×

Imperijos šukės. Rusiško pasaulio gniaužtuose: palikti numirti skurde

28. vasario 2017 , Michailas Skorikas, Spektr.press, DELFI.LT
Donbasas © Vida Press

Vienintelis pasirinkimas įsijungus televizorių – rusiški kanalai ir propagandinės vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ televizijos, transliuojamos pasitelkus įrangą ir studijas, kurias jėga separatistai perėmė tiek iš regioninių, tiek iš valstybinių kanalų. Tokia pati situacija ir su radijo stotimis. Visi prieškariniai vietos laikraščiai, išskyrus ambasadorių iš Rusijos misiją atliekančius, buvo uždaryti.

Naujoji valdžia tiek tiesiogiai, tiek per įvairias visuomenines organizacijas finansuoja per 16 naujų regioninių laikraščių ir dešimtis naujų „respublikinių“. Agitacijai čia pinigų negailima, tad nieko keisto, kad jos pilna ant kiekvieno kampo.

Naujienų portalas DELFI kartu su „Spektr“ tęsia tarptautinį projektą „Imperijos šukės. Istorijos iš nepripažintų teritorijų“, kurį sudaro išskirtiniai reportažai apie tai, kaip dabar žmonės gyvena Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje ir Donbaso teritorijoje. Šioje dalyje – išskirtinio reportažo iš Donbaso tęsinys.

Internetas veikia visur, net ir vietose, kur dėl mūšių nėra mobiliojo ryšio (pavyzdžiui, Dokučajivske). Deja, tiekėjams buvo griežtai nurodyta blokuoti konkrečius „tariamai žalingus ukrainietiškus portalus“. Šio grasinimo, paremto bausmių pažadais, stropiai laikomasi. Kalbant apie ukrainietišką turinį, čia galima žiūrėti tik „Šachtior“ futbolo rungtynes, kurias vietos kabelinės televizijos tinklai pasirinktinai transliuoja specialiais kanalais. Informacijos laukas absoliučiai monolitinis – vietos laikraščiuose išskirtinai optimistinės naujienos apie pergales laukuose, gamyklose ir fronto linijose.

Svarbu suvokti, kad Donecke praktiškai nebeliko politikos formuotojų, tų, kurie galėtų ir norėtų vadovauti – viešam bendradarbiavimui su rusais nesiryžo nė vienas iš Aukščiausiosios tarybos deputatų, vos vienas iš srities valdžios, o demokratiniu keliu išrinktas miesto meras ėmė ir išvažiavo. Valdžios aparatas vienas dalykas, o štai socialinių tarnybų sistema išliko – tiek pensijų fondas, tiek vaikų rūpybos institucijos.

Donbasas
© Vida Press

Todėl, kai praktiškai praėjus metams po miesto užėmimo, naujoji valdžia 2015 metų balandį nusprendė atnaujinti pensijų mokėjimą, ypatingų problemų nekilo. Senosios ukrainietiškos pensijos buvo paprasčiausiai perskaičiuotos kursu 1 ir 2 (realus tuo metu buvo 3 ir 1, o dabar maždaug 2,2 rubliai už vieną griviną) ir imtos mokėti rubliais. Taip pat pasielgta ir su negalios išmokomis, motinystės išmokomis ir kita socialine finansine pagalba. Pati didžiausia pensija „Donecko liaudies respublikoje“ dar visai neseniai siekė 2490 rublių (40 eurų) – buvusi 1240 grivinų, minimali – 2000 rublių (32 rubliai). 2016 metų rugpjūtį išaugo 10 proc.

Pensijų dydžiai ir pensininkų skaičius – vienas iš nedaugelių viešai prieinamų duomenų apie „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ gyvenimą. Taigi, remiantis oficialiais „Donecko liaudies respublikos“ Pensijų fondo duomenimis, 2016 metų rugpjūtį 675 tūkst. pensininkų buvo išmokėta 2,9 mlrd. rublių. „Luhansko liaudies respublikos“ Pensijų fondas skelbia, kad pensijos mokamos 474 tūkst. žmonių. Iš viso 1,15 mln. pensininkų!

Ar šie skaičiai nelaužti iš piršto, nepasakys niekas. Kaip jau buvo rašyta anksčiau, remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, minėtose respublikose gyvena per 2,7 mln. žmonių. „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ statistikos departamentai skelbia, kad ten gyvena atitinkamai 2,3 ir 1,5 mln. žmonių, o tai žymiai didesnis skaičius, nei pateikia Jungtinės Tautos. Tai maždaug 75 proc. skaičiaus žmonių, gyvenusių nepripažintų respublikų teritorijose prieš prasidedant karui.

Donbasas
© Vida Press

Kad ir kaip į kokius skaičius žiūrėtume ir kaip juos beinterpretuotume, faktas lieka faktu – demografiniai rodikliai linksta pagyvenusių žmonių pusėn.

