×

G.Ferensienė: aš Sausio 13-ąją bėgau prie parlamento, o Brazauskai su mano vyru gėrė konjaką

12. sausio 2013 , Mindaugas Jackevičius
Goda Ferensienė DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Aš viena Sausio 13-ąją išbėgau prie puolamų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, o mano vyras su Julija ir Algirdu Brazauskais liko bute Akmenų gatvėje gerti konjako. Taip interviu DELFI pasakojo žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, žurnalistė ir vertėja Goda Ferensienė. Moteris teigia sovietmečiui nejaučianti nostalgijos, tačiau sako, kad tais laikais buvo tvarka ir dorovė.

– Išleidote dar vieną autobiografinę knygą – „Aš jų pasigesiu“. Ar ji parašyta iš nostalgijos sovietmečiui?

– Ne, sovietmečiui nejaučiu nostalgijos. Nostalgiją jaučiu tik knygoje aprašytiems žmonėms – tėvams ir tiems, kuriuos sutikau gyvenime. Dėl sovietmečio pasakysiu atvirai – buvo tvarka, žmonės žinojo, kur kreiptis, dorovė buvo visai kita.

– Dėl tvarkos ir dorovės galima ginčytis – nežinome, ką partijos šulai pirtelėse veikdavo.

– Žinome. Be to, tada per televiziją nedrįsdavo rodyti to, ką rodo dabar – nuogumų, realybės šou „Akvariumas“. Televizija tada nebuvo tokia pigi. Suprantu, kad laikai pasikeitė. Tačiau apkeliavau visas Skandinavijos šalis – ten yra priemonės, kad bent jau vaikai negalėtų žiūrėti.

– Profesorė Dalia Leinartė padarė išvadą, kad ekonominio sunkmečio metu išaugo teigiamas lietuvių požiūris į sovietmetį. Kodėl, Jūsų nuomone, taip nutiko?

Godos Ferensienės knyga "Aš jų pasigesiu..."
Godos Ferensienės knyga "Aš jų pasigesiu..."
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Aš pati dabar materialiai gyvenu geriau nei tarybiniais laikais. Man dabar nereikia niekam – pavyzdžiui, Kristinai Butrimienei – rankos bučiuoti. Ką noriu, tą perku, kur noriu, ten keliauju, nors ir tada keliavau.

Kodėl dabar žmonės nusivylę? Nueikit į savivaldybę, ministeriją – visur kameros, apsaugos darbuotojai, niekur įeiti negalima. Pamenu, kai Vilniaus meru buvo Algirdas Vileikis – eik pas jį ir užeisi. Dabar pas Zuoką eilinis žmogus tikrai nepateks. Štai pas Centro komiteto pirmą sekretorių ir poetas Paulius Širvys patekdavo, nors vaikščiodavo labai keistai apsirengęs. Iš tokių mažų dalykų viskas ir susideda.

Sovietinių laikų nesiilgiu – progresas yra progresas, tačiau tvarka skiriasi kaip diena nuo nakties. Daug vaikštau pėsčia – jokioje mugėje nemačiau nė vieno Seimo nario. Na, per gėjų eitynes Petras Gražulis ir Marija Aušrinė Pavilionienė pasireiškė.

– Visur esate pristatoma kaip žinomo komunistų partijos veikėjo A. Ferenso žmona. Kaip į Jus žiūri žmonės? Gal ir Jus laiko komuniste?

– Kaip į komunistę tikrai nežiūri. Nebuvau komunistams prijaučianti. Ką vyrai veikė darbe, niekas nežinojo – net aš nežinojau. Buvau žurnalistė, ilgą laiką dirbau „Šluotoje“, daug ką pažinojau. Žmonės sveikina, kai einu į televiziją – sako, kad Lietuvai reikia drąsiai kalbančių žmonių. Mane gatvėje pažįsta.

– Ar nebuvo sunku persiorientuoti atėjus Nepriklausomybei? Ką veikėte Sausio 13-ąją?

– Ne. Aš visur dalyvavau – mažą dukrytę palikusi, Sausio 13-ąją bėgau prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų.

