×

Iššifruoti Rusiją. Patriotinis kinas: 1612 ir „Narsioji širdis“

23. sausio 2016 , Olekandras Polubiako
youtube.com kadras

Patriotinis kinas – geras ir reikalingas dalykas. Jis pateikia reikiamų pavyzdžių, auklėja, skatina didžiuotis.

Iš esmės pagrindinė tokio kino užduotis nesikeičia ir dabartiniais (gana ciniškais) laikais. Svarbiausias net ne propagandinis užtaisas, be kurio patriotinis kinas tiesiog neįsivaizduojamas. Svarbiausios yra tame užtaise užprogramuotas vertybės – ir jų poveikis pirmiausia jauniems žmonėms.

Neretai patriotinis kinas susilieja su istoriniu – praeityje gerokai lengviau rasti sektinų pavyzdžių. Nepaisant to, istorinės ir kostiuminės dramos kaip lengvos interpretacijos konkrečia tema laikyti tapačiomis nevertėtų.

Kadaise Rusijos kinematografai neretai kaltinti nenoru kurti teigiamų filmų istorine tematika. Laikai keičiasi, sukuriama nemažai filmų įvairiomis istorinėmis temomis. Tiesa, jų kokybė – atskira tema diskusijoms ir ginčams. Kaip ten bebūtų, pokyčiai neabejotinai vyksta.

2005 metais Rusijoje imta švęsti analogų neturinti nauja šventė – Tautos vienybės diena. Manyta, kad jos pagrindu sėkmingai pasitarnautų 1612 metais vykusi Abiejų Tautų Respublikos pajėgų kapituliacija ir atsitraukimas iš Maskvos Kremliaus.

Diskusijos šios šventės klausimu netyla iki šiol. 2007 metais režisierius Vladimiras Chotinenka valdžios užsakymu sukūrė meninį filmą „1612“, skirtą XVII amžiaus pradžios įvykiams. Tikslo būta gana akivaizdaus – populiarinti naują šventę.

Su tikra istorija geriau nė nelyginti

Juosta „1612“ – puikus šiuolaikinės Rusijos patriotinės kinematografijos pavyzdys. Žiūrėti jį kaip istorinę juostą nerizikuoja net ir puikiai šią temą išmanantys žmonės. Mes pabandysime šį filmą palyginti su ne menkiau patriotiniu ir ne daugiau istoriniu 1995 metų Melo Gibsono filmu „Narsioji širdis“. Tiesą sakant, V. Chotinenkos ir M. Gibsono režisūrinis darbas turi labai daug bendro – net ir neskaitant tiesiogiai pasiskolintų citatų.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Patriotinis kinas: 1612 ir „Narsioji širdis“
© Stop kadras

Abejų minėtųjų juostų pagrindas – gana banali tema: paprastas žmogelis, atsidūręs nepaprastų istorinių įvykių sūkuryje, jo likimas ir drąsa pasitarnauja didingam ir svarbiam tikslui.

Paprastas vaikinas virsta Herojumi iš didžiosios raidės, o toliau – pasakojimas, porinamas ir mūsų laikais puikiai suprantama kalba.

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių – kaip ir sutapimų. Pagrindiniai abiejų filmų veikėjai paprasti socialinių kopėčių apačioje stovintys žmonės, kovojantys su sunkiomis vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis. Nepaisant to, išryškėja ir vienas svarbus esminis skirtumas.

M. Gibsono filme pasakojama apie škotų kovą dėl savo nepriklausomybės, kuriai vadovauja narsiaširdis Williamas Wallace‘as, o antruoju – trumpai ir su šiokiomis tokiomis pasakojimo nuoseklumo duobėmis atkuriama vadinamųjų Tamsiųjų laikų istorija (epizodai, kai šalį valdė caras Vasilijus Šuiskis ir antrojo Lžedmitrijaus, arba apsišaukėlio Dmitrijaus, epopėja, pasmerkti kaip nenaudingi pagrindiniam filmo tikslui ir paprasčiausiai praleisti). „Narsiosios širdies“ atveju meniškai atpasakojama paprasto žmogaus, dėl savo šalies laisvės stojusio į aršią kovą, istorija, o rusų režisieriaus filme atpasakojamas caraitę pamilusio paprasto tarno likimas dramatiškų istorinių įvykių fone.

Svarbu ir tai, kad istoriniai įvykiai abejose minėtose juostose klostosi praktiškai vienu metu: viename filme vaizduojama viduramžių Škotija, draskoma godumo skatinamų vidaus kovų ir besipriešinanti žiaurių anglų valdymui, o kitame - Tamsiųjų laikų Maskvos Didžioji kunigaikštystė, besipriešinanti ATR pajėgoms ir paties įvairiausio plauko vietos nusikaltėlių gaujoms.

