×

Iššifruoti Rusiją: saugumiečių filmas apie saugumiečius

18. kovo 2016 , Andrius Užkalnis
Serialas „TASS įgaliotas pareikšti“ © Stopkadras

Šiame epiniame šnipų seriale jau pavadinimas yra su klaida, ir šiaip pavadinime yra sudėta daugiau, negu kūrėjai norėjo ar tikėjosi.

Pirma. Rusiškai „ТАСС уполномочен заявить“, kur žodis „ТАСС“ yra pavartotas, lyg būtų vyriškosios giminės, nors rusiškai jis yra „Телеграфное агентство Советского Союза“ (Sovietų Sąjungos telegramų agentūra), ir turėtų būti nekatrosios giminės (уполномочено). Lietuviai irgi klaidingai išvertė vyriškąją santrumpos giminę į vyriškąją, nors „agentūra“ yra kitokios, moteriškos, giminės, bet negi kvestionuosi vyresniojo brolio išmintį. Aš klausiau rusų lingvistų, kodėl čia klaida šiame pavadinime. Lingvistai pasikasė galvas. „Šiaip jau tai tikrai klaida“, pripažino jie, ir paskui paaiškino „nusistovėjusia netaisyklinga vartosena“. Taip atsitiko todėl, kad režimas neskatino galvoti savarankiškai, tai visi kaip avys ir kartojo tai, kas ateidavo iš ekranų.

Antroji detalė dar įdomesnė. Filmas pavadintas pagal standartinę Sovietų naujienų agentūros frazę, kuria Sovietų Sąjungos vyriausybė protestuoja, grasina ar skelbia apie diplomatinį sprendimą. Naujienų agentūra, žiniasklaidos priemonė, „įgaliota“ daryti pareiškimus. Vargu ar kas geriau beparodys nenormalumą šalies, kurioje žinių agentūra ne neformaliai, o oficialiai loja valstybės šeimininkų vardu.

Galiu prie detalių daug kabinėtis. Ar reikia?

Filmo scenaristas, pats to nenorėdamas (ir nepaisant kelių KGB konsultantų, prižiūrėjusių filmų) įtikinamai ir liūdnai parodo situaciją, dėl kurios Sovietų Sąjungai turėtų būti gėda. Pažiūrėkime: jei JAV šnipai suka asmeninius reikalus, siekdami susikrauti milijonus iš narkotikų plantacijų ar prekybos ginklais, kitaip sakant, žaidžia karališkus žaidimus, tai sovietiniai išdavikai parduoda tėvynę dėl kelių skudurų, ar bandydami susitaupyti pinigų varganam rusiškam automobiliui, ar parveždami magnetofoną iš užsienio komandiruotės. Akivaizdu, kad mylima Sovietų tėvynė perkama ir parduodama žymiai pigiau, nei Jungtinės Valstijos.
Andrius Užkalnis

Pasakykite kas nors, kam filmo titruose, pačioje pradžioje, nurodžius kino studiją ir jos „pirmąjį kūrybinį susivienijimą“, dar ir prirašyti „Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos valstybinio televizijos ir radijo komiteto užsakymu“. Kas dar galėjo užsakinėti TV filmus Sovietų Sąjungoje? Helsinkio komitetas, besirūpinantis žmogaus teisių apsauga? Vietos koldūninė? Odos ir veneros ligų dispanseris? Akivaizdu ir aišku, kad šalyje, kur yra vienintelė televizija, tos televizijos rodomi televizijos serialai yra užsakyti būtent šios televizijos. Tas pats, kas sakyti: „aktoriai honorarus gavo rubliais“. Visi ir taip supranta.

Nors ką aš čia putoju. Per visas radijo stotis Lietuvoje vis kartoja ir kartoja socialinę reklamą apie saugų eismą, ir pabaigoje prideda: „Automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos“. Pirmas klausimas: kokia dar Lietuvoje yra automobilių kelių direkcija? Gal jau esu taip klausęs, bet paklausiu dar kartą: ar yra tokia direkcija prie Arkivyskupijos kurijos arba prie Darbo partijos būstinės? Antras klausimas: koks skirtumas, kas liepia prisisegti diržus ar nešioti atšvaitus? „Alvydai, prisisek atšvaitą – čia ne juokas, matei, ką sakė direkcija prie ministerijos?“. Ne, čia ne todėl. Čia mat direkcija ir ministerija labiau ne saugiu eismu rūpinasi, o apie save primena. Kad niekas nepagalvotų, kad jiems darbo per mažai.

