×

Priešų baimė, pagarba ir nuostaba: kaip elitiniai kariai atsilaikė prieš 100 kartų gausesnes pajėgas

19. gegužės 2017 ,
Sparnuotieji husarai Shutterstock

Ne skaičiai, o disciplina, griežta tvarka, narsa ir aštrus protas atneša pergalę mūšio lauke. Šią tiesą žinojo visi, nuo romėnų legionierių ir Prancūzijos užsieniečių legiono. Tačiau retas kuris karinis darinys realybėje tai įkūnijo geriau, negu Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasididžiavimas – Sparnuotieji husarai.

Į mūšį su gerokai gausesnėmis priešo pajėgomis stodavę ir beveik kaskart pergalingai namo paržygiavę jie kone du šimtmečius Europos mūšio laukuose kėlė siaubą priešo būriams. Savo unikalia išvaizda jie smarkiai išsiskyrė iš kitų to meto kavalerijų, o vien jų sparnų vaizdas tolumoje priešui neretai keldavo paniką.

Nuo pat pasirodymo mūšio lauke 1577 metais, iki 1776-ųjų, kuomet juos Seimo sprendimu pakeitė geriau to meto karybai pritaikyti ulonai, Sparnuotieji husarai ne kartą grūmėsi su gerokai didesnėmis priešo pajėgomis.

Iš tiesų, ATR tik labai retais atvejais galėdavo pasigirti gausesniu karių skaičiumi. Didžiausių ATR varžovių ir konkurenčių – Rusijos, Turkijos ar net Švedijos kariuomenės kiekybe pranokdavo Lenkų-Lietuvių būrius. Tačiau tai retai kada gelbėdavo, kai į mūšį stodavo elitinis ATR kavalerijos darinys – Sparnuotieji husarai. Didelę dalį ATR pergalingų mūšių tuo metu nulėmė būtent efektyvus šių dalinių panaudojimas. Dviems šimtams metų jie neabejotinai buvo įsitvirtinę tarp geriausių karių pasaulyje.

Sparnuotieji husarai ATR susiformavo Stepono Batoro valdymo laikotarpiu XVI a. pabaigoje, Livonijos karo metu. Karo įkarštyje karūną perėmęs vengrų kilmės didikas ėmėsi reformuoti iki tol buvusius Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės lengvosios kavalerijos dalinius. To rezultatas – vieni nuožmiausių karių to meto Europoje.

Gana įdomus aspektas, kad Sparnuotieji husarai ATR daliniuose pasirodo kaip tik tuo metu, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė išgyveno neįtikėtino pakilimo laikotarpį. Neretai XVI a. vadinamas Lietuvos aukso amžiumi, arba Lietuvišku renesansu, ir iš tiesų, nesunku suprasti kodėl. Išleidžiamos pirmosios spausdintos knygos, išleidžiami net trys Lietuvos statutai, įkuriamas Vilniaus universitetas, pastebimas mokslo, kultūros ir architektūros pakilimas, o šalies gyventojai, lyginant su dauguma to meto Europos valstybių, mėgavosi neregėta religine tolerancija.

Priešų baimė, pagarba ir nuostaba: kaip elitiniai kariai atsilaikė prieš 100 kartų gausesnes pajėgas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ne ką mažesnis šio laikotarpio pasiekimas – paskutinis aiškiai ir užtikrintai laimėtas karas prieš užgimstančią Rusijos valstybę Livonijos kare. Po šio karo Lietuva ir ATR daugiau niekada nelaimėjo tokio didelio teritorijos ploto jokiame kitame po to vykusiame kare. Ir prie šios pergalės svariai prisidėjo tada dar niekur Europoje nematyti Sparnuotieji husarai.

