×

Sausio 13-osios liudininkas: laisve nenusivylėme, tik nėra tvarkos

13. sausio 2012 ,
Kęstučio Svėrio nuotr.

Smūgiai šautuvų buožėmis, prarastas regėjimas, laikinas apkurtimas. Tokį kruvinosios Sausio 13-osios prisiminimą nešioja DELFI kalbinti laisvės gynėjai Angelė Petrokienė ir Albinas Jonas Valentavičius. A. Petrokienė šiandien įsitikinusi, kad laisvę gynė ne veltui. Tuo metu A. J. Valentavičius mano, kad šiandien nėra tvarkos – trūksta drausmės ir atsakomybės.

80-metis A. J. Valentavičius 1991-ųjų sausio 13-osios naktį buvo prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų. Kai AT pirmininkas Vytautas Landsbergis paprašė galinčius pereiti prie Radijo ir televizijos komiteto, kur žmonių trūksta, nuskubėjo ten.

Albinas Jonas Valentavičius
Albinas Jonas Valentavičius
© DELFI / Tomas Vinickas

„Čia viskas vyko gana žiauriai. Su visais velniais – šaudymais, prožektoriais pradėjo viską malti. Mūsų tikslas buvo atstumti priešus, kad neįeitų į radijo komitetą. Keturiskart bandė, bet neįsiveržė. Paskui prožektoriais į akis švietė, pradėjo mušti, nušovė savo vieną karininką“, – sausio 13-osios naktį prisiminė A. J. Valentavičius.

Saugodami Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žmonės susirėmė pečiais. Juos sovietai daužė šautuvų buožėmis. Buvo sužeistas ir A. J. Valentavičius – vyras pasakoja nuo galvos sužalojimų viena akimi apakęs. Po sausio įvykių laisvės gynėjas buvo kurį laiką apkurtęs.

Vyras prisiminė, kaip niekas nesiklausė V. Landsbergio raginimų atsitraukti nuo AT – politikas siekė, kad, pradėjus šaudyti, žūtų mažiau žmonių. Tačiau niekas nesitraukė – visi buvo pasiryžę mirti.

„Laisve niekas nenusivylę. Didžiausias nusivylimas – nėra tvarkos. Trūksta dviejų žodžių – drausmės ir atsakomybės – daugiau nieko netrūksta. Šneka, kad pinigų trūksta – nė velnio nieko daugiau netrūksta. Kaip sakoma himne, „Tegul meilė Lietuvos/Dega mūsų širdyse“. Šio degimo širdyse šiandien daug kam stinga“, – įsitikinęs A. J. Valentavičius.

Jo pasiaukojimas įvertintas valstybiniais apdovanojimais.

A.Petrokienė: žinau, kad ten buvau ne veltui

Angelė Petrokienė
Angelė Petrokienė
© DELFI / Tomas Vinickas

„Tai buvo mano pozicija – aš atėjau sąmoningai su savo sūnumi. Aš žinau, kad ten buvau ne veltui – mano įsitikinimai tokie“, – tvirtina laisvės gynėja A. Petrokienė.

Iš pradžių A. Petrokienė buvo prie AT. Kai V. Landsbergis pro langą pareiškė, kad žmonių reikia prie Vilniaus televizijos bokšto, su sūnumi nubėgo ten. „Buvo pusė vienuoliktos. O už kiek laiko, ilgai nelaukiant, atvažiavo ir tankai su omonininkais. Per tunelį atėjome į bokšto vidų, paskui mus išstūmė į lauką. Atsidūrėme prieš tankus, omonininkus ir miliciją. Nei atgal, nei pirmyn“, – pasakojo A. Petrokienė.

Moteriai automatu sudaužyta galva – ją reikėjo operuoti. Po sausio įvykių A. Petrokienė apkurto ir dvejus metus nieko negirdėjo. Laimė, nors ir ne visiškai, klausa atsistatė.

„Aš labai laiminga, kad ten buvau, nors kiek prisidėjau prie omonininkų ir rusų kariuomenės išvarymo iš Lietuvos. Tik gaila, kad mano sūnus nežuvo nuo omonininkų – jį peiliu nužudė prie bankomato 2004-tais metais“, – graudinosi A. Petrokienė.

Ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ir Laisvės gynėjo ordinais. Laisvės gynėjo ordinu apdovanotas ir moters sūnus.

Pašnekovės nuomone, Lietuva tąkart nugalėjo, nes žmonės buvo drąsūs ir tvirtai rėmė nepriklausomybę. A. Petrokienė įsitikinusi – jei būtų rimta situacija, žmonės laisvę apgintų ir šiandien. „Yra dar mąstančių ir galvojančių, kad gerai būtų, jei ateitų kažkas iš tos pusės. Ir yra svajojančių ten sugrįžti. Bet to jau niekada nebus“, – mano laisvės gynėja.

www.DELFI.lt
556