Paliaubos pasiektos 2015 metų pabaigoje pasirašius vadinamuosius Minsko susitarimus, kuriuose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos valdžios lyderiai. Taip jau susiklostė, kad niekas paliaubų sąlygų nesilaikė jau nuo pat pradžių. 2015 metų pabaigoje Ukraina turėjo į savo rankas perimti sienos su Rusija kontrolę. Faktiškai tai būtų reiškę savavališkai apsiskelbusių prokremliškų režimų galą – separatistai būtų netekę gyvybiškai svarbios pagalbos iš Rusijos.
Vadinamojo Normandijos ketverto lyderiai ieško būdų, kaip parengti patikimą ir veiksmingą veiksmų planą, padėsiantį pasiekti, jog taikos susitarimo sąlygų bus iš tikrųjų paisoma. Tai įvardijama kaip vienintelis mechanizmas, galintis sustabdyti konflikto plėtrą. Aktyvistų iš Latvijos organizacija „SOS pagalba Ukrainos kariuomenei“ lapkričio pabaigoje Ukrainos gynėjams išsiuntė jau 12-ąjį humanitarinės pagalbos krovinį, kuriam aukojo geros valios Latvijos gyventojai.
Portalas DELFI kartu su „SOS pagalbos Ukrainos kariuomenei“ kroviniu leidosi į Ukrainą: norėjome objektyviai įvertinti padėtį fronte, situaciją šalyje, be to, netyčia tapome apšaudymo artilerija liudininkais – apšaudymo, kurio, remiantis Minsko susitarimu, iš viso neturėjo būti.
Čia žlunga Rusijos imperija
„Tai viena iš vietų, kur žlunga Rusijos imperija“, – praneša „SOS pagalba Ukrainos kariuomenei“ atstovas Janis (vyras primygtinai prašo išlikti anonimu). Janis – trijų vaikų tėvas, manantis, kad pagalba Ukrainai pirmiausia yra savotiška atsakomybė prieš paties šeimą. Anot latvio, būtina agresorių suvaldyti jam dar nespėjus nusitaikyti į Latviją. Ant jo garažo sienos kabo Latvijos vėliava, išmarginta bičiulių iš Ukrainos parašais ir linkėjimais.
Organizacijai savo laiką ir jėgas skiria daug nuolatinių pagalbininkų. Maria – viena iš tokių. Ji į Ukrainą siunčia lašinių, naminių konservų, žolelių arbatos ir kitų gėrybių. Sako, kad kiekvieną kartą ją tenka įkalbinėti skirti mažiau. Juk negalima į frontą siųsti vien lašinių. Nepaisant to, Maria, turinti giminių Žytomyre, užsispyrusi: „Aš geriau žinau, ko jiems reikia!“.
Pagalba į Ukrainą gabenama mikroautobusu, priklausančiu Janio šeimai. Šį kartą krovinys itin didelis ir gausus, todėl prie komandos prisijungia Arnis Tone su savo „autobusiuku“. Prieš tai verslininkas organizacijai parūpino sovietinių neperšaunamų liemenių. „Labai sunkios, rusiškos, bet patikimos, nebijo net ugnies. Puikiai tinka dengti automobilius ir langus“, – paaiškina.
Jau nekalbant apie tarnybą „Zemessardze“ (Latvijos nacionalinėje gvardijoje) nuo pat jos įkūrimo pradžios ir dalyvavimą NATO misijoje Kosove, Arnis 1989 metais kartu specialiuoju milicijos padaliniu pabuvojo Tbilisyje. Tai įvyko praėjus vos dienai po balandžio 9-osios tragedijos, kai sovietų kariuomenė, ginkluota desantiniais kastuvėliais, su ypatingu įtūžiu išvaikė antisovietinę demonstraciją. Iš Gruzijos Arnio dalinį išsiuntė į Kalnų Karabachą, kur įsiplieskė etninis konfliktas. Ten jis buvo sužeistas į koją.
Ukrainai, kur gyvena per 40 mln. žmonių, 12 mikroautobusiukų su pagalba iš Latvijos tėra lašas poreikių jūroje. Nepaisant to, tokios paramos simbolinė vertė tiesiog neišmatuojama, paaiškina Janis. Ukrainos žmonėms gyvybiškai svarbu pajusti, kad kažkas Europoje juos palaiko. Kariai labai dėkingi už pagalbą ir žada, esant reikalui, padėti ir Latvijai.
Čia jums ne Šengenas
Džiaugsmas dėl itin kruopščiai supakuotų daiktų prie Lenkijos ir Ukrainos sienos sklaidosi kaip dūmas. Įprastai problemų kertant sieną nekyla, tačiau šį kartą viskas kitaip. Kantriai laukiame dvi valandas, kol Lenkijos pasieniečiai ir muitininkai duoda suprasti, kad krovinys jiems pasirodė, švelniai tariant, įtartinas. Pareigūnai nervingai reaguoja į motociklininkų klubo „MMC Patrioti“ lipduką, uždavinėja daugybę klausimų... Kamufliažine apranga vilkintį Gatį pareigūnai išsiveda atskiram pokalbiui.