Viskas labai paprasta – jiems tiesiog sunkiau išvažiuoti. Paradoksalu tai, kad jie yra ir patys laimingiausi „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ gyventojai. Dar visai neseniai dauguma pensininkų kartu su „rusiškomis“ gaudavo dar ir savo ukrainietiškas pensijas. Remiantis Ukrainos socialinės politikos ministerijos suteikta informacija, Donecko srityje pensijas gauna 550 tūkst. pensininkų-persikėlėlių.

Buvo laikas, kai Ukrainos valdžia oficialiai paskelbė, kad negali vykdyti savo įsipareigojimų okupuotose teritorijose. Tiems, kurie persikelia į Ukrainos teritoriją, pensija skaičiuojama ir toliau. Žmonės masiškai vyko į Ukrainą ir ten registravosi kaip pabėgėliai, o iš tikrųjų ir toliau gyveno savo namuose Luhanske, Donecke ir Horlivkoje. Pensijas jiems Ukraina perveda į sąskaitas banke.

Be to, didžiausiuose „Donecko liaudies respublikos“ miestuose Rinato Achmetovo labdaros fondas 2014 metų rudenį pradėjo teikti masinę humanitarinę pagalbą maisto produktais. Dabar ją gauna visi vyresni nei 60 metų žmonės, visos vienišos mamos ir visi vaikai iki šešerių metų. Nuo 2015 metų rugpjūčio kiekvieną mėnesį išdalinama per 500 tūkst. maisto produktų rinkinių, kurių kiekvienas sveria 13 kilogramų. Maždaug nuo tada regiono žiniasklaidai apie šio fondo veiklą draudžiama bent žodeliu užsiminti.

Valdžia negali užkirsti kelio maisto produktų tiekimui žmonėms, tačiau nusprendė, kad galimai politinei Ukrainos oligarcho įtakai galimų rinkimų kontekste – gali.

Donbasas
© Vida Press

Cenzūros čia niekas net nebando slėpti, o „Donecko liaudies respublikos“ informacijos ministerija – viena iš ryškiausių ir geriausiai matomų. „Luhansko liaudies respublikoje“ tokia 2016 metų liepą kilus skandalui, kuriame minima ministerijos globėjo iš Rusijos pavardė, buvo uždaryta. Tas asmuo – Rusijos Federacijos ryšių ir masinių komunikacijos priemonių ministro pavaduotojas Dmitrijus Michailovičius. Skandalo epicentre buvo paviešinta oficialaus jo laiško kopija.

Paprastas statistinis „Donecko liaudies respublikos“ pensininkas gauna maisto produktų iš R. Achmetovo ir dvi pensijas – vieną rubliais, o kitą grivinomis. Fone – kas dieną gilėjantis skurdas ir masinė bedarbystė. Nieko keisto, kad pas senolius vis dažniau grįžta tiek vaikai, tiek anūkai. Visai kaip paskutinį XX amžiaus dešimtmetį.

Viskas labai paprasta – jiems tiesiog sunkiau išvažiuoti. Paradoksalu tai, kad jie yra ir patys laimingiausi „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ gyventojai. Dar visai neseniai dauguma pensininkų kartu su „rusiškomis“ gaudavo dar ir savo ukrainietiškas pensijas. Remiantis Ukrainos socialinės politikos ministerijos suteikta informacija, Donecko srityje pensijas gauna 550 tūkst. pensininkų-persikėlėlių.

Nuo 2016 metų Ukraina pradėjo sunkią kovą su vadinamuoju pensijų turizmu. Rusijos valstybinio saugumo agentūra sudarė specialų sąrašą žmonių, rėmėsi duomenimis iš patikros postų – šimtams tūkstančių, nustačius piktnaudžiavimą, pensijų išmokos nutrauktos.

Persikėlėlių duomenys tikrinami ir šiandien, tačiau bene pats nekenčiamiausias valdininkas visoje šalyje – Ukrainos socialinės politikos ministras Pavelas Rozenka – birželio pradžioje paskelbė, kad tuo metu buvo nutrauktas pensijų mokėjimas 450 tūkst. asmenų, tačiau, atlikus nuodugnius patikrinimus, nuo birželio 2 dienos 90 tūkst. ukrainiečių jų mokėjimas buvo atnaujintas. 2015 metais, remiantis to paties ministro turima statistika, Ukraina persikėlėlių pensijoms skyrė 30 mlrd. grivinų.

Įdomu tai, kad savavališkai respublikomis pasiskelbusiose teritorijose nėra jokio įstatymo, ginančio per karinius veiksmus nukentėjusiuosius. Pavyzdžiui, nėra nei karo veterano, nei kare suluošinto statuso, kurio būtų verti prieš Ukrainą kovojusieji. Fronte rankų ar kojų netekusieji gauna minimalias išmokas „dėl buitinės traumos“, o žuvusiųjų šeimos – standartinę išmoką „dėl maitintojo netekties“.

