×

Iššifruoti Rusiją. Viešnia iš ateities

11. kovo 2016 , Andrius Užkalnis
Viešnia iš ateities © Stop kadras

Mano vaikystėje buvo filmai, kuriems aš neturėjau jokio priešiškumo, nes niekada nežiūrėdavau ilgiau, nei penkias minutes, nes man tiesiog protas užsiblokuodavo: filmai apie karą ir filmai iš moksleivių gyvenimo.

Dabar, kai turėjau peržiūrėti „Viešnią iš ateities“, kultinį sovietų serialą apie nupraustus sovietinius mokinius, keliaujančius laiko mašina šimtmetį į priekį, tai buvau nuobodulio drąskomas iki kaulų čiulpų.

Žinote, kaip būna su filmais. Scenaristus moko, kad vidutinis žiūrovas visą laiką turi jaustis truputėlį protingesnis už scenarijaus autorių ir miglotai nujausti, kas pagal siužetą bus toliau (pabrėžiu – vidutinis žiūrovas; maždaug pusė žiūrovų yra kvailesni už vidutinį ir salėje garsiai komentuoja: „taip nebūna“, tai apie tuos mes nekalbame).

Filme „Viešnia iš ateities“ viskas taip nuspėjama, kad, regis, žinai ne tik tai, kas bus toliau serijoje: žinai ir kaip baigsis kitos serijos, žinai, kokį kitą scenarijų turbūt rašys filmo kūrėjas, ir net žinai, kur jį paskui palaidos. Net truputį norisi, kad jį greičiau palaidotų. Net jei scenaristas – vienas didžiausių sovietų fantastų, Kiras Bulyčiovas, pagal kurio kūrinius buvo sukurta daugiau nei 20 filmų.

Leiskit, papasakosiu siužetą, o jei neleisite, vis tiek papasakosiu. Mokinys iš Maskvos, gyvenantis 1984 metais, laiko mašinos pagalba persikelia į ateitį (2084 metus). Irgi į Maskvą, nes negalima juk mokinio kur nors už Sovietų Sąjungos ribų iškelti, per daug norinčių tuojau pat atsirastų. Čia tik Lietuvos kino studijos filme vaikams „Andrius“ (1980, režisierius Algirdas Araminas) buvo siužete svečiai iš užsienio (Jana iš Čekijos, kurią vaidino Inga Brunzaitė iš paralelinės klasės mano mokykloje – nuo pat ankstyvo amžiaus buvau žvaigždžių apsuptyje).

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Viešnia iš ateities
© Stop kadras

Persikėlęs į ateitį mokinys, Kolia Gerasimovas (aktorius Aleksejus Fomkinas), ten susiduria su piktadariais, kurie ieško ypatingo įrenginio („mielofono“), skirto mintims skaityti, kurį slepia ateities gyventoja, nepilnametė Alisa Selezniova (aktorė Natalija Guseva). Jie persikelia atgal į 1984 metus ir, suprantama, siužeto vingius kelia kosminių piratų nesupratimas apie tai, kaip veikia gyvenimas praeityje, ir neregėti Alisos sugebėjimai, stebinantys visus: mergaitė ne tik šokinėja 6 metrų atstumu be karties, bet ir gerai kalba angliškai. Gerai - pagal anų laikų supratimą, nes bet kam, girdėjusiam ir pažįstančiam normalią anglų kalbą, ta mergaitė yra tik burbuliuojanti prarūgusiu „Inturisto“ ekskursijų vadovės tarimu ir intonacijomis ne laiku išmokyta mažametė, bet iš kur tarybiniams žiūrovams žinoti apie tai, kaip skamba anglų kalba. Visi anuomet buvo ekstazėje. „Šakės, kokį akcentuką atkalusi“, stebėjosi tarybukai, kurie užsienietiškai temokėjo pasakyti „hilou“ ir „feličita“.

Po visų nuotykių, gražuolė moksleivė išvyksta atgal į savo ateitį, išpranašavusi ateitį savo naujiesiems draugams iš 1984 metų Maskvos. Pranašystės, be abejo, neapėmė tų siužeto vingių, kad jau po keleto metų Sovietų Sąjunga subyrės, o tuometiniai mokiniai turbūt dar kariaus Afganistane, užsiims komercija skardiniuose kioskuose, arba emigruos.

Filme žiūrovų simpatijos (bent jau lytiškai bręstančių ir subrendusių berniukų) yra vienareikšmiškai Alisos pusėje, nes tokios klasiokės – toli šokinėjančios, užsienietiškai kalbėti mokančios, ir nuolatos besišypsančios (ne taip, kaip klasiokės tikrame gyvenime), ir švelniai mirksinčios didelėmis akimis norėdavo daugelis jų, ir sapnuodavo nepadoriuose sapnuose, smagindami rankas po antklode.

Po visų nuotykių, gražuolė moksleivė išvyksta atgal į savo ateitį, išpranašavusi ateitį savo naujiesiems draugams iš 1984 metų Maskvos. Pranašystės, be abejo, neapėmė tų siužeto vingių, kad jau po keleto metų Sovietų Sąjunga subyrės, o tuometiniai mokiniai turbūt dar kariaus Afganistane, užsiims komercija skardiniuose kioskuose, arba emigruos.
A. Užkalnis

