×

Kruvinasis Sausis: Vilnius buvo pasirinktas neatsitiktinai

13. sausio 2016 ,
January 1991 in Vilnius © Vida Press

Sausio įvykiai nebuvo atsitiktinumas, tai buvo suplanuota smurto akcija, apėmusi visus karinės taktikos elementus: nuo bandymo vilioti į derybas, ekonominio spaudimo iki neramumų skatinimo, oponentų demonizavimo, paprasto gąsdinimo ir bukos karinės jėgos.

Iš pradžių bandyta parodyti, kad nepriklausomybė labai daug kainuos ekonomiškai – esą pasėdėsite ant savo sėdynės ir baigsis nepriklausomybė.

Ekonominę blokadą Michailas Gorbačiovas taikė 1990 m., ji truko nuo balandžio 18-osios iki liepos 2 dienos.

Kai tai nepadėjo, Maskva siekė parodyti, kad ne visi nori atsiskirti ir kad esama tokių visuomenės grupių, kurios nori likti po Maskvos sparnu. Todėl buvo rengiami promaskvietiškų grupių mitingai.

Šią funkciją atliko Valerijaus Ivanovo „Jedinstvo“ („Vienybė“) ir Lietuvos komunistų partijos liekanos, vadovaujamos Mykolo Burokevičiaus. Kiti Lietuvos komunistai jau buvo atsiskyrę nuo Maskvos.

1991 m. sausio mėnesį Maskva bandė pasinaudoti Vyriausybės sprendimu atsisakyti maisto produktų kainų reguliavimo. Panašius sprendimus priėmė ir Estija su Latvija. Tai lėmė maisto produktų kainų didėjimą. Promaskvietiškos grupuotės turėjo išprovokuoti visuomenės pyktį ne Maskvos, bet savo valdžios atžvilgiu. „Jedinstvo“ su komunistais nesėkmingai šturmavo parlamento rūmus, jie buvo apginti, bet kainų padidėjimas skubiai sustabdytas.

Tuo pat metu imtasi ir paprastesnio gąsdinimo: jaunuoliai buvo šaukiami į privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Lietuvai skirta kvota – 9400 jaunuolių.

Išgąstį gyventojams turėjo įvaryti ir sostinės gatvėmis marširavusi karinė technika, atgabenti desantininkai. Tai turėjo palaužti gyventojų valią priešintis, išgąsdinti, priversti eiti namo ir tyliai pralaukti neramumus.

Kai niekas nepadėjo, 1991 m. sausio 13 d. imtasi bukos karinės jėgos Vilniuje, sausio 20 d. – Rygoje. Talinas kraujo praliejimo išvengė.

Istorikas Vilius Ivanauskas teigia, kad Sausio 13-oji atspindi didelį atskirų įtampų mazgą: jame telpa įtampa tarp Maskvos ir Vilniaus, taip pat Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės susipriešinimas, nesutarimai tarp nuo Maskvos atsiskyrusių komunistų ir promaskvietiškų jėgų, šaltukas tarp Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir vidurio kelią pasirinkusių Algirdo Brazausko sekėjų, nesutarimai, kokiomis reformomis atskirti Lietuvos ūkio valdymą nuo centro. Šalia to egzistavo lenkų regiono atsiskyrimo grėsmė.

Pirmiausia tikėjosi smurto Rygoje

1990 m. visoms trims Baltijos valstybėms paskelbus nepriklausomybę, vyravo netikrumo nuotaikos: visi nutuokė, kad Maskva taip lengvai nepaleis Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Kaip savo prisiminimuose „Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989-1991 metais" rašo švedų diplomatas Larsas Peteris Fredenas, pirmiausia susirėmimai išsiliejo Latvijos mieste Jūrmaloje, kur kilo prieštaravimai tarp Latvijos patriotų ir promaskvietiškų komunistų.

Latvijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, komunistai skilo į dvi dalis: vieni atsiskyrė nuo Maskvos, kiti liko jai lojalūs.