Medicininė pagalba abejose respublikose pabrėžtinai nemokama. Iš esmės bet kokie bandymai reikalauti ar imti pinigus „vaistams“ jų prašantiems baigiasi labai liūdnai. Vietos ligoninės dirba frontui priskiriamų ligoninių režimu, finansinės pagalbos sulaukia iš Rusijos. Deja, specialistų verkiant trūksta. Labiausiai, dėl karo išvažiavus kvalifikuotiems gydytojams, nukentėjo srities ligoninės – srities vaikų klinikinė ligoninė ir srities centrinė klinikinė ligoninė. Iš pirmo žvilgsnio menkiausiai nukentėjo Kalinino vardo srities ligoninė.

Donbasas
© Sputnik / Scanpix

Itin juntamas pagalbos moderniausiais technologiniais sprendimais trūkumas.

Galima teigti, jog Donbase dar iki karo buvo keturi kardiochirurgijos skyriai, kur buvo atliekamos vainikinių širdies arterijų šuntavimo operacijos. Šis skyrius Luhanske ir vienas Donecke uždaryti. Dirba tik skyrius Kalinino vardo srities klinikinėje ligoninėje. Ir dirba gana sėkmingai – specializuotą kardiochirurgų pagalbą Donbase galima gauti tik čia. Tik štai inkstų persodinimo operacijų Donecke nebeatlieka niekas. Ir dar daug ko neatlieka.

Įdomu tai, kad savavališkai respublikomis pasiskelbusiose teritorijose nėra jokio įstatymo, ginančio per karinius veiksmus nukentėjusiuosius. Pavyzdžiui, nėra nei karo veterano, nei kare suluošinto statuso, kurio būtų verti prieš Ukrainą kovojusieji. Fronte rankų ar kojų netekusieji gauna minimalias išmokas „dėl buitinės traumos“, o žuvusiųjų šeimos – standartinę išmoką „dėl maitintojo netekties“.

Prastoka padėtis ir su aukštojo mokslo įstaigomis. Universitetai persikėlė į Ukrainos teritoriją, o štai jų turtas, įranga ir dalis dėstytojų bei studentų pasiliko. „Donecko liaudies respublikoje“ universitetai dirba kaip dirbę ir išduoda gražius diplomus, papuoštus dvigalviu ereliu. Juos galima kabinti ant sienos arba išdidžiai pakišti darbdaviams toje pačioje „Donecko liaudies respublikoje“. Įmanomos ir studijos nuotoliniu būdu.

Parengti susitarimai su Rusijos universitetais, tad absolventai iš Donecko ir Luhansko gali bandyti laimę ir gauti savo diplomo patvirtinimą Rusijoje, tad galiausiai gali puikuotis ir, pavyzdžiui, Rostovo universiteto dokumentu.

Vidurinių mokyklų abiturientai bando patekti į Rusijos aukštąsias mokyklas, o pastaraisiais metais turi tokių pačių galimybių ir Ukrainoje.

Mokyklose nuo pat 2015 metų mokslo metų pradžios naudojami tik rusiški vadovėliai, mokymosi standartai ir studijų programos. Bibliotekose nebeliko nė vieno vadovėlio apie Ukrainos istoriją ir geografiją. Pastebimai sumažintas ukrainiečių kalbos pamokų skaičius, atitinkamai padidintas rusų kalbos, atsirado specialios pilietinio ugdymo pamokos visų klasių moksleiviams, kurių metu vaikai mokosi Aleksandro Zacharčenkos biografijos ir respublikos himno žodžius, kurie tiesiog įdėti į Rusijos Federacijos himno muziką.

Donbasas
© AP / Scanpix

Šiuo metu Donecko centre klasių užimtumas sudaro apie 30-40 proc. prieškarinio užimtumo lygio, juk pasiturintys ir mobilesni žmonės visada gyveno arčiau centro. Rajonuose, kur nereikia bijoti apšaudymų, 23 mokinių klasės jau laikomos normaliomis, ten jų skaičius per tą laiką praktiškai nepakito. „Donecko liaudies respublikos“ švietimo ministerijos manymu, klasėje turi mokytis 26 vaikai, tokia nustatyta norma, standartas.

Rusijos siunčiama humanitarinė pagalba maisto produktais visiems norintiems nedalinama, ją gauna tik konkrečios piliečių grupės. Būtent iš tokios paramos mokyklose, ligoninėse ir vaikų darželiuose užtikrinamas nemokamas maitinimas. Nuo lapkričio humanitariniai paketai iš Rusijos gali pasiekti žmones, kurių pajamos sudaro mažiau nei 2000 rublių vienam šeimos nariui. Dabar paketų nebeliko – žada kartą per du mėnesius teikti materialinę pagalbą – maistui skirti 1500 rublių (kiek daugiau nei 21 eurą).

