×

Seimo rūmų gynimo organizatorius: anuomet tauta nė velnio nebuvo vieninga

13. sausio 2013 , Eglė Samoškaitė
Barikados prie Seimo Kęstučio Svėrio nuotr.

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas, pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas, atsargos pulkininkas Jonas Gečas neigia mitą, kad Lietuvai bandant išsikovoti nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos tauta buvo vieninga.

Atsargos pulkininko teigimu, nepriklausomybę tvirtai rėmė gal tik pusė milijono gyventojų, kai apie pusantro milijono laukė, kaip pasisuks įvykiai, o dar panašiai tiek pat buvo prieš nepriklausomybę, nes jie arba jų šeimos nariai priklausė jėgos struktūroms, dirbo atsakingą darbą, buvo susiję su partija ar gyveno su Sovietų Sąjunga pasilikti norėjusioje pietryčių Lietuvoje.

„Politikai ir mes visi labai dažnai dabar mėgstame žvelgti iš tolo ir su nostalgija sakyti – o, kokia buvo vieninga tauta. Gal dėl to, kad tos pensijos mažos ir atlyginimai nedideli, gal dėl teiginių, kad nebėra mūsų trijų milijonų. Bet nė velnio jinai nebuvo vieninga, ta tauta buvo labai diferencijuota, labai įvairi“, - Seime vykusiame generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų edukaciniame renginyje apie tai, ko būtų galima pasimokyti iš Sausio 13-osios, sakė J. Gečas.

Vieningi buvo tik pusė milijono

Pasak jo, prie nepritarusių Lietuvos nepriklausomybei galima priskirti jėgos struktūras – kariškius, policiją, vidaus tarnybos pulkus, okupacinius dalinius bei jų šeimos narius – taip pat visus komunistinių ar bolševikinių pažiūrų žmones, asmenis, priklausiusius ir rėmusius „Jedinstvo“, specifinių gamyklų darbuotojus, galbūt kitakalbius bei pietryčių Lietuvos gyventojus, troškusius tapti arba atskira valstybe, arba prisijungti prie Sovietų Sąjungos.

Jonas Gečas
Jonas Gečas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

„Vien kariškių buvo maždaug 37 tūkst., dar jų šeimų nariai, o dar visos jėgos struktūros. Policijos beveik 20 tūkst., vidaus tarnybos pulkai. Okupacinių įvairių dalinių mes galime priskaičiuoti apie 100 tūkst., o priskaičiuojant šeimos narius dauginkime iš 3-5 ir išeis pusė milijono. O jeigu dar priskaičiuosime žmones, turėjusius tam tikrą ideologinę nuostatą, sakykime, komunistinę ar bolševikinę, tai turėsime milijoną“, - teigė atsargos pulkininkas.

„O jei pridėtume „Jedinstvo“, slaptas gamyklas, kurios gamindavo slaptą karinę arba su kosmosu susijusią produkciją (jos iš esmės turėdavo tik numerį – nei adreso, nieko), tai ten dirbantys žmonės dažniausiai įsijungė į „Jedinstvo“. O dar kitakalbiai. Nereikia užmiršti ir pietryčių Lietuvos krašto, kur kūrėsi net atskira respublika, kuri norėjo atsiskirti nuo Lietuvos ir prisijungti prie Sovietų Sąjungos“, - toliau vardijo J. Gečas.

Atsargos pulkininko manymu, teiginys, kad nepriklausomybės priešaušryje buvome vieningi, yra labiau mitas nei tikrovė.

„Tai mitas apie vieningą tautą, kad tada mes buvome tokie vieningi, susikabinome už rankų... Gerai jeigu pusė milijono susikabino už rankų Lietuvoje. Apie pusantro milijono elementariai laukė, kaip bus. Ir, sakykime, dar pusantro milijono jeigu buvo ne visiškai kategoriškai prieš, tai labai prieš“, - sakė atsargos pulkininkas, pridūręs, kad jo vardijami skaičiai nėra tikslūs, nes niekas nėra to paskaičiavęs“, - sakė J. Gečas.

Turėjo apie 3000 ginklų, bet sandėlyje

Pasak atsargos pulkininko, Lietuvai paskelbs nepriklausomybę vyko plačios diskusijos, ar reikia kurti Krašto apsaugos ministeriją, ar užteks Krašto apsaugos departamento. Galiausiai buvo nutarta ministerijos tuo metu nekurti. Departamento generaliniu direktoriumi paskirtas Audrius Butkevičius, o visame departamente, anot J. Gečo, tuo metu dirbo apie 30 žmonių.

J. Gečas teigia, kad pagrindinė problema ginantis nuo sovietų agresijos buvo baimė provokuoti. Anot jo, norėta priešintis politiškai, tačiau nenorėta provokuoti. Tokios taktikos, pasak atsargos pulkininko, laikytasi iki 1991 m. sausio 12 d.

Seimo rūmų gynimo organizatorius: anuomet tauta nė velnio nebuvo vieninga
© Kęstučio Svėrio nuotr.

„Jau tuo metu Lietuvoje vien Nemenčinėje Vidaus reikalų ministerijos sandėlyje gulėjo apie 3000 ginklų, automatinių šaunamųjų ginklų. Jie priklausė Lietuvai, tai nebuvo Rusijos kariuomenės ginklai, bet mes jų negavome, nes elementariai buvo bijoma išduoti ginklus, išprovokuoti susidūrimus ir, ko gero, tai buvo teisinga“, - sakė J. Gečas.

