×

Karys be uniformos. Sibire gimęs vyras apie emigraciją: siūlyčiau – visi važiuokit

19. birželio 2017 ,
Karys Vidmantas © DELFI / Domantas Pipas

Jurbarke lankausi gal tik antrą kartą gyvenime. Dar nė neprivažiavus miesto pakeri pats maršrutas – keliaujame kone visai prie pat Nemuno kranto. O štai mūsų pašnekovui, 57-erių atsargos pėstininkui, šie vaizdai – kasdienybė.

Vyras čia užaugo ir gyvena iki šiol, o mus taip pakerėjusios Nemuno pakrantės vaizdais gali grožėtis kasryt gerdamas kavą nuosavo namo terasoje. Tiesa, gimė Vidmantas toli gražu ne tokioje romantiškoje vietoje, priešingai – atšiauriame Sibire, ir, kaip šiandien sako pats, pasaulį išvydo tik dėl laimingo atsitiktinumo.

„Esu gimęs Sibire. Su broliu. Vyresnysis brolis Sibire mirė“, – lyg tarp kitko jau kone po pusvalandžio pokalbio užsimena Vidmantas Genys.

„Gimėt Sibire?“ – dar perklausiu, nustebusi, kad atsargos karys tik dabar apie tai prasitarė. „Taip. Yra nuotraukų, tuoj atnešiu, parodysiu“, – šokteli nuo medinio terasos suolo ir nuskuba į namo vidų. Netrukus grįžta su dviem nuotraukomis. Ant vienos jų be skyrybos ženklų, tačiau dailyraščiu parašyta: „Genių šeima daryta 60 metais prieš išvažiuojant į Lietuvą.“

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas

Būtent ten, Sibire, sako vyras, prabėgo pirmi keturi jo kūdikystės mėnesiai. „Mano likimas įdomus. Gal ir nebūčiau buvęs. Mama jau buvo nėščia su manim, o kirsdavo miškus. Iki ligoninės buvo gal 10 kilometrų. Jau viskas prasidėjo, ji ėjo į tą ligoninę, buvo žiema, sakė, buvo labai daug sniego, ir ji parvirto jau šalia miesto. Ją rado geri vietiniai žmonės ir ant rankų nunešė į ligoninę. Tep ir gimiau. Mama sako: nežinau, kaip te būtų buvę. Nes ji jau buvo be sąmonės“, – laimingai pasibaigusią liūdną istoriją išskirtine jurbarkiečių tartimi pasakoja pašnekovas.

Tiesa, Vidmantas sako netikintis nei likimu, nei prietarais. Priešingai nei kiti kariškiai, – vyras neturi ir jokių talismanų. Tik, sako, niekada nenusiima grandinėlės, kurią trisdešimtmečio proga padovanojo šeima: „Aš jos nenusiimu, nebent saulėj, kai labai karšta, kad nenudegčiau. Bet tai – ne talismanas, tiesiog dovana. O šiaip būdavo tie kariški žetonai. Maža kas. Jeigu jau žuvai – vieną į burną, kitą į archyvą.“

Vis dėlto, juokiasi atsargos karys, iki šiol pamatęs per kelią bėgančią juodą katę tris kartus nusispjauna per petį. Bet ne todėl, tikina jis, kad tikėtų, jog nutiks kas nors blogo, o todėl, kad seneliai išugdė šį įprotį.

Pats Vidmantas apie nelengvą tėvų dalią ir savo gimimą tremtyje, rodos, kalba neįtikėtinai ramiai, tačiau nusėdėti vietoje jam – nelengva užduotis. Paraginęs vaišintis kava ir saldainiais Vidmantas atsistoja nuo suolo ir netrukus užsirūko cigaretę.

„Rūkyti pradėjote kariuomenėj?“ – klausiu. „Sovietinėj. Būdavo toks posakis: kas rūko – tam pertrauka, kas nerūko – toliau dirbat“, – šypsosi Vidmantas. „O mest vėliau nebandėt?“ – teiraujuosi.
„Oi... daug sykių jau bandžiau. Meti, bet, matyt, į priekį ir vėl pasiimi“, – juokiasi atsargos karys.