Tiesą pasakius, ta viešnia iš ateities (taip filmas ir pavadintas), ir jos bendraamžiai yra, ko gero, vienintelis vizualiai neatgrasus dalykas visame filme. 1984-ųjų metų moksleiviai baisiomis rusiškomis uniformomis ir raudonais kaklaraiščiais yra baisūs savo apranga, kaip ir aplink juos buvusi šalis su savo šlykščiomis mokyklomis, kur sienas iki pusės dažydavo tamsiai mirusio vėžlio spalvos aliejiniais dažais, nes tai spardomoji dalis – kad nereikėtų pernelyg dažnai mazgoti ir perdažyti kalkių skiediniu. Baltai aprengti „ateities vaikai“ atrodo tiesiog kaip spermatozoidus saviveiklos spektaklyje vaidinantys liaudies teatro aktoriai.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Viešnia iš ateities
© Stop kadras

Ateities vizualizacija yra liūdna. Viskas atrodo apgailėtinai, kai iš sovietinių pastatų, pridėjus lempučių aplink durų staktą, bandoma išlaužti „ateitį“, dar ir apklijuojant sienas aliuminio folija. Tiesą sakant, taip pat anais laikais buvo kuriami ir barų ir viešbučių interjerai, tai filme nieko labai gudriau nepadaryta: viskas „ateityje“ panašu geriausiu atveju į mokyklos diskotekos apipavidalinimą, blogiausiu – į naują polikliniką, statytą, tikrai, kokias 1984 metais.

„Skraidomieji aparatai“, naudojami ateityje, dydžio kaip vienvietis automobiliukas, atrodo kaip nusukioti nuo čekiško ar rusiško atrakcionų parko karuselių, ir šiek tiek apipeckioti vargani lukšteliai. Iš jo gerai matyti, kad ne tik skristi negali – net ir žeme velkamas, prikabintas prie traktoriaus, ilgai netrauktų.

Serialas buvo kurtas tais laikais, kai Sovietų Sąjungos geriausias ir labiausiai poliruotas momentas (1980-ųjų metų Maskvos olimpinės žaidynės) buvo jau seniai pasibaigęs ir beveik užmirštas. Jau numirė ir Leonidas Brežnevas, ir tik ką iškeliavo ir jo įpėdinis, ilgametis KGB šefas Jurijus Andropovas, ir priešpaskutinis sovietų vadas, Konstantinas Černenka jau stūmė paskutinius mėnesius praskolintoje ir greitai link elgetyno skubančioje valstybėje.

Dialogai, turėję būti šmaikštūs, yra gailūs ir mediniai, nenatūralūs (tiesą sakant, kaip ir ano meto Lietuvos kino studijos filmuose). „Palūkėk, man dar kefyro reikia nupirkti“, sako vienas mokinys kitam, ir visi žiūrovai užsidengia rankomis veidus iš gėdos. Mokiniai taip nekalba, mokiniai neperka kefyro, o jeigu ir perka, tai tikrai nebūna jų prioritetas, kad bendraamžis to turėtų palaukti.

Filme skambančius juokus yra gėda klausyti. Kai kalbantis ožys (genetinio eksperimento auka), paklaustas, iš kokios jis planetos, atsako: „Mes vietiniai“, tai skamba kaip neblogas juokas, nes visas kitas humoras yra tragiškesnis. Jis skamba kaip gailūs, nykūs tekstai, kuriuos mokyklos šventiniam vaidinimui parašo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Vaidyba yra normali, persūdyta, vodevilinė vėlybojo tarybinio kino vaidyba: kai žmogus, perspausta intonacija ir vėžlio tempu rėkia šalia esančiam pašnekovui „greičiau... greičiau...“, norisi žiūrėti ką nors kito. Dar blogesnė yra apranga – visi tie idiotiški cirko pajacų cilindrai ir „ateities kosminiai kostiumai“, pasiūti kaip pižamos su prisiūtais blizgučiais. Tačiau viską permuša muzika – elektroniniai burbuliavimai ir kliuksėjimai, neva, kosmoso garsai. Net kompozitoriaus Jevgenijaus Krylatovo pagrindinė melodija „Puiki ateitis“, pasidariusi ano meto lyriniu pop standartu, einanti leitmotyvu per visą serialą, negelbsti situacijos.

Serialas buvo kurtas tais laikais, kai Sovietų Sąjungos geriausias ir labiausiai poliruotas momentas (1980-ųjų metų Maskvos olimpinės žaidynės) buvo jau seniai pasibaigęs ir beveik užmirštas. Jau numirė ir Leonidas Brežnevas, ir tik ką iškeliavo ir jo įpėdinis, ilgametis KGB šefas Jurijus Andropovas, ir priešpaskutinis sovietų vadas, Konstantinas Černenka jau stūmė paskutinius mėnesius praskolintoje ir greitai link elgetyno skubančioje valstybėje. Paskutiniai turimi pinigai, paskutiniai pasispardymai prieš Michailo Gorbačiovo epochą ir šalies subyrėjimą, kurį jau daugelis jautė.

Filme labiausiai už viską žudo kūrėjų naivumas ir nevykę bandymai kurti fantastiką. Tai labai gailiai atrodo šalyje, kuri ne tik fantastikos, bet ir normalaus gyvenimo nesugebėjo sukurti – nei automobilių, nei gražių pastatų, nei estetiškų drabužių.

Seriale gerai atrodo ir dažnai yra organiški tik nesugadinti paaugliai.

Kaip iš to sovietinio anekdoto apie atvykusius į Maskvą japonus, kurių paklausė, kaip jiems patiko Tarybų Sąjunga. „Na, vaikai tikrai gražūs,“ atsakė japonai. „Tačiau, žinoma, tai vienintelis dalykas, kurį jūs darote ne rankomis“.

„Viešnia iš ateities“, penkių dalių TV serialas, 1985. M.Gorkio kino studija. Režisierius – Pavlas Arsionovas. Scenarijaus autorius – Kiras Bulyčiovas. Vaidina: Natalija Guseva, Aleksejus Fomkinas ir kiti.

www.DELFI.lt