×

Iššifruoti Rusiją. Vienas sėkmingiausių sovietinių televizijos kūrinių

12. vasario 2016 , Andrius Užkalnis
Šerloko Holmso ir Daktaro Uotsono nuotykiai Stop kadras

Tai vienas sėkmingiausių sovietinių televizijos kūrinių. Jis sėkmingas ne tik tuo, kad žmonės, dideli ir maži, jį žiūrėdavo religingai, po tiek kartų, kiek rodydavo (o rodydavo nemažai, tačiau žmonėms vis būdavo negana, jei būtų kartoję tiek kartų, kiek „Likimo ironiją, arba po pirties“, tai nė karto nebūtų praleidę). Jis sėkmingas kaip kūrinys, kuris nebuvo ir niekada nebus kritikuotas. Tai ideali vizualinė produkcija vienam šeštadaliui pasaulio sausumos, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga.

Serialas apie anglų seklį Šerloką Holmsą, vadinamas negudriai ir tiksliai: „Šerloko Holmso ir Daktaro Uotsono nuotykiai“. Tiesa, rusai, niekada nemokėję tarti daktaro vardo, jį vadino „Ватсон”, o lietuviai, kurie neturi savo proto ir anglų kalbos žinių, žinoma, viską ėmė tiesiai iš rusų, ir vadino personažą „Vatsonu“. Tie patys lietuviai, kai niekas nematydavo, vadino Hitlerį „Gitleriu“, o Atėnus – „Afinais“.

Šalyje, kurioje dešimtmečiais inteligentai buvo mokomi ir mokėsi niekinti ir sudirbinėti viską, kas susiję su pramoga ir linksmumu, kur niūrumas buvo vertybė, o depresija – intelekto rodiklis, šiam pramoginiam, lengvojo žanro serialui, neteko nė lašo, nė kruopelės paniekos ar kritikos. Per visą tą laiką, kai serialas buvo kuriamas (vienuolika serijų, penki sezonai, gamyba vyko nuo 1979 iki 1986), ir niekada po to, nebuvo pasakyta ne tik nė vieno neigiamo žodžio – niekas nedrįso nė blogos minties pagalvoti.

Scenarijus, pastatymas, dailininko darbas, dialogai, aktorių parinkimas – absoliučiai viskas buvo idealu ne tik vidutiniam žiūrovui, bet ir visiems kino kritikams, ir visiems televizijos ir kinematografo funkcionieriams.

1979 metais (tada, kai prasidėjo serialo rodymas) atėjusį Londone į valdžią Margaret Thatcher buvo labiausiai nekenčiama moteris visame sovietų pasaulyje: krautuvininko duktė, pasikinkiusi visą Britanijos konservatorių partiją (kuri daug metų bijojo net cyptelėti), traiškanti komunistus, socialistus, profesines sąjungas ir agresorius Folklendų salose, kaip perdžiūvusius sausainėlius, buvo ne tik velnias su sijonu – ji buvo baisiausia, ką galėjo įsivaizduoti Kremliaus valdytojai.
Andrius Užkalnis

Filmas apie įvykius visiškai ideologiškai priešiškoje Didžiojoje Britanijoje neturėjo nė mažiausios užuominos apie didžiausią per visus laikus įtampą santykiuose tarp dviejų šalių, nė vienas sovietinis ideologas arba aukštas partinis veikėjas nė kartu nė nepagalvojo, kad – kaip keista – sovietinio žmogaus geriausia pramoga yra pasakojimai apie šalį, su kuria mūsų santykiai ne šiaip Šaltojo Karo būklės, o tiesiog neįsivaizduojamai blogi.

