Imperijos šukės. Svetimus namus čia galima tiesiog užimti ir gyventi

Abchazija seniai susigyveno su savo „nepripažintumu“ – nepriklausomybę paskelbė prieš 24 metus, po karo su Gruzija. Prieš aštuonerius metus ją pripažino pirmos valstybės – Venesuela, Nikaragva, Nauru ir Vanuatu, o svarbiausia – Rusija, kuri kasmet teikia finansinę paramą, praktiškai dotuoja šią nepripažintą teritoriją. Vietos gyventojai jau priprato eiti pro sugriautus namus, kurių gausu net sostinėje, tenkintis importinėmis prekėmis ir gyventi iš rusiškų išmokų.

Naujienų portalas DELFI kartu su „Spektr“ pradeda tarptautinį projektą „Imperijos šukės. Istorijos iš nepripažintų teritorijų“, kurį sudarys išskirtiniai reportažai apie tai, kaip dabar žmonės gyvena Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje ir Donbaso teritorijoje. Pirmajame straipsnyje – žurnalistės Natalijos Zotovos ir fotografo Jevgenijaus Feldmano įspūdžiai iš kelionės į Abchaziją.

Rusijos ir Abchazijos siena prasideda staiga, tarp tipinių kioskelių su čurčchelomis (saldumynas iš suvertų ant siūlo riešutų sutirštėjusiame vynuogių sulčių sirupe), suverstų į krūvas apyrankių iš kriauklelių ir kalnų plastikinių šiukšlių kelkraščiuose. Prie pasienio kontrolės punkto veda grotuotas koridorius po atviru dangumi, juo vaikšto atostogaujančių rusų šeimos su lagaminais, chalatus vilkinčios damos su produktų paketais, sunkiai eina kaukazietė moteris su iki viršaus prikrautu vežimėliu. Rusijos pasienio postas – tvarkingame baltos ir mėlynos spalvos pastate su kondicionieriumi. Tiesiai prieš pasų kontrolės būdeles guli du kiemsargiai be antkaklių – vėsinasi.

Psou upė – Rusijos ir Abchazijos siena. Tiltą reikia pereiti pėsčiomis. Yra ir automobilių tiltas, tačiau dažnai eilės ten žymiai didesnės. Toliau – dvi spindinčios, naujutėlaitės neapmuitintų prekių parduotuvės ir vėl pasieniečių būdelės. Gieda gaidys.

Abchazijos pasienyje kondicionieriaus nėra, bet galima pasislėpti nuo karščio oranžiniame, tarsi iš kosmoso į dulkėtą žemę nukritusiame „Akvafon“ biure – čia vazose pamerktos gyvų gėlių puokštės ir parduodamos vietos SIM kortelės. Abchazijoje – du mobiliojo ryšio operatoriai. Privatus „Akvafon“ veikia nuo 2003 m., prieš aštuonerius metus jį nupirko rusų „Megafon“. Antras operatorius sukurtas vietos kapitalo prisidėjus valstybei – „A-mobail“, veikia aštuonerius metus. Būtent šių dviejų kompanijų besikaitaliojančios reklamos užima apie 90 proc. visų reklaminių stendų palei plentą ir gatves. Mobilusis ryšys ir internetas nepripažintoje valstybėje puikiai funkcionuoja.

Atvykusieji upeliu suteka į siaurą praėjimą tarp dviejų kioskų, kad patektų į automobilių stovėjimo aikštelę, sėstų į taksi ir galiausiai pajudėtų jūros link.

„Kaip blizgėjo gruziniškų skėrių padai“

Vaikščioti po Suchumį nėra lengva, ypač lietingu oru – kai kur visai nėra šaligatvių, o asfaltą pakraščiuose keičia greideriu sulygintas žvirgždas (tiesa, kai kur centre yra naujų, lygių plytelių). Yra ir duobių, atvirų kanalizacijos šulinių, kur jau spėjo primesti šiukšlių.

Mieste daug apleistų pastatų. Suchumio geležinkelio stotis – su kolonomis, smailia, aptverta aukšta tvora. Garlaivio formos prieplauka uosto rajone pastatyta ant vandens nuo sovietų laikų, kai Abchazija buvo madingas kurortas – pirmame aukšte dvidešimties metų senumo chaosas ir dvokas, antrame – atvira kavinė su vaizdu į jūrą, su surūdijusiais turėklais bei kraupoku betoniniu delfinu, žiūrinčiu nuo stogo. Laisvės aikštėje aklais langais žvelgia Vyriausybės rūmai – didžiausias statinys mieste. Viduje užaugo figos. Pastatas buvo sudegintas 1993 m. vykstant kovoms už Suchumio išlaisvinimą. Prieš metus, užimdama miestą, gruzinų kariuomenė išsprogdino paminklą Leninui priešais pastatą, nuo to laiko postamentas stovi tuščias.