Sujungė rytų ir vakarų patirtį

Vytauto didžiojo karo istorijos muziejaus muziejininkas Vidmantas Airinis pasakojo, kad gausias kavalerijos pajėgas ATR turėjo dar gerokai prieš Livonijos karą, tačiau tai buvo daugiausia lengvai ginkluoti husarų daliniai. Jo teigimu, husarais vadinamų karių atsiradimas Lietuvoje datuojamas XV-XVI amžių sandūroje.

„Husarų pasirodymas susijęs su racų (serbų) ir vengrų samdymu į LDK kariuomenę. Kovose su Osmanų imperija patirtį įgiję serbų ir vengrų kariai buvo pirmieji Lietuvos kariuomenės husarai, aktyviai dalyvę kovose su kraštą puldinėjančiais totoriais ir maskvėnais. XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais vietiniai gyventojai perėmė husarų ginkluotę ir kovos būdą, kurie tapo LDK karinių tradicijų dalimi. XVI a. pirmojoje pusėje tai pastebėjo amžininkai. Buvo rašoma, kad lietuviai ginkluoti lankais kaip totoriai ir ietimis bei skydais kaip vengrai“, – sakė muziejininkas.

Husarai ilgą laiką atliko svarbų vaidmenį kovoje su Maskvėnais. Gausus LDK husarų dalyvavimas pastebimas dar Oršos mūšyje 1514 metais.

„XVI a. husarai buvo tinkami ir lengvajai kavalerijai keliamoms užduotims, ir gerai ginkluoto bei apmokyto priešo rikiuotei pramušti. Turėdami efektyvią puolamąją ir lengvą apsauginę ginkluotę, jie galėjo ryžtingai pasitikti elitines turkų, totorių ir maskvėnų pajėgas. Karinių kampanijų ir mūšių metu priešo kavalerijos formuotėms husarai paprastai nenusileisdavo nei greičiu, nei manevringumu. Mūšiuose juos tiesiogiai paremdavo raitieji šauliai ir pastaruosius vėliau pakeitę kazokai (lengvesni raiteliai).“, – kalbėjo V. Airinis.

LDK dar stodama į Livonijos karą galėjo pasigirti gausiomis husarų pajėgomis. O karaliumi tapus S. Batorui šie daliniai buvo reformuoti į Sparnuotuosius husarus. S. Batoro pertvarka buvo išskirtinė tuo, kad naujieji kariai pasižymėjo tiek rytams, tiek vakarams būdingu kovos stiliumi.

Priešų baimė, pagarba ir nuostaba: kaip elitiniai kariai atsilaikė prieš 100 kartų gausesnes pajėgas

„Neabejotina, kad Stepono Batoro (1576–1586) ir Zigmanto Vazos (1587–1632) valdymo laikais husarai jau buvo tapę Lietuvos kariuomenės kavalerijos branduoliu. Steponas Batoras pertvarkė visą lenkų ir lietuvių kavaleriją, suskirstęs tam tikrų rūšių raitelius į atskiras vėliavas (organizacinius vienetus). Šis vengrų kilmės valdovas labai sustiprino husarus, keisdamas jų organizaciją ir ginkluotę. Tiek ginkluote, tiek kovine taktika husarai buvo sėkminga Vakarų ir Rytų karybos elementų sinteze, kurią sukūrė Abiejų Tautų Respublikos visuomenė, ypatinga politinė ir ekonominė santvarka“, – sakė V. Airinis.

Sunkiai ginkluoti, tačiau vikrūs

Tai, kad Sparnuotieji husarai buvo elitinis kavalerijos dalinys išduodavo ne tik raitelio kilmė (jais būdavo didikų kilmės, šlėktos, atstovai), tačiau ir jų ginkluotė. Po Stepono Batoro reformų husarai pasikeitė beveik neatpažįstamai. Iš lengvai ginkluotų ir mobilių darinių jie tapo tikra sunkiąja kavalerija. Kiekvienas husaras buvo apsiginklavęs sunkiais šarvais. Bene svarbiausias tokio kario ginklas buvo ilga jo ietis. Verta pažymėti, kad visa ginkluote karys turėjo pasirūpinti pats, tačiau ietį įteikdavo pats karalius.

