×

Iššifruoti Rusiją. Kaip bus Rusijoje rytoj? Filmas jau susuktas

15. sausio 2016 , Andrius Užkalnis
„Taip gyventi negalima“, 1990, režisierius ir scenarijaus autorius Stanislavas Govoruchinas. Stop kadras

Šiandien noriu jums priminti rusišką dokumentinį filmą, kurio per Naujuosius niekas nerodo televizorių ekranuose ir šiaip mažai kas prisimena.

Tada, kai jis buvo kurtas, 1990 metais, dokumentinis režisieriaus Stanislavo Govoruchino filmas „Taip gyventi negalima“ nebuvo revoliucinis ar atveriantis akis: kaip ir dera dokumentikai, jis tiesiog dokumentavo tikrovę merdinčioje, praskolintoje, po pasaulį su ubago terba einančioje Sovietų Sąjungoje. Šalis dar vadinosi Sovietų Sąjunga, dar laikė save supervalstybe, bet žlugę jau buvo viskas – gamyba, prekyba, žemės ūkis, socialinė sauga, sveikatos apsauga. Šalis pardavinėjo aukso atsargas ir skolinosi, kur tik galėdama. Antrajame pasauliniame kare nugalėta Vokietija siuntė drabužius ir maistą nugalėtojams, kad badu nedvėstų.

Filmas kapsto giliai – bando suprasti, kodėl šalis pilna vagių, žudikų, prostitučių, kur šaknys, kodėl rusai tapo per 70 metų tokiais, kokiais tapo. Tais laikais Stanislavas Govoruchinas dar nebuvo įpratęs laižyti valdžiai pasturgalio; Vladimiro Putino, viską darančio teisingai, nebuvo prie šalies vairo, todėl režisierius nestabdydamas kaltina komunistus, proletarus-teroristus, aukština laimingai gyvenančius Vakarus ir visiškai negiria, kaip darytų šiandien, dabar jau vėl reabilituoto sąmoningo trylikamečio Pavliko Morozovo, 1932 metais įskundusio savo tėvą saugumiečiams. Tėvą sušaudė, bet su pačiu Pavliku susidorojo kerštingi kraugeriai giminaičiai ir taip jis tapo sovietų laikų kankiniu ir šventuoju.

Filmas pribloškiamai atvirai kalba apie tai, kad nusikaltimus pagal statistiką vykdo darbininkų klasė ir nebedirbantys. Skeltanagis proletariatas yra problema, aiškina režisierius, o dar valdžia juos ragina gerbti, ar pablūdo. „Ši šalis Dievo prakeikta“, sako filmas atviru tekstu. Jis stebina tokiomis išvadomis, kokių dabar neišgirsi – ne Amerika ir ne Vakarai kaltinami dėl visuomenės degradacijos: viską rusai prisidirbo patys. Prasigėrėliai kalti, kad prasigėrė, žudikai kalti dėl žudymo, stoties kekšės kaltos, kad parsidavinėja.

„Ši šalis Dievo prakeikta“, sako filmas atviru tekstu. Jis stebina tokiomis išvadomis, kokių dabar neišgirsi – ne Amerika ir ne Vakarai kaltinami dėl visuomenės degradacijos: viską rusai prisidirbo patys. Prasigėrėliai kalti, kad prasigėrė, žudikai kalti dėl žudymo, stoties kekšės kaltos, kad parsidavinėja.
Andrius Užkalnis

Tačiau ne dėl lėkštų ir naivių filosofijų verta šį filmą žiūrėti: apie tai, kaip sistema yra prieš žmogų, mes ir patys turime dainuojančių ir kalbančių – užtenka pažiūrėti, pavyzdžiui, Rolando Paulausko bet kurią filmuotą medžiagą arba paskaityti Zigmo Vaišvilos epistoles. Ūbauti, rypauti ir galvom linguoti gali daugelis, čia mūsų nenustebinsi.

Ne, dokumentinis filmas yra vertingas, kad primintų, kaip atrodo ir kuo kvepia Rusija, likusi be pinigų, elgetaujanti, kur netrūksta tik milicijos, stabdančios gatvėse žmones, neturinčius gyvenamosios vietos registravimo ir renkančios iš jų kyšius.

