×

„Alfa“ būrio užčiaupta E. Bučelytė vieno skambučio negali pamiršti iki šiol

11. sausio 2016 ,
Eglė Bučelytė 1991 m. sausio 13-ąją © LRT

Žurnalistė Eglė Bučelytė buvo ta, kuri 1991 m. sausio 13 d. naktį sovietiniams desantininkams šturmuojant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, iš televizijos studijos komentavo įvykius iki nutrūkstant transliacijai.

„Skaičiai rodo, kad daug laiko praėjo, tačiau atmintyje viskas dar taip gyva, atrodo, kad vakar būtų buvę“, – pirmadienį viešėdama DELFI konferencijoje, kalbėjo E. Bučelytė.

Žurnalistė pasakojo dirbusi tuo metu, kai nebuvo mobiliųjų telefonų ir interneto. Kruvinąją naktį studijoje veikė vietinio ryšio telefonas – į jį skambino kolegės Nijolė Steiblienė, Janina Stašauskienė. Gautą informaciją E. Bučelytė transliavo Lietuvai. Pati E. Bučelytė pamena iš studijos skambinusi tuomečiam LRT direktoriui Algirdui Kaušpėdui.

„Durys buvo tvirtos, buvo neaišku, jas šaudys ar sprogdins, išvis nežinojome, ar yra dar gyvų žmonių aplink pastatą. Po to, ką teko matyti pro langą, ką teko girdėti sėdint studijoje, po to buvo profesoriaus Vyt. Landsbergio kalba – kad mes nepasiduosime, mūsų tėvai išsilaikė miškuose – atrodė, atėjo momentas, kai ir mes turėsime eiti į miškus, dirbti pogrindyje, svarstėme, ar laukia karas, atrodė, vyksta ginkluotas konfliktas. Buvo visiška nežinomybė“, – Sausio 13-osios naktį prisiminė žurnalistė.

Buvo akimirkų, kada E. Bučelytė kalbėjo į niekur – įsiveržę kariškiai su kaukėmis nusuko kameras, tačiau kai kurios Lietuvos dalys televiziją dar matė. Vėliau E. Bučelytė sužinojo, kad, pavyzdžiui, Palanga transliaciją matė ilgiau nei Vilnius. Buvo akimirkų, kai ji kalbėjo į eterį nežinodama, ar kas dar girdi.

Pašnekovė prisimena, kad į studiją įsiveržę kariškiai buvo bejausmiai. Jai kyla klausimas, ar specialaus „Alfa” būrio kariškiai žinojo, kur yra ir į kokią šalį atskraidinti. Išlaužę duris jie įsakė nekalbėti, nesijuokti ir atiduoti ginklus.

Įsiveržę desantininkai žurnalistus išvarė iš pastato. Vėliau buvo sunaikinti televizijos archyvai, dokumentai, žurnalistų asmeniniai daiktai. Yra daiktas, kurio E. Bučelytei gaila labiausiai.

Eglė Bučelytė
Eglė Bučelytė
© DELFI / Tomas Vinickas

„Mes turėjome knygą, kurioje įvykių metu registruodavome visus skambučius. Žmonės mums skambindavo pranešdami, kur juda karinė technika – mes tiesiog galėjome braižyti žemėlapius ir matyti Vilniaus vaizdą, kur šiuo metu koks šarvuotis, kur šiuo metu koks kariškis. Būtent tą sausio naktį mums skambino žmogus – dabar jau sunku atgaminti – jis prisistatė kariškiu, iššokusiu iš šarvuočio ar iš kažkokio sunkvežimio – jis paskambino pasakyti, kad važiuoja užimti Televizijos bokšto ir televizijos pastato. Jis pasakė savo pavardę, ta knyga liko televizijoje“, – prisimena E. Bučelytė, iki šiol jaučianti apmaudą dėl neišsaugotos knygos. Jos manymu, tai galėjo tapti įrodymais teisme.

Po tragiškos nakties E. Bučelytė į namus grįžo tik paryčiais.

Kas kur buvo, palieka sąžinės reikalui

Buvusi E. Bučelytės kolegė, ilgametė „Panoramos“ žurnalistė Julija Šliažienė prieš keletą metų išleistoje knygoje „Nutolęs laikas“ iškėlė klausimą, kur kruvinąją Sausio 13-osios naktį buvo „Panoramos“ vadovai. Ar tokie klausimai kyla ir E. Bučelytei?

„Manau, tą naktį kiekvienas turėjo savo pasirinkimą ir tegul lieka kiekvieno sąžinės reikalas, kur jis buvo tą naktį. Ar jis buvo darbo vietoje, ar ilsėjosi po sunkios darbo dienos. (…) Tai kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas, kiekvienas žmogus turbūt daug kartų atsakęs sau – ar Sausio 13 d. buvai ten, kur reikia, ar buvai pasislėpęs ir bandei išlaukti“, – sakė E. Bučelytė. Jos pastebėjimu, buvo tokių, kurie prieš tai penkias naktis dirbo ir nuėjo numigti neįtardami, kad artinasi kruviniausia naktis.

E. Bučelytė sulaukė skaitytojo klausimo apie kai kurių piliečių sovietmečiui jaučiamą nostalgiją.

„Man belieka juos užjausti, jeigu kankina nostalgija. Aišku, visi mes iš ten atėjome, mes gyvenome, taip, yra nostalgija jaunystei, vaikystei, tu gyvenai tuo metu ir negalėjai pasirinkti, bet nesuprantu tokių žmonių“, – kalbėjo žurnalistė.

„Nuostabiai atrodo, mes galbūt nejaučiame kasdien gyvendami ir kasdien tobulėdami. Pakanka pasižiūrėti filmuotus vaizdus. Pagaliau gatvės kaip atrodė, kaip žmonės atrodė. Mes tikrai laisvi – kalbame, ką galvojame, mokyklose susitinku su vaikais ir matau didžiulį skirtumą tarp to, kokie mes buvome ir kokie dabar vaikai yra – šiandien vaikai drįsta klausti, diskutuoti, jie mąsto“, – paprašyta įvertinti per 25 metus Lietuvos nueitą kelią, kalbėjo E. Bučelytė.

Su tikrąja istorija supažindino močiutė

Kiekvieną sausį E. Bučelytei tenka dalytis prisiminimais apie tragiškus įvykius. Jai tą labiausiai patinka daryti su mokiniais.

Žurnalistė prisiminė, kad, kaip ir kitiems, mokykloje teko būti pioniere, komjaunuole. Nebuvo pasirinkimo – teko mokytis sovietinės istorijos.

„Vieną dieną pionierišką ryžtingumą sumažino močiutė, paaiškinusi: „Tu nežinai, kaip buvo“, – prisiminė E. Bučelytė. Pirmoji jos akistata su tikrąja Lietuvos istorija buvo, kai močiutė dar mokantis mokykloje papasakojo apie Rainių miškelio žudynes. E. Bučelytė informaciją išklausė ir pamiršo, tačiau istorija grįžo atgimimo metais.

Jos seneliai klausydavosi Laisvosios Europos radijo ir Amerikos balso. Tuo metu E. Bučelytė buvo per jauna, tačiau žinojo, kad kažkas su mūsų istorija ir valstybe ne taip. „Ir kai atėjo laikas pasirinkti, nereikėjo nieko pasirinkti – viskas gyvenime atėjo natūraliai, manau, ir daugeliui Lietuvos žmonių atėjo natūraliai – tai buvo artima istorija“, – kalbėjo kruvinųjų sausio įvykių liudininkė.

www.DELFI.lt
549