Serialas „TASS įgaliotas pareikšti“
Serialas „TASS įgaliotas pareikšti“
© Stopkadras

Gerai, dabar apie filmą. Serialas buvo sukurtas, kai valdžios viršūnėje (tačiau ir savo gyvenimo pabaigoje, dėl sunkios ligos) buvo Jurijus Andropovas, ilgametis KGB vadovas, po Leonido Brežnevo mirties trumpam tapęs šalies vadu. Filmo scenarijaus autorius buvo rašytojas Julianas Semionovas, saugumiečių favoritas ir asmeninis Andropovo globotinis, kuris galėjo kurti beveik ką panorėjęs, keliauti po pasaulį ir nieko nebijoti.

Filmas „TASS įgaliotas pareikšti“ buvo KGB šlovinimo gulbės giesmė, kurta patiems saugumiečiams padedant (pulkininkai ir generolai, kaip „konsultantai“, mirga titruose – ir čia tik tie, ką į titrus įtraukė). Serialas buvo nufilmuotas plačiai ir brangiai. Net Afrikos scenas, kurių daugybė, filmavo ne kokiame nors Kryme, o Kuboje – niekada iki tol sovietų kino gamintojai darbo reikalais per Atlantą neskraidė, net „Septyniolikoje pavasarių akimirkų“ (dar viename Juliano Semionovo seriale), filmavimai, vykę Rytų Vokietijoje, atrodė kaip nežmoniška prabanga, kaip ir Eldaro Riazanovo filmo epizodų filmavimas Italijoje. Žinoma, daugelis pasakytų, kad Kubos juodaodžiai labai vizualiai skiriasi nuo Afrikos juodaodžių, bet sovietinis žiūrovas vargu ar suprato tuomet, kad yra tokie subtilumai.

Filmo siužetas toks: rusų kontržvalgyba bando rasti, kas iš Maskvos tekina informaciją amerikiečiams, kurie taikosi organizuoti perversmą vienoje išgalvotoje Afrikos šalyje. Pramanyti afrikietiški pavadinimai skamba nerimtai ir gana juokingai, tačiau širdžiai (arba scenaristui) neįsakysi, todėl ir yra Nagonija, Trazilandas ir Luisburgas. Lengva suprasti, kodėl KGB nenorėjo, kad filme būtų minimos tikros valstybės (išskyrus, žinoma, didvyrišką Sovietų Sąjungą ir niekšiškas Jungtines Amerikos Valstijas): beveik visa Afrika buvo Šaltojo Karo placdarmas, ir kurią realią šalį filme bepaminėtum, būtų kilę problemų.

Dar sovietinis žmogus akivaizdžiai pamato, kad, būnant sovietų piliečiu, galima gyventi kaip Vakaruose ir keliauti po pasaulį tik būnant aukšto rango KGB pareigūnu. Šie žmonės gali viską, ko negali paprasti sovietų piliečiai: skristi dienai į Berlyną, Afrikoje laisvai nueiti į barą ir išgerti džino su toniku (net Sovietų ambasados bendradarbiui ten negalima vaikščioti), gali sumokėti barmenui grynais už informaciją ir rengtis vakarietiškai drabužiais, o su amerikiečiais šmaikštauti ir keistis sąmojais ir varžytis literatūros išmanymu.
Andrius Užkalnis

Narpliojant susijusius pažįstamus, šnipus, padėjėjus, pakalikus ir išdavikus, gudrūs sovietų saugumiečiai, vadovaujami išmintingo ir kandaus KGB generolo Konstantino Konstantinovo, sugeba rasti šnipą slapyvardžiu Trianonas, besislepiantį Maskvoje. Ir nors šnipas nusižudo nuodinga piliule, pas jį atėjus saugumiečiams, KGB sugeba jo antrininko pagalba apgauti amerikiečius ir neutralizuoti dar vieną šnipinėjantį JAV ambasados darbuotoją. Perversmas Afrikoje nebeįvyksta ir triumfuoja valstybė su kūju ir pjautuvu.