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas

Sovietų suluošinti likimai

Pagalba partizanams pokario metais. Tremtis, žiaurūs kankinimai ir išniekinti kūnai. Tokie likimai, sako Vidmantas, ištiko ne vieną jo giminaitį.

Mano likimas įdomus. Gal ir nebūčiau buvęs. Mama jau buvo nėščia su manim, o kirsdavo miškus. Iki ligoninės buvo gal 10 kilometrų. Jau viskas prasidėjo, ji ėjo į tą ligoninę, buvo žiema, sakė, buvo labai daug sniego, ir ji parvirto jau šalia miesto. Ją rado geri vietiniai žmonės ir ant rankų nunešė į ligoninę. Tep ir gimiau.

„Senelis buvo pagrindinis (partizanų – DELFI) ryšininkas. Jį iššifravo, šeimą išvežė, o senelis pasislėpė. Kadangi jis buvo vyresnio amžiaus, išėjo su partizanais. Bet jam buvo vienos pusės paralyžius, todėl jis neilgai su tais vyrais vaikščiojo. Paskui slapstėsi pas savo sesers sūnų. Tvarte buvo padaryta dviguba siena, jis taip išgyveno beveik 10 metų. Paskui kaimynas, kurį įtardavo išdavinėjant žmones, jį (senelį – DELFI) pamatė. Nes senelis nueidavo pavalgyti (pas sesers sūnų – DELFI) ir grįždavo į tą bunkerį. Sako: nebėk nebėk, pamačiau pamačiau. O iki tol buvo sukurta legenda, kad senelį išsivedė partizanai. Jeigu išsivedė, tai reiškė, kad žmogus likviduojamas. Jis 10 metų išsislapstė, o paskui prisidavė, nebuvo kur dingt, nes būtų ir sesers sūnaus šeimai grėsusios didelės problemos. Kai jis prisidavė, grąžino šeimą“, – pasakoja atsargos karys.

Pašnekovas savo šeimos istoriją pasakoja lėtai, vis pagalvodamas, kad kokios detalės nesupainiotų. Ne lengvesni, pamena jis, buvo ir kitų giminės vyrų likimai. Vidmanto senelės broliai, sako pašnekovas, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasarį buvo karininkai. Būtent dėl to prasidėjus sovietinėms represijoms vienas jų buvo mirtinai nukankintas kartu su visa šeima.

„Kavoliai buvo labai aukšti – jų ūgis buvo 215–220 cm. Vienas senelės brolis mirė sportuodamas. Buvo kažkokios varžybos, į gerves, tuos vadinamus bokštus, lipdavo. Kas greičiau įlipa ir išlipa. Buvo karštas oras, suprakaitavo, atsigulė ant žemės ir susirgo plaučių uždegimu. O kitas su šeima, su sūnumi yra nužudyti Rainių miškelyje. Supjaustyti, išniekyti...“ – tarsi nebaigdamas minties sako Vidmantas, tačiau netrukus, ko gero, pamatęs šiek tiek sutrikusią mano veido išraišką, pašnekovas dar ir užtvirtina savo žodžius. „Jo ... Čia mano senelės broliai“, – sako.

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas

Žaisdavo karą

Tokios istorijos, sako atsargos karys, jį lydėjo visą vaikystę, o kur dar vaikiški berniukų karo žaidimai. Todėl, teigia vyras, jau nepriklausomoje Lietuvoje jam pasirinkus kario kelią, šeimai nebuvo nei baisu, nei netikėta. Greičiau – savaime suprantama.

„Buvo toks filmas „Mūšis prie Oderio“ apie Antrąjį pasaulinį karą. Bet čia labai seniai, gal 1972 m. Jis čia filmuotas. Buvo pastatytas pontoninis tiltas, filmavo mūšius. Pilnas Jurbarkas mašinų, lėktuvų, kiek mes čia tada visko pridarydavom. Darydavom išminavimus. Būdavo tokie trotilo užtaisai, įkasti į žemę, kad būtų galima nufilmuoti, jog lėktuvas skrenda, o bombos sproginėja. Tas lėktuvas praktiškai buvo tik imitacija. Turėjau tokį kaimyną „per gatvę“, jis žuvo Afganistane. Mes būdavom pagrindiniai išminuotojai. Kareiviai prikasdavo trotilo, o mes iš krūmų žiūrėdavome – kai tik tie nueidavo valgyti, mudu žolėm nušliauždavom, laidą nukirpdavom, ir viskas. Vajej... Milicija su tais vadinamaisiais varanokais po tuos šlaitus... O, žinai, ką tu tiems vaikams padarysi? Duoda į krūmus, ir viskas“, – įsijautęs ir į pagalbą pasitelkęs visą paletę intonacijų pasakoja Vidmantas.