Visa kita padarė laikas. Langų stiklų ir durų seniai nėra, bet laiptai į antrą aukštą liko sveiki. Ant sienų prirašinėta: „Denisas – liurbis“, „Ilgiuosi“, „Ar tu – garbingas Apsnos (Abchazijos pavadinimas nacionaline kalba) sūnus?“, trenkia šlapimu.

Per karą gruzinai bėgo nuo bombų ir rusų, palikę visą nuosavybę. Pasilikusiems pavyko be vargo pasisavinti namus ir naudingus plotus, o žmonės, prisigrobę per daug pabėgusių šeimininkų palikto nekilnojamojo turto, nepajėgė juo pasirūpinti.

Tik pastaraisiais metais nepripažintos respublikos valdžia prakalbo apie įstatymą, pagal kurį nekilnojamąjį turtą atims, jei „šeimininkas“ ilgai jo nesutvarkys. Tai padaryti nebus sunku – niekas nesivargino oficialiai įteisinti savo nuosavybe užgrobtų pabėgusių šeimininkų namų, butų ir sklypų. Abchazijos valdžia tokią padėtį palaikė, netgi buvo priimtas specialus sprendimas, pagal kurį visi išvykusieji neteko teisių į paliktą nekilnojamąjį turtą. Čia galima metų metus gyventi užgrobtame name, ir niekas nepaprašys dokumentų. Vietos teisininkų teigimu, maždaug pusė vietos nekilnojamojo turto yra pilkojoje zonoje.

Abchazijoje klesti neseniai pasiektos pergalės kultas, – „aiaaira“ abchaziškai, – taip vadinasi valstybinis himnas ir dar daug kas, pradedant gatvėmis, baigiant naujienų portalais ir svečių namais.

Suchumio centre kabo amžini, pamažu blunkantys reklaminiai plakatai su pirmo prezidento – Vladislavo Ardzinbos veidu. Už poros kvartalų nuo Vyriausybės rūmų – bendras kapas ir paminklas gynusiems Tėvynę – į žemę įsmeigto kardo pavidalo.

Rugpjūčio 14 d. čia ateina su gėlėmis. „Per šį karą visi ko nors neteko. Pusė tautos žuvo šiame kare“, – sako juodaplaukė Natella, vilkinti dryžuotą suknelę, ir deda prie paminklo raudonų gvazdikų. Žinoma, ji stipriai perdeda – per pirmą konfliktą 1992–1993 m. žuvo maždaug po 4 tūkst. žmonių kiekvienoje pusėje, na o šiuo metu Abchazijoje – 242 tūkst. gyventojų. Jos šeima tada gyveno Tkvarčelyje, jie buvo patekę į Gruzijos blokadą: „Be maisto, be informacijos. Žmonės tino iš bado, kaip Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas) per blokadą.“ Jos brolis, gydytojas, ruošė laidojimui žuvusiųjų kūnus: „Vaikinams buvo nutrauktos kojos, rankos, reikėjo juos deramai atrodančius tėvams atiduoti.“

Ne tiek daug gėlių per dieną atneša prie paminklo – keli vainikai, kelios puokštės. Ir vis tik karo atgarsiai šiandien visur. „Prisiminkime, abchaze, prisiminkime pagaliau, / prisiminkime su tavim, kaip ėjome naktį, / Kaip blizgėjo gruziniškų skėrių padai.“ Krantinėje visu garsu įjungtas grotuvas automobilyje – daina sukurta pagal žuvusio Abchazijos ir Gruzijos kare Timuro Bigvavos eiles.

„Atvykau kariauti, bet man pasakė – jei negavau palaiminimo, – ji bučiuoja kryželį ant kaklo, – tapsiu žudike“, – sako Tatjana Šutova, karo dalyvė iš Rusijos, atvykusi į Abchaziją savanore prieš 24 metus. Dabar ji reguliariai čia atvyksta susitikti su kovos draugais. Todėl, pasakoja Tatjana, iš pradžių ji rūpinosi sužeistaisiais, o paskui buvo žvalge Šamilo Basajevo (vienas iš čečėnų kovotojų lyderių, organizavęs kelis didelius teroro išpuolius Rusijoje, per kuriuos žuvo daug žmonių, likviduotas federalinių pajėgų 2006 m.) būryje. Nepopuliari figūra, – kartoja ji. – Bet jis – mano brolis, mes su juo susibroliavome. Broliai būna geri ir blogi, myliu Šamilą net dabar, net dabar jo gedžiu. Abchazijoje jis buvo idealus. Aš – čegevaristė, jaunystė buvau įsimylėjusi Che Guevarą. Kartą mitinge jį mačiau (per jo vizitą Maskvoje 1964 m.)... Norėjau eiti paskui jį, tai mano gyvenimo vyras. Ten nepavyko, bet pavyko čia – irgi barzdotas, irgi ginklai, visa tai išgyvenau.“

