×

Iššifruoti Rusiją. Kaip ta šalis jau kartą mirė

05. vasario 2016 , Andrius Užkalnis
„Admirolas“ Stop kadras

Rusijos istorijoje labai daug kalbų apie tai, kas būtų, jei būtų. Kas būtų su Rusija, jei kunigaikštis Vladimiras prieš tūkstantį metų nebūtų parinkęs šaliai stačiatikių bažnyčios vietoje kokios nors kitos religijos (tada religija buvo pasirinkta iš akies, kaip automobilio markė)? Kas būtų, jei Rusijai nebūtų tekę kovoti su mongolų ir totorių užkariautojais – gal ji būtų visai kitokia?

Jau XX amžiuje, kai prie Michailo Gorbačiovo prasidėjo režimo reformos, buvo daugybė postrigaujančių apie tai, kas būtų buvę, jei Sovietų valstybės įkūrėjas Vladimiras Leninas nebūtų miręs 1924 metais ir valdžios iš jo nebūtų perėmęs ūsuotas gruzinas. Anuomet buvo madinga kalbėti apie Leniną, kaip apie mielą barzdotą senuką, kuris visiems norėjo gero, bet jo geraširdiškus planus gudriai nutraukė valdžią susigrobęs niekdarys Josifas Stalinas, nuo kurio ir prasidėjo bėdos.

Tik vėliau kuo toliau, tuo labiau atvirai buvo kalbama apie tai, kad Vladimiras Leninas ir jo parankiniai buvo ne šiaip idealistai revoliucionieriai (vargu, ar apskirtai būna „šiaip revoliucionieriai“), o teroristai ir masiniai žudikai, kurie jei ir nespėjo absoliučiais skaičiais tiek pasiekti žmonių naikinimo prasme, kiek Pol Potas Kambodžoje, Stalinas Sovietų Sąjungoje, Hitleris Europoje arba Mao Dzedongas Kinijoje, tai tik todėl, kad revoliucijos metu vyko karas, Rusijos teritorija buvo didžiulė, o transportas buvo blogas.

Lenino įsakymai šaudyti ir naikinti, ir raginimai nesismulkinti, surašyti popieriuje, niekada nebuvo paslaptis tiems, kas visais Sovietų Sąjungos gyvavimo laikais laikė užrakinę atitinkamus dokumentus ir rūpinosi tuo, kad vado ir mokytojo „pilnas raštų rinkinys“ būtų nevisiškai pilnas.
Filmas, kurį šiandien aptarinėju, aptaria būtent apie laikus prieš pat 1917 metų revoliuciją ir iškart po jos. Juosta vadinasi „Admirolas“; pavadinimas rusiškai parašytas senoviniu stiliumi, Адмиралъ, su kietumo ženklu gale. Po revoliucijos rusai supaprastino rašybą, o tas kietumo ženklas liko tik reta išimtis ir iki šiol simbolizuoja senąją, gerąją Rusiją iki revoliucijos, su jos vertybėmis, stabilumu ir gerove.

Lenino įsakymai šaudyti ir naikinti, ir raginimai nesismulkinti, surašyti popieriuje, niekada nebuvo paslaptis tiems, kas visais Sovietų Sąjungos gyvavimo laikais laikė užrakinę atitinkamus dokumentus ir rūpinosi tuo, kad vado ir mokytojo „pilnas raštų rinkinys“ būtų nevisiškai pilnas.
Andrius Užkalnis

Pagrindinis filmo veikėjas yra Rusijos karo laivyno karininkas Aleksandras Kolčakas, prieš pat caro valdžios pabaigą paskirtas vadovauti Juodosios jūros laivynui, o paskui tapęs besipriešinančios sovietų perversmininkams Baltųjų kariuomenės vadu ir nepasidavusios komunistams Rusijos (nors ir ne visos) aukščiausiuoju vadovu – iki pat jo sušaudymo ir palaidojimo eketėje Sibire, Irkutske 1920 metais.