Filme veikėjai yra tvarkingai sudėlioti ir nupiešti pagal tarnybinę lentelę, su kiekvienam priskiriamomis būtinomis charakterio savybėmis. KGB pirmininko pavaduotojas (aktorius Michailas Gluzskis), jis būna Kremliuje ir yra artimas Dievui. Jis rodomas mažai. Pagrindinis veikėjas, operacijai vadovaujantis generolas Konstantinovas, tiesiog tobulas žmogus, griežtas, itin reiklus, su trupučiu humoro, kuris negailestingai net ir leitenantų netingi pamokyti, kad raportus gyvesne, vaizdingesne kalba rašytų, o ne migdomai, kaip dabar.

Generolo Konstantinovo pavaldinys (pulkininkas), ūsuotas ruonis Pavelas Trofimovičius Makarovas (aktorius Nikolajus Zasuchinas), kalba kaip robotas ir galvoja kaip robotas. Smegenų jis neturi, idėjų irgi, tačiau kaip didžiulis kalkuliatorius, virškina viską, kas ateina iš agentų, stebėjimo pareigūnų, kratų ir apklausų, ir raportuoja šefui – ilgais sakiniais ir nuobodžiai. Kaip įprasta rusams, jis nesugeba ištarti žodžio „international“, ir visada sako: „interneyšnal“. Kuolą ant ant galvos tašyk, o tą žodį jis tars tik taip.

Nuobodumo šiame 11 valandų trukmės filme (dešimt serijų) yra daug: scenos ištemptos, jei jau kas žaidžia tenisą, tai ilgai, ilgai, o jei kas vaikšto, tai vaikščiojimą parodo išsamiai. Elektroninė muzika madingai ir nuobodokai burbuliuoja – toks garsinis fonas anuomet buvo pats tas.

Serialas „TASS įgaliotas pareikšti“
Serialas „TASS įgaliotas pareikšti“
© Stopkadras

Kiti veikėjai – KGB bendradarbiai, kurių, kaip galima suprasti, yra labai daug, visi yra principingi, negailestingi, ir taip pat kalba kaip robotai. Tai, reikia manyti, turi įkvepti pasitikėjimą saugumu. Laikas nuo laiko minima, kad viskas vyksta tik pagal įstatymą. Jei niekas neabejotų, taip dažnai kartoti turbūt nereikėtų.

Kitos pusės atstovai – amerikiečiai iš Centrinės Žvalgybos Valdybos – yra velniai, tik be uodegų ir be ragų. Tie agentai yra ne šiaip šnipinėjantys savo šaliai: jų praeitis – ir prekyba narkotikais, ir kontrabanda negyvų Nepalo kūdikių kūnueliuose, ir, kurgi ne, sąsajos su Antrojo pasaulinio karo laikų naciais. Tie amerikiečiai bent jau gudrūs, priešininkas gerbiamas. Šalia jų apgailėtinai atrodo jų pakalikai iš Afrikos, parodyti kaip primityvios beždžionės, aprengtos uniformomis, kuriomis jankiai manipuliuoja kaip norėdami (taip pat manipuliuoja ir sovietai, tik tas filme nėra parodyta).

Atskira istorija yra sovietų piliečiai, nuėję išdavystės keliu. Filme jie parodyti kaip mišinys iš alkoholiko, turgaus spekulianto ir smulkaus, amoralaus sukčiaus. Filmo scenaristas, pats to nenorėdamas (ir nepaisant kelių KGB konsultantų, prižiūrėjusių filmų) įtikinamai ir liūdnai parodo situaciją, dėl kurios Sovietų Sąjungai turėtų būti gėda. Pažiūrėkime: jei JAV šnipai suka asmeninius reikalus, siekdami susikrauti milijonus iš narkotikų plantacijų ar prekybos ginklais, kitaip sakant, žaidžia karališkus žaidimus, tai sovietiniai išdavikai parduoda tėvynę dėl kelių skudurų, ar bandydami susitaupyti pinigų varganam rusiškam automobiliui, ar parveždami magnetofoną iš užsienio komandiruotės. Akivaizdu, kad mylima Sovietų tėvynė perkama ir parduodama žymiai pigiau, nei Jungtinės Valstijos.