Vienu atveju vaizduojami škotai – gamtos vaikai, priešinami su technologiniu požiūriu toliau pažengusiais anglais, kitu – analogiška situacija su tarsi iš paveikslėlio nužengusiais Maskvos Didžiosios kunigaikštystės valstiečiais ir jiems į nugarą alsuojančiais kariais iš Europos.

Sutapimai, sutapimai...

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių – kaip ir sutapimų. Pagrindiniai abiejų filmų veikėjai paprasti socialinių kopėčių apačioje stovintys žmonės, kovojantys su sunkiomis vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis. Nepaisant to, išryškėja ir vienas svarbus esminis skirtumas – M. Gibsono prodiusuotos ir režisuotos juostos pagrindinis herojus, spaudžiamas aplinkybių, kardinaliai keičia savo likimą, o štai rusų režisieriaus filmo herojus tiesiog persirengia svetimais drabužiais ir bando gyventi kito žmogaus gyvenimą.

Panašus ir abiejuose filmuose vaizduojamas blogis. Didžiausias blogis, anot M. Gibsono – Anglijos karalius, kuris vienu metu ir itin sumanus, ir drąsus, ir nuožmus. Iš esmės filme nerasite nė vieno teigiamo ar net neutralaus anglo – visi iki vieno daugiau ar mažiau atspindi savo karalių.

Analogiškai V. Chotinenkos filme nėra nė vieno draugiško užsieniečio – visi priešai. Ne išimtis ir sėkmės karys iš Ispanijos, paprasčiausiai pagal scenarijų nesulaukęs galimybės pereiti į gėrio pusę, nes buvo nužudytas. Šiuo atveju didysis blogis – priešų getmanas, isteriška, proto stokojanti bei ambicinga asmenybė.

Svarbu pabrėžti, kad režisieriaus sumanymas jo atžvilgiu ne itin pasiteisino: šis veikėjas, kaip vienintelis visoje juostoje tiksliai žinantis, ko nori, o, svarbiausia, veikiantis pagal logiką, galiausiai pelno gerokai didesnę simpatiją nei dauguma vadinamosios gerųjų stovyklos personažų. Praktiškai nėra abejonių, kad tai lėmė aktorinis meistriškumas – režisierius nekaltas.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Patriotinis kinas: 1612 ir „Narsioji širdis“
© Stop kadras

Detalėse galima lengvai atpažinti tarsi specialiai akcentuojamos stereotipus: anglai šaudo iš lanko, geria ir visur bei visada nori dominuoti. Rusų juostoje stereotipiškai vaizduojami lenkų kariai: husarai keliauja pasipuošę įspūdingais sparnais, samdyti pėstininkai paklūsta tik vokiškoms komandoms, ginklo stveriasi pirmai progai pasitaikius ir dažniausiai iš viso be reikalo.

Artimiausieji herojaus bičiuliai taip pat panašūs ir lengvai prognozuojami. Tiesiog žanras diktuoja savo sąlygas: herojus vienas, tad draugai ir artimieji savaime suprantama turi nuo jo skirtis. Abiejuose filmuose herojaus patikėtinių personažai daugiau ar mažiau komiški. Vienas iš W. Wallice‘o patikėtinių – airis Stevenas. V. Chotinenkos Andrejaus bičiulis – totorius Kostka. Vienas nuolat laido kvailus juokelius, o kitas kalba šiuolaikine gatves kalba. Štai jums ir dar viena iš daugelio akis badančių paralelių.

Prancūzų princesė amerikiečių filme gyvena panašiomis aplinkybėmis. Taip pat ribojama jos laisvė, ja naudojamasi politiniais tikslais, jai stinga meilės. Nepaisant to, šis personažas į jau aptartąją Kseniją nepanašus – jis pakankamai stipri imtis konkrečių veiksmų, netgi ryžtis išdavystei.

Panašumų turi ir lyrinė abejų juostų linija – bene svarbiausias iš jų yra didžiulė socialinė herojų atskirtis ir dėl to kylančios problemos.

Tragiška Ksenijos Godunovos figūra iš esmės kelia labai daug klausimų: praktiškai visą filmą ji laikoma nelaisvėje (keičiasi tik sargybiniai). Nuo pat filmo pradžios ja nori pasinaudoti visi, kas tik netingi, įskaitant ir keistus, su juostos siužetu neturinčiais absoliučiai nieko bendro partizanus-nusikaltėlius su specialiųjų pajėgų karių įpročiais.