Savo, kaip kario, kelią Vidmantas pradėjo 1980 metais. Tuomet 20-metis vaikinas buvo pašauktas tarnauti į sovietinę kariuomenę. „Per savo gimtadienį išėjau į sovietinę kariuomenę. Negalėjau to išvengti“, – sako pašnekovas. Tuomet, pamena atsargos karys, jis jau turėjo ir žmoną, ir pirmą sūnų.

Turėjau tokį kaimyną „per gatvę“, jis žuvo Afganistane. Mes būdavom pagrindiniai išminuotojai. Kareiviai prikasdavo trotilo, o mes iš krūmų žiūrėdavome – kai tik tie nueidavo valgyti, mudu žolėm nušliauždavom, laidą nukirpdavom ir viskas. Vajej... Milicija su tais vadinamais varanokais po tuos šlaitus... O, žinai, ką tu tiems vaikams padarysi? Duoda į krūmus ir viskas.

Nors, sako Vidmantas, tarnauti jis turėjo būti siunčiamas į Vitebską, tačiau dėl laimingo atsitiktinumo liko Vilniuje. Iš Vitebsko, pamena Vidmantas, kone visus siųsdavo į Afganistaną, mat tuo metu ten tebevyko karinė sovietų intervencija. Atsargos karys sako, kad į Vitebską turėjo vykti kartu su savo vaikystės „išminuotoju“, kaimynu, kuris gyveno kitapus gatvės. Tačiau taip vaikystės draugų keliai ir išsiskyrė, į Vitebską išvykęs kaimynas ten, deja, ir baigė savo gyvenimą.

Sovietinėje kariuomenėje vyras atitarnavo dvejus metus. „Grįžau per žmonos gimtadienį. Dovana. Po dvejų metų“, – šiandien juokiasi vyras.

Sovietai vadino Jurbarko „banditais“

Paklaustas, kaip vėliau atsidūrė nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, Vidmantas pradeda pasakojimą. „Čia pasienis, – mosteli ranka į Nemuną. – Kai prasidėjo Sausio įvykiai, pasienio vyrai išvažiavo į parlamentą, o mes čia vietoj jų pasilikom kaip savanoriai. Padėjom surinkti ginklus iš medžiotojų, iš visokių būrelių ir panašiai. Ginkluoti būdavo partijos sekretoriai, kolūkių pirmininkai, beveik visi jie turėdavo ginklų. Ir dar čia buvo gamykla, bet joje buvo tik tų vadinamųjų „melkaškių“, mažo kalibro ginklų. Jų pridėjom pilną mašiną ir vyrai išvažiavo į Vilnių.“

Vidmantas leidžia suprasti, kad ginklus surinkinėti toli gražu nebuvo paprasta, kai kurie juos atiduodavo tik pagąsdinti. Kadangi gamykla, pasakoja pašnekovas, iš kurios paimti ginklai, buvo sukarinta, netrukus iš Marijampolės atvyko sovietų kariai aiškintis, kas vyksta.

„Atvažiavo aiškintis, kokie čia banditai po Jurbarką ginkluoti laksto, ir rajono valdžios klausė, ar nereikia pagalbos. Kadangi brolis buvo komendantas, jį išsikvietė, šis aiškino, kad čia nieko nėra, kad melaginga informacija. O jie jau buvo numatę, kad į Jurbarką iš Marijampolės atsiųs kažkokį dalinį su tais banditais susitvarkyti“, – pasakoja Vidmantas.

