×

Iššifruoti Rusiją. A. Užkalnis. Režimo dainius Nr.1

18. gruodžio 2015 , Andrius Užkalnis
Stopkadras / youtube.com

Rusijoje menininkas visada renkasi, kam tarnauti. Buvo trumpas laiktotarpis (prezidento Boriso Jelcino administracija), kai rinktis nebuvo būtina. Jei nenori, gali sau kažką daryti, niekas per daug nebaus už dantų šiepimą, niekas labai neapdovanos už vaikščiojimą ant paskutinių kojų ir vizginimą uodegą. Maždaug vienodai visiems, beveik.

Tai buvo netipiškas laikotarpis. Prieš jį buvo dešimtmečiai, ir po jo yra, ir, matyt, bus šimtmečiai įprastinės rusiškos tvarkos, kai menininkas arba yra prie dvaro tarnaujantis, arba emigracijoje. Net Nikita Chruščiovas, Sovietų Sąjungos lyderis, kurį laiką vertintas kaip reformatorius ir laisvintojas, asmeniškai parodoje iškoliojo tapytojus-avangardistus ir išvadino juos „pedarstais“ (tiksli citata: „Mano anūkas geriau nupieštų. Kas čia yra? Kas jūs, vyrai ar pederastai prakeikti, kaip jūs galite taip tapyti? Jūs sąžinę turite?“). Tai vyko 1962 metų gruodžio pirmą dieną ir nuo to laiko Rusijoje iš esmės niekas nepasikeitė.

Valdžios atstovai Rusijoje ligi šiol labai gerai išmano meną (kuo aukštesnis postas, tuo gilesnė menotyra), ir būtent todėl Vladimiras Putinas, atėjęs į valdžią, pirmiausia uždraudė TV lėlių programą, kur buvo parodijuojamas jis pats. Ne uždraudė: televizija pati atsisakė. Pagalvojo: taip bus geriau.

Menininkų, aptarnaujančių režimą, Rusijoje visada buvo įvairių kategorijų.
Yra tie, kas šiaip laikas nuo laiko pašlovina vadą, o šiaip užsiima savo kūryba apie amžinąsias vertybes: meilę, išdavystę, vienišumą, grožį. Maždaug taip dirbo Salomėja Nėris, kuri nesunkiai rastų sau vietą dabartinėje Rusijoje.

Kaip tapti tokiu sėkmingu, kurio neima joks velnias ir kuris yra šalies apyvartoje jau nuo 1964 metų, kai vaidino nenormaliai optimistiniame filme „Aš žingsniuoju per Maskvą“? Tas filmas iš esmės buvo simbolis visko, kuo Nikita Michalkovas užsiiminės kitus penkiasdešimt metų: vykdys valstybės užsakymą.
Andrius Užkalnis

Yra tie, kas paprastai mėgsta jaustis nepriklausomais, ir truputį lyžteli valdžios uodegą, kai jau rimtai prispaudžia. Šitie meno ir kultūros veikėjai labai patogiai net į sąrašą surašyti (515 pavardžių). Kai kurie pasirašiusiųjų sąrašo nariai pasakojo, kad pasirašė be jokio spaudimo: paskambino, sakė, Kultūros ministras, mandagiai pasiūlė pasirašyti, nei spaudė, nei ką. Čia kaip iš to anekdoto: „gal norėtum atiduoti mums savo piniginę, ar labiau patiktų, kad tau rankas sulaužytų?“. Kultūros veikėjai užuominą suprato, pasirašė, ir juos paliko ramybėje iki kito karto. Kitą kartą jiems paskambins, kai reikės vienbalsiai pritarti kokių nors liaudies priešų išsiuntimui iš šalies, arba pasveikinti 25 metų laisvės atėmimo bausmę kam nors iš kolegų.

Tačiau yra ir tų kultūros veikėjų, kuriems net nereikia pasirašinėti. Režisierius Nikita Michalkovas, kuris taip pat yra ir Rusijos kinematografininkų sąjungos pirmininkas (tai yra, viso Rusijos kino bosas, be kurio nė vienas kinematografinis rublis nepasiskirsto iš valstybinės kišenės), kuriam ir skirtas šis straipsnis, ne tokio kalibro, kad su visais pasirašinėtų: jis padarė atskirą, savo, kreipimąsi. Michalkovas neturi šlovinti režimo: jis pats yra režimo dalis, ir neseniai, gruodžio 10 d., gavo iš Vladimiro Putino ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“ (1-ojo laipsnio), už „didelį įnašą į visos valstybės užduočių realizavimą, Rusijos socialinę ir ekonominę plėtrą ir aktyvią visuomeninę veiklą“.

