×

AT gynyba 1991-aisiais: požeminis tunelis, Molotovo kokteiliai ir V.Landsbergio antrininkas

12. sausio 2009 , Eglė Digrytė
D.Tunkūno nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūsyje iškastas tunelis, užminuotas pastato stogas, planas nutrenkti sovietų karius elektra, Vytauto Landsbergio antrininkas, valstybės vadovams išskraidinti parengti lėktuvai, Vietnamo karo veterano patarimai, savadarbiai ginklai. Tokias detales prisimena buvę jaunos Lietuvos valstybės pareigūnai, kuriems 1991-ųjų sausį teko ginti ir parlamento pastatą, bet ir svarbiausius šalies asmenis.

Ginklus gaminosi patys

Neseniai vėl nepriklausoma tapusios Lietuvos žmonės nuo sovietų okupacinės kariuomenės ir KGB mėginimo nuversti teisėtą valdžią gynėsi kaip įmanydami. Paprasti gyventojai prie AT ir Spaudos rūmų, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, TV bokšto, ministerijų, rinkosi su montiruotėmis, benzino kanistrais.

Ne ką įmantriau buvo ginkluoti ir AT apsaugos pareigūnai bei jiems padėję savanoriai. Anksčiau jiems nebuvo tekę patirti ką nors panašaus ne per pratybas kariuomenėje, o realiame gyvenime. Todėl kurdami apsaugos strategijas, gynėjai rėmėsi nuojauta ir logika – skaityti vadovėlius nebuvo laiko.

Sustiprinti AT apsaugą buvo nuspręsta jau 1990 m. gruodį, gavus informacijos apie galimus Vilniuje dislokuotų kariškių veiksmus. Parlamente buvo sukurtas gynybos štabas. Kai kurie deputatai esą net gavo naujus pasus ir valstybinius numerius automobiliams.

„Po sausio 7-8 d. pasistumdymų ir bandymo įsiveržti matėme, kad kažko tokio galime tikėtis, todėl ekspromtu pradėjome veikti. Kaip kas suprato, taip tas ir darė. Ėmėmės visokių gynybos priemonių“, - kone dviejų dešimtmečių senumo įvykius prisiminė signataras Zigmas Vaišvila, 1991 m. rugsėjį paskirtas Valstybės saugumo departamento vadovu.

Anuomet jis, AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos primininkas, laikinosios gynybos vadovybės narys, 1991 m. sausio 13 d. paryčiais tapęs ir vicepremjeru, turėjo koordinuoti kelių gynybos štabų veiklą – AT Apsaugos skyriaus, milicijos, Jono Gečo vadovaujamų savanorių. Atskiri padaliniai buvo įsikūrę ir dabartinėje M. Mažvydo bibliotekoje, savivaldybėje.

„Ruošėmės tiek, kiek mokėjome“, - kalbėdamas su DELFI antrino tuometinis AT Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas, pridėdamas, kad sovietų karių veiksmai buvo ir laukti, ir netikėti tuo pačiu metu.

Patarimais pagelbėjo Vietname tarnavęs JAV pilietis, vardu Andrius. Gavus informacijos, kad sraigtasparniais atskraidinti kareiviai gali šturmuoti iš viršaus, jo siūlymu buvo užminuotas ir vielomis apdėliotas AT stogas. Taip bandyta apsaugoti ryšio ir televizijos antenas.

Be to, ant stogo buvo atnešta armatūros ir pasiruošta prie jos prijungti elektros srovę. Kad laidumas būtų geresnis, ketinta stogą užlieti vandeniu iš priešgaisrinių žarnų.

I rūmų, kur buvo posėdžių salė, ketvirtas aukštas buvo užverstas baldais, kad kariams tektų šliaužti pro kliūtis, įvairiose vietose išdėlioti sprogmenys. Dariaus ir Girėno skraidymo klubo pilotai aprūpino radijo stotimis.