Žadėto papildomo patikrinimo su tarnybiniais šunimis tenka laukti dar mažiausiai dvi valandas. Prireikia iš autobusiuko salono ištraukti visus daiktus. Nepaisant trukdžių ir kliūčių, maždaug 10 valandą ryto mums leidžiama važiuoti toliau. Iš viso prie Lenkijos sienos grupei teko praleisti 10 valandų, tad trys valandos, norint įvažiuoti į Ukrainą, juokų darbas.
Ligoninės sugrąžinimas
Važiuojant Ukrainos vakarų keliais, galima pamatyti daug šalies valstybinės vėliavos spalvų simbolikos, kai kur – raudonos ir juodos spalvų Antrojo pasaulinio karo laikų Ukrainos kovotojų atributika. Trumpai stabtelėję Kijeve, išvykstame į Dniprą (buvusį Dniepropetrovską). Ten įkurta karo ligoninė, kur aktyvistai palieka didžiąją dalį gautos medicininės paramos. Tai didžiausia tokia įstaiga visoje pafrontės zonoje (iki Donecko – 250 kilometrų). Čia atsiduria dauguma sužeistųjų.
Dnipre nedidelę dalį pagalbos grupė perduoda savanoriškam medicininiam batalionui „Gospitaljiery“. Jį subūrė Jana Zenkevič – mergina, kuri vos aštuoniolikos jau teikė medicininę pagalbą Maidane. Likęs krovinys atitenka karinei ligoninei Mariupolyje. Tai pirmoji sužeistųjų kovotojų stotelė, būtent čia jie gauna būtinąją pagalbą. Vėliau perkeliami į Zaporožę ar Dniprą, pasakoja neurochirurgas Konstantinas Parijas. Nuo čia iki separatistų kontroliuojamos teritorijos – vos 20 kilometrų. Čia net ir eiliniai policijos pareigūnai į gatvę neina be neperšaunamų liemenių ir automatinių šautuvų.
Poste – su viena koja
Prie įvažiavimo į Ukrainos savanorių armijos 8-ojo bataliono bazę, esančią Mariupolio pakraštyje, atsiveria siurrealistinis vaizdelis. Iš pirmo žvilgsnio viskas tarsi ir normalu: vartai, postas, šarvuotis, tik štai poste sutinkantis vyras – vienakojis su ramentais. Vado dešinioji ranka Andrejus paaiškina: jis tik laikinai pakeičia nuolatinį čia budintį karį, nors ir pats tarnauja batalione. Kojos neteko nelaimingo atsitikimo metu. Savanoris labai norėjo padėti, todėl nuspręsta jį priimti, tik skirti didelės fizinės jėgos nereikalaujančias užduotis.
Krovinys perduodamas grupelei kovotojų. Vietos verslininkas ir savanoris Pavelas Porochnia pirmiausia stveria karinę aprangą. Konflikto pradžioje ją siūtis teko patiems, tik tokios savadarbės uniformos geriausiu atveju atlaikydavo vos du ar tris mūšius, prisimena jis. Pavelas labai dėkingas ir už neperšaunamas liemenes. „Žmogus pusantrų metų kariavo ir visą tą laiką neperšaunamos liemenės akyse nebuvo matęs“, – mosteli ranka į bendražygio pusę. „Ačiū Latvijai, Lietuvai ir visiems mūsų draugams“, – priduria.
Paliaubos ir artilerija
8-ojo bataliono kovotojai įsikūrę viename iš apleistų pastatų. „Savo akimis pamatysite, kaip atrodo rusų pasaulis. Mums tokio, ačiū, tikrai nereikia. Šlovė Ukrainai, šlovė Latvijai!“, – teigia „Maradonna“ vadas.
Perdavus krovinį ir prie arbatos su saldumynais nuoširdžiai pasikalbėjus iki sutemų, atvykėliai išskuba toliau – jų tikslas patekti į šioje gyvenvietėje esančią 5-ojo Ukrainos savanorių kariuomenės bataliono bazę. Naktį judėjimas konflikto zonoje nevyksta – pernelyg nesaugu.
Netikėti kulkosvaidžių pliūpsniai ne tokie gąsdinantys kaip artilerijos griausmas, kuris nenumaldomai artėja. Tiesa, kovotojams, atrodo, dėl to nė šilta, nė šalta. „152 milimetrų artilerija“, – paaiškina. Kaip nurodyta paliaubų sąlygose, tokios ginkluotės čia naudoti nevalia. Ryte bus galima apžiūrėti padarytą žalą. Dėl pastarojo apšaudymo mus skuba kuo greičiau iš karinių veiksmų zonos išgabenti.
Mariupolyje pakeliui namo grupelė pirmaklasiams perduoda lauktuvių nuo Latvijoje gyvenančių ukrainiečių kongreso.
Sužinojęs, kad latviai ką tik pabuvojo pačiame fronte, Ukrainos pasienietis iš pradžių kaip reikiant nustemba, o tada praleidžia be eilės.
Kelionė netrumpa – savaitė, per kurią įveikta beveik 5 tūkst. kilometrų. Tokioms misijos aktyvistai savo sąskaita ima atostogų, keliauja savo asmeninėmis lėšomis. Visi iki vieno tikisi, kad šis pagalbos krovinys – jau paskutinis, kad karas baigsis. Panašu, kad tai kol kas tik svajonės.