„Admirolas“
„Admirolas“
© Stop kadras

Su istoriniais įvykiais persipina tragiška Admirolo Kolčako paskutinės meilės istorija: jis palieka žmoną ir susideda su jauna ir dėl jo stačiai pamišusia iš meilės kito karininko žmona (tam karininkui, žinia, ši istorija visai ne taip patinka). Kolčako meilė paskutiniais gyvenimo metais lydi jį per Sibirą iki pat Irkutsko, kur, išduotas sąjunginkų, besipriešinančios komunistams Rusijos vadas būna suvarpytas kulkų. Moterys žiūrėjo filmą dėl tos meilės tragedijos, senos kaip pasaulis (įsimylėjėliai pagaliau gali būti vienas su kitu, bet pasaulis aplink griūna, ir laimę nutraukia mirtis).

Vyrai filmą rinkosi dėl karo scenų ir visos baltagvardiečių mitologijos, kuri sultingais ir gausiais kasniais išdėliota prieš žiūrovą. Tie prarastos, imperinės Rusijos blizgesiai, karininkų manieros ir jų uniformos užtikrino filmui puikius žiūrimumo rodiklius.

Filmą „Admirolas“ labiausiai verta žiūrėti dėl poliruoto, estetiškai nepriekaištingo baltagvardiečių parodymo. Ne taip, kaip Sovietų laikais, kai caro karininkai, nepasidavę perversmininkams, buvo blogiau už raguotus velnius tų laikų propagandos sistemoje. Čia žiaurūs, buki, kraujo ir keršto ištroškę yra sukilę kareiviai ir jūreiviai, tuo tarpu senieji karininkai yra ne tik garbingi, drąsūs ir ištikimi Dievui ir imperatoriui: jie ir pasitempę, ir gražiai apsirengę ir galantiški.
Andrius Užkalnis

Daugelis Rusijos kritikų ir istorikų isteriškai ir vaikiškai sureagavo į filmo „istorinius netikslumus“ (tai laivas ne tas, tai kelionių ir vietų seka ne tokia), nes tas laikotarpis nuo Sovietų Sąjungos griūties iki 2008 metų, kai pasirodė filmas, pakankamai smulkiai išnagrinėtas – ir 1917 metų vasario ir spalio revoliucijos, ir pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale. Žinoma, čia juk meninis filmas, tik tam tikra apimtimi besiremiantis tikrais įvykiais ir personažais, bet argi tai paaiškinsi žmoniems, kurie sėdi kine, žiūrėdami filmą apie marsiečių atvykimą į Žemę, ir garsiai aiškina visai salei, kad taip iš tikrųjų gyvenime nebūna.

„Admirolas“
„Admirolas“
© Stop kadras

Filmą „Admirolas“ labiausiai verta žiūrėti dėl poliruoto, estetiškai nepriekaištingo baltagvardiečių parodymo. Ne taip, kaip Sovietų laikais, kai caro karininkai, nepasidavę perversmininkams, buvo blogiau už raguotus velnius tų laikų propagandos sistemoje. Čia žiaurūs, buki, kraujo ir keršto ištroškę yra sukilę kareiviai ir jūreiviai, tuo tarpu senieji karininkai yra ne tik garbingi, drąsūs ir ištikimi Dievui ir imperatoriui: jie ir pasitempę, ir gražiai apsirengę ir galantiški.

Naujoji ideologija Vladimiro Putino valdomoje šalyje nusprendė negriauti puikiai veikiančios nacionalinio pasididžiavimo mašinos, besiremiančios legenda apie tobulą carinę kariuomenę. Palyginti su tuo, kas ir kaip buvo kalbama Boriso Jelcino laikais, atėjęs į valdžią Putinas apsuko daug ką: Sovietų Sąjungos nebesigėdijama, maža to, jos gedima, kaip puikiausio nepelnytai žlugusio XX amžiaus reiškinio, Josifas Stalinas perkvalifikuotas iš ūsuoto budelio į išimintingą statytoją, naujosios Sovietų Sąjungos kūrėją ir Antrojo pasaulinio karo dieviškąjį nugalėtoją, net Nikita Chruščiovas, anksčiau saikingai garbintas dėl to, kad pasmerkė Staliną, nuleistas keliais laipteliais žemiau: vietoje reformatoriaus jis dabar pateikiamas kaip neprognozuojamas, bukas mažaraštis ukrainietis, daręs gėdą supervastybei su savo kaimo juokdario isteriškais pasirodymais ir diplomatų apstaugimais laisvąjame pasaulyje.