Mokyklose nuo pat 2015 metų mokslo metų pradžios naudojami tik rusiški vadovėliai, mokymosi standartai ir studijų programos. Bibliotekose nebeliko nė vieno vadovėlio apie Ukrainos istoriją ir geografiją. Pastebimai sumažintas ukrainiečių kalbos pamokų skaičius, atitinkamai padidintas rusų kalbos, atsirado specialios pilietinio ugdymo pamokos visų klasių moksleiviams, kurių metu vaikai mokosi Aleksandro Zacharčenkos biografijos ir respublikos himno žodžius, kurie tiesiog įdėti į Rusijos Federacijos himno muziką.

Viena iš „darbščiausių“ ministerijų – teisingumo ministerija. Garsiuosius „rūselius“ 2014 metais turėjo visi iki vieno save gerbiantys batalionai ar ginkluotės grupuotės. Buvo įkurta prokuratūra, tačiau teismų nebuvo. Žymieji Strelkovo nurodymai šaudyti buvo grįsti „remiantis TSRS Liaudies komisarų tarybos įsaku dėl karinės padėties įvedimo 1941 metų birželio 22 dieną“ – tai buvo skaudi realybė. „Donecko liaudies respublikos“ ministrai galėjo atsidurti belangėje lyderiui vos mostelėjus piršteliu.

Chrestomatiniu tapo 2014 metų gruodį vykęs energetikos ministro Aleksejaus Granovskio ir „Donecko liaudies respublikos“ vicepremjero Aleksandro Kaliuskio konfliktas. A. Granovskis „Donecko liaudies respublikos“ valstybinio saugumo ministerijai kolegą apkaltino ėmusis šešėlinio verslo su ukrainiečiais. Proceso fabulos būta būdingos šiai konkrečiai teritorijai – „Makijivugl“ kasyklos kuru aprūpindavusios Starobeševo šiluminę elektrinę, o ji elektrą tiekusi ir Mariupolio metalurgijos gamykloms. Makijivka ir Starobeševas –tai „Doneclo liaudies respublika“, o štai Mariupolis – ne. Nepaisant to, visos šachtos, stotis ir gamyklos priklauso Rinato Achmetovo imperijai. Sistema puikiai veikė, o ją pinigais maitino neoficialūs kanalai – bankų „Donecko liaudies respublikoje“ jau nebebuvo.

Po skandalo A. Kaliuskis atsidūrė už grotų, o po poros dienų – ir A. Granovskis. Vicepremjeras be teismo belangėje praleido pusantrų metų, o ministras – 4 mėnesius. A. Granovskis pabuvo Rusijoje, o vėliau 2015 metais paskirtas į Debalcevę, o štai 2016 metų žiemą tapo pramonės ir transporto ministru. Kalėjimo duonos paragavusį A. Kaliuskį neseniai matė Donecke, į laisvę jis išėjo tik 2016 metais.

Atsidurti už grotų vienodai grėsė visiems – nuo generolų, iki kultūros ministro, kuris nemalonę užsitraukė dėl įtarimų, esą iš Donecko teatrų vogė automobilius. Dabar tokie dalykai nebevyksta, o štai seniau tradicinės viešnagės belangėje trukmė buvo 30 parų.

Donbasas
© Sputnik / Scanpix

Įsigaliojo Ukrainos TSRS 1961 metų baudžiamasis kodeksas. Sovietinis kodeksas gana griežtas ir prokuratūrai suteikė itin plačią veiksmų laisvę. Donecke po šiai dienai labai mėgsta priminti, kad TSRS laikais buvo taikoma ir mirties bausmė, tačiau oficialiai tokių atvejų dar nebūta. Nepaisant to, jau yra pirmasis toks nuosprendis – mirties bausmei sušaudant pasmerkti kazonai, esą žaginę ir žudę fronto linijoje.

Pirmieji baudžiamieji teismai pradėjo darbą 2015 metų kovo 17 dieną, jie ilgai neskyrė jokių nuosprendžių – niekas nežinojo, ką paskui su jais veikti. Dabar jau veikia tiek civilinės metrikacijos įstaigos, tiek notarai, o ir teismų beveik pusė šimto.

2015 metų sausio 1 dieną savavališkai pasiskelbusias respublikas Ukraina ėmė ir atjungė nuo visų elektroninių registrų. Tapo neįmanoma užregistruoti net mirčių, tad teko pildyti mirusiųjų žurnalus tiesiog ranka. Dabar, gavę „Donecko liaudies respublikos“ teisingumo ministrės Jelenos Radomskajos patikinimą, notarai, Rusijos valstybinės įstaigos ir „tokios draugiškos valstybės“ kaip Pietų Osetija ir Abchazija priima mirties ir santuokos liudijimus ir dar tris dešimtis įvairių dokumentų.