Nors pats tuomet teigia buvęs tarp tų okupantų „banditais“ pakrikštytų vyrų, Vidmantas juokiasi – ginklus iš gamyklos atiminėjo patys apsiginklavę tik „orinukais“.

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas

„Aš nežinau, iš kur jie paėmė tuos „orinukus“. Bet jie kaip lazda, žvirbliams šaudyt“, – juokiasi Vidmantas ir sako, kad juk reikėjo kažkaip galią parodyti.

Po Sausio įvykių, pamena atsargos karys, Jurbarke pamažu ėmė kurtis kuopa – iš pradžių savanorių, vėliau atsirado ir etatų profesionaliems kariams. Tuo metu Vidmantas sako dar dirbęs statybinėse organizacijose.

„Tos organizacijos pradėjo birti, prasidėjo gąsdinimų dėl atleidimo lapelių – tai atleisim, tai neatleisim, neliko kito kelio, kaip tik eiti į kariuomenę, kur visi draugai išėjo. Ir pasportavęs buvau, tai to vargo nebijojau“, – sako atsargos karys.

Siūlo emigraciją išmėginti kiekvienam

Tarnybos metu Vidmantas tarnavo net trijose tarptautinėse misijose – dviejose Bosnijoje ir vienoje Afganistane. Ir nors kariuomenei tekdavo skirti nemažai laiko, paklaustas, kokia jo šeimos stiprybės ir tvarumo paslaptis, atsargos karys tik gūžteli pečiais. „Nežinau, pas mus šeimose tokios tradicijos, tų išsiskyrusių nelabai yra, nu gal vienas kitas. Gal mes čia ta vyresnioji karta, kitoks auklėjimas“, – svarsto pašnekovas.

Vyras sako, kad nors namie dažnai ir nebūdavo, nesijaučia praradęs ryšį su vaikais. Juk, tikina jis, susirašinėdavo laiškais, kalbėdavo telefonu, o dar ir pataupęs gaunamų dienpinigių parveždavo lauktuvių.

„Vaikai dar buvo nedidukai, bet visąlaik laukdavo, nes žinodavo, kad tėvelis kokių nors dovanų parveš. Mums duodavo dienpinigių, tai juos spausdavom (taupydavom – DELFI); kai jau išleisdavo pasivaikščioti po miestą, ieškodavom išpardavimų“, – pamena atsargos karys.

Puikius santykius su sūnumis Vidmantas sako palaikantis ir dabar. Vyresnysis, pasakoja jis, imasi išnaudoti tėvų nenaudojamus žemės sklypo plotus, o jaunesnysis tėvų kieme sukūrė savą verslą.

„Jaunesnysis buvo išsikėlęs į Kauną, bet ten – sudėtingas pragyvenimas, tai grįžo, pas mane sukūrė savo važiuoklės restauravimo versliuką. Pasiėmė paskolikę, bet čia kapeikos už tą butelį, tikrai, Vilniuj už tokius pinigus tik biotualetą nusipirktum“, – juokauja Vidmantas.

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas
Neliko kito kelio, kaip tik eiti į kariuomenę, kur visi draugai išėjo. Ir pasportavęs buvau, tai to vargo nebijojau.

Vyresnysis Vidmanto sūnus ne vienus metus praleido mokydamasis užsienyje, kurį laiką gyveno ir JAV. Paklaustas, kaip pats vertina emigraciją, atsargos karys paaiškina, kad akiračiui praplėsti ji sveika kiekvienam.

„Jeigu žmogus išvažiuoja visam laiku, tai, sakyčiau, nėra gerai. Bet važiuoti pamatyti to gyvenimo, pasisemti gyvenimiškos patirties, tegul pagyvena trejus ketverius metus, užsidirba. Jeigu jie grįš į Lietuvą, ypač jaunimas, su visokiomis idėjom, tai viskas puiku. Siūlyčiau – visi važiuokit. Bet kai statybininkai išvažiuoja, nusigeria ir paskui prašo tėvų atsiųst pinigų parvažiuoti, tai čia ne emigracija. Čia bomžynas“, – griežtai sako atsargos karys.

Tiesa, vyras turi pastebėjimų ir Lietuvos valdžiai, ši, anot jo, per mažai dėmesio skiria regionų plėtrai ir investicijų pritraukimui į juos.