Karą prisiminė ir turistė Nina iš Nižnij Novgorodo, atvykusi į Suchumį vedina sentimentų – ji kartą, prieš 30 metų, čia atostogavo, o dabar baisisi permainomis: „...O svarbiausia – visi kalba: „Pas mus juk buvo karas.“ Iš pradžių išnuomoja butą už du su puse (tūkstančius rublių parai (apie 35 eurai)), o paskui paaiškėja: „Kartais ateisiu čia pernakvoti.“ Turguje parduoda vyną – tokio marmalo gyvenime negėriau. Parduotuvėje nieko neįmanoma nusipirkti.“ Nina sako, kad atvyko atostogų į Abchaziją dar ir todėl, kad rusams Turkija ir Egiptas buvo neįkandami, bet prisiekinėja daugiau čia kojos nekelti. „Čia juk Abchazijos sostinė, tiesa? O Abchazijos prezidentas čia gyvena ar Sočyje, – piktinasi ji. – Na ir kas, ir pas mus buvo karas! Vadinasi, reikia ir toliau mėšle gyventi?“

Iš tiesų apie karą kalba taip, lyg jis būtų vykęs vakar. „Ekonomika tik dabar pradeda gerėti“, – aiškina vietos gyventojai, nors jau nuo tada, kai Rusija pripažino respublikos nepriklausomybę, praėjo aštuoneri metai.

Planą parašykite, ar ką

„Neaišku, koks šalies planas. Vieni išėjo, atėjo kiti – ir visi bando išvesti šalį iš krizės, tie mėtymaisi žmonėms mirtinai įgriso, – sako abchazė verslo konsultantė Anna Kaliagina. – Planą parašykite, ar ką! Tai tik mano nuomonė, tačiau iš pradžių (kai Rusija pripažino nepriklausomybę) šalyje prasidėjo euforija – mus pripažino, mums duoda pinigų. „Atkurkite arbatos sritį.“ O ekonomistai nepaskaičiavo, kur keliaus ta arbata, ar grįš investuoti pinigai. Po euforijos kilo minčių, kad pinigai ne ten keliauja. Ėmė skirti (lėšų) infrastruktūros plėtrai – mokyklos, darželiai. Šis ėjimas buvo protingas – dabar turime gerus kelius, apšviestas apylinkes.“

Vis tik bandoma suplanuoti plėtrą. Abchazijoje iki šiol nėra daugelio bazinių įstatymų, kreditų sistemos, žemės kodekso – juos siūlo įtraukti į prieš pusmetį patvirtintą šalies dešimties metų vystymosi strategiją. Ši programa prasideda Si Dzinpingo ir Sergejaus Glazjevo citatomis, bet konkretūs „kelio žemėlapiai“, kaip realizuoti plėtrą, turi būti sudaryti tik rudenį.

Net dokumento autoriai pabrėžia, kad 50–55 proc. realaus bendrojo vidaus produkto (BVP) tenka šešėlinei ekonomikai – tai keturis kartus daugiau už biudžeto pajamas.

„Mokesčių sistema labai tausojanti, – pasakoja A. Kaliagina. – Pajamų mokestis sudaro 31 proc. Yra specialus mokestis – jei esi individualus verslininkas, moki 800 rublių per mėnesį (apie 12 eurų). Jei turi mini viešbutį iki 50 vietų – irgi specialus mokestis, labai mažas. Klausimas, kaip surinkti tuos pinigus.“

Du mėnesiai kurortinio sezono padeda uždirbti – turistams nuomoja kambarius privačiuose namuose, vežioja taksi maskvietiškomis kainomis ir parduoda viską, kas įmanoma.

2013 m. Abchazijoje nominalusis BVP vienam asmeniui buvo 2 463 eurai – maždaug tarp Filipinų ir Butano. Pavyzdžiui, Rusijoje 2014 m. šis rodiklis buvo 13 441 euras.

Šeimininkiškas jausmas

Iš esmės verslas Abchazijoje vietinis, aiškina A. Kaliagina. Ji gimė čia, bet per karą su šeima išvyko į Rusiją. Grįžo 2008 m., po antro karinio konflikto ir Rusijai pripažinus šią teritoriją, na ir tapo pati sau „bandomąja verslininke“.

Patirties Anna įgijo tiek, kad sukūrė verslo paramos fondą „Aidgylara“. Fondas teikia paramą verslininkams, visų pirma, norintiems į rinką ateiti rusams.