Pradėtas savų pasų išdavimas, su kuriais dabar galima vykti į Rusiją ir laisvai judėti jos viduje – per pastaruosius dvejus metus išaugo visa karta šešiolikmečių, neturinčių dokumentų, suaugusiųjų kovotojų, kurie negali kirsti Ukrainos teritorijos, žmonių, asmens dokumentų netekusių apšaudymų liepsnose. Pasus išduoda nuo vasario ir juos jau gavo apie 30 tūkst. žmonių. Tuščių blankų yra, tačiau stinga specialių spausdintuvų, kuriais būtų galima reikiamą informaciją perkelti į dokumentus.

Nuo tada, kai Rusija pradėjo neoficialiai juos priimti net ir migracijos tarnybose, norinčiųjų gauti pasą skaičius pastebimai išaugo. Turint „Donecko liaudies respublikos“ pasą netgi galima vykti atostogų „į užsienį“ – į Abchaziją. Galima stoti į Rusijos aukštąsias mokyklas, įsigyti lėktuvo bilietų ar bilietą į traukinį, vežantį į Rostovą prie Dono. Nepaisant to, sistema elektroniniame biliete pilietybę po šiai dienai įvardija kaip „Ukrainos“.

Doneckas
© AFP / Scanpix

Respublikoje galima gauti ir vairuotojo pažymėjimą, „Donecko liaudies respublikos“ automobilio registracijos numerį, įregistruoti transporto priemonę. Visi automobilių pardavimo salonai buvo išgrobstyti pirmaisiais 2014 metų vasaros mėnesiais, naujų taip ir neatsirado, tačiau norimą transporto priemonę galima parsivaryti iš Rusijos, kur jos kainuoja žymiai mažiau nei Ukrainoje. Tokį Rusijoje įsigytą automobilį galima įregistruoti „Donecko liaudies respublikoje“, gauti respublikos registracijos numerį ir laisvai važinėtis tiek respublikoje, tiek Rusijos teritorijoje.

Tiesa, pastaruoju metu ilgos mokesčių inspektorių rankos pasiekė ir automobilių savininkus, tad jiems tenka susimokėti muito mokestį, nors jis ir ne toks didelis kaip Ukrainoje.

Nuo tada, kai Rusija pradėjo neoficialiai juos priimti net ir migracijos tarnybose, norinčiųjų gauti pasą skaičius pastebimai išaugo. Turint „Donecko liaudies respublikos“ pasą netgi galima vykti atostogų „į užsienį“ – į Abchaziją. Galima stoti į Rusijos aukštąsias mokyklas, įsigyti lėktuvo bilietų ar bilietą į traukinį, vežantį į Rostovą prie Dono. Nepaisant to, sistema elektroniniame biliete pilietybę po šiai dienai įvardija kaip „Ukrainos“.

„Žinai, koks džiaugsmas, kad Rusija tokia didelė. Dabar mes galėsime ją atrasti. Gauti ukrainietišką vizą į užsienį arba kad ir naują tokį pasą galimybių jokių. Ir man draudimas persikelti asmeniškai yra vienas naudingiausių“, – pareiškė man vienas „Donecko liaudies respublikoje“ nusipelnęs asmuo. Šiam žmogui netrūksta nieko, jis spėjo pieš prasidedant karui skersai išilgai išmaišyti visą Europą, netgi kelis kartus į užsienį ištrūko ir jo metu, išskrisdamas iš Rostovo prie Dono, tačiau baigėsi vizų galiojamas ukrainietiškame pase, baigėsi ir jo išvykos už „rusiškojo pasaulio“ ribų.

Tie, kurie nėra saugumo pareigūnų sąrašuose ir gali įvažiuoti į Ukrainos teritoriją, naudojasi „ne Rusijos“ privalumais – pavyzdžiui, per Ukrainą skrenda į dar visai neseniai Rusijos draustus Egipto ir Turkijos kurortus. Kelionių agentūros dirba kaip dirbusios, nors mokių klientų ne tiek ir daug.

Šiuo metu formuojasi kitoks elitas – iš naujos prokuratūros, karinių vadų, valiutos keitėjų, metalo laužo supirkėjų ir pačių įvairiausių pardavėjų. Atsiranda vis daugiau rusų, kurie čia supirkinėja butus. 2012 metais Donecke vyko Europos futbolo čempionatas. Jis vertinamas kaip gana sėkmingas. Doneckas – labai gražus ir kadaise turtingas miestas, patogus, tačiau nebeturi oro uosto, neveikia jo geležinkelio stotis, smarkiai apgriauti priemiesčio rajonai.