Atėjęs į valdžią Putinas apsuko daug ką: Sovietų Sąjungos nebesigėdijama, maža to, jos gedima, kaip puikiausio nepelnytai žlugusio XX amžiaus reiškinio, Josifas Stalinas perkvalifikuotas iš ūsuoto budelio į išimintingą statytoją, naujosios Sovietų Sąjungos kūrėją ir Antrojo pasaulinio karo dieviškąjį nugalėtoją, net Nikita Chruščiovas, anksčiau saikingai garbintas dėl to, kad pasmerkė Staliną, nuleistas keliais laipteliais žemiau: vietoje reformatoriaus jis dabar pateikiamas kaip neprognozuojamas, bukas mažaraštis ukrainietis, daręs gėdą supervastybei su savo kaimo juokdario isteriškais pasirodymais ir diplomatų apstaugimais laisvąjame pasaulyje.
Andrius Užkalnis

Tačiau Putino režimas vieno dalyko nelietė. Naujojoje ideologinėje sistemoje visas pasakojimas apie spalio revoliuciją ir pilietinį karą liko visiškai nepakeistas ne tik nuo Boriso Jelcino laikų – net nuo paties persitvarkymo ir Michailo Gorbačiovo. Jau paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvenimo metais legenda apie baltagvardiečius, „ponus karininkus“, įėjo į apyvartą tvirtai ir ilgam laikui. Balta sermėga apsivilkęs ir į Jėzų išoriškai panašus ankstyvojo rusų dvasingumo klounas Igoris Talkovas zulino šią plokštelę, kol jo nenušovė vieno koncerto užkulisiuose (ne dėl blogo dainavimo, bet susiginčiję dėl pasirodymo eiliškumo – išėjo, taip sakant, neplanuotas ir jau tikrai paskutinis „atsisveikinimo koncertas“). Tą pačią tematiką tris dešimtmečius drožia Aleksandras Malininas, spėjęs pasenti bedainuodamas romansus apie karininkus baltagvardiečius ašarojančiai iš laimės auditorijai.

Filmas „Admirolas“ turbūt nelabai daug apšvies jaunesnius žiūrovus istorine prasme: Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpis pernelyg sudėtingas, kad apie jį galima būtų išsamiai papasakoti dviejų valandų filme. Vyresnei kartai, kuri dar prisimena komunistinių laikų pasakojimus, tai bus tam tikras atradimas arba priminimas apie atradimą.

„Admirolas“
„Admirolas“
© Stop kadras

Mus mokykloje mokė apie tai, kad 1917 metais Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikai padarė revoliuciją, nuvertė nekenčiamą caro režimą, išdalino žemę valstiečiams, fabrikus – darbininkams, baigė karą ir pradėjo džiaugsmingą socializmo statybą, nežymiuose susirėmimuose susitvarkę su keliolika besipriešinančių baltagvardiečių. Apie kruvinas skerdynes alkanoje ir sužvėrėjusioje šalyje – ir ne tik pilietinio karo fronto linijoje – tuomet niekas nepasakojo.

„Admirolas“ taip pat padės suprasti ir įsivaizduoti vieną ryškiausių rusų nacionalinių bruožų – sentimentalumą ir emocijų pergalę prieš protą. Šiame filme kova dėl vertybių, kurių nebeįmanoma išsaugoti, ir dėl idealų, kurie tiesiog akyse praranda prasmę, su visa tragiška pabaiga, yra kone idealus rusiškos tragedijos modelis.

Admirolas, 2008. Režisierius Andrejus Kravčiukas, scenarijaus autoriai – Vladimiras Valuckis ir Zoja Kudria, vaidina: Konstantinas Chabenskis, Sergejus Bezrukovas, Jelizaveta Bojarskaja, Anna Kovalčuk ir kiti.

www.DELFI.lt
564