„Ietis buvo maždaug 4–6 m ilgio, gana plona, tuščiavidurė, su delną saugančiu obuoliu (medine rutulio pavidalo dalimi), nedideliu antgaliu ir vėluku. Tuščiavidurės ieties konstrukcija leisdavo husarui lengviau naudoti ginklą, o apsauga buvo medinis išgaubtas keturkampis skydas. Tokia ginkluotė ir kovos būdas tapo LDK kariams įprasta praktika, tradicinės karybos dalimi“, – sakė V. Airinis.

Šalia ieties husaras pašonėje turėdavo lenktą, vengrišką kardą, nuo dviejų, iki šešių pistoletų ir šaunamąjį ginklą – karibiną.

Sparnuotieji husarai
Sparnuotieji husarai
© Shutterstock

„Kariuomenės surašymų duomenys rodo, kad XVI a. antrojoje pusėje Lietuvoje husarai jau buvo įpratę dėvėti lengvesnius šarvus ir šalmus. Tokie kariai vis tiek labai skyrėsi nuo XVI a. riterių, kitų sunkiųjų kavaleristų kurie dažnai dėvėjo visą kūną dengiančius plokštinius šarvus su uždarais šalmais ir kaudavosi daugiausiai sunkiosiomis ietimis ir kalavijais“, – teigė muziejininkas.

Priešą sulaužydavo pirmu smūgiu

Nors mūšio lauke jie dažniausiai atlikdavo sunkiosios kavalerijos funkcijas, tačiau karų su Maskva ir Krymo totoriais metu jiems tekdavo prisitaikyti ir prie priešo manevrų. Lengviau ginkluoti ir vikresni priešų kavalerininkai neretai sudarydavo smogiamąją jėgo, o husarams tekdavo prisitaikyti prie kitokios kovos taktikos.

„Kovose su turkais, jų vasalu Krymo chanatu ir Maskvos valstybe lietuvių ir lenkų husarai, nepaisant sunkiajai kavalerijai keliamų užduočių, privalėjo išsaugoti greitį ir lankstumą tiek jodami, tiek panaudodami ginklus, – kalbėjo V. Airinis, – Manoma, kad Vladislovo Vazos (1632–1648) valdymo metu vengriškųjų šarvų pavyzdžiu sukurti saviti, klasikiniai lenkų ir lietuvių husarų šarvai. Forma ir puošybos elementai išskirdavo juos iš kitų Europos kariuomenių kavalerijos šarvų. Husarų šarvai atspindėjo sarmatiškas bajorų luomo idėjas, rodė vietinių gamybos tradicijų ir meno ypatumus. Jie buvo efektyvūs ir patogūs, puošyba, sudėtimi ir konstrukcija skyrėsi tiek nuo vakarietiškų, tiek nuo rytietiškų šarvų. Mobilaus ir judraus karo su Rytų kariuomenėmis veiksnys lėmė lengvesnių, judesius mažiau varžančių šarvų vystymą“.

Sparnuotieji husarai
Sparnuotieji husarai
© Shutterstock

Husarų pagrindinis ginklas buvo jų įsiveržimas į priešo gretas. Nuožmus ir greitas smūgis palauždavo priešo pirmąsias linijas ir tuo pačiu – kovotojų moralę. Smūgis prasidėdavo gana laisva formacija ir kulniuojant mažu greičiu, pamažu įsibėgėjant ir susigretinant ir galiausiai prieš pat smūgį pasiekiant didžiausią greitį ir tankumą. Po pirminio smūgio ietimis kovos lauke husarai pagal galimybes naudodavosi tiek kardu, tiek ir šaunamaisiais ginklais.

