×

Prieš kruvinus sausio įvykius - kainų šokas gyventojams

13. sausio 2016 ,
© Stopkadras/Youtube.com

Kazimiros Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės sprendimas prieš pat Sausio 13 įvykius padidinti maisto prekių kainas visuomenėje sukėlė pasipiktinimo bangą ir tapo pretekstu demonstrantams būriuotis prie Aukščiausiosios Tarybos pastato.

„Kartais pagalvoju, kas būtų atsitikę, jei „Jedinstvo“ (prosovietinės organizacijos – DELFI) šalininkams būtų pavykę įsiveržti ir nuniokoti parlamentą. Tada visam pasauliui būtų buvę pristatyta, kad Lietuvos gyventojai sukilo prieš „Sąjūdžio“ avantiūristus. Viskas kabėjo ant plauko“, – DELFI sakė politologas Kęstutis Girnius.

Apie 1991 metų sausio 4 dieną (penktadienį) Vyriausybės priimta sprendimą dėl kainų padidinimo Seimas ir visi kiti Lietuvos žmonės sužinojo sausio 7 dieną (pirmadienį).

Dėl to, kad turėjo perskaičiuoti padidintas kainas antradienį neveikė parduotuvės. Kaip savo apybraižoje „Krizė Lietuvoje, 1991 m. sausis“ leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ pastebi istorikas Alfredas Erichas Sennas, tai labai padidino tuo metu ir taip aukštą politinę įtampą.

Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio knygoje „Kaltė ir atpirkimas“ nurodoma, kad naujosios kainos buvo vidutiniškai 3,2 karto didesnės.

Tą pačią sausio 8 dieną Aukščiausiosios Tarybos deputatams po Naujųjų metų pertraukos susirinkus į posėdį, parlamento pastatą apgulė demonstrantai, reikalavę parlamento paleidimo ir ministrų kabineto atstatydinimo.

„Ministrės Pirmininkės pavaduotojas Romualdas Ozolas pasiūlė demonstrantams sudaryti delegaciją deryboms su Vyriausybės atstovais, o pastato viduje po dešimties minučių netrukusių diskusijų deputatai 100 balsų už, 4 susilaikius skubiai atšaukė kainų padidinimą“, – nurodo A. E. Sennas.

Atšaukus naujas kainas parduotuvės neveikė ir sausio 9 dieną.

Klaida

K. Griniaus manymu, skubotas kainų pakėlimas ypač įtemptu šaliai laikotarpiu buvo klaida.

Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Tokiu būdų Vyriausybė bandė išspręsti ūkines šalies problemas, bet neįvertino politinės padėties. Nuo gruodžio pabaigos buvo gerokai sustiprėjęs spaudimas iš Maskvos, tačiau kažkodėl galvota, jog padėtis yra normali – pakels kainas ir viskas“, – prisiminė jis.

Knygos „Lietuvos verslo istorija“ redaktorius ir sudarytojas Liudvikas Gadeikis taip pat teigė, kad iš ekonominės pusės kainų didinimas buvo būtinas, tačiau jis neįvertintas iš politinės.

„Tai sukėlė riaušes ir nepasitenkinimą. Netgi kalbėta, kad kainos buvo pakeltos sąmoningai – tam, kad sukiršintų žmones“, – DELFI sakė jis.

K. Girnius pridūrė, kad kainų pakėlimas tapo dingstimi prie parlamento pradėti demonstracijas, kuriose daugiausiai dalyvavo tautinės mažumos.

„Prisiminkite kiek buvo nuogąstavimų įvedant eurą – kad dėl jo pablogės gyvenimas“, – tuometinę padėtį su naujesniais laikais palygino politologas.

Tačiau K. Girnius skeptiškai įvertino pamąstymus, kad staigus kainų pakėlimas 1991-ųjų pradžioje buvo įvykdytas pagal kokį nors Maskvos sukurtą planą.

