×

Slaptas planas, kaip lietuviai ruošėsi ginti Gedimino pilį nuo sovietų

17. sausio 2016 ,
Nerijus Treinys © Asmeninio albumo nuotr.

Tamsi žiemos naktis po kruvinos Sausio 13-osios. Paprastais civilio drabužiais apsirengęs vaikinas, nešinas krepšiu, ateina prie Gedimino pilies kalno, paklibina vartus, bet šie uždaryti ir užrakinti. Spyna ir grandinė nepasiduoda. Visą kalną juosia tvora – įveikti ją atrodo nelengva.

Pamindžikuoja, paėjėja kiek toliau ir, šast, permeta krepšį per tvorą. Tuomet persiropščia pats ir pasiėmęs krepšį bando kopti. Deja, nesėkmingai, nes akmenuotas takas padengtas ledu. Takas akivaizdžiai užpiltas vandeniu ir suledėjęs, todėl slidu kaip čiuožykloje.

Paabejojęs vaikinas ima kopti šlaitu. Jis kopia ir jaučia stebintį žvilgsnį nuo kalno viršaus. Tai šauliai, kurie saugo Gedimino pilies bokštą nuo sovietų.

– Labas vakaras, – stebinčiajam sako kalnu užkopęs Nerijus Treinys, 21-erių metų tuometinis Dailės instituto studentas, neseniai prisiekęs šaulys.
– Labas vakaras. Kas toks, iš kur esi? – atsiliepia ledinis balsas.
– Man budėjimo pamaina.
– Vardas, pavardė.
– Treinys Nerijus.
– Palauk. Paskambinsiu.

Maždaug toks dialogas vystėsi N. Treiniui 1991 m. naktį iš sausio 13-osios į sausio 14-ąją užkopus į Gedimino pilies bokšto kalną.

„Sunkiai atsidaro durys, įeinu vidun. Menė skendi tamsoje, tvoskia benzino smarvė, pristatyta butelių su „Molotovo kokteiliais“, o šalia man visai nepažįstami žmonės“, - pasakoja N. Treinys, prisimindamas apie tuometinius įvykius.

Beveik prieš parą sovietams panaudojus smurtą prie Televizijos bokšto niekas nežinojo, kuria linkme reikalai klostysis toliau. Gal Maskva nuspręs eiti iki galo? Ar smurtas pasikartos?

Baimė ir drąsa grūmėsi tarpusavyje, bet praėjus 25 metams N. Treinys sako besidžiaugiantis, kad anuomet nesugalvojo „susirgti“ ar kitaip išsisukti nuo budėjimo Gedimino pilies kalne. Dabar turi, ką papasakoti vaikams.

Slaptas planas, kaip lietuviai ruošėsi ginti Gedimino pilį nuo sovietų
© DELFI / Karolina Pansevič

Šaulys kamufliažine uniforma

Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius N. Treinys buvo tuometinio Dailės instituto studentas ir mokėsi dizaino specialybės. Tiesa, jau buvo laikęs ginklą rankose, nes tarnavo sovietų kariuomenėje Baltarusijoje.

Tačiau grįžęs ir tebestudijuodamas 1990 m. rugsėjį įstojo į atkurtą Lietuvos šaulių sąjungą. Pasisiuvo kepurę, nusipirko kamufliažinę medžiotojo uniformą ir Trakų pilyje davė priesaiką.

N. Treinio pasakojimu, po 1991 m. sausio 8-osios jedinstvininkų vykdyto parlamento šturmo ir kiek anksčiau Šaulių sąjunga, šalia kitų besikuriančių organizacijų, pasitelkta svarbesnių objektų apsaugai: buvo sudaromi objektų apsaugos grafikai, paskiriami žmonės, procesas tapo ne toks chaotiškas, buvo koordinuojamas iš Aukščiausiosios Tarybos.