Skurdas neišlaisvina ir nesutaurina, skurdas paverčia žmones gyvuliais, žudančiais ir pūvančiais iš išorės ir iš vidaus. Jie šlitinėja, kaip nevisai mirę lavonai, neapšviestomis gatvėmis su išdaužytais žibintais ir langais. Valstybė neturi nė šešėlio autoriteto, negali niekam padėti, ir net nebando. Tai šalis-šiukšlynas, apgyvendintas dvikojų žmogaus pavidalo žiurkių, kaip koks kraupus viduramžių paveikslas. Sakytum, Paskutiniojo Teismo diena, bet net per tą teismą bus daugiau tvarkos ir estetikos.

Skurdas neišlaisvina ir nesutaurina, skurdas paverčia žmones gyvuliais, žudančiais ir pūvančiais iš išorės ir iš vidaus. Jie šlitinėja, kaip nevisai mirę lavonai, neapšviestomis gatvėmis su išdaužytais žibintais ir langais. Valstybė neturi nė šešėlio autoriteto, negali niekam padėti, ir net nebando.
Andrius Užkalnis

Kodėl dabar svarbu šį filmą pažiūrėti? Nes Rusijos toks laikas laukia jau greitai. Iš kur žinau? Pasižiūriu naftos kainą. Atpigusios dujos jau seniai pavertė dar neseniai piniguose besimaudžiusį Rusijos „Gazpromą“ skolas skaičiuojančiu elgeta, o dabar nafta, nukritusi žemiau 30 dolerių už barelį, nustojo būti paskutine maitintoja. Net 50 dolerių kainuojanti nafta tegali rusams užtikrinti (ir tai tik teoriškai) skurdų galų sudūrimą. 30 dolerių yra visiškas minusas. Greitai nafta bus 20 dolerių už barelį, ir tada prie Kremliaus sienų ir Sibiro tolumose prasidės tikrasis smagumas.

Kolega Vladimiras Laučius anądien teisingai patarė nebesvaigti ir neįsivaizduoti, kad nuskurdusi dėl naftos kainų Rusija pasidarys demokratiška, laisva, civilizuota arba pakeis savo lyderį (juo labiau, kad Rusijai būdinga su džiaugsmu kentėti kuo blogesnius vadus, antai šalis ligi šiol ilgesingai prisimena J. Staliną, ypač tie, kas gimė jau po jo mirties ir kieno tėvai ar seneliai nebuvo jo nužudyti; taip pat Lietuvoje karščiausiai pasakoja, kad „anksčiau visko buvo visiems ir nieko nestigo“ būtent tie, kam protas atsijungė ir dėl senatvinio marazmo, ir dėl visą gyvenimą valgytų sušalusių bulvių, tešmenų ir kanopų).

Rusijai būdinga su džiaugsmu kentėti kuo blogesnius vadus, antai šalis ligi šiol ilgesingai prisimena J. Staliną, ypač tie, kas gimė jau po jo mirties ir kieno tėvai ar seneliai nebuvo jo nužudyti; taip pat Lietuvoje karščiausiai pasakoja, kad „anksčiau visko buvo visiems ir nieko nestigo“ būtent tie, kam protas atsijungė ir dėl senatvinio marazmo, ir dėl visą gyvenimą valgytų sušalusių bulvių, tešmenų ir kanopų).
Andrius Užkalnis

Aš irgi nemanau, kad Rusijoje dėl naujojo skurdo, kurį atpigusi nafta tikrai sukels, bus politiniai pasikeitimai. Šalis turėjo ir turės banditus ir vagis valdžioje, marinuota vyriausiojo bandito Vladimiro Lenino iškamša ir toliau bus eksponuojama makabriškoje marmurinėje daržinėje prie Kremliaus sienos, prie kurios sulaidoti ir kiti rinktiniai pašlemėkai – ir vietoje Vladimiro Putino, kai jam ateis laikais pasitraukti į pensiją arba į geresnį pasaulį, bus kas nors kitas.