XVII a. šaunamoji ginkluotė jau buvo pakankamai pažengusi, kad keltų grėsmę net ir sunkiausius šarvus dėvinčiam kariui, o muškieta vis plačiau buvo naudojama mūšio lauke. „Atakuoti atsišaudančius pėstininkus reikėjo narsos, ryžto ir to, kas galėtų bent iš dalies apsaugoti nuo kulkų. Husarai turėjo pasikliauti savo šarvais ir Aukščiausiojo pagalba. Tai leidžia manyti, kad husarais dažniausiai tarnaudavo psichologiškai atsparūs, įgudę, fiziškai gerai pasirengę žmonės“, – kalbėjo V. Airinis.

Priešų baimė, pagarba ir nuostaba: kaip elitiniai kariai atsilaikė prieš 100 kartų gausesnes pajėgas
© Tekniikan Maailma nuotr.

Sparnuotųjų husarų pranašumą prieš kitas to meto kavalerijas lėmė ir patys žirgai. „Lietuvių ir lenkų raitelių žirgai buvo lengvesni ir greitesni nei vakariečių kavalerijos. Šaunamaisiais ginklais apšaudomus mūšio lauko ruožus jie įveikdavo daug greičiau nei tais laikais sunkesnius, lėtesnius žirgus naudojantys vakariečių kavaleristai“, – sakė muziejininkas.

Žirgai to meto karyboje atliko išskirtinį vaidmenį, o ATR kariuomenėje dažnai sudarydavo svarbiausią grandį. „Nekyla abejonių, kad didžioji karui skirtų žirgų dalis buvo veisiama Lenkijos Karalystės ir LDK teritorijoje; kavalerija sudarė didžiąją unijinės valstybės ginkluotųjų pajėgų dalį, todėl įvežamų žirgų jos poreikiams nebūtų užtekę“, – sakė V. Airinis. Jo teigimu, priešams Sparnuotieji husarai keldavo baimę, nuostabą ir pagarbą.

Neatsiejamas atributas – sparnai

Kol kas nėra vieningo sutarimo tarp istorikų, kokią funkciją atliko husarų sparnai. Manoma, kad jie galėjo saugoti karį nuo kirčio iš nugaros. Jis taip pat galėjo trukdyti ant raitelio užmesti lasą ir taip jį nutempti žemėn. Viena įdomesnių teorijų – sparnai galėjo būti naudojami kaip būdas išgąsdinti priešo arklius tiesioginio susidūrimo kaktomuša atveju. Priešo arkliai tiesiog nebūdavo matę jokio panašaus gyvio, o keli tūkstančiai atbėgančių neregėtų gyvių su kelių metrų sparnais galėjo kaip reikiant išgąsdinti ir paralyžiuoti priešo arklius pačiu blogiausiu momentu – prieš pat susidūrimą. Vaizdas išties turėjo būti įspūdingas. Sparnų keliamas didžiulis triukšmas taip pat galėjo prisidėti prie priešo arklių gąsdinimo faktoriaus, o šiems sustojus sunkiai ginkluoti husarai kaip peiliu per svistą galėjo pervažiuoti priešo kavaleriją. Tačiau kokia buvo tiksli sparnų funkcija ir ar apskritai ji buvo – galime tik spėlioti.