Prisiekę šauliai galėjo užsirašyti budėti saugoti parlamentą, kitus vyriausybinius, simbolinius ar strateginėje vietoje esančius pastatus. „Reikėjo saugoti, kad neateitų ir plikomis rankomis objektų neatimtų“, - prisimena N. Treinys.

Buvo 1991 m. sausio pradžia, Dailės institute kaip tik sesija ir darbų peržiūra, todėl N. Treinys pasirinko saugoti Gedimino pilies bokštą – iki instituto arti, tad patogu.

Vytautas Landsbergis, Nerijus Treinys
Vytautas Landsbergis, Nerijus Treinys
© Asmeninio albumo nuotr.

Pirmą kartą Gedimino pilies kalne vaikinas budėjo naktį iš sausio 9-osios į sausio 10-ąją. Pirmasis budėjimas buvo šešiese ar septyniese, vaikinai buvo apsiginklavę metaliniais strypais.

„Kai dabar pagalvoji – juokinga. Apie jokius šautuvus ar „Molotovo kokteilius“ nė kalbos nebuvo. Tiesiog mes ant kalno. Buvo toks nedidelis muziejaus darbuotojų biuras, tiksliau, kambarys, kur mums leido pabūti. Ten šildė radiatorius, tai mes laikas nuo laiko nueidavome pasišildyti“, - pasakojo N. Treinys.

Nuo kalno viršaus buvo matyti sovietų karinė komendantūra, šiuo metu ten įsikūręs policijos komisariatas.

„Ir mes nuo kalno stebim, ten viskas puikiausiai matosi. Matom, kaip mašinos išvažiuoja atvažiuoja“, - pamena vyras.

Po budėjimo N. Treinys pamena grįžęs į institutą, vėliau su būsima žmona dalyvavo nesibaigiančiuose mitinguose už nepriklausomybę prie Aukščiausiosios Tarybos, nueidavo pas pusseserę, gyvenusią prie Lukiškių aikštės – ši vieta tapo visų Nerijaus giminaičių susitikimo ir įvykių aptarimo centru. Kitas budėjimas N. Treiniui buvo numatytas iš sausio 13-osios į 14-ąją.

„Visas gyvenimas visas vyko čia, vaikščiojom tokie kaip zombiai. Toks metas buvo. Kai esi minioje, labai geras jausmas, atrodo, visais pasitiki. O jei vienas kur nueini, tuoj ir matai prisistato koks saugumietis odiniu paltu“, - juokiasi vyras.

Lemtingą Sausio 13-ąją N. Treinys su būsima žmona buvo minioje prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau kai per garsiakalbį paskelbė, kad žmonių trūksta prie Televizijos bokšto, užsimanė nuvykti ten, bet mieste buvo kilęs chaosas – nevažiavo autobusai, troleibusai, nepavyko sustabdyti taksi. N. Treinys prie parlamento išbuvo iki pat ryto, ryte prasidėjo barikadų statybos – buvo laukiama Aukščiausiosios Tarybos puolimo.

Iš ryto į Vilnių iš Utenos atvyko N. Treinio tėvai, mama atvežė Nerijaus šaulio uniformą: kitą naktį jis turėjo antrą kartą budėti Gedimino pilyje.

„Ji dar manęs paklausė – ar tikrai, vaikeli? Aišku, galėjau pasakyt, kad susirgau, paskambint, kad galvą skauda, išsigandau... Na, nesakysi, kad išsigandai, bet gali rasti kaip išsisukti“, - sako N. Treinys, prisimindamas tuometinę jauseną. Vyras pripažįsta jautęs stresą – juk niekas nežinojo, ko galima laukti.

Sudegino sovietų armijos bilietą

Išsiruošęs į budėjimą po kruvinosios Sausio 13-osios, N. Treinys pirmiausia įveikė kalną ir susipažino su kolegomis. Nė vieno iš tuometinės nakties budinčiųjų pašnekovas sako nepažinojęs, tad iš pradžių vyravo šaltukas.