„Manyti, kad K. Prunskienė buvo kokiu nors Maskvos įrankiu būtų nesusipratimas, – sakė jis. – Tai buvo politinė bei ekonominė klaida ir jokios „juodos rankos“ ten nereikia ieškoti.“

Paliekant komunizmą

Tiek K. Girnius, tiek L. Gadeikis tvirtino, kad kainų, kurios tuo metu dar buvo reguliuojamos, pakėlimas 1991-ųjų Lietuvoje buvo būtinas dėl didžiulės infliacijos.

Liudvikas Gadeikis
Liudvikas Gadeikis
© Žurnalas Investuok

Kaip Lietuvos banko mokslinio leidinio „Pinigų studijos“ 2008 metų numeryje rašo ekonomistas Raimondas Kuodis, 1991 metais infliacija Lietuvoje siekė net 383 proc.

Sociologas Zenonas Norkus savo mokslinėje monografijoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ taip pat primena, kokia nepavydėtina tuo metu buvo ir bendra šalies ekonominė padėtis.

„74 dienas (1990 m. balandžio 20 d.–1990 m. liepos 2 d.) trukusi dalinė ekonominė blokada ir sovietinės kariuomenės išpuoliai Lietuvos ūkiui padarė 115 mln. rublių tiesioginių nuostolių. Paskutinio kitais metais iširusios Sovietų Sąjungos liaudies ūkio statistikos metraščio duomenimis, 1990 m. Lietuvos nacionalinės pajamos vienam gyventojui sudarė 103,9 proc. 1985 m. lygio, o 1989 m. jos buvo 120,2 proc. didesnės, palyginti su 1985 metais. Tokį didelį nuosmukį galima
laikyti Sovietų Sąjungos agresijos padaryta žala, nes visos imperijos mastu nacionalinės pajamos vienam gyventojui 1989–1990 m. smuko kur kas mažiau – nuo 107,2 iki 102 proc. 1985 m. lygio, o Estijoje – netgi ūgtelėjo nuo 112 iki 113,7 proc.“, – nurodo jis.

Savo straipsnyje „Lietuvos ekonomikos transformacija 1990–2008 metais: etapai ir pagrindinės ekonominės politikos klaidos“ R. Kuodis teigia, jog pereinamojo laikotarpio ekonomikos procesai tuo metu nepakankamai gerai buvo suvokiami net profesinės ekonomistų bendruomenės, ką jau kalbėti apie eilinius šalies piliečius.

„Nemaža dalis Lietuvos gyventojų manė, kad infliaciją ir ūkio nuosmukį lėmė vidaus politikos klaidos, tačiau iš tikrųjų šią kainą daugiausia teko mokėti už ilgametį buvimą prieštaringos sovietinės ekonominės sistemos dalimi“, – rašo jis.

Ekonomistas tvirtina, kad daugiau nei 1 tūkst proc. (1992 metais) siekusią hiperinfliaciją derėtų aiškinti ne kainų liberalizavimu, kaip įprasta, bet tuo, kad Sovietų Sąjungoje labai neatitiko uždirbtos ir išmokamos darbo pajamos.

„Sovietų Sąjungoje darbo užmokesčio būdavo išmokama daugiau negu iš tikrųjų buvo uždirbama, tokios tariamos pajamos galėjo sudaryti kelis ar net keliolika procentų per metus“, – teigia R. Kuodis.

Jis daro išvadą, jog hiperinfliacijos lygį siekianti infliacija, susidariusi liberalizavus kainas, greičiau buvo ne kainų liberalizavimo pasekmė, o ankstesnės ekonominės sistemos padarinys. Dėl infliacijos sumažėjo santaupų perkamoji galia, bet juk dalis jų buvo iliuzinės, t. y. jos nebuvo uždirbtos.

„Neperprasdami šalyje vykstančių ekonomikos virsmo procesų ir giliau slypinčių ūkio krizės priežasčių, nepasiteisinus į Sąjūdį dėtoms greito Lietuvos suklestėjimo, vadinasi, ir žmonių gerovės kilimo, viltims, jie per 1992 m. Seimo rinkimus į valdžią sugrąžino daug komunistinės nomenklatūros atstovų, kurie dėl ūkio griūties ir infliacijos kaltino „ūkininkauti nemokantį Sąjūdį“, – rašo R. Kuodis.

www.DELFI.lt
305