Pasak Z. Vaišvilos, „su ginkluote buvo liūdnas reikalas, net AT-AS apsaugai po vieną kitą pistoletuką teko išmušinėti“. Todėl gynėjai kaupė ir savadarbius ginklus. „Nuo Molotovo kokteilio kiliminė danga buvo tiesiog permirkusi. Nežinia, kas būtų atsitikę, jei kuris nors būtų numetęs degtuką. Dėl nežinios tvyrojo didžiulė įtampa, žmonės gyveno laukdami. Ne vienam susisuko galva“, - DELFI pasakojo buvęs saugumo šefas.

Užminuotas buvo ir pirmas pastato aukštas, kad prasidėjus šturmui būtų galima iš karto susprogdinti laiptus bei neleisti kariškiams eiti toliau. Langus gynėjai uždengė smėlio pripildytais maišais ir metalinėmis plokštėmis, vėliau atvežta statybinių medžiagų. Privažiavimai prie AT buvo užtverti autobusais, aplink pastatą kilo barikados iš statybinių blokų.

Tuomečio krašto apsaugos ministro, signataro Audriaus Butkevičiaus siūlymu AT rūsyje buvo atidengtas tunelis, vedęs Gedimino prospekto link.

Sovietų sraigtasparnius norėjo taranuoti sportiniais lėktuvais

Kaip anksčiau yra pasakojęs A. Skučas, parlamento pirmininką V. Landsbergį viešumoje turėjo pakeisti antrininkas. Taip faktinis valstybės vadovas, prasidėjus pastato šturmui, nepastebimai būtų galėjęs pasitraukti į saugią vietą. Tikėtasi specialiųjų tarnybų dėmesys nukreipti į demonstratyviai pastatą paliekantį antrininką.

Dublerio toli ieškoti nereikėjo – jis atsirado tarp apsaugos pareigūnų. Pasak A. Skučo, atitinkama apranga ir manieros prietemoje galėjo apgauti ne vieną, o apsaugininkas esą ir vizualiai priminė V. Landsbergį.

Tiesa, antrininkui naujų pareigų imtis neteko – pats AT pirmininkas šį sumanymą vertino skeptiškai ir tvirtino iš parlamento pastato nesitrauksiąs iki galo.

Valstybės vadovus buvo ruošiamasi išskraidinti specialiai paruoštais lėktuvais. Tam vadovavo tuometinis Dariaus ir Girėno skraidymo klubo direktorius Rolandas Paksas. Jis DELFI pasakojo dar gerokai prieš tragiškus Sausio 13-osios įvykius gavęs nurodymą – pasiruošti išskraidinti šalies vadovybę į saugią vietą.

„Buvo parinkti penki lakūnai, du ekipažai, pagrindinis ir atsarginis, - prisiminė R. Paksas. – Pagrindinis su lėktuvu „An-2“ laukė Kyviškėse, jei pavyktų tuos 20 km ar panašiai iki jų nuvažiuoti. Vienas lakūnas buvo pasiruošęs nusileisti kitoje Neries pusėje ir paimti vadovus, tik mažiau asmenų. „An-2“ galėjo skristi su 10-12 žmonių.“

Anot pašnekovo, lakūnai ilgokai gyveno bet kurią minutę laukdami signalo gelbėti vadovybę – „ne savaitę ir ne dvi“. „Buvome ir schemas pasiruošę, kaip apeiti sovietines radiolokacines stotis, kad pasiektume bent Varšuvą“, - pasakojo R. Paksas.

Jis neslėpė, kad tuomet viduje kirbėjo baimė: „Kas, gyvenimui susiklosčius kitaip, atsitiks su šeima, vaikais, giminėmis? Jau nekalbant apie skrydžio „malonumą“ – galimą persekiojimą, prastesnes skridimo sąlygas. Bet tas laikotarpis buvo ypatingas, niekas negalvojo, ką ir kaip reikia daryti. Buvo prieita iki svarstymų, kad parlamentas laukė puolimo iš oro. Norėta sraigtasparnius taranuoti sportiniais lėktuvais. Ačiū Dievui, tos minties atsisakė. Kiek būtų buvę aukų ant žemės, niekas nesuko galvos.“

Nuo daugiau aukų išgelbėjo vienybė, viešumas ir rūkas

1991 m. pradžioje AT Apsaugos skyriuje dirbo kiek daugiau nei 100 žmonių, jiems padėjo savanoriai iš Vilniaus ir Kauno.