„Sūnui reikia tai keltuvų, tai dar ko nors. Grubiai paskaičiuoji, reikia gal kokių 2 tūkst. eurų, kad viską susipirktų. Jis tiek neturi. Tai ar tai pinigai? Bet nėra jokių projektų, kad išlaikytų tą jauną žmogų provincijoj, kad nebeeitų į tą Vilnių ar Kauną. O turėtų būti. Tai kaip mes išsaugosim žmones Lietuvoj, kaip jie neemigruos, jeigu valstybė nieko neduoda, tik žiūri, kaip nubaust, kaip kokią baudelę paimti, kaip pagąsdyti. Kaip neturėsim tos emigracijos? Išsibėgios visi“, – sako pašnekovas.

Jeigu žmogus išvažiuoja visam laiku, tai, sakyčiau, nėra gerai. Bet važiuoti pamatyti tą gyvenimą, pasisemti gyvenimiškos patirties, tegul pagyvena trejus ketverius metus, užsidirba. Jeigu jie grįš į Lietuvą, ypač jaunimas, su visokiomis idėjom, tai viskas puiku. Siūlyčiau – visi važiuokit. Bet kai statybininkai išvažiuoja, nusigeria ir po to prašo tėvų atsiųst pinigų parvažiuoti, tai čia ne emigracija. Čia bomžynas.

NATO apgins tik tada, jei patys ginsimės

Paklaustas, ar norėtų, kad jo sūnūs būtų kariai, Vidmantas sako manantis, kad kariuomenė – neprošal kiekvienam vyrui, ir džiaugiasi, kad buvo grąžinti šauktiniai.

„Ai, į NATO įstojom, nieko nereikia, fit ir mus NATO apgins. Nė velnio tas NATO nieko čia neapgins, jei patys nesiginsim. Paskui jie ateis į pagalbą“, – sprendimą naikinti šauktinių kariuomenę kritikuoja vyras.

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas

Paklaustas, kaip vertina dėl šauktinių grąžinimo kilusią nepasitenkinimo bangą tarp jaunų vyrų, Vidmantas sako, kad jie turi savo nuomonę, o jis – savo. Anot atsargos kario, nemažai Lietuva galėtų pasimokyti ir iš Izraelio, ir iš danų pavyzdžio.

„Izraelio yra geriausias variantas – ten ir vyras, ir moteris turi praeiti kariuomenę. Neatsimenu, kiek ten laiko tas mažiausias apmokymas, metai ar pusė metų.

Kadangi mes su pėsčiųjų žygiais priklausom IML organizacijai (tarptautinė žygių lyga – DELFI), antrais veiklos metais mūsų tikrinti buvo atvažiavę izraeliečiai. Mes su vienu izraeliečiu išsikalbėjom apie kariuomenę. Tai, pasirodo, jei turi Izraelio pilietybę ir esi išvažiavęs, vis tiek grįžęs privalai atitarnaut. Buvo moteriškė 70-ies metų, ji buvo netarnavusi, gyveno Amerikoj. Atvažiavo į Izraelį, į svečius ar pas gimines, oro uoste – kapt už sprandelio, atitarnauji kariuomenėj. Tokio amžiaus moteriškė. Tai, aišku, ji darė pagalbinius darbus – ar virtuvėj, ar valytoja buvo. Man atrodo, tai pats nuostabiausias dalykas. Bent susipažinti, bent praeiti elementariausius mokymus, kad žinotum, kaip elgtis karo atveju. Bent elementari medicininė pagalba“, – sako Vidmantas ir netrukus pateikia kitą, šįkart – jau Danijos pavyzdį.

Ai, į NATO įstojom, nieko nereikia, fit ir mus NATO apgins. Nė velnio tas NATO nieko čia neapgins, jei patys nesiginsim. Paskui jie ateis į pagalbą.

„Gal galima padaryti savanorių sistemą kaip pas danus. Jie ten kontraktą pasirašo, sakykim, penkiems metams ir susikirsto – taip, tą mėnesį aš dvi dienas tarnausiu, kitais metais – 10 dienų tarnausiu, jeigu noriu į kažkokią karinę misiją išvažiuot, į Bosniją ar Afganistaną, ten valstybė iš karto visus mokesčius sumoka, jei jis turi verslą ar dar kažką. Yra pilnas valstybės išlaikymas“, - svarsto atsargos karys.