Bet čia kalba ne apie tai. Aš siūlau pažiūrėti tą Stanislavo Govoruchino filmą, kad žinotumėt, kaip atrodys socialinis alkanos Rusijos gyvenimas jau visai greitai. Ar aš žinau, kad ji tikrai bus alkana? Žinau, nes ji neturi iš kur paimti pinigų, ir per didelė, kad ją kas nors pašertų. Tiesa, gyventojų skaičius nuo 1990 metų sumažėjo keliolika milijonų (mažiau pašalpos gavėjų), bet dabar bus dar sunkiau, nes prieš ketvirtį šimtmečio dar buvo ką vogti iš sovietinių laikų, dar buvo galima išvogti ginkluotę arba valstybės turtą, kažką privatizuoti, o dabar to net nebus, nes viskas išvogta ir pasidalinta, paversta į užsienietiškus pinigus ir išvežta į Vakarus, gražiai nugulę Šveicarijos bankuose ir investuota į nekilnojamąjį turtą geriausiuose Londono rajonuose ir Majamyje.

O juk kentės paprasti žmonės, ne valdžia, sakysite jūs. Ir būsite teisūs. Taip, tiems, kas visa tai organizavo, tikrai bus gerai. Jiems visada būna gerai. Ar po Sočio olimpiados, ar po Čėčėnijos karo, ar po Krymo okupacijos – jiems visada viskas būna gerai. Ar paprasti rusai kalti, kad jų šalis tokia, klausite jūs. Tai o kas gi kitas kaltas?
Andrius Užkalnis

Rusija neišvengiamai kaip saldžią svajonę iš 1990-ųjų prisimins iš Amerikos perkamą žemiausios kokybės vištieną, „Bušo kulšeles“ (tik šiais laikais vargu ar kas besiųs humanitarinę pagalbą), neapsakomai baisios kokybės turkišką arbatą (dabar turkai jau nebe draugai, jie gal ir parduotų, bet rusai patys nepirks), ir olandišką spiritą „Royal“, kurį visi vadino rojaliu ir, taisyklingai skiesdami, iš litro spirito gaudavo penkis puslitrius labai blogos degtinės. Galbūt klijai „Moment“ grįš prie senosios formulės ir juos vėl galima bus uostyti pramogos tikslais.

Visa, kas nauja, yra gerai pamiršta sena. Kaip juodaodžiams iš blogų Čikagos, Atlanto ir Detroitų rajonų vienintelė alternatyva gaujoms, kalėjimui ir ankstyvai mirčiai yra gerai žaisti krepšinį, taip ir rusėms moterims vėl atsivers vienintelė galimybė ištrūkti iš žiurkyno: užsiregistruoti kokiame nuotakų kataloge ir tekėti į užsienį už iškrypėlio, kuris vertina ruses dėl gero kainos ir kokybės santykio, o ir atsivežti tas moteris iš Rusijos arčiau, nei iš Tailando ar Filipinų.

Visa tai jau bus greitai, šalyje greta jūsų.

O juk kentės paprasti žmonės, ne valdžia, sakysite jūs. Ir būsite teisūs. Taip, tiems, kas visa tai organizavo, tikrai bus gerai. Jiems visada būna gerai. Ar po Sočio olimpiados, ar po Čėčėnijos karo, ar po Krymo okupacijos – jiems visada viskas būna gerai. Ar paprasti rusai kalti, kad jų šalis tokia, klausite jūs. Tai o kas gi kitas kaltas? Žmonės turi viską, ko nusipelno. Jie ir toliau palaiko savo Putiną ir didžiuodamiesi galvoja, kad jų šalies protu nesuprasi. Gal protu ir nusuprasi, bet suvokti, kad į Rusiją ateina naujasis skurdas – ir ne mėnesiui, o ilgam – galės kiekvienas. Mano siūlomas filmas padės gerai įsivaizduoti, kaip visa tai bus. Ir nesakykit, kad nepelnyta.

„Taip gyventi negalima“, 1990, režisierius ir scenarijaus autorius Stanislavas Govoruchinas.

www.DELFI.lt