1984-ųjų metų sovietinio gyvenimo vargas gerai matyti iš atsitiktinių detalių: tai šalis, kurioje žinomi visi piliečiai, kurie turi užsieninius radijo imtuvus. Tai šalis, kurioje piliečiams galima pasakoti istorijas apie tai, kaip Vakarų Vokietijoje kairiųjų pažiūrų režisierius negali dalyvauti kino festivaliuose, nes jo neleidžia tos šalies kultūros ministerija – žiūrovas nuryja šią nesąmonę, nes neįsivaizduoja, kad laisvame pasaulyje nėra tokių išprotėjusių dalykų, kaip čia. Kažkada net sovietų reformatorius Michailas Gorbačiovas negalėjo patikėti, kad JAV prezidentas Ronaldas Reaganas negali savo šalyje pasirūpinti tuo, kokius filmus rodo JAV kino teatruose, ir padidinti rusiškų filmų žiūrimumo.

Filmas „TASS įgaliotas pareikšti“ buvo KGB šlovinimo gulbės giesmė, kurta patiems saugumiečiams padedant (pulkininkai ir generolai, kaip „konsultantai“, mirga titruose – ir čia tik tie, ką į titrus įtraukė).
Andrius Užkalnis

Dar sovietinis žmogus akivaizdžiai pamato, kad, būnant sovietų piliečiu, galima gyventi kaip Vakaruose ir keliauti po pasaulį tik būnant aukšto rango KGB pareigūnu. Šie žmonės gali viską, ko negali paprasti sovietų piliečiai: skristi dienai į Berlyną, Afrikoje laisvai nueiti į barą ir išgerti džino su toniku (net Sovietų ambasados bendradarbiui ten negalima vaikščioti), gali sumokėti barmenui grynais už informaciją ir rengtis vakarietiškai drabužiais, o su amerikiečiais šmaikštauti ir keistis sąmojais ir varžytis literatūros išmanymu. Visiems kitiems Sovietų Sąjungos piliečiams tokie įgaliojimai nėra suteikti, todėl jie ir gyvena, niekur neišvažiuodami, savo nykiuose daugiabučiuose, ir džiaugiasi nusipirkę pagerintos vištienos iš Rytų Vokietijos, kaip didžiausios likimo dovanos.

Jei Sovietų Sąjungos piliečiai galėtų padaryti vieną išvadą iš šio filmo: nori gyventi gražiai, reikia tepti slides iš šitos šalies. To tikslo, kurį filmo kūrėjams kėlė mirštančios Sovietų Sąjungos saugumiečiai, serialas turbūt nepasiekė: Valstybės saugumo komitetas populiaresnis nepasidarė, o bijoti saugumiečių jau liko nebeilgai.

Tačiau žiūrovai gavo kultinį filmą, kuris buvo dinamiškesnis, nei beveik viskas, ką tuo metu galima buvo pamatyti, pakankamai prikištas detalių apie gyvenime užsienyje ir egzotikos, su neblogai susuktu siužetu, ir kuris ligi šiol prisimenamas kaip sovietų šnipų kinematografo klasika.

TASS įgaliotas pareikšti, M.Gorkio vaikų ir jaunimo filmų kinostudija. Režisierius – Vladimiras Fokinas. Scenarijaus autorius – Julianas Semionovas. Operatorius – Igoris Klebanovas. Kompozitorius – Eduardas Artemjevas. Vaidina: Viačeslavas Tichonovas, Jurijus Solominas, Nikolajus Zasuchinas, Irina Alferova ir kiti.

www.DELFI.lt
183