Prancūzų princesė amerikiečių filme gyvena panašiomis aplinkybėmis. Taip pat ribojama jos laisvė, ja naudojamasi politiniais tikslais, jai stinga meilės. Nepaisant to, šis personažas į jau aptartąją Kseniją nepanašus – jis pakankamai stipri imtis konkrečių veiksmų, netgi ryžtis išdavystei.

Iš esmės abiejuose filmuose socialinės nelygybės temą gvildena tik išskirtinai neigiami personažai. Amerikiečių juostoje elitas pristatomas kaip jėga, linkusi į išdavystę, o tokį elgesį lemia išskirtinai asmeniniai motyvai, godumas „abejose sienų pusėse“ (tai M. Gibsonas perduoda labų dieną tarptautinėms mūsų laikų verslo korporacijoms). Rusų filme dėl pagrindinio veikėjo aristokratizmo daugiau galvą suka jo priešai ir karikatūriški bojarinai, atgailaujantys dėl ankstesnio nederamo elgesio.

Tiek amerikiečių „Narsiojoje širdyje“, tiek rusų „1612“ neapsieita ir be geraširdžio aristokrato figūros. Pirmuoju atveju Roberto Bruce – galiausiai tapusio škotų karaliumi – linija. Ši siužeto linija pasakoja apie savimi iš pradžių nepasitikintį, tačiau patriotiškai nusiteikusį jauną žmogų, kuris yra pasirengęs dėl svarbaus tikslo stoti į kovą, tačiau jį vis sulaiko šeimos interesai. Pasirinkti vieną iš dviejų konflikto pusių ir tapti savimi Robertui Bruce padeda būtent pagrindinio herojaus mirtis.

Rusų filme teigiamų aristokratų net du, tačiau nė vienas iš jų nepasižymi stipria dvasia ir nesikliauja aiškiomis vertybėmis. Būtent abejonių neturėjimas kunigaikščio Požarskio veikėją (šis personažas filme reiškia vos dvi emocijas, o ta saviraiška apsiriboja vienu vieninteliu pasikeitimu – surauktais antakiais) ir pavertė tokiu statišku ir niekuo neypatingu.

Abu filmus vienija ir viena itin paprasta mintis: bet kokia kova dėl svarbių ir didingų tikslų – pirmiausia tai paprasto, niekuo neišsiskiriančio žmogelio prakaitas ir kraujas, purvas ir kančia.

Kovos ir mūšių scenos tiesiog perpildytos anatominėmis detalėmis. Abejose juostose naudojami tie patys kinematografiniai sprendimai: ant kameros užtykšta lašelis kraujo, užsiliepsnoja jojantys kariai, tiesiai į akį pataiko sviedinio detalė – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Praktiškai identiški ir panašių scenų muzikiniai sprendimai (simfoninis orkestras, atliekantis liaudiškų motyvų kūrinius).

Nepaisant visų išvardytų sutapimų ir akis badančių panašumų, V. Chotinenkos „1612“ nuo M. Gibsono kurtos juostos skiriasi. Pavyzdžiui, škotų herojus, netekęs mylimos moters, išgyvena itin skaudžią dvasinę dramą – tekęs išbandymas priverčia pasidaryti atitinkamas išvadas.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Patriotinis kinas: 1612 ir „Narsioji širdis“
© Stop kadras

Rusų filmo herojus į didesnius apmąstymus nesileidžia. Praeities, ypatingai vaikystės, įvykius jis vis prisimena praktiškai pusę filmo. Motinos mirtis nuo getmano rankos ir prievarta prieš mylimąją, vaikystėje išgyventas siaubas kažkodėl jam nesutrukdo pasiprašyti tarnauti tam pačiam getmanui.

Atsižvelgiant į faktą, kad filme minimos konkrečios datos, atlikus kelis nesudėtingus matematinius skaičiavimus paaiškėja, kad praėjo šešeri metai – tai reiškia, kad herojus subrendo tarsi labai greitai, bet širdyje liko lygiai toks pat. Rinkdamasis konflikto pusę, ispanu apsimetęs Andreika jokių dramatiškų kalbų apie Rusijos likimą nedėsto – šį jauną žmogų valdo du paprasti interesai: caraitė Ksenija ir banalus noras užsidirbti.

Nepaisant visų išvardytų sutapimų ir akis badančių panašumų, V. Chotinenkos „1612“ nuo M. Gibsono kurtos juostos skiriasi.

Nepaisant visų minėtųjų dviejų filmų formos panašumų, rusų juostoje galima įžvelgti ir šiokią tokią ideologinę sudedamąją dalį. M. Gibsono filme didžiausias blogis tai, kad Anglijos karalius Škotiją regi tik kaip atsilikusią periferiją. Ji jam reikalinga tik kaip simbolis – svarbiausi karaliaus tikslai gerokai toliau, Prancūzijoje.

