×

D.Pūras: nesame tapę nei laisvi, nei nepriklausomi

13. sausio 2008 ,
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Praėjus 17 metų po Sausio 13-osios įvykių, dar nesame tapę nei laisvi, nei nepriklausomi. Norėdami užbaigti kovą už laisvę ir nepriklausomybę šiandien turime įveikti ne tankus, o mūsų pačių abejingumą, prisitaikėliškumą ir prisirišimą prie kažkada primestų papročių. Taip DELFI sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras.

- Kodėl žmonės, rizikuodami gyvybe, 1991 m. sausį stojo prieš tankus ir kovojo už savo šalį? Kur slypi tautos stiprybė?

- 1989-1991 m. Lietuvoje buvo ypatinga dvasinė aplinka, kuomet žmones suvienijo laisvės idėja. Sovietmečiu tą idėją garsiai drįso skelbti tik pavieniai drąsuoliai. O štai Sąjūdis ir Atgimimas sukūrė tokią tautos dvasią, kad laisvės idėja apėmė daugumą. Tai dar kartą parodė, kad tautoje slypi didžiulė jėga ir susivienijus galima įveikti bet kokias kliūtis.

- Kokias Sausio 13-osios pamokas šiandien matote?

- Pirma pamoka yra ta, kad galima pasiekti bet ką, jeigu yra aiškus tikslas ir žmonės jam susitelkia.

Antra pamoka – siekiant bet kokio tikslo, būtina žinoti, kad už tai teks sumokėti. 1991 m. laisvės kaina buvo žuvusieji Vilniuje.

Trečia pamoka paaiškėjo vėliau ir ypač aktuali šiandien. 1991 m. pasiekta pergalė buvo tik kovos už laisvę pradžia. Iškovoti išorinę laisvę ir nepriklausomybę – dar ne viskas. Tai yra sunku, bet žinai, prieš ką kovoji - priešas yra išorėje ir jis įveikiamas susivienijus tautai. Dabar gi yra visiškai aišku, kad mes, kaip tauta, praėjus 17 metų po Sausio 13-osios įvykių, iki šiol nesame tapę nei laisvi, nei nepriklausomi.

- Kodėl, Jūsų nuomone, laisvė ir nepriklausomybė dar neatėjo?

- Mumyse yra likę daugybė įpročių ir papročių iš anos, mus žeminusios sistemos, ir su jais kovoti sekasi sunkiai, nes jie yra tapę mūsų dalimi. Jei tą 1991 m. žiemą daugelis žmonių jautė, kad visuomenės interesas sutampa su jų asmeninio gyvenimo tikslais ir būtent tame buvo Sąjūdžio jėga, tai dabar daugelis žmonių grįžo į „įprastą režimą“ - pragmatiškai spręsdami savo ir artimųjų reikalus, žmonės sugrįžta į konformizmo ir korupcinių tarpusavio santykių orbitą, nesusimąstydami, kad taip jie išduoda laisvės, už kurią patys kovojo, idėją.

- Kokios mintys kyla išgirdus, kad Rusijos Dūmos narys Leonidas Sluckis šizofrenija pavadino Lietuvos reikalavimus Rusijai atlyginti okupacinę žalą?

- Ciniškame pasaulyje ir totalitarinėje psichiatrijoje šizofrenija dažnai imamas vadinti „perdaug teisingas“ idealistinis elgesys - kai žmonės atvirai kalba tiesą ir elgiasi pagal moralės principus, tuo erzindami kitus, nes dauguma visada elgiasi konformistiškai (sakydami, kad nėra prasmės kovoti su vėjo malūnais arba kad išgyvenimo instinktas yra norma, o štai rizikinga kova už idėją, žinant, kad tai pavojinga - patologija).

Pavyzdžiui, kovotojai prieš totalitarinę sistemą pripažįstami psichikos ligoniais, kol ta sistema labai stipri ir dauguma bijo prieš ją kovoti. Bet kai prieš ją pradeda kovoti daugiau žmonių, tada jie jau nebelaikomi psichikos ligoniais. Anksčiau ar vėliau visuomenės sąmonėje įvyksta lūžis ir paaiškėja, kad tie buvę „šizofrenikai“ yra teisūs.

Todėl man Rusijos Dūmos nario pasisakymas teikia vilčių - kai tvirtinama, kad Lietuvos reikalavimas atlyginti okupacijos žalą yra šizofrenijos požymis, tai gali reikšti pasąmoningą pripažinimą, jog šis reikalavimas yra absoliučiai teisingas, tik šiuo metu Rusija jam dar nesubrendusi.

Tikiuosi, kad lygiai taip pat ateis laikas ir mūsų pačių subrendimui - užbaigti kovą už mūsų pačių laisvę ir nepriklausomybę. Tik turime pripažinti, kad vietoj tankų šiandien turime įveikti mūsų pačių abejingumą, prisitaikėliškumą ir prisirišimą prie kažkada mums primestų papročių.

www.DELFI.lt
246