Donbasas
© Vida Press

Nepaisant to, mieste lyg niekur nieko dirba penki teatrai ir filharmonija, šiuo metu išgyvenantys tikrą lankomumo aukso amžių. Karas žmones tarsi medus bites traukia į teatrą, juo labiau, kad bilietai kainuoja tikrai nebrangiai. Rodomi ir specialūs socialiniai spektakliai – tai iš anksto skelbiami pastatymai, dažniausiai rodomi savaitės viduryje. Žmonėms tereikia ateiti į kasą ir pasiimti bilietų, nurodyti rajoną, iš kurio atvyko. Po spektaklio nemokami autobusai veža į rajonus. Visi spektakliai prasideda griežtai 17 val. – juk žmonės turi suspėti namo prieš įsigaliojant komendanto valandai. Bilietas į teatrą kainuoja nuo 40 iki 80 rublių.

Donecke per mėnesį perduodama 30-40 butų. Kainos panašios kaip ir iki karinio konflikto, tik grivinomis. Grivinos vertė smuko tris kartus, kainos doleriais vidutiniškai tiek pat. Stalininės statybos butas miesto cente kainuoja 30 tūkst. dolerių. Neprastas trijų kambarių butas netoli centro – 25-30 tūkst. dolerių. Šalia Donecko esančioje Makijivkoje pramoniniame rajone dviejų kambarių butą galima įsigyto už 1,5 tūkst. dolerių. Dauguma „savanorių iš Rusijos“ mieliau renkasi pasilikti dideliame ir gražiame mieste, vildamiesi, kad neilgai trukus ateis ir geresni laikai. Butai dar visai neseniai Ukrainos Kramatorsko arba Mariupolio miestuose buvo registruojami kaip tų, kurie galėjo išvažiuoti.

„Pardaviau savo trijų kambarių butą už 26 tūkst. dolerių, daugiau čia grįžti nebenoriu. Atėjo pagyvenę žmonės su dukra, dukra iš karto puolė glėbesčiuotis su kaimyne iš antro aukšto. O tas vyras iš Valstybės saugumo ministerijos, tai beveik iš karto supratau, iš kur pas juos pinigai butui. Dukters vyro taip ir nepamačiau. Sandoris buvo sudarytas Kramatorske pas notarą banko patalpose, pinigus padėjau į sąskaitą, o separatistai išvažiavo atgal į mano buvusį miestą. Žinote, aš ten negrįšiu net tuo atveju, jeigu sugrįš Ukrainos valdžia. Prieš karą mano butas kainavo 100 tūkst. dolerių“, – paaiškina medikė Natalija – viena iš geriausių laboratorinės diagnostikos specialisčių visoje šalyje.

Šiuo metu formuojasi kitoks elitas – iš naujos prokuratūros, karinių vadų, valiutos keitėjų, metalo laužo supirkėjų ir pačių įvairiausių pardavėjų. Atsiranda vis daugiau rusų, kurie čia supirkinėja butus. 2012 metais Donecke vyko Europos futbolo čempionatas. Jis vertinamas kaip gana sėkmingas. Doneckas – labai gražus ir kadaise turtingas miestas, patogus, tačiau nebeturi oro uosto, neveikia jo geležinkelio stotis, smarkiai apgriauti priemiesčio rajonai.

Pavasarį „Donecko liaudies respublikos“ pareigūnai pareiškė, kad visi sandoriai privalo būti registruojami valstybės teritorijoje, o visi susitarimai, sudaryti Ukrainos teritorijoje, laikomi negaliojančiais. Vietos pirkėjams tokie pokyčiai sukėlė tikrą galvos skausmą – taip išeina, jog pardavėjai gali užginčyti sandorius? Kol kas situacija tokia, jog už sandorius mokesčius moka abi šalys. Nuo 2016 metų gruodžio ši sistema kaip reikiant sugriežtinta: dabar visi sandoriai, sudaryti ne „Donecko liaudies respublikoje“, Donecke nepripažįstami.

Yra ir „ypatingai brangaus ir prabangaus“ nekilnojamojo turto.

Pavyzdžiui, 300 kvadratinių metrų ploto namas su sauna, terasa, kiemu ir puikiais prabangiais baldais kažkur Aleksandrovke (gyvenamajame Donecko priemiestyje, kuris šiuo metu yra šalia fronto linijos Marinkos kryptimi) gali kainuoti 100 tūkst. dolerių. Palankesniuose rajonuose maždaug 300 kvadratinių metrų ploto namai taip pat gali kainuoti 100 tūkst. dolerių, tačiau žymiai paprasti nei prieš tai aprašytasis.

„Donecko liaudies respublikoje“ nėra komercinių bankų, o tai reiškia, jog būsto įsigijimui pasiimti paskolos nėra galimybių. Senos paskolos kol kas apie save taip pat neprimena, nors Vakarų kapitalo bankai savo portfelius čia stengėsi apsaugoti kaip sugebėjo.