„Čia – dešimto dešimtmečio Rusijos ir šiuolaikiškumo mišinys, – sako ji. – Kitoks gyvenimo ritmas. Verslininkas čia atvyksta pasitempęs, mano: „Dabar parodysiu, ką sugebu.“ O jam sako: „Brangusis, sėsk už stalo, atsipalaiduok.“

Povandeninė kliūtis užsienio verslui dar ir ta, kad verslininkai gali netyčia nusižengti Abchazijos įstatymams. „Todėl, kad vietos gyventojai jiems sako: „Nesijaudink, viską broliškai sutvarkysim“, – aiškina A. Kaliagina.

Didelis užsienio kapitalas ne itin domisi mažyte teritorija. „Mūsų tik 240 tūkst. gyventojų, na ir du mėnesius per metus – turistai. Kam čia ką parduoti, – sako A. Kaliagina. – Antra problema – mes nepripažinti. Bankininkystės sistema netobula, sąskaitos tranzitinės.“

Abchazijoje faktiškai nėra kreditų verslui, t. y. nėra kur gauti pradinio kapitalo. Abchazijos įmonė neturi teisės prašyti paskolos Rusijos banke. „Kai nusprendžiau kelti savo mažą pradedančiąją įmonę į kitą lygį, kredito garantijai iš manęs pareikalavo kitos, jau veikiančios parduotuvės“, – pasakoja skaitmeninės technikos parduotuvės ir sveiko maisto kavinės Suchumio centre savininkas Denisas Samanba. Verslo pradžiai jam reikėjo tik 500 tūkst. rublių (7 300 eurų). Galiausiai jam teko skolintis iš privataus asmens už 120 proc. metinių palūkanų, ir dėl šios sumos net teko tartis tarpininkaujant pažįstamiems – iš pradžių norėjo 180 proc. (palūkanų).

Žodžiu, kalta ne tik valdžia. „Per karą žmonės (patyrė) skausmą, stresą, o paskui atėjo laisvė. Tada žmonėms reikėjo pasitelkti šeimininkišką jausmą, bet pirmiausia plūstelėjo jausmas „mes laisvi“. Laisvė puiku, bet mes net nuo savo įsipareigojimų nesame laisvi. Jei esi tikras šeimininkas, rūpiniesi, kuri, neleidi griauti“, – įsitikinusi A. Kaliagina. Šalies sava čia tarsi nelaiko, todėl ir nereikalauja šaligatvių.

Suchumyje – du teatrai ir tik vienas kino teatras, kuris veikia ne visada. Jaunimui, tokiems kaip Denisas Samanba, tenka pramogauti patiems. Madinga vieta – kavinė „Banga“ Sinopo paplūdimyje. Ten kiekvieną vakarą nemokamai rodo filmus. Denisas – klubinio gyvenimo mėgėjas, prieš pusmetį jis su draugais organizavo vakarėlį „Amnezia Project“ su didžėjais iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Nes Suchumyje visai prastai su naktiniu gyvenimu, sako jis.

Vasarą buvo didelis kultūrinis renginys – Suchumis ir Gagrai rengė nepripažintų respublikų pasaulio čempionatą. Vieną iš miesto stadionų dėl čempionato ką tik perstatė – dailus tribūnų linkis, ryškios naujutėlaitės kėdės. Antras stadionas – Respublikos – taip ir liko stovėti nutriušusioje sovietinėje didybėje. Jį supa seni vaisių ir chačapurių kioskai, todėl ne iš karto aišku, kur įėjimas, virš tribūnos nematyti švieslentės. Kita tribūna neveikianti, uždengta ritiniu ir atitverta tvorele.

Dailininkas restauratorius Anzoras Sakanija atėjo į stadioną, nes mėgsta vaikščioti basomis po žolę, jis nė nežinojo, kad šiandien čia – Abchazijos (futbolo) čempionato rungtynės, „Spartakas“ („Očamčira“) žais su komanda „Šachtior“ („Tkvarčelis“).

Dabar A. Sakanija dėsto Abchazijos valstybiniame universitete (teritorijoje tik du universitetai ir atviras Suchumio institutas), o restauruoti šalyje seniai nėra ko – tiksliau valstybė neužsako darbo.

„O kur dirbti jūsų abiturientams?“

„Na, dabar – visur, – nutęsia jis. – Visoje posovietinėje erdvėje po mokslų sunku rasi darbą. Tiems, kas mokosi penketais (t. y. geriausiais pažymiais) lengviau – juos priima į aspirantūrą Maskvoje, Sankt Peterburge...“

„O jie ten lieka?“

„Daug lieka. Bet daug ir grįžta!“ – jis labai stengiasi įžvelgti pozityvą. O į klausimą apie atlyginimą ir ar jo pakanka, jis atsako išsisukinėdamas: „Gyvenimas nėra vien atlyginimas. Svarbiausia – kiek žmogus dvasiškai turtingas. Žinote, kaip vadina Abchaziją? Sielos šalimi!“