1990 m. rudenį Jūrmalos valdžia pamėgino išgrūsti promaskvietiškus komunistus iš Rotušės, kurioje buvo įsikūrusi partijos regioninio padalinio vadovybė. Tačiau Alfredas Rubiksas, latviškasis burokevičius, pasikvietė Specialiosios paskirties milicijos būrius (OMON) ir sovietų karinių pajėgų dalinius. Tuo metu Baltijos valstybėse dar buvo dislokuoti sovietų kariniai daliniai.

Kariškiai paprasčiausiai okupavo Jūrmalos rotušę. Latvija priėmė sprendimą nutraukti vandens, elektros ir maisto tiekimą sovietų karinių pajėgų daliniams visoje šalyje. Praktiškai sprendimas nebuvo įgyvendintas vieningai, tačiau svarbu buvo politinė potekstė – kas čia valdžia.

1990 m. gruodžio 18 d. naktį įvairiose Rygos centro vietose griaudėjo vidutinio stiprumo sprogimai. Manoma, kad tai buvo promaskvietiškų jėgų provokacija, mat sprogdinta, pavyzdžiui, prie Lenino paminklo, bet aukų nebuvo. Sovietų taktika – pačiam šauti ir pačiam rėkti apie fašistus – dažnai pasiteisindavo.

1990 m. gruodžio 20 d. iš pareigų nusišalino SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševarnadzė. Kitą dieną kalbą sakė KGB vadas Vladimiras Kriučkovas, kuris apkaltino Baltijos šalis, esą jos nori įvesti „apartheido režimą“ rusams – tai veikiausiai turėjo pasėti baimę vietos rusų bendruomenėse.

Gruodį ir sausį OMON palaipsniui okupavo Rygos Spaudos rūmus, kur buvo spausdinami laikraščiai – taip siekta informacijos kontrolės, nors alternatyvų vis tiek atsirado. Švedų diplomatas juos vadino „vargo leidiniais“, bet tai geriau nei nieko.

1991 m. sausio 7 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė vykdyti jaunuolių šaukimą į kariuomenę ir Baltijos valstybėse. Į kiekvieną jų, taip pat Armėniją, Gruziją ir Moldovą, jo teigimu, pasiųsta 2000 desantininkų, prižiūrėti, kaip vykdomas šaukimas.

Nenorėdama aštrinti įtampos latvių vyriausybė pažadėjo bendradarbiauti vykdant šauktinių kvotą, mainais iš Maskvos pažadama iki sausio 13 neįvesti papildomų karinių pajėgų. Panašiai derėjosi ir estai.

Rygoje sausio 8 d. demonstratyviai marširavo sovietų karinė kolona, sausio 10 d. rusakalbiai Rygoje surengė demonstraciją su plakatais, kaip „Nepriklausomybė atves į badą“.

„Ilgai atrodė, kad labiausiai tikėtinas sovietinių represijų taikinys – Ryga. Incidentų su OMON, mistiškų sprogimų ir „spontaniškų“ demonstracijų, remiančių Maskvą, Latvijoje buvo daugiau negu Estijoje ar Lietuvoje. Rygoje dislokuotas Baltijos karinės zonos štabas; į zoną, be kitų dviejų Baltijos respublikų, įėjo ir Kaliningrado sritis. Latvijos sostinėje gyveno didelė grupė į pensiją išėjusių sovietų kariškių, kurie, galėjo būti tikimasi, parodys paramą ar bent su pasigėrėjimu stebės „priešingą kontrrevoliuciją“, - rašo L.P. Fredenas.

Tačiau smurtas pirmiausia prasiveržė Lietuvoje. Švedų diplomatas mano, kad taip nutiko dėl to, jog Lietuvoje atsirado skilimas tarp Vyriausybės ir parlamento – šalis galėjo atrodyti lengvesnis grobis.