1979 metais (tada, kai prasidėjo serialo rodymas) atėjusį Londone į valdžią Margaret Thatcher buvo labiausiai nekenčiama moteris visame sovietų pasaulyje: krautuvininko duktė, pasikinkiusi visą Britanijos konservatorių partiją (kuri daug metų bijojo net cyptelėti), traiškanti komunistus, socialistus, profesines sąjungas ir agresorius Folklendų salose, kaip perdžiūvusius sausainėlius, buvo ne tik velnias su sijonu – ji buvo baisiausia, ką galėjo įsivaizduoti Kremliaus valdytojai.
1985 metais, kai serialas apie Holmsą vis dar buvo kuriamas ir rodomas sovietų šalies žmonėms, Margaret Thatcher išsiuntė 25 sovietų diplomatus iš Londono: žinoma, tai ne 105 diplomatų išsiuntimas, kaip 1971 metais, bet vis tiek Šaltojo Karo šalčiausieji laikai.

Serialas apie gudrų seklį, sėdintį krėsle, rūkantį pypkę ir gliaudantį paslaptis, turėjo gilią auklėjamą prasmę, nes propagavo būtent tai, kas buvo labiausiai nepriimtina komunistams: vienišo, jokių įgaliojimų neturinčio, vien proto galia veikiančio individualisto pergalę prie niekingą, buką, primityvią teisėsaugą. Visi policininkai ir oficialūs pareigūnai ir Arthuro Conan-Doyle'io apsakymuose apie Holmsą, ir filme yra tik tam, kad išaukštintų individą, palyginti su sistemą.

Serialas apie gudrų seklį, sėdintį krėsle, rūkantį pypkę ir gliaudantį paslaptis, turėjo gilią auklėjamą prasmę, nes propagavo būtent tai, kas buvo labiausiai nepriimtina komunistams: vienišo, jokių įgaliojimų neturinčio, vien proto galia veikiančio individualisto pergalę prie niekingą, buką, primityvią teisėsaugą.
Andrius Užkalnis

Sovietinis filmas, kur individas visada laimi prieš sistemą? Neįtikėtina, bet toks filmas buvo, ir tai buvo serialas apie Šerloką Holmsą.

Maža to, ekranizuotas pramoginės literatūros kūrinys, savo ruožtu kažkada per periodiką (škotų gydytojas Arthuras Conan-Doyle‘is pradėjo rašyti apie Holmsą, laukdamas pacientų savo kabinete, ir siuntė tekstus į žurnalus, kuriems jie ir buvo skirti; niekas literatūra šių knygų nevadino, apsaugok Viešpatie – tai buvo visiška pramoga, skaitalas, nuo kokio šiandien spjaudytųsi visi Rašytojų sąjungos nariai Lietuvoje), pasakojo apie gyvenimą tokį, koks nebuvo leidžiamas ir prieinamas sovietiniam žmogui.

Šerloko Holmso ir Daktaro Uotsono nuotykiai
Šerloko Holmso ir Daktaro Uotsono nuotykiai
© Stop kadras

Gerai apsirengę, ramūs ponai, anglų džentelmenai, neskubėdami vaikšto po Londoną (filmuotą Rygoje), važinėja traukiniais, geria arbatą ir kalbasi, pajamų turi pakankamai, jų nevarinėja nei kvaili viršininkai darbe, nei daugiabučių kaimynai jiems nuodija gyvenimą. Ten – tik tobula „Anglija“, kur seni namai, karietos ir mandagumas.

Šerloką Holmsą seriale vaidina tobulai veislinės, aristokratiškos, išvaizdos, šiek tiek prikimusio balso aktorius Vasilijus Livanovas, kurio kitas – ne mažiau žinomas – personažas sovietų kinematografe buvo antropomorfinis krokodilas vardu Gena, iš animacinio filmo apie brokuotą pliušinį žaislą Kūlverstuką. Livanovas įgarsino tą krokodilą.

Šalia Holmso-Livanovo, daktarą Uotsoną vaidino ne šiaip silpnas, o ypač nevykęs aktorius Vitalijus Solominas, kurio teatrinė vaidybos maniera buvo matyti net sovietiniame kine, kur didžioji dalis aktorių suvaidindavo ištisus filmus, taip ir nesupratę, kad prieš juos kameros, o ne žiūrovai. Tačiau, kadangi daktaro Uotsono vaidmuo knygoje yra būtent savo kvailumu ir pasimetimu akcentuoti Šerloko Holmso genialumą, Solominas šiam vaidmeniui nuostabiai tiko, nors jokių laurų už jį ir neužsidirbo.