Išėjimas į atsargą buvo skausmingas

Apie išėjimą į atsargą Vidmantas šiandien kalba nenoriai, tačiau bendraujant su juo nesunku suprasti, kad visą energiją išėjęs iš kariuomenės vyras nukreipė į pėsčiųjų žygius. Jis – Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas, o kartais net tituluojamas pėsčiųjų žygių tėvu.

Karys Vidmantas
Karys Vidmantas
© DELFI / Domantas Pipas

Ir nors tokiais žygiais Vidmantas susižavėjo dar būdamas antroje misijoje Bosnijoje, išėjimas į atsargą, pripažįsta jis, vis tiek nebuvo lengvas.

„Turėjau antrą kartą važiuoti į Afganistaną, buvau praėjęs visus mokymus, iki visos 25-erių metų tarnybos man trūko keturių mėnesių. Ir dėl keturių mėnesių man nepratęsė tarnybos, kadangi tada buvo taip – tau 50 metų ir fit iš tarnybos. Tai buvo skausminga. Ir tai, kad į mane sušvirkštė tiek skiepų, – atrodo, 34... “, – liūdnai šypteli vyras.

V. Genys kalbėdamas apie išėjimą į atsargą ir šiandien neslepia likusios nuoskaudos: „Tiesiog išėjau pro vartus, ir viskas. Tikrai ne taip įsivaizdavau išėjimą iš kariuomenės. Nė vienam šitaip nelinkiu.“

Labiausiai, teigia pašnekovas, išėjus iš kariuomenės trūksta bendrystės. Ją Vidmantas sako susigrąžinęs kartu su įkurta asociacija. Tiesa, nuo nuolatinės tarnybos pabaigos iki asociacijos įkūrimo praėjo 11 mėnesių. Vyras prasitaria, kad per juos jam galbūt net buvo prasidėjusi depresija. „Nežinau, kokie simptomai, bet tiesiog nieko nesinorėjo“, – atvirauja pašnekovas.

Vidmantas sako bandęs Jurbarke ieškoti darbo, tačiau nesėkmingai, mat už visus darbus, anot jo, provincijoje mažai moka: „Nu bet koks čia dabar pensininkas. Dieve mano, 50-ies metų žmogus, sukaupęs gyvenimiškos patirties bagažą... Tu dingsti, visų tavo patyrimų nebereikia. Bandžiau susirasti provincijoj darbą, bet nėra ką dirbti. Tau atima bazinę pensiją, paskaičiuoji, kad mėnesį dirbi tam, kad uždirbtum 200 eurų. Nu tai taip neišeina.

Yra to darbo, bet labai mažai už jį moka. Jeigu tu sugebi darbą daryti, tai norisi, kad atitinkamai būtų sumokėta. Čia nėra jokių įmonių. Kiek jų čia ankščiau buvo, tai dabar nieko beveik nėra“, – sako Vidmantas.

Pasiteiravus, kaip atrodė jo dienos, iki kol sukūrė pėsčiųjų žygių asociaciją, Vidmantas pirštu beda į terasos grindinį. „Matot tas plyteles?“ – klausia. Linkteliu galva.

„Kai man buvo labai liūdna, tai vyresnysis sūnus Joniškyje rado plyteles gaminančią firmą, kuri pardavinėjo visą technologiją, stalus ir visa kita. Ir sako man: tėveli, užsiimk plytelių darymu. Pirmas dvi vasaras atliejau plyteles“, – sako atsargos karys ir rodo savo darbus. „Ir tos trinkelės mano darytos“, – sako. Atsargos karys šypsosi, kad, nors užsiėmimas ir buvo neblogas, tačiau, pasak jo, labai daug krapštymosi, o rezultatas – lėtas.

„Planavau, kad prisiliesiu visą kiemą, bet turbūt būtų reikėję iki dabar liet, 7-erius metus“, – juokiasi pašnekovas.

www.DELFI.lt
17