„Taip, Kremliaus valdovai skaičiavo šią galimybę, kad Aukščiausioji taryba ir Vyriausybė, ypatingai Vyriausybės vadovė, yra tam tikroje konfrontacijoje, nesutaria, ir tą galima išnaudoti. Tai baigėsi ir tomis nelaimėmis, kai žuvo žmonės“, - viešėdamas DELFI konferencijoje antradienį sakė tuometinis faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

Lietuvoje vos neužėmė parlamento

OMON'as sausio 1 d. okupavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pastatą Vilniuje ir išmetė nuo Maskvos atsiskyrusius Algirdo Brazausko komunistus, neseniai pasivadinusius Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

Sausio 3 d. Lietuvoje pradėti normuoti maisto produktai. Taip padaryta dėl to, kad žmonės ruošėsi juodai dienai ir pirko viską iš eilės: ir ko reikia ir ko nereikia.

Didžiausią baimę žmonėms kėlė ketinimai atsisakyti maisto produktų kainų reguliavimo. Vyriausybė sprendimą dėl kainų padidėjimo priėmė sausio 4 d., tačiau sprendimas įsigaliojo sausio 7 d. V. Landsbergio knygoje „Kaltė ir atpirkimas“ nurodoma, kad naujosios kainos buvo vidutiniškai 3,2 karto didesnės.

Šis sprendimas kursto nesantaiką iki šiol, nes V. Landsbergio rėmėjai laikosi pozicijos, kad kainų pakėlimu be kompensacinio mechanizmo buvo siekta išprovokuoti visuomenės neramumus. Tuometinė premjerė Kazimira Prunskienė yra sakiusi, kad sprendimas buvo priimtas sutarus su Latvijos ir Estijos vyriausybėmis ir esą kompensacijos gyventojams buvo numatytos.

Sausio 8 d. „Jedinstvo“ ir komunistų liekanos mėgino įsiveržti į parlamento rūmus, bet pastatas buvo apgintas. Aukščiausioji Tarybą tą pačią dieną atšaukė Vyriausybės sprendimą dėl kainų, o K. Prunskienės vyriausybė, kurioje A. Brazauskas buvo vicepremjeras, atsistatydino.

Sausio 10 d. M. Gorbačiovas kreipėsi į Lietuvos parlamentą, reikalaudamas atkurti SSRS konstitucijos galiojimą. Vilniuje tai suprasta kaip ultimatumas. Tą pačią dieną Lietuvos premjeru tampa Albertas Šimėnas.

Kruvinasis Sausis: Vilnius buvo pasirinktas neatsitiktinai

Sausio 11 d. visoje Lietuvoje prasidėjo kariniai manevrai, turėję įvaryti baimę Vilniui. Užimti Spaudos rūmai Vilniuje, krašto apsaugos patalpos Alytuje, Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, užgrobtas Nemenčinės TV retransliacijos centras, Vilniaus geležinkelio mazgas, iš Rudaminos į Vilnių atvyko apie 50 tankų, karinės mašinos pajudėjo iš Panemunės į sostinę. Jau buvo pranešta apie sužeistuosius.

V. Landsbergiui su M. Gorbačiovu pasikalbėti nepavyko, nes šis „pietavo“.

Žmonės susirinko ginti pagrindinių vyriausybinių pastatų Vilniuje, Televizijos bokšto ir Lietuvos televizijos pastato. Sausio 12 d. Vilniuje judėjo sovietų karinis transportas, artėjant vidurnakčiui žmones bandyta nesėkmingai suklaidinti paskelbus apie mistiško „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ ėmimą valdžią į savo rankas.

Naktį desantininkai užėmė Televizijos bokštą ir Lietuvos televizijos pastatą, per ataką žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Žuvo ir vienas sovietų karys, savų nušautas į nugarą.

Prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato bendrai veikė 76-oji Pskovo oro desantininkų divizija, 107-oji motorizuota šaulių divizija (dislokuota Vilniuje) ir KGB „Alfos“ grupė. Po atakos apsauga perėmė paprasti šauktiniai.