Kai pradėjo važiuoti tankai, juos iš balkono matėme riedančius Z. Sierakausko gatve. Prasidėjo šaudymai – viskas, galvoju. Pas mus tą vakarą atėjo A. Brazauskas su žmona Julija – jie gyveno aukštu žemiau mūsų name Akmenų gatvėje.

Pamenu, atsinešė „Bielyj aist“ – tai labai skanus konjakas, kurio būdavo galima gauti tik Maskvoje. Julija vis išeidavo į balkoną „pakūrinti“.

Pas mus bute buvo vyriausybinis telefonas. Atėjęs A. Brazauskas pasiskambino Lionginui Šepečiui, savo pilkajam kardinolui Vladimirui Beriozovui, partiniam veikėjui Vytautui Astrauskui – pasakė, kokiu numeriu skambinti, jei kas nors ieškos.

Sausio 13-ąją apibėgau visą mūsų namą. Pas Rusenkas užėjau, kviečiau eiti – niekas nėjo. Pas Brazauskus užėjau – tos jo storulės šimtapūdės mergaitės sakė „ne, mes turime reikalų“. Niekas nėjo, tai viena nukūriau. O Ferensas sakė: „motin, pagalvok – turi mažą vaiką“.

Palikau juos ir nubėgau prie Aukščiausios Tarybos. Kai atsiradau ant tilto, tankai jau grįžinėjo atgal.

– Ką radote grįžusi į namus?

– Grįžau po kelių valandų. Dar radau Juliją ir A. Brazauską. Julija balkone „kūrino“, pakalbėjome, kad viskas apsiramino. A. Brazauskas pasakė, kad dar neaišku, kaip pakryps reikalai.

Aš pasipiktinau, kai A. Brazauskas viename interviu pasakė Sausio 13-ąją buvęs kabinete ir laukęs Michailo Gorbačiovo skambučio. Įsiutau. Juk galiu parodyti staliuką ir fotelius, prie kurių jis tą naktį sėdėjo.

Apie D. Grybauskaitę dar neturiu nuomonės susidariusi, nors stebiu ją iš visų pusių. Bet kad pas ją eidami ministrai suprakaituoja, tai didžiulis pliusas.
G. Ferensienė

– Kaip manote: A. Brazauskas bijojo ar tiesiog laukė nežinodamas, kas nugalės?

– Visi sako, kad A. Brazauskas viena koja jau buvo Sąjūdyje, kita Maskvoje. Kaip ir Kazimira Prunskienė, kuri sakė, kad Sausio 13-osios naktį slaugė motiną. Ji irgi bijojo.

– Ar sovietmečiu tikėjote, kad Lietuva bus laisva?

– Nemanau, kad kas tikėjo. Atvirai pasakysiu – buvo avių banda – jei vienas eina, tai visi iš paskos. Čia tik mano nuomonė, bei jei Vytautas Landsbergis buvo toks patriotas, kodėl iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų galvą iškišdavo ir kalbėdavo tik per langelį: „nebijokit, netikrais šoviniais šaudo“.

– Šiandien populiaru visų mūsų problemų – pavyzdžiui, alkoholizmo, smurto, netolerancijos – priežasčių ieškoti sovietmetyje. Ar tam pritariate?

– Jeigu būtų buvęs paimtas teisingas kelias, būtų kitaip. Jei viską būtų perėmęs Sąjūdis, būtų kitaip. Justinas Marcinkevičius būti Sąjūdžio vadovu atsisakė, Arvydas Juozaitis kažkur į lankas išėjo. Grįžo komunistai.

Pamenu, A. Brazauskas neša guminius batus ir ruošiasi į medžioklę. Aš jį kviečiu į Sąjūdžio mitingą. Jis pasakė negalįs, nes reikia vietinio biuro leidimo. Jį labai globojo rašytojas Vytautas Petkevičius. Pamenu, kai V. Petkevičiui V. Landsbergis iškėlė bylą, gėriau su rašytoju ir pasakiau: vienintelis dalykas, dėl kurio siuntu ant Jūsų – kam susidėjote su A. Brazausku.