Donbasas
© Vida Press

„2015 metų vasarą man paskambino iš „Ukrsibbank“, – pasakojimą pradeda Donecko gyventojas Kirilas, kuris rado būdą, kaip pasiimti būsto paskolą trijų kambarių butui su 14 proc. metinėmis palūkanomis 30 metų. „Mano butas kainavo apie 90 tūkst. dolerių, ir tą akimirką man dar buvo likę išmokėti 65 tūkst. dolerių. Iš pradžių man prigrasino, pasiūliau Donecke atidaryti banko poskyrį, kad galėčiau laiku mokėti įmokas. Tada man pasiūlė iš karto jiems sumokėti 20 proc. tos likusios sumos ir draugiškai išsiskirstyti, o aš atsakiau „15 proc.“.

Aišku, mane pasiuntė toli toli, tačiau po mėnesio perskambino ir sutiko. Tada pasakiau, kad mokėsiu nebent 10 proc. Vėl kaip reikiant susipykome, bet 2015 metų vasarį sulaukiau skambučio, pranešė, kad banko savininkai sutinka su visomis sąlygomis ir pasirengę padaryti viską, kad tik kreditų portfelis ištuštėtų. Mes žaibiškai įforminome sandorį. Sumokėjau 6,5 tūkst. dolerių ir mūsų keliai su banku išsiskyrė visiems laikams.

Likusią skolos dalį, palūkanas ir mokesčius man paprasčiausiai padovanojo. Tai dabar pati didžiausia mano problema. Ukrainoje dovanojimo susitarimai apmokestinami 17 proc. dydžio mokesčiu. Ir tą mokestį sumokėti turi ne kas kitas, o būtent aš – tas, kuris tokią dovaną ir gavo. Kol kas apie tai stengiuosi net negalvoti. Juk karas – gal tie dokumentai tiesiog ims ir sudegs?“, – savo istoriją užbaigia Kirilas.

Remiantis Ukrainos įstatymų leidėjų sprendimu nuo 2014 metų vadinamosios antiteroristinės operacijos zonoje be išankstinio specialaus nurodymo draudžiama skirti baudas ir mokesčius kreditams bei konfiskuoti užstatytą turtą. Tokios priemonės veiksmingai atbaido skolų išieškotojus ne tik Ukrainoje, bet ir „Donecko liaudies respublikoje“ bei„Luhansko liaudies respublikoje“. Visi apsiriboja grasinančiais skambučiais.

Donbasas
© Vida Press

Donecke ir Luhanske gyvenantys žmonės apie ateitį stengiasi negalvoti. Remiantis viešosios nuomonės tyrimų centro „Donbaso minties fabrikas“ 2016 metų birželio pradžioje atlikta apklausa, vos 1 proc. respondentų turi šiokią tokią ateities viziją, tačiau net 18 proc. save jau vadina „Donecko liaudies respublikos“ piliečiais. Maždaug toks pat paramos „Donecko liaudies respublikai“ procentus – 15-17 proc. – pateikia ir sociologinės Donbaso verslininkų apklausos išvados, kurias skelbia gazeta.ru.

„Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ teritorijose rinkimai vyksta, tačiau juose dalyvauti gali tik dvi politinės jėgos – Aleksandro Zacharčenkos „Donecko respublika“ ir Pavlo Gubariovo „Laisvasis Donbasas“. Pačioje „rusiškojo pavasario“ pradžioje protestas kliovėsi vien nevieša vietos elito parama, tačiau organizaciniu požiūriu jį palaikė tik vietos komunistai, nedidelė Aleksandro Purgino vadovaujama grupė ir vadinamasis MMM tinklas, kurį įkūrė dabartinis „Donecko liaudies respublikos“ parlamento pirmininkas Denisas Pušilinas. Jeigu ne disciplinuotų komunistų komisijos narių pastangos, 2014 metų gegužės 11-osios referendumo surengti nebūtų pavykę.

Donecke ir Luhanske gyvenantys žmonės apie ateitį stengiasi negalvoti. Remiantis viešosios nuomonės tyrimų centro „Donbaso minties fabrikas“ 2016 metų birželio pradžioje atlikta apklausa, vos 1 proc. respondentų turi šiokią tokią ateities viziją, tačiau net 18 proc. save jau vadina „Donecko liaudies respublikos“ piliečiais. Maždaug toks pat paramos „Donecko liaudies respublikai“ procentus – 15-17 proc. – pateikia ir sociologinės Donbaso verslininkų apklausos išvados, kurias skelbia gazeta.ru.

Pirmąją „Donecko liaudies respublikos“ Liaudies tarybą sudarė „herojai“, kurie pirmieji balandžio 6 dieną įsibrovė į Donecko srities tarybos posėdį ir organizatoriui ant stalo paklojo savo pasus. Šiuo atveju žodyje „herojus“ nėra jokios ironijos. Tuo metu separatistus dar aktyviai sodindavo, šturmo vykdytojai slėpė vardus ir veidus, o tų, kurie drįso parodyti pasus, buvo ne tiek ir daug. Tokios tarybos galva tapo vietos komunistų lyderis Borisas Litvinovas.