M. Gorbačiovas visuomet neigė įsakęs ataką Vilniuje ir net apie ją žinojęs. Paklaustas apie įvykius Vilniuje interviu „Der Spiegel“ M. Gorbačiovas sakė, kad aukščiausiuose KGB sluoksniuose buvo žmonių, kurie norėjo karinio, o ne politinio sprendimo.

Sausio 13-osios dieną paskiriamas naujas premjeras Gediminas Vagnorius, nes A. Šimėnas tiesiog dingo. Taip pat priimamas sprendimas, kad jeigu Lietuvos valdžia nebegalės funkcionuoti, užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas turės suformuoti vyriausybę emigracijoje.

Ar po Sausio 13-osios situacija atlėgo? Ne itin, nes tikėtasi naujo puolimo prieš Aukščiausiąją Tarybą. Dėl šios priežasties aplink rūmus buvo įrengti apsaugos įtvirtinimai, nors vėliau V. Landsbergis pranešė, kad su kariškiais pasiektas sutarimas, kad parlamentas ateinančią naktį nebus puolamas.

Maženis smurtas persikėlė į Latviją

Po įvykių Vilniuje smurtas persikėlė į Rygą, čia jau irgi sukrautos barikados, senamiestis užblokuotas autobusų, sunkvežimių ir žemės ūkio technikos. Kaip rašo švedų diplomatas, visus savanorius, valstiečius su žemės ūkio technika ir barikadų konstrukcijas sugalvojo Liaudies frontas. Sausio 13 d. apie pusė milijono žmonių Dauguvos krantinėje susirinko išreikšti protestą prieš žudynes Vilniuje.

Neilgai trukus žudynės pasikartojo ir Rygoje. Sausio 20 d. OMON atakavo Vidaus reikalų ministeriją ir šalia įsikūrusią Prokuratūrą. Šalia buvo viešbutis „Rydzenė“, kuriame pietavo Latvijos prezidentas Anatoljus Gorbunovas su lenkų delegacija, viešbutis irgi buvo apšaudytas.

Vidaus reikalų ministeriją OMON atakavo dėl to, kad Maskva ir Ryga ginčijosi, kas kontroliuoja policiją. Kodėl apšaudytas viešbutis nėra visiškai aišku. Atakos metu žuvo penki žmonės, taip pat buvo sužeistų.

Rygoje kitą dieną „latvių burokevičius“ A. Rubiksas surengė spaudos konferenciją, kurioje gyrė kažkokį visuomenės gelbėjimo komitetą. Scenarijus panašus, kaip ir Lietuvoje: kur bandyta įtikinti, kad valdžia jau perėjo į neaiškaus promaskvietiško komiteto rankas. A. Rubiksas, aišku, kaltę dėl žuvusiųjų suvertė Vidaus reikalų ministeriją saugojusiems policininkams – esą jie pirmieji ėmė šaudyti.

Estija išvengė kraujo praliejimo, nors įvairios promaskvietiškos demonstracijos buvo rengiamos ir Taline. Pavyzdžiui, 1990 m. gegužės 15 d. promaskvietiški veikėjai pabandė užimti Toompea pilį, tačiau buvo atstumti žmonių, kurie rėmė Estijos Aukščiausiąją Tarybą. 1991 m. kruvini įvykiai Vilniuje ir Rygoje privertė estus irgi statyti barikadas mieste ir ruoštis puolimui, bet paramą Baltijos šalims pareiškė Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimas buvo nuėjęs jau per toli.

Latvija ir Estija nepriklausomybę galutinai formaliai atkūrė, kai jau buvo aišku, kad kietosios linijos komunistų pučas Maskvoje nepavyko: Latvija – 1991 m. rugpjūčio 21 d., Estija – 1991 m. rugpjūčio 20 d.

www.DELFI.lt
575