Tada jis A. Brazauską labai globojo. Žinau, kad kai A. Brazauskas už V. Petkevičiaus nugaros ėjo į Vingio parką, moterys atsikrenkšdamos spjaudėsi, kad V. Petkevičius komunistą vedasi. Vėliau man V. Petkevičius sakė, kad tai buvo didžiausia jo padaryta klaida.

– Kaip vertinate tolesnę A. Brazausko politinę veiklą?

– Gerai pažinojau jų šeimą. Bet man tokie žmonės nepatinka. Pirma, jis labai gobšus. Jis savo šeimai labai geras – dukros, anūkai aprūpinti 200 metų į priekį ir aš to jiems nepavydžiu.

Valdžia pateko ne į tas rankas. A. Brazauskas pajuto nebaudžiamumą. Kai jis anksčiau važiuodavo į Maskvą, visas namas žinodavo – patardavo, kokius marškinius rengtis, lakstydavo vieni pas kitus įvairių daiktų. Mat jei į Maskvą kviesdavo, tai žinodavom, kad klius už pareigas.

Kai A. Brazauską išleisdavome į Maskvą, gerdavome vyną. Jis labai bijojo Maskvos. Buvo lankstus, tačiau iki paskutinio momento laukė, kur pakryps reikalai. Man tai baisu. Jeigu būtų buvęs kitas vadas – kad ir V. Landsbergis, kuris buvo tautiškesnis... O dabar socdemai – visi iki vieno komunistai.

– Grįžome prie to, nuo ko bėgome?

Taip. Dėl Algirdo Butkevičiaus nežinau – jis per silpnas, nors ne man spręsti. Reikia kitokio žmogaus. O A. Butkevičius norės įtikti ir D. Grybauskaitei, ir partijai. Pažiūrėkite, ką surinko viceministrais.

– Ar neatrodo, kad daug to meto komunistų šiandien save pateikia kaip kovotojus?

– Taip. Štai Gediminas Kirkilas dirbo klapčiuku instruktoriumi, Juozas Olekas – visi jie buvę komuniagos. Štai Česlovas Juršėnas – slidus kaip ungurys – jį vadinome unguriu. Kaip jis mus, mūsų redaktorių šokdindavo – sovietmečiu buvo atsakingas už spaudą. Jis minko, minko, o tiesiai nieko nepasako.

– O mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė? Juk ji irgi priklausė Komunistų partijai, Partinėje mokykloje dėstė jau paskelbus Nepriklausomybę.

Goda Ferensienė
Goda Ferensienė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Kam priklausė saugumas? Pirmam sekretoriui A. Brazauskui. Jis nori į užsienį leidžia, nori neleidžia. Tai kas didesnis vadovas – ar menka dėstytoja partinėje mokykloje, ar šitas? Aš kitaip į viską žiūriu.

Apie D. Grybauskaitę dar neturiu nuomonės susidariusi, nors stebiu ją iš visų pusių. Bet kad pas ją eidami ministrai suprakaituoja, tai didžiulis pliusas.

– Kiek, Jūsų nuomone, pasiekėme per 22 Nepriklausomybės metus? Yra sakančių, kad lietuviai niekada negyveno taip gerai, kaip dabar.

– Neseniai buvau pas notarę – ji pasakė, kad sovietmečiu jau seniai būtų buvusi pensijoje ir gerai gyvenusi. Tai pasakė notarė, pridūrusi, kad dabar didelė neteisybė.

– O sovietmečiu teisybė buvo? Galų gale, kur dar dar nuolatinis produktų trūkumas...

– Man daug kas sako – gera tau kalbėti, nes gyvenai poniškai. O poniškai – kada jau nebereikėjo eilėse stovėti – pradėjau gyventi tik ištekėjusi už Ferenso.

– Va būtent – turėjote vadinamąjį „blatą“, tad gyvenote kitaip nei likusieji. Gal Jums sunku įsijausti į paprastų žmonių gyvenimą – nereikėjo laukti eilėse dešros ar geresnio drabužio.

– O studijos? Darbas po studijų? Koks buvo blatas? Tiesiog buvome jauni ir viskuo patenkinti. Kas iš to, kad dabar visko priversta, daug ką iš užsienio gali atsivežti. Tačiau žmonės neturi pinigų.

www.DELFI.lt