Jis propagandininkas su aristokrato, gaspadoriaus kvapeliu, negalintis atsispirti valdžios simboliams – pagarsėjo oficialiai iškaulytais mėlynais žiburėliais ant automobilio, nes kinematografininkų vadas kartu su visais negali sėdėti transporto kamščiuose, jam daug kur reikia važiuoti.
Andrius Užkalnis

Vešliais ruonio ūsais drebinantis kelių kartų Rusijos moterų širdis (prisimenu, mano vaikystėje ūsuoto Michalkovo plakatas kabojo kirpykloje Vilniuje, ir jis nebuvo per prievartą pakabintas, kaip kokia nors vaizdinė agitacija: kirpėjos turbūt pačios buvo patalpas papuošusios). Nikita Michalkovas niekada nebuvo baisiai produktyvus. Jam septyniasdešimt metų: per ilgą gyvenimą tik apie dvidešimt pastatytų filmų ir apie dvidešimt filmų, kuriuose jis suvaidino vaidmenis, įskaitant, žinoma, ir vaidmenis savo paties filmuose, nes kam siūlyti kitiems vaidmenis, kai gali pats kuo puikiausiai tai padaryti. Kiekvienas milijonas rublių padeda gyvenime.

Kaip tapti tokiu sėkmingu, kurio neima joks velnias ir kuris yra šalies apyvartoje jau nuo 1964 metų, kai vaidino nenormaliai optimistiniame filme „Aš žingsniuoju per Maskvą“? Tas filmas iš esmės buvo simbolis visko, kuo Nikita Michalkovas užsiiminės kitus penkiasdešimt metų: vykdys valstybės užsakymą. Nikitos Chruščiovo Sovietų Sąjungoje, praėjus keleriems metams po Jurijaus Gararino pirmojo skrydžio į kosmosą, reikėjo optimistinio smagiai priekin žingsniuojančios šalies paveikslo, kur problemų nėra, o jei kokių ir yra, tai jas greitai besišypsodami išsprendžia.

Nuo tada praėjo daug laiko, ir Nikita Michalkovas ėjo per dešimtmečius švilpaudamas: 1979-aisiais vaidino tarybiniame vesterne „Sibiriada“, kuris iš esmės atspindėjo Leonido Brežnevo epochos laimingiausią momentą: vakarų Sibiro naftos įsisavinimą, dėl kurio dešimtį metų šalis gyveno nė velnio nedirbdama, viską pirko užsienyje už valiutą, ir paskui priėjo natūralų liepto galą, kai naftos kainos krito.

Filme Nikita Michalkovas vaidino Sibiro šaunuolį, į filmo pabaigą tapusį didvyriu. Nežinia, kiek aktoriui padėjo gauti šį vaidmenį, kad filmo režisierius buvo jo vyresnysis brolis, Andrejus Michalkovas-Končalovskis. Šeimyninė ranga visada buvo tos šeimos stiprioji pusė. O gal tik sutapimas.

Maždaug tuo pat metu (1977 metais) jis režisavo „Nebaigtą pjesę mechaniniam pianinui“, kurioje pats ir vaidino (o kaip gi), ir kur Antono Čechovo apsakymų motyvais personažai atsidavė rusiškam sentimentalumui ir net nusižudyti žmoniškai nesugeba: viskas seklu – ir upė, ir emocijos, ir romantika.

Nikita Michalkovas niekada nebuvo baisiai produktyvus. Jam septyniasdešimt metų: per ilgą gyvenimą tik apie dvidešimt pastatytų filmų ir apie dvidešimt filmų, kuriuose jis suvaidino vaidmenis, įskaitant, žinoma, ir vaidmenis savo paties filmuose, nes kam siūlyti kitiems vaidmenis, kai gali pats kuo puikiausiai tai padaryti. Kiekvienas milijonas rublių padeda gyvenime.
Andrius Užkalnis

Po Sovietų Sąjungos griūties visi, kas netingi, smerkia Stalino nusikaltimus, ir Nikita Michalkovas 1994 metais sublizga kūriniu, gavusiu „Oskarą“ už geriausią užsienietišką filmą: „Išvarginti saulės“. Bendras rusų ir prancūzų filmas (apie Prancūzijos indėlį rusai, pasakodami apie šį filmą, visada pamiršta), kalbantį apie vieną dieną prieškario Rusijoje, kai užeinanti Stalino represijų banga išvarto ir sunaikina visų gyvenimus. Pats Michalkovas taip pat vaidina šiame neblogai sukaltame ir įtaigiame filme, kurio vertė būtų didesnė, jei jis nebūtų (kaip visada Michalkovo karjeroje) talentingas šnekėjimas pagal užsakymą.