Prieš keletą metų A. Skučas abejojo, ar per šturmą jiems būtų pasisekę apginti parlamentą. „Vargu ar būtume galėję priešintis ilgiau nei valandą. Stokojome net ginklų. Prie šautuvų rikiavosi eilės. Taktika buvo tokia: jei tave nušaus, aš perimsiu šautuvą. Kam to reikėjo? Kad nebūtų kaip 1940-aisiais, kad būtų parodytas tam tikras pasipriešinimas“, - dėstė pašnekovas.

Dabar jis šykščiai dalijasi prisiminimais, teisindamasis, kad jau pabodo kalbėti tą patį. A. Skučo žodžiais, didesnė tragedija neįvyko todėl, kad AT apsaugininkai sunaikino aparatūrą TV bokšte, todėl sovietų kariai negalėjo pergalingai visiems eteryje pranešti „Mes atėjome“.

Be to, daugiau aukų padėjo išvengti gamta – Vilniuje tvyrojo rūkas, buvo palyginti šilta ir drėgna. Tik po tragiškos nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją nusistovėjo žiemiškai šalti orai. Anot Z. Vaišvilos, sovietai planavo panaudoti dujas, o drėgnu oru jos būtų suveikusios itin efektyvai – galėjo žūti daugybė žmonių, o Maskvai esą to nesinorėjo. Todėl dujos buvo pamirštos.

A. Skučas spėjo, kad nuo didesnės agresijos karius galėjo sustabdyti tai, jog per JAV prezidentą George’u Bushu pavyko susisiekti su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu. Priešingu atveju aukos galėjo būti skaičiuojamos šimtais, jei ne tūkstančiais: „Suskaičiuokite, kiek buvo žmonių. Vien parlamente buvo keli tūkstančiai, o aplinkui – kur kas daugiau. Kai tankai važiuoja, traiško visus. Kariai tam buvo pasirengę“, - kalbėjo pašnekovas.

Pasak Z. Vaišvilos, mažai kas tikėjosi, kad tankais bus važiuojama ant beginklių žmonių. Jo manymu, agresiją sustabdė politinė valia, žmonių vienybė (sovietai pabūgo didžiulių aukų) ir viešumas – apie tragiškus įvykius informavo transliaciją iš Sitkūnų netrukus atnaujinusi Lietuvos televizija ir užsienio žurnalistai.

Užsienio reikalų ministras buvo išsiųstas į Varšuvą

Specialių priemonių buvo imtasi ir saugant tuometį užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą. Augant įtampai, Vyriausybė sausio 11 d. nurodė jam išvykti į užsienį. Iš karto per išvykęs diplomatijos vadovas per Brestą pasiekė Varšuvą.

Prieš keletą metų iškilmingame Seimo posėdyje A. Saudargas pasakojo, jog pasaulis tuomet laukė karo, tačiau ne Lietuvoje, o Persijos įlankoje: „Baltijos valstybių likimas pasaulyje buvo Sovietų Sąjungos vidaus problema, nacionalinis klausimas. Tai buvo grėsmė M. Gorbačiovo „perestroikai“.

M. Gorbačiovas dar prieš metus Maltoje buvo pažadėjęs „vengti represijų prieš Baltijos valstybes, jei tai išvis bus įmanoma“, o G. Bushas savo ruožtu pažadėjo „nekelti didelių problemų ir būti santūrus dėl Baltijos valstybių pripažinimo“.

Pasak A. Saudargo, netrukus jis galėjo įsitikinti savo išvykimo prasmingumu – esą taip jis galėjo skelbti tiesą: „Aukštam Europos Sąjungos pareigūnui teko aiškinti, kad Aleksandro Nevzorovo platinama Sovietų Sąjungos propaganda yra melas. Didelės valstybės užsienio reikalų ministras tiesmukai klausė: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?“

www.DELFI.lt