Dabar žinoma, kad kartu su N. Treiniu Gedimino pilies bokšte budėjo dailininkas Igoris Piekuras, pankroko atstovas Vikintas Darius Šimanskas (Varveklis) ir Nerijus Pečiūra (Atsuktuvas). Iš viso budėjo apie septynis žmones. Tačiau tuo metu N. Treinys jų nepažinojo, o šie nepažinojo jo.

„Tuoj išsitraukiau šaulio uniformą, persivilkau, nes užlipau civiliais drabužiais. Tikrinu kišenes. Vienoje kišenėj kažkas įdėta. Pasirodo, ten mano sovietinis karinis bilietas. Mama įdėjo. Aš tą bilietą buvau palikęs Utenoje, bet mama įdėjo“, - pasakojo N. Treinys.

1991 m. sausio 4 d. Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas buvo paskelbęs įsaką dėl praėjusiais metais vykusio jaunuolių šaukimo į SSRS armiją užtikrinimo, įskaitant ir Baltijos respublikas. Jaunuoliai gaudyti gatvėse, pas šaukiamuosius atvykdavo į namus, nesutinkantieji tapti SSRS armijos šauktiniais buvo paimami jėga, jiems keliamos bylos.

„Mama labai teisingai ir pragmatiškai padarė: įdėjo bilietą, kad turėčiau įrodymą, jog aš tarnavęs, ir nepagautų antrą kartą“, - sako Nerijus.

„Bet dabar aš išsitraukiu: o, brač, karinis bilietas... Visi tie mano kolegos pamatė. Man toks apėmė siaubas. Aš nežinau, ką jie galvoja. Galvoju, kas man daryt? Tokia keista situacija. Klausiu, kur šiukšlių dėžė ir degtukai? Davė, tai uždegiau ir sudeginau tą karinį bilietą“, - pamena N. Treinys.

Gal kiek patetiška, bet veiksminga: „Tuo metu su tuo sudeginimu pasidariau labai savas“, - šypsosi Nerijus.

Tiesa, jis pripažįsta, kad paskui kiek gailėjosi šio poelgio, nes sudeginęs sovietinį karinį bilietą jis prarado dalį stažo, kuris jau po tarnybos Lietuvos kariuomenėje jam būtų sudaręs sąlygas gauti minimalią išmoką.

Slaptas planas, kaip lietuviai ruošėsi ginti Gedimino pilį nuo sovietų
© DELFI / Karolina Pansevič

Kodėl reikėjo saugoti Gedimino pilies bokštą? „Tai buvo kaip simbolis ir kaip žvalgybos objektas, nes apačioje komendantūra, matėme kareivius kaip ant delno: jei koks judėjimas, skambinam į Seimą“, - pasakoja N. Treinys.

„Bet Dieve, mes ten tokie atviri buvom, koks snaiperis mus būtų nukalęs iškart. Ir šiaip mes ten vaikščiojom su medžiokliniais šautuvais. Tuo metu galėjai pripaišyti nelegalų ginklo laikymą. Turėjom gal kokius tris medžioklinius šautuvus ir dar kelis tokius sportinius, kur biatlonininkai naudoja. Bet vaikinai beveik visi netarnavę kariuomenėje, paėmę šautuvus prieš tave mosuoja... Visiški vaikai, pacanai... Vaikštom, nusitaikom apačion, į komendantūrą. Tokie herojai“, - šypsosi Nerijus.

Kūrė ženklą savanoriams, nes profesoriai „neturėjo laiko“

Laimei, tąnakt nieko nenutiko ir N. Treinys vėl mokėsi, sekė įvykius, tačiau nerimas dar tvyrojo. Pasak pašnekovo, neaiškumas vyravo iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, o nerimas piką pasiekė 1991 m. liepą, kai sovietų ypatingosios paskirties milicija Medininkuose užpuolė Lietuvos pasienio postą ir sušaudė pasieniečius.