2006 metais Holmsą vaidinęs aktorius Vasilijus Livanovas buvo Britanijoje pagerbtas ne itin aukšto rango valstybės apdovanojimu (Britų Imperijos ordino narys) už savo kūrybą (tai penktasis pagal rangą apdovanojimas lentelėje nuo pirmojo iki penktojo). Rusai tuojau pat paskelbė, kad jis apdovanotas „už geriausią visų laikų Šerloko Holmso vaidmenį“, nors to niekada nebuvo pasakyta: apdovanojimo formuluotė buvo „už nuopelnus teatrui ir aktoriaus menui“.

Paskutinis dalykas, kuris dažnai pamirštamas – kelioms kartoms rusų filmai apie Šerloką Holmsą pasėjo ir užaugino svajonę apie Angliją, kaip tobulą šalį, ir Londoną, kaip tobulą miestą.
Andrius Užkalnis

Sovietų Sąjungoje apie tai dažnai pamirštama, tačiau Šerloką Holmsą suvaidino daugelis aktorių daugelyje ekranizacijų, ir tik rusai mano, kad jų Holmsas yra absoliučiai geriausias. Kadangi rusai taip pat yra įsitikinę ir nuolat kartoja, kad ir „Šreko“ (žalio pelkių milžino) vertimas į rusų kalbą irgi yra geriausias visų laikų dubliavimas, tai čia nieko nuostabaus. Girdi, rusiško dubliažo didybę pripažino „patys filmo kūrėjai“. Patys filmo kūrėjai niekada nieko panašaus nėra sakę.

Serialas apie Šerloką Holmsą kūrė, pagal anuos laikus (o ir šio meto supratimu) tiesiog tobulą pramogą: paprastas detektyvis mazgas, kurio esmė yra paslaptis, dažniausiai užregzta piktadario, kurį turi nugalėti gerieji personažai, kurie net nebūtinai teisingumo siekia, o tiesiog nori įminti mįslę.

Įdomu, kad Arthuras Conan-Doyle‘is apsakymuose tos moralinės, didaktinės potekstės buvo žymiai daugiau, nei sovietinėje ekranizacijoje, kuri eksploatavo būtent pramoginį aspektą, į antrą planą nustumdama gėrio kovą su blogiu (nors, regis, Sovietų Sąjungoje kaip tik turėjo būti atvirkščiai).

Iš serialo apie Šerloką Holmsą ištisa karta sovietinių kūrėjų – scenaristų ir režisierių – mokėsi siužeto paprastumo, personažų ryškumo ir santūrių dialogų. Pagal sovietinį supratimą, anglai būtinai turi kalbėti nedaug, šykščiai, trumpais sakiniais. Taip ir scenarijus buvo parašytas, nors apsakymuose veikėjai kalba pakankamai plačiai, sudėtingai ir toli gražu ne lakoniškai.

Paskutinis dalykas, kuris dažnai pamirštamas – kelioms kartoms rusų filmai apie Šerloką Holmsą pasėjo ir užaugino svajonę apie Angliją, kaip tobulą šalį, ir Londoną, kaip tobulą miestą. Šių dienų rusai, bėgantys nuo Vladimiro Putino režimo užsienin ir perkeliantys turtus, vaikus ir šeimas kuo toliau nuo Maskvos, šiandien renkasi Angliją būtent todėl, kad tokias svajones jiems suformavo šis serialas apie vienišą ir visuomet laimintį detektyvą, civilizuotą džentelmeną civilizuotoje šalyje.

Šerloko Holmso ir Daktaro Uotsono nuotykiai, televizijos serialas. Kino studija „Lenfilm“, 1979-1986. Režisierius Igoris Maslennikovas, vaidina – Vasilijus Livanovas, Vitalijus Solominas, Bronislavas Brondukovas, Rina Zelionaja ir kiti.

www.DELFI.lt
554