Sparnuotieji husarai
Sparnuotieji husarai
© Shutterstock

„Sparnai tapo populiariausiu, būdingiausiu, labiausiai husarus iš kitų raitelių išskiriančiu elementu. Tai ir žinomiausias husarų klasikinių šarvų atributas paplitęs XVI a. ketvirtajame–XVII a. pirmajame ketvirtyje ir išlaikytas iki XVIII a. Tokie sparnai pakeitė ant husarų skydų tvirtintas plunksnas ir natūralaus pavidalo sparnus, nešiotus turkų raitelių pavyzdžiu, – sakė V. Airinis, – Pirmiausia husarų sparnų kilmė buvo siejama su praktiniais poreikiais – visų pirma būdu apsaugoti raitelį nuo kirčio iš užnugario. Vėliau, įžvelgiant turkų tradicijų perėmimą per serbus ir vengrus, buvo apsistota prie simbolinės sparnų reikšmės versijos – siekio sparnais išskirti geriausius, labiausiai pasižymėjusius karius arba pabrėžti „lengvosios rytietiško tipo kavalerijos lengvumą ir greitį. Pastaroji teorija buvo papildyta teiginiu apie praktinę sparnų naudą, kurią puolant teikdavo jų keliamas triukšmas, trikdęs priešo žirgus, sukeldavęs sumaištį jo kavalerijos gretose".

Sparnai gaminti iš medžio, plona, kartais pasidabruota ar paauksuota skarda, erelių, grifų ir kartais dažytos žąsų plunksnos. Buvo įprasta nešioti keletą sparnų, tačiau neretai buvo užsidedamas ir vienas sparnas per nugarą. „Husarų vėliavų samdos raštuose minimos puošnumui arba priešo įbauginimui skirtos plunksnos ir kiti puošybos elementai, kurių naudojimas paliktas vėliavas organizuojančių rotmistrų žinioje", – teigė muziejininkas.

ATR Termopilai

Sparnuotieji husarai labai dažnai susigrumdavo su kiekybiškai gausesnėmis pajėgomis. Veikiausiai, susidurti su gausesnėmis pajėgomis husarams jau buvo įprasta. Tačiau prie Chodovo kaimo 1694 metais vykęs mūšis savo skale gali pranokti net ir Termopilų mūšį.

Jis vyko 1694 metais prie Chodovo kaimelio Rutėnijos vaivodijoje (į rytus nuo Lvovo), kuomet sukilę krymo totoriai įsiveržė į ATR teritoriją su ketinimu plėšti ir grobti įkaitus išpirkai. Istorikai nesutaria, dėl konkretaus totorių skaičiaus – duomenys svyruoja nuo 25, iki 70 tūkstančių totorių. Dažniausiai minimas skaičius – apie 40 tūkst. priešo karių.

ATR pajėgos tesurinko tik 400 karių pulką priešui atremti, iš kurių tik apie 100 buvo Sparnuotieji husarai. Lengva paskaičiuoti, kad jėgų santykis buvo 1 prieš 100.

Sparnuotieji husarai
Sparnuotieji husarai
© Shutterstock

Mūšio pradžioje husarai puolė ir išsklaidė totorių kavalerijos avantgardą, tačiau pamatę priešo kiekybinį pranašumą galiausiai atsitraukė ir užsibarikadavo kaimelyje. Viena po kitos totorių armijos bangos puolė gyvenvietės įtvirtinimus, tačiau nepajėgė pralaužti gynėjų užtvarų. Pasibaigus ATR karių kulkoms, teigiama, kad šie ėmė atsišaudyti iš totorių strėlių padarytais improvizuotais šaudmenimis. Neaišku, ar tai nėra tik pagražinta mūšio detalė, tačiau skaičiai kalba patys už save.

Nesugebėję užimti įtvirtinimų šie išsiuntė savo atstovus siūlydami kariams pasiduoti, tačiau gavę neigiamą atsakymą galiausiai atsitraukė ir paržygiavo namo.

ATR neteko apie 100 karių, kai totoriams teko pasitraukti su 6000 nuostoliais.

Sparnuotieji husarai atliko lemiamą vaidmenį Livonijos kare, Salaspilio, Klušino mūšiuose ir išgelbėjo Vieną 1683 metais nuo Turkijos apgulties. ATR kariuomenė tiesiog neįsivaizduojama be šių elitinių dalinių. Todėl kituose „Mūsų Lietuva“ straipsniuose nagrinėsime svarbiausias ATR karines pergales, kurios beveik be išimties pasiektos Sparnuotųjų husarų dėka.

www.DELFI.lt
54