

Papuldavo ir į specialiąsias ligonines, kur buvo pragaras žemėje

K. Remeikis sako, kad psichiatro-psichoterapeuto darbas yra labai sunkus. Kartais jis prisiklausydavo tokių baisių istorijų, po kurių buvo sunku ramiai gyventi: „Tu parsineši tas istorijas į namus ir paskui košmarus sapnuoji, kaip ten, čia ne pas mus Lietuvoje, čia Liubliankoje, pakabindavo aukštyn kojomis ir mušdavo, pildavo šaltu vandeniu, nagus nuraudavo, adatas po nagais kišdavo.“

Tačiau jis pabrėžia, kad tai buvo daroma specialiose ligoninėse – kalėjimuose, kurių Lietuvos TSR nebūdavo. Jis svarsto, kaip išvis būtent į jų ligoninę papuolė minėtas disidentas, norėjęs pabėgti oro balionu į Suomiją ir sako, kad jam pasisekė, jog papuolė čia, o ne į Černiachovskio specialiąją psichiatrinę ligoninę Kaliningrado srityje, kur „leisdavo aminaziną iki tiek, kad žmogus vaikščiodavo kaip šešėlis.“

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Besipriešinantiems gyvenimui socialistiniame rojuje – šizofreniko etiketė ir vieta psichiatrinėje
© Corbis

Tokių ligoninių Sovietų Sąjungoje buvo ne viena, jose dėdavosi baisūs dalykai. „Palyginus tai, kas vyko paprastose psichiatrinėse ligoninėse, su tuo, kas dėjosi specialiosiose, – tai yra žiedeliai. Ten buvo kalėjimas, o ne ligoninė, kurioje buvo siunčiami nusikaltėliai, pripažinti nepakaltinamais. Gydymas ten buvo fiktyvus, iš esmės – neformalus kankinimas, kada esi uždaromas su kokiais penkiais žmogžudžiais ar prievartautojais. Ten tikrai buvo pragaras žemėje“, - sako istorikas T. Vaiseta.

Tokiose specialiosiose ligoninėse medicinos personalo kompetencija buvo abejotina, jas valdydavo ir prižiūrėdavo saugumiečiai. Į jas papuolę žmonės būdavo paliekami likimo valiai, dažnai juos prižiūrėdavo paskirti kaliniai, kurie kankino, tyčiojosi, smurtaudavo ir išnaudojo žmones bei ligonius. Jie taip pat buvo bandomi palaužti milžiniškomis vaistų dozėmis.

Maždaug kas pusę metų vykdavo pakartotinė psichiatrinė ekspertizė ir buvo sprendžiama, paleisti žmogų ar pratęsti priverstinį gydymą. Kai kuriems pasisekdavo ištrūkti gana greitai – nepraėjus nė metams. Taip, palyginus, pasisekė ir pačiam V. Žutautui. Tačiau kitiems psichiatrinėse ligoninėse tarp tikrai sergančių ir psichikos sutrikimų turinčių žmonių teko praleisti ne vienerius metus.

www.DELFI.lt
316