Komunistai savo partiją oficialiai įregistravo 2014 metų spalį. Tik jos į kitus rinkimus niekas neįleido, neleido sudaryti savo sąrašo. Kodėl? Tiesiog buvo toks nurodymas, o tokių nurodymų Donecke nesvarsto ir neaptarinėja – tiesiog vykdo. Komunistams buvo nurodyta savo žmones įtraukti į „Donecko respublikos“ sąrašą, bet 2016 metų gegužę išmetė ir iš ten – tiek iš sąrašo, tiek iš parlamento. Išmetė argumentuodami „prarastu pasitikėjimu“. Neoficialiai pirmininkai paaiškino, kad „komunistai žaidžia partiją ten, kur apie jokią partiją negali būti nė kalbos“.

„Donecko liaudies respublikos“ Liaudies taryboje – 100 deputatų, jie laisvai rotuojasi pagal savo politinių jėgų pageidavimą. Surengti dar vieni specialūs rinkimai, po kurių „Donecko liaudies respublikos“ lyderiu oficialiai tapo Aleksandras Zacharčenka. Būtent jis skiria visų miestų ir rajonų valdytojus. Vietos rinkimų „Donecko liaudies respublikoje“ ir „Luhansko liaudies respublikoje“ nebuvo, nors, remiantis Minsko susitarimais, jie vykti turėjo.

Vyksta gana sunkus įstatymų kūrybos procesas. Pavyzdžiui, birželio 24 dieną kartu su nacionalizacijos klausimu buvo aptarinėjamas ir religinių organizacijų įstatymas. Savo nuomonę pateikė Liaudies tarybos pirmininko pavaduotoja, teisės specialistė Olga Makejeva. Papasakojo apie atliktą sudėtingą tyrimą, kurio išvados leido padaryti išvadą, jog formuluotė įstatyme „tikėjimo laisvė“ liaudies respublikoje nepriimtina, nes gali būti interpretuojama ir kaip „laisvė nuo tikėjimo“. Galiausiai priimtas įstatymas ilgu ir sudėtingu pavadinimu, kuriuo savavališkai respublikomis pasiskelbusiose teritorijose gali veikti tik „tradicinių religijų“ bendruomenės – stačiatikių, musulmonų, judėjų ir graikų-katalikų. Protestantų bendruomenės nepageidaujamos.

Vos praūžus vadinamajam „rusiškam pavasariui“ grasinimai iš Donecko išginė proukrainietiškų pažiūrų Donecko srities muftijų Saidą Ismailovą ir Donecko rabiną Pinchasą Vyšeckį. Išvaryti ir protestantų bendruomenių veikėjai, pavyzdžiui, pastorius Sergejus Kosiakas, 2014 metais organizavęs visų religijų maldų maratoną už taiką Ukrainoje. Tada už tokią iniciatyvą jis buvo sulaikytas ir kankintas NKVD (taip, „Donecko liaudies respublikos“ Vyriausybės rūmų šeštame aukšte veikė tokia organizacija).

Jau 2016 metų liepą S. Kosiakas buvo pašauktas į Ukrainos kariuomenę, kur tarnavo kariniu kapelionu ir visus tuos metus padėjo fronto linijoje atsidūrusios Marjinkos gyventojams. 2016 metų gruodį jo tarnyba baigėsi. S. Kosiakas visiems pranešė paliekantis vadinamosios Antiteroristinės operacijos zoną, ir išvykstantis pas žmoną ir vaikus. Pastoriui karas baigėsi, o šeima dar 2014 metais buvo radusi prieglobstį Vokietijoje.

Donbasas
© Reuters / Scanpix

Situacija su Donecko ir Mariupolio metropolitu Ilarionovu sudėtingesnė. Jis laikomas vienu iš prorusiškų veikėjų Ukrainos stačiatikių cerkvėje (priklausančioje Maskvos patriarchatui), tačiau bet kokia jo vieša pozicija būtų sukėlusi pavojų visai Ukrainos bažnyčiai. Jis tarnauja Donecke ir Mariupolyje, o gyvena daugiausia Šventojo Nikolo vienuolyne (tai Ukrainos teritorija praktiškai visai šalia sienos) ir nuo viešų pasisakymo stengiasi susiturėti.

Doneckas – vis dar nerami vieta, jo istorija dar nebaigta. Karas miesto veidą keičia kiekvieną mielą dieną, savaitė iš savaitės, tik procesas po truputį vis lėtėja.

„Žinai, visai gerai, kad sumažėjo tų žurnalistų. Jūsų mažiau, o tai reiškia, kad jums čia nuobodu, neturite, ką veikti, o tai savo ruožtu reiškia, kad ir karo mažiau. Matai, ims viskas ir vieną dieną nusistovės, bent kur nors sugrįš pastovumas“, – pareiškė vienas vietos verslininkas.

www.DELFI.lt
20