Dar iki šių įvykių 1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), į kurią N. Treinys priimtas balandį. Šiuo metu tarnyba vadinasi Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgomis, kurios integruotos į Sausumos pajėgų sudėtį, ir švenčia 25 metų sukaktį.

„Skambina iš Šaulių sąjungos, sako: „Nerijau, įkurta Savanoriška karšto apsaugos tarnyba, reikia greitai ženklo, pažymėjimų, raiščių ant uniformų. Ar gali greit nupaišyt?“ Aš tuo metu buvau trečiakursis, mokiausi, koks aš čia paišytojas. Jie sakė skambino ir profesoriams, bet tie atsakė neturintys laiko, esą čia žaidžiat kariuomenę. Aš ten greit kažką atknisau, padariau, nupaišiau. Kokį mėnesį derinome eskizus“, - pasakojo pašnekovas.

SKAT ženklas
SKAT ženklas
© Asmeninio albumo nuotr.

Paskui N. Treinys tapo etatiniu darbuotoju, bet vis dar mokėsi, budėjo parlamente ir kartais su uniforma nueidavo į Dailės institutą.

„Ten vieni žiūrėjo kaip į durnelį, ypatingai tai pajutau iš kelių dėstytojų, esą: o, atėjo soldatas. O, pavyzdžiui, Kleiza, krepšininko tėvas, tas atsiliepdavo gražiai, klausdavo, ar nebijau, pasišnekėdavom“, - sako N. Treinys.

Taigi anuomet N. Treinys tapo tarsi dizaineriu-dailininku-kariu viename asmenyje – šis lydinys vėliau leido jam atrasti savo nišą: vyras sukūrė ne tik Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ženklą, skiriamuosius ženklus, vėliavą, bet ir pirmuosius Garbės sargybos kuopos uniformos pavyzdžius.

Vėliau N. Treinys dirbo kurdamas kitą Lietuvos kariuomenės padalinių uniformų atributiką, skiriamuosius ženklus, kitų dalinių vėliavas, o išėjęs iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje dirbo su Lietuvos statutinių struktūrų pareigūnų uniformų ir skiriamųjų ženklų projektais.

Iš krašto apsaugos sistemos N. Treinys pasitraukė 1994 m. „Tuo metu situacija pasidarė baisiai niūri, kalbėjo lyg apie savanorių panaikinimą, algos tris mėnesius negauni, bet nuomoji kambarį, nežinai, užmokėsi-neužmokėsi“, - sako pašnekovas.

Jis prisiminė, kad dar iki įvedant litą 1993 m. iš Dailės instituto gaunama stipendija siekė apie 500 talonų ir už juos galėjai nusipirkti du butelius aliejaus. Krašto apsaugos sistemoje prieš išėjimą N. Treinys pasakojo gaudavęs apie 150 litų atlyginimą, kuris tuo metu buvo laikomas dideliu. Palyginimui, jo teigimu, benzinas tuomet kainavęs apie 1 Lt/l. Tačiau perėjęs į Lietuvos akcinį inovacinį banką N. Treinys uždirbo apie 1000 litų.

„Gal dėl to tas bankas taip greitai ir bankrutavo, nes tokius atlyginimus mokėjo“, - juokiasi N. Treinys.

Šiuo metu N. Treinys dirba valstybinėje įmonėje, tačiau neužmiršta aistros uniformoms: be jo rankos neapsėjo ir BBC kuriamas serialas pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, filmuotas ir Lietuvoje. N. Treinys filmo kūrėjus konsultavo, kaip turi atrodyti karinės filmo veikėjų uniformos. Jis dirbo ir tokiuose filmuose kaip „Vienui vieni“, „Ledinis bučinys“,„Ekskursantė“, „Mes dainuosim“, „Laiškai Sofijai“.

www.DELFI.lt
319