Filme suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė, apie kurią britų kino kritikas Barry Normanas yra pasakęs, kad ji tokia lėkšta, kad reikia džiaugtis, kad niekad nepasisuka profiliu, nes tada jos ekrane visiškai nesimatytų. Užtat mūsų tautiečiai, mėgstantys pasigirti pritemptais susijusių su Lietuva asmenų pasiekimais, gavo progą gerą dešimtmetį kalbėti apie beveik lietuvių aktorę (būtų lietuvė, jei sugebėtų lietuviškai kalbėti), kuri beveik gavo Oskarą ir kurią praktiškai vos ne žino Holivude. Beveik.

Paskui Rusija liovėsi šniurkščioti apie nelaimingai nukankintuosius ir pradėjo dūsauti dėl prarastos imperinės didybės, ir čia Nikitas Michalkovas, įsisavinęs nežmoniškus kiekius valstybinių pinigų, pastatė įspūdingą ir nostalgijos išmirkytą istorinę dramą „Sibiro kirpėjas“ (1998). Ar pats nusifilmavo, klausiate jūs? O kaip gi. Čia jis ne kas kitas, o imperatorius Aleksandras III-asis. Po šio vaidmens rusai kalbėjo, kad Nikitai Michalkovui beliko suvaidinti Dievą, visi juokėsi, o režisierius, esu tikras, patyliukais įtraukė šį vaidmenį į ateities planus. Tame filme jis buvo ne tik režisierius ir aktorius, bet ir scenaristas ir prodiuseris – ir teisingai, nėra čia ko pinigais dalintis su kuo nors.

Filmų būta ir daugiau (paskutinis, „Saulės smūgis“, apie meilę ir baltagvardiečius, pastatytas 2014 metais), ir visi sėkmingai taikė į tiksliai tokį patriotizmą, kuris reikalingas valdžiai, kuri nemėgsta per gudraus šnekėjimo.

Didžiojoje Rusijos protų plovykloje Nikita Michalkovas buvo ir yra aukštosios virtuvės atstovas: tai ne koks nors Nikolajus Rastorgujevas iš grupės „Liubė“, trypiantis scenoje kariškais auliniais, apsivilkęs karišką uniformą, ir bliaunantis militaristinius romansus apie rusiško ginklo šlovę.
Ne, jis propagandininkas su aristokrato, gaspadoriaus kvapeliu, negalintis atsispirti valdžios simboliams – pagarsėjo oficialiai iškaulytais mėlynais žiburėliais ant automobilio, nes kinematografininkų vadas kartu su visais negali sėdėti transporto kamščiuose, jam daug kur reikia važiuoti. Abejojate, ar Lietuva kuo nors skiriasi nuo Rusijos? Pabandykite įsivaizduoti, kad Lietuvoje kokios nors kūrybinės sąjungos vadovas gauna autotransportą su mėlynais žiburėliais. Negalite įsivaizduoti. Aš irgi negaliu. Ir ačiū Dievui.

Kodėl jam (ir jo broliui) taip sekėsi? Turbūt labai naudinga turėti tėtį Sergejų Michalkovą, Lenino premijos ir trijų Stalino premijų laureatą, Socialistinio darbo didvyrį, valstybinės premijos laureatą, akademiką ir kitokį valdžios numylėtinį, lygiai taip pat be jokių kliūčių plaukusį per kūrybą ir gyvenimą, kaip ir jo sūnus. Būtent Sergejus Michalkovas sugebėjo ne tik parašyti Sovietų Sąjungos himno žodžius prie Stalino, ne tik juos pakeisti 1977 metais („nauja redakcija“), bet ir trečią kartą perrašyti himną, jau prie Vladimiro Putino, 2000 metais. Senasis dvaro dainius tada pranešė, kad jis „norėjo sukurti Stačiatikių valstybės himną“ ir „visada buvo tikintis“. Keista, kaip poetas buvo apie tai pamiršęs pasakyti Stalinui ir Brežnevui. O dar jis rašė knygutes vaikams ir prieš mirtį irgi gavo ordiną iš Vladimiro Putino rankų.

Štai jums pabaigai anekdotas iš Rusijos.

Žurnalistas pradeda klausimą Putinui: „Štai jūsų bičiulis, režisierius Nikita Michalkovas...“. Putinas jį pertraukia, juokdamasis mojoja rankomis. „Baikit, baikit, koks jau bičiulis. Tiesiog, na, jo ūsai labai smagiai man užpakalį kutena.“

www.DELFI.lt
449