Jo teigimu, po sausio 12 d., kai Aukščiausioji Taryba nusprendė, kokius objektus galima ginti ginklu, oficialiai ginklus gavo tik pavieniai asmenys, todėl daugelis gynėjų, ypač pasieniečių, buvo pastatyti į keistą padėtį – jie lyg ir turi ginti valstybės sieną, bet jiems arba buvo draudžiama naudoti ginklus, arba jie iš viso neišduoti.

„Niekas oficialiai iš valstybės ginklų negavo, negavo jokių ginklų iki pučo, išskyrus pavienius asmenis: vadovybės apsaugą ir panašiai, bet irgi pusiau nelegaliai. O tie žmonės, ypač pasieniečiai (iš čia ir Medininkų tragedija) lyg ir stovi poste, lyg ir reikia ginti valstybės teritoriją, jos interesus, bet tuo pat metu tau draudžiama naudoti ginklą arba jis iš viso neišduodamas. Galų gale ir klausimas – o kada šauti, o kas įsakys šauti?“ - pasakojo J. Gečas.

Seimo rūmuose vyravo chaosas

Pasakodamas apie Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos organizavimą, J. Gečas teigė, kad viso šito neįmanoma išmokti iš jokių vadovėlių, nes Aukščiausiosios Tarybos gynybos organizavimas buvo gryna improvizacija.

Anot J. Gečo, visas veiksmas Aukščiausiojoje Taryboje prasidėjo sausio 8 d., kai „Jedinstvo“, perrengti kariškiai ir KGB darbuotojai bandė užimti dabartinio Seimo rūmus.

„Nuo tos dienos buvo pradėtas kurti Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynimo štabas, nuo tos prasidėjo kažkas tokio. Tačiau, kai jedinstvininkai buvo išstumti iš vidinio Aukščiausiosios Tarybos kiemo, rūmai iš esmės buvo nekontroliuojami – aš čia kalbu nepagražintus dalykus. Visos durys buvo atviros, rūmuose atsirado virš 1000 žmonių, be jokių leidimų. Dalis jų buvo atvežta organizuotai kaip pasieniečiai arba mokomojo junginio kariai, dalis jų tiesiog atėjo iš gatvės. Atėjo studentų ir kitų žmonių, kurie sakė: „Mes norime ginti parlamentą“. Ta prasme viduje buvo chaosas“, - teigė atsargos pulkininkas.

Jo teigimu, rūmuose buvo apie 1000 žmonių, kurių dauguma buvo visiškai nepažįstami. Maža to, kilo begalė organizavimo sunkumų, nes reikėjo sutvarkyti buitinius dalykus – kad būtų kur miegoti, nusiprausti, nueiti į tualetą ir panašiai.

Jonas Gečas
Jonas Gečas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

„Iš tos minios tu pažįsti gal 50 žmonių, kitų tu nepažįsti ir niekada nesi matęs. Pažįsti pagrindinius vadus, SKAT'o darbuotojus, dar kažką, o iš to reikia kažką sulipdyti per kelias dienas, sudaryti postus, aukštų komendantus, įvesti tvarką, pamaitinti. Visiems reikia kažkur permiegoti, kažkur nusiprausti, o tualetai stringa, elektros pastotė per silpna, neišneša, vanduo gali būti užnuodytas, miegoti nėra kur, čiužinių nėra, ginklų trūksta, vyksta migracija, kažkas ateina, kažkas išeina. Ir šitokioje situacijoje reikia organizuoti gynybą. Čia buvo chaosas ir šitame chaose reikėjo kažką racionaliai padaryti“, - sakė J. Gečas.

Atsargos pulkininkas taip pat pasakoja, jog prie Aukščiausiosios Tarybos, kurią juosė barikados, buvo pastatyti nameliai – juose „gyveno“ žmonės, atsakingi už išorės gynybą.

„Aišku, sunkią minutę jie visi buvo pasirengę ir mirti už tėvynę, bet kai būdavo atokvėpio valandos, tai tie nameliai tapdavo, na, sakykime lindynėmis. Ten užsiveisė ir vabzdžiai, buvo ir girtaujama, ir įvairiausių kitokių dalykų buvo. Kol galiausiai tuos namelius išvežėme iš aikštės. Bet koks pasipriešinimas buvo, jūs ką, gynėjus skriaudžiate?“ - tuometinius įvykius prisiminė buvęs Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynimo štabo viršininkas.

Buvo sunku pasitikėti policija-milicija

Prie J. Gečo nupasakoto chaoso prisidėjo ir tai, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynime dalyvavo ir keletas konfrontuojančių institucijų, nebuvo žinoma, kiek galima pasitikėti policija, kuri dar visai neseniai buvo milicija.

„Vidaus reikalų sistemos situacija buvo neaiški – gal milicija, o gal ir Lietuvos policija. Problema buvo ta, kad tuo metu Vidaus reikalų ministerijos finansavimas tebebuvo iš Maskvos. Visos kitos ministerijos jau buvo finansuojamos iš Lietuvos biudžeto, tačiau vidaus reikalai, saugumas – iš Maskvos. Dalis policininkų buvo su lietuviškais ženklais, dalis su milicininkų uniformomis“, - sakė J. Gečas, pridūręs, kad milicija pasitikėti buvo sudėtinga, nes dauguma milicininkų Vilniuje buvo nelietuvių kilmės, konfrontavo su krašto apsaugos departamentu.

Pasak atsargos pulkininko, kur kas patikimesni buvo Policijos akademijos kariūnai, kurie rimtai dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos gynime.

www.DELFI.lt
662