Rusų filme getmanas, kaip pagrindinis neigiamas personažas, siekia vieno vienintelio tikslo – padedamas Ksenijos, jis nori prasibrauti iki paties sosto. Egzistuoja ir dar viena sudėtinga siužeto linija – Romos popiežius, pasiunčiantis savo emisarą, kuriam skiriama užduotis pakrikštyti Maskvą – atversti į teisingą tikėjimą. Filmui artėjant prie vidurio, getmanas pradeda reikalauti, kad Ksenija pereitų į katalikybę, o tai tarsi užuomina, kad ir pats getmanas tėra ginklas kitų rankose, žaislas, esantis galingesnių jėgų valioje.

Kad ir kaip ten būtų, kaip ir kitos paralelinės siužeto linijos, ši Vatikano intrigų tema toliau nevystoma: katalikų emisarą gudrumu ir išmintimi įveikia stačiatikių šventikas, atvykėlis nieko nepeša ir netgi negauna audiencijos Romoje (kitaip tariant, pasinaudojo ir pametė likimo valiai).

Tiesą sakant, personažų, įkūnijusių stačiatikių bažnyčią, likimas filme gana sudėtingas. Ko jau ko, o šventikui patriotinių jausmų kaip reikiant stinga. Nepaisant jo savybių, kurios, tiesą sakant, būdingesnės budistų vienuoliui, galiausiai siužetas pasisuka taip, kad jis ne tik imasi aktyvios „pilietinės“ pozicijos, bet galiausiai apsisprendžia pasitraukti į kaimą ir ten sulaukti geresnių laikų.

Šiai pozicijai dar daugiau absurdiškumo suteikia vienaragio įvaizdis, kuriuo periodiškai vis pasinaudoja režisierius. Trumpiau tariant, iš esmės šiek tiek mistikos, pagonybės elementų ir Vakarų Europos folkloro situacijos nesugadina. Antrasis vienuolis, pasirodantis filme, užsiima suklastotos herojaus genealogijos sudarymu.

Tikriausiai pats didžiausias šių filmų skirtumas – pagrindinių veikėjų motyvacija. Vienu atveju herojus puikiai supranta savo poelgių reikšmę ir užsibrėžia konkrečių tikslų. Svarbiausias žodis Williamui Wallace‘ui – laisvė.

Tikriausiai pats didžiausias šių filmų skirtumas – pagrindinių veikėjų motyvacija. Vienu atveju herojus puikiai supranta savo poelgių reikšmę ir užsibrėžia konkrečių tikslų. Svarbiausias žodis Williamui Wallace‘ui – laisvė. M. Gibsono juostos herojus dėl svarbesnio tikslo aukoja asmenines ambicijas – jo troškimas gyventi laisvam žymiai svarbesnis nei nuolankus egzistavimas.

D. Chotinenkos herojus elgiasi visai kitaip – priklausomai nuo situacijos. Jis viską daro tik dėl meilės. Jis pasirengęs ne tik padėti galvą dėl kito žmogaus, bet ir dėl jo tapti caru – jeigu tik to prireiks. Oficialiai jis pasirengęs tęsti apgavystės epopėją tiek, kiek reikės, ir elgtis taip dėl jausmų.

„Narsiosios širdies“ finalas – mūšis prie Banokberno, kur Roberto Bruce‘o vadovaujami škotai sudavė skaudų smūgį anglams ir galiausiai iškovojo nepriklausomybę. Scena atkurta taip, kad nekyla abejonių – narsi Wallace‘o žūtis buvo prasminga.

„1612“ pabaiga visai kitokia – Ksenija išvyksta į vienuolyną (ketvirtą kartą pakeičia laisvės suvaržymo vietą), pagrindinis veikėjas prisipažįsta melavęs ir apgaudinėjęs, paprastu tekstu kalbama apie naujo caro rinkimą ir Romanovų dinastijos karūnavimą. Lyrinio herojaus linija nutrūksta viduryje žodžio – taip, kad nori nenori prisimeni Schillerio „mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti“.

Juostos „1612“ pavadinti šedevru nesiverčia liežuvis, tačiau ji nurodo tam tikrą šiuolaikinės rusų kinematografijos kryptį. Joje galima sakyti, vaizduojami ankstyvieji ir naujausi laikai, formuluojami ir gana lengvai suvokiami esminiai momentai: dėl silpnos valdžios Rusija tampa Vakarų ekspansijos auka, kliautis galima tik savimi, atkreipiamas dėmesys į oponentų dvasinius skirtumus. Kitaip tariant, menine forma perpasakojama tai, kas ir taip kiekvieną dieną po dešimt kartų rodoma televizijos